Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirta bausmė subendrinta su 2007 m. kovo 29 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla jam nutraukta, tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 2 d. apie 10 val. 45 min., veikdamas bendrininku grupėje su R. P., bendrais tyčiniais veiksmais Šiauliuose, ties (duomenys neskelbtini) namu, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo A. P. atžvilgiu, tai yra R. P. suduodant ne mažiau 3 smūgių nukentėjusiajam A. P. į veidą, V. M. kojomis ir rankomis laikant A. P. prispaustą prie žemės ir tokiu būdu atimant nukentėjusiajam A. P. galimybę priešintis, pasikėsino pagrobti svetimą turtą – nukentėjusiajam A. P. priklausančias pirštines už 80 Lt, bevertę piniginę su joje buvusiais 10 Lt, iš viso A. P. turto už 90 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė. Skunde apeliantas nurodo, kad jis į R. P. ir A. P. konfliktą nesikišo, nukentėjusysis A. P. parodė, kad jis jo nelaikė, o piniginę čiupo ir smūgį sudavė R. P. – apie ką paliudijo ir pareigūnai, kurie buvo atvykę į įvykio vietą. Nuteistojo teigimu, A. P. parodymai, išgauti prokuroro teismo posėdyje, kad kažkas galėjo laikyti ir už kojų – negali būti vertinami rimtai. Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad jis tik pakėlė pirštines nuo sniego ir atidavė, nukentėjusysis įvykio vietoje atsisakė rašyti pareiškimą ir jokių pretenzijų neturėjo, ką patvirtino liudytoja A. J., parodydama, kad nukentėjusysis prašė nekelti bylos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino V. M. kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d.

Skundu apeliantas prašo išteisinti jį, teikdamas, kad jis kartu su R. P. jokio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo ir pastarojo turto pagrobti neketino, t. y. jokios nusikalstamos veikos nepadarė.

Skunde apeliantas nurodo, kad jokių smūgių nukentėjusiajam A. P. nesudavė ir piniginės iš jo neatiminėjo. Kolegija sutinka su tokiais V. M. teiginiais ir pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė kiekvieno iš bendrininkų veiksmus, o būtent, kad R. P. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 3 smūgių į veidą, o V. M. rankomis ir kojomis laikė prispaustą nukentėjusįjį prie žemės. Taigi, V. M. ir nėra inkriminuotas smūgių sudavimas nukentėjusiajam.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. siekia paneigti ir kitą aplinkybę, o būtent tai, kad jis laikė prispaudęs nukentėjusiojo kojas, kai pastarasis gynėsi nuo neteisėtų R. P. veiksmų. Tokią savo poziciją apeliantas grindžia tuo, kad nukentėjusysis negalėjo tiksliai įvardinti, kas jam laikė kojas.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas baudžiamojo proceso metu skirtingai aiškino įvykio aplinkybes. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis teigė visai nelindęs prie nukentėjusiojo (t. 1; b. l. 60-61), pirmosios instancijos teisme kelis kartus patvirtino, kad laikė nukentėjusiojo kojas, nes grumtynių su R. P. metu pastarasis spardėsi (t. 2; b. l. 130), o dar vėliau teigė neprisimenantis, ar laikė prispaudęs nukentėjusiojo kojas (t. 2; b. l. 35).

Akivaizdu, kad apeliantas, pateikdamas tokį prieštaringą įvykio aplinkybių aiškinimą įvairiose baudžiamojo proceso stadijose realizuoja savo gynybinę taktiką, siekdamas nuginčyti tą aplinkybę, kad jis kartu su R. P. bendrais tyčiniais veiksmais siekė palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą ginant savo turtą nuo pagrobimo.

Tačiau liudytojai A. M. ir A. B., tiesiogiai matę įvykį, o po to sulaikę nuteistąjį V. M. ir R. P., ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje vienodai tvirtino aiškiai matę, kaip du vyrai buvo užgulę nukentėjusįjį – tai yra R. P. smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, o V. M. jį laikė prispaudęs (t. 1; b. l. 27; 28-29; 30-31; t. 2; b. l. 13-14). Nėra pagrindo netikėti ar abejoti vienodais ir nuosekliais minėtų liudytojų parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina ir liudytojos A. J. parodymai (t. 1; b. l. 32-33; 34; 14) bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. P. parodymai, jog V. M. laikė nukentėjusįjį už kojų, kad pastarasis nesispardytų (t. 2; b. l. 12).

Kolegija sutinka su tuo, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis abejodamas nurodė, jog kojas galėjo laikyti V. M. (t. 2; b. l. 34). Tačiau įvertinus aptartus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus, kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad užgulęs nukentėjusiojo kojas buvo būtent apeliantas, o ne kiti asmenys, apie kurių buvimą įvykio vietoje nėra jokių duomenų.

Apeliantas savo skunde taip pat nurodo, kad jis nukentėjusiojo pirštines tik pakėlė nuo sniego ir atidavė pastarajam. Kitaip tariant, V. M. ginčija savo ketinimus neteisėtai užvaldyti svetimą turtą. Tačiau tokią nuteistojo versiją paneigia nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų parodymai.

Nukentėjusysis A. P. ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai parodė, kad jo pirštinės buvo kišenėse, o po to kažkokiu būdu atsirado kišenėse pas aukštesnįjį vyrą (t. 1; b. l. 13-14). Iš byloje esančių duomenų yra aišku, kad V. M. yra aukštesnis už R. P. (t. 1; b. l. 36; 53). Tokiu būdu darytina išvada, kad A. P. pirštinės buvo pas V. M. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad pirštinės buvo ne pas tą asmenį, kuris mėgino atimti piniginę (t. 2; b. l. 35), o pas kitą, tai yra pas V. M. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojais apklausti A. M. ir A. B., nurodydami, kad atitraukus R. P. nuo nukentėjusiojo, pastarasis atsiėmė iš jo piniginę ir pasiteiravo, kur yra jo pirštinės, kurias V. M. buvo įsikišęs į savo kišenes ir atidavė nukentėjusiajam (t. 1; b. l. 28-29; t. 2; b. l. 13-14).

Akivaizdu, kad V. M. nukentėjusiojo pirštines buvo pasiėmęs, o atidavė tik pastarajam pareikalavus policijos pareigūnų akivaizdoje.

Tai, kad nukentėjusysis nenorėjo rašyti pareiškimo, kad pretenzijų nuteistiesiems dėl įvykio neturėjo, šiuo konkrečiu atveju neįtakoja baudžiamojo persekiojimo proceso kaltininkų atžvilgiu. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatyta būtina sąlyga – nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas pradėti baudžiamąjį procesą dėl plėšimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. (BPK 407 str.). Tokiu atveju, ikiteisminis tyrimas, kaip numatyta Lietuvos Respublikos BPK 166 str., nustačius nusikalstamos veikos požymius pagrįstai ir teisėtai buvo pradėtas ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo sprendimu (t. 1; b. l. 5).

Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais, atmeta V. M. skunde išdėstytus argumentus dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaip neatitinkančius byloje nustatytoms aplinkybėms.

Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika ir gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad grobdamas svetimą turtą, kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę priešintis, numato nusikalstamos veikos padarinius ir tų padarinių nori. Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. prieš nukentėjusįjį panaudojo smurtą, o būtent, rankomis ir kojomis laikė A. P. prispaustą prie žemės, taip turėdamas tikslą pagrobti jo turtą, yra teisinga. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. P. mėgino išplėšti iš nukentėjusiojo piniginę ir parvertė jį ant žemės, smūgiavo rankomis į galvą, nukentėjusysis priešinosi – spardėsi, o V. M. laikė užspaudęs jo kojas. Akivaizdu, kad V. M. suprato, kas vyksta, suprato, kad grobia svetimą turtą – įsidėjo nukentėjusiojo pirštines į savo kišenes. Tokiu būdu, veikdamas kartu su A. P., panaudodamas fizinį smurtą, palaužęs nukentėjusiojo pasipriešinimą ir galimybę ginti savo nuosavybę nuo pagrobimo, pasikėsino apiplėšti A. P.

Aptariamo nusikalstamo sumanymo turinys, jo dinamika viso nusikaltimo darymo metu aiškiai atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Apeliantas su A. P. kartu realizavo objektyviąją nusikaltimo pusę. Visa tai byloja apie abiejų nuteistųjų bendrą pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką. Tokioje situacijoje nėra svarbu, ar V. M. ir A. P. tarėsi daryti nusikalstamą veiką iš anksto, ar V. M. toks pasiryžimas atsirado nusikalstamos veikos darymo metu, kadangi bendrininkavimas yra galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. M. nusikalstamą veikimą kvalifikavo kaip lygiaverčio nusikalstamos veikos vykdytojo.

Bausmė nuteistajam V. M. paskirta motyvuotai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos BK 54 str.

Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė. V. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), todėl nėra aiškiai per griežta ir švelninti bausmės nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu V. M. paskirtą bausmę subendrino su 2007 m. kovo 29 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme nepažeisdamas įstatyme nustatytų bausmių bendrinimo taisyklių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo V. M. apeliacinį skundą skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.