Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovė kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu (b.l. 64-67) prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po savo motinos M. K. mirties ji priėmė jos palikimą pradėdama faktiškai valdyti turtą. Tuo pačiu prašė įpareigoti VĮ Registrų centro Utenos filialą panaikinti gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją V. M. K., B. K. ir S. K. vardu bei pripažinti negaliojančiu 2003-03-21 paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą S. K., taip pat ir pergyvenusiam sutuoktiniui B. K. išduotą nuosavybės teisės liudijimą. Nurodė, kad 1984-02-10 mirus jos motinai M. K. su savo seserimi, atsakovo motina V. M. K., rūpinosi jos šarvojimu, laidotuvėmis ir iš karto, kaip ir ten su šeima gyvenusi sesuo V. M. K. priėmė motinos palikimą, nes name ji turėjo savo kambarį. Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo su seserimi į teismą nesikreipė. Abi kaip bendrasavininkės remontavo namo vidų ir išorę, ieškovė dažnai atvažiuodavo į tėviškės namus iš Panevėžio, kur gyvena nuo 1955 m. ir visapusiškai padėjusi savo seseriai. Tačiau pastarajai 2002-08-19, o jos vyrui B. K. (svainiui) 2003-05-20 mirus (ieškinyje netiksliai nurodytos mirties datos), ieškovė sužinojo, jog sesuo testamentu turtą paliko sūnui (atsakovui), kuriam yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir ieškovė nusprendė jį ginčyti bei įrodinėti savo teises į dalį namo, nes visuomet buvo ir yra įsitikinusi, kad namas abiem su seserimi turėtų priklausyti per pusę. Tuo tarpu atsakovas jos teisių į tėviškės sodybos dalį nepripažino. Ieškovė pažymėjo, kad jos teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas dešimties metų senaties terminas.

Ieškovė D. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2010-08-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės D. G. ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš atsakovų visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė tarp šalių susiklosčiusius faktinius paveldėjimo teisinius santykius bei šiems santykiams netinkamai taikė materialinės teisės normas (1964 m. CK 601 str. nuostatas). 1964 m. Civilinio kodekso 601 str. numatė, jog mirus kolūkiečio kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda. Minėto straipsnio komentare buvo nurodoma, jog kolūkiečio kiemo turtas priklauso visiems jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kolūkiečio kiemo turtas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų kiemo narių sutikimu, todėl mirus kiemo nariui, jo turto dalis nepaveldima, o lieka kitų kiemo narių jungtine nuosavybe. Kolūkiečio kiemo turto paveldėjimas atsiranda tik mirus paskutiniajam kiemo nariui. Teismas neteisingai taikė galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 601 str. nuostatas, kadangi kolūkiečio kiemo teisiniai santykiai nesusiklostė. Iš Utenos apskrities archyvo 2006-07-25 rašto matyti, jog patikrinus (duomenys neskelbtini), K. vardo kolūkio 1952-1953 m. kolūkio narių visuotinių susirinkimų ir valdybos posėdžių protokolų knygų duomenis, žinių apie V. K. ir M. K. priėmimą į kolūkio narius nerasta. Apeliantės tėvai V. K. ir M. K. , kuriems nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas, ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), ūkinio kiemo nesudarė, nebuvo kolūkiečiai. Teismas netinkamai vertino Utenos apskrities archyvo 2009-09-16 pažymose Nr. N4-2173, Nr. N4-2173 bei jų prieduose pateiktus duomenis. Iš (duomenys neskelbtini) ūkinių knygų matyti, kad pagal 1947 m. duomenis K. šeimos galva V. K., šeimos nariai M. K. (taip dokumente), K. D. Asmeninės sąskaitos Nr. 288 duomenys rodo, jog nuo 1947 m. iki 1963 m. K. nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas, tvartas, šeima naudojosi 60 a. žemės sklypu. Laikotarpyje nuo 1961 iki 1963 m. šeimos nare įrašyta V. K. (taip dokumente), 1963 m. išvykusi į Kauną. 1964-1967 m. duomenimis pensininkams V. K. ir M. K. priklausė gyvenamasis namas (1940 m.), tvartas (1939 m.), pirtis (1940 m.), buvo naudojamas 60 a. žemės sklypas. Asmeninės sąskaitos Nr. 266 duomenimis, laikotarpyje nuo 1967 m. iki 1969 m. turto gyvenamojo namo (1940 m.), tvarto (1939 m.), pirties (1940 m.) valdytojai buvo pensininkai V. K. ir M. K. Minėti duomenys fiksuoti iki pat 1972 m. Pagal asmeninės sąskaitos Nr. 290 duomenis, laikotarpyje nuo 1973 m. iki 1975 m. turto gyvenamojo namo (1940 m.), tvarto (1939 m.), pirties (1940 m.) valdytojai buvo pensininkai V. K. ir M. K. Asmeninės sąskaitos Nr. 295 duomenimis, turto gyvenamojo namo (1940 m.), tvarto (1939 m.) valdytoja laikotarpyje nuo 1974 m. iki 1979 m. buvo pensininkė M. K., naudojo 61 a. žemės sklypą. Asmeninių sąskaitų 267 ir 285 duomenis, laikotarpiu nuo 1980 m. iki 1984 m. turto valdytoja buvo M. K., valdomas turtas gyvenamas namas ir tvartas, naudojamas 61 a. žemės sklypas. Iš aukščiau nurodytų archyvinių dokumentų duomenų darytina pagrįsta išvada, jog M. K. ir V. K. nesudarė ūkinio kiemo, buvo neįstoję į kolūkio narius, be to, mirties momentu pastarieji buvo pensininkai. Vadinasi po M. K. mirties susiklostė paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, tuo pagrindu vadovaujantis Civilinio kodekso 573 str., paveldėti mirusiosios turtą turėjo teisę įpėdinės pagal įstatymą - dukros D. G., V. M. K. (duomenys neskelbtini) kaimo 1973 m. - 1975 m. ūkinėse knygose yra duomenų, jog K. B., M. V. K., S. K. į ūkį atvyko 1975-04-02, įrašyta, jog „gyvena V. name“. Minėtame dokumente nurodoma, jog pastarieji neturėjo pastatų, žemės, gyvulių. Asmeninės sąskaitos duomenimis, laikotarpyje nuo 1976 m. iki 1979 m., B. K. Ignalinos miškų ūkio darbininkas, ūkiui priklausančių pastatų, žemės, neturi, nurodoma, kad K. gyveno K. V. name. Asmeninės sąskaitos Nr. 264 duomenimis, nuo 1981 m. šeimos galva K. M. (taip dokumente), laikotarpyje nuo 1980 m. iki 1982 m. ūkiui priklausančių pastatų nėra, tačiau 1980 m. duomenimis yra naudojamas 50 a. žemės sklypas, laikomi gyvuliai, nurodoma, jog šeima gyveno K. V. name. Asmeninės sąskaitos Nr. 288 duomenimis, laikotarpyje nuo 1983 m. iki 1985 m. šeimos galva K. M. V. (taip dokumente), ūkiui nepriklauso jokie pastatai, įrašas „gyvena K. V. name“ nubrauktas, naudojamas 50 a. žemės sklypas. Asmeninėje sąskaitoje Nr. 300 nurodyta, jog laikotarpyje nuo 1986 m. iki 1988 m. šeimos galva K. M. V., kaip ūkiui priklausantys nurodoma pastatai: gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, 50 a. žemės sklypas. Nuosekli asmeninių sąskaitų apie ūkio sudėtį analizė rodo, jog po M. K. mirties, nesant kolūkinio kiemo turėjo būti įteisinti turto paveldėjimo dokumentai, tačiau tai nebuvo padaryta. M. V. K. ir B. K. šeima sudarė atskirą ūkinį vienetą ir laikotarpiu nuo 1975 m. iki 1986 m. šiai šeimai V. K. pastatai nebuvo apskaitomi, tačiau savarankiškai suteikiamas naudoti 50 a. žemės sklypas. Darytina išvada, jog aplenkiant paveldėjimo procedūra, neteisėtai 1986 m. M. V. K. prirašyti V. K. pastatai. Įvertinus tai, kad tiek M. V. K., tiek D. G. tokiu pačiu būdu ir veiksmais po motinos M. K. mirties 1984-02-10 priėmė palikimą, užvaldydamos paveldimą turtą, juo naudodamosi ir tokiu būdu lygiomis dalimis priėmė palikimą po motinos M. K. mirties, joms abiems lygiomis dalimis atsirado paveldėjimo teisė į M. K. turtą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu 2005 m. gruodžio 29 d. Nr. 56, 5 p. palikimo priėmimo faktai nustatomi remiantis palikimo atsiradimo momentu paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. To paties nutarimo 13 p. pažymėta, kad palikimą (nepriklausomai nuo jo priėmimo būdo) yra priėmę kiti įstatyminiai įpėdiniai, nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą dėl palikimo priėmimo ar palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo. Jeigu į turtą yra kitam įpėdiniui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kol jis nenuginčytas, palikimo priėmimo ar palikimo atsiradimo vietos faktas ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatytas (CK 5.8 straipsnis). Ieškovės reikalavimai buvo nagrinėjami ieškinio teisenos tvarka, tačiau teismas netinkamai vertino įrodymus, spręsdamas palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, neišsamiai ištyrė liudytojų parodymus, nevertino liudytojų paaiškinimų, netinkamai nustatė aplinkybes remiantis byloje esama rašytine archyvine medžiaga. Teismas visiškai nesprendė kitų apeliantės pareikštų reikalavimų, t.y. reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, nekilnojamojo turto registro įrašo dalyje dėl nuosavybės teisės įregistravimo B. K. ir S. K. vardu panaikinimo. Todėl, egzistuoja absoliutūs teismo sprendimo negaliojimai pagrindai, įtvirtinti Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 d. 7 p., - pirmos instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareiškus reikalavimus ir bylos negalima išskirti Civilinio proceso kodekso 327 str. 2 d. nustatyta tvarka. Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas tuo pačiu yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą. Pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), teisinė registracija pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 4 d. ir Vyriausybės 2003-03-03 nutarimo Nr. 278 „Dokumentų, teikiamų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašo“ 3 p., įsigyti seni statiniai Registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir šiuos dokumentus: sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, jeigu statiniai įgyti iki 1949 m. balandžio 14 d. įskaitytinai; notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, ir pažymą apie šios sutarties įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, jeigu statiniai įgyti nuo 1949 m. balandžio 14 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai. To paties nutarimo 5 p. nustatyta, kad vietoj sandorio, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, gali būti pateikti teismo sprendimai, paveldėjimo teisės liudijimai. 2002 gruodžio 16 d. išrašas iš ūkinių knygų Nr. (204-K)-N4-2089 ir Mindūnų seniūnijos 2003 m. sausio 10 d. pažymėjimas Nr. 2 negali būti pagrindu registruoti bendrąją jungtinę nuosavybę į gyvenamąjį namą ir pastatus M. K. ir B. K. vardu, todėl registro įrašas Nr. 90/10883 naikintinas.