Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo procesiniai dokumentai atsakovei įteikti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – LR CPK) 123 str. 1 d.)), tačiau atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Todėl esant ieškovo prašymui priimtinas sprendimas už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Formaliai ištyrus ieškovo pateiktus Sutarties ir laikotarpiu nuo 2003-07-31 iki 2004-10-31 išrašytų sąskaitų nuorašus matyti, kad pradinis kreditorius UAB „Tele2“ suteikė atsakovei mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis sumokėti už paslaugas. Pagal Sutarties 6.3 punktą sąskaitos už mobilaus ryšio paslaugas turėjo būti apmokamos per 15 kalendorinių dienų nuo sąskaitos išrašymo datos. Sutarties 6.6 punkte numatyta UAB „Tele2“ teisė reikalauti iš atsakovės 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą sąskaitų apmokėjimo dieną. Atsakovės įsiskolinimas pradiniam kreditoriui nuolat augo ir 2004-10-31, suėjus paskutinės PVM sąskaitos faktūros M Nr. (duomenys neskelbtini) apmokėjimo terminui, atsakovė buvo įsiskolinusi pradiniam kreditoriui UAB „Tele2“ 373,53 Lt sumą (31 b. l.). 2009-03-31 pradinis kreditorius reikalavimo teisę į 373,53 Lt skolą atlygintinai perleido ieškovui (5, 11-14 b. l.). Ieškovas 2009-05-04 pranešimu dėl reikalavimo teisės perleidimo informavo atsakovę apie įgytą reikalavimo teisę į jos skolą (25 b. l.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK) 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o pagal LR CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Vadinasi, atsakovė privalėjo tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti prievoles, laikydamasi minėtoje Sutartyje nustatytų sąlygų. LR CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatyta kreditoriaus teisė be skolininkės sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui (nagrinėjamu atveju – ieškovei). Skolininkė (nagrinėjamu atveju – atsakovė) pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį galėjo reikšti naujojo kreditoriaus (ieškovo) reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Tačiau atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir jokių prieštaravimų nepareiškė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sumokėjusi pradiniam kreditoriui ar iš jo reikalavimo teisę perėmusiam ieškovui skolą už suteiktas mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio paslaugas. Kadangi atsakovė neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, o taip pat neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui, t. y. ieškovui, tai ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 373,53 Lt skolą tenkintinas.

Pradinį kreditorių ir atsakovę siejo teisiniai santykiai, atsiradę iš jų sudarytos vartojimo paslaugų sutarties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesnę vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, vartojimo sutarties šalis vertinant kaip nelygiavertes ir vartotoją laikant silpnesniąja šalimi, o jo teisių apsaugai taikant specialų vartotojo teisių gynimo mechanizmą, kurio vienas iš aspektų yra tas, kad vartotojas nesaistomas vartojimo sutartyje įtvirtintų nesąžiningų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

Reikalaujama priteisti pagrindinė skola yra 373,53 Lt. Be šios sumos, ieškovas prašo priteisti 724,65 Lt delspinigius, priskaičiuotus pagal Sutarties 6.6 punktą per 1940 dienų nuo 2009-03-31 iki 2014-07-23 (7 b. l.). LR CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.258 straipsnio 1 dalis leidžia sutartyje susitarti, jog prievolės neįvykdžiusi arba ją netinkamai įvykdžiusi sutarties šalis privalo sumokėti kitai šaliai netesybas – baudą arba delspinigius. Sutarties 6.6 punkte numatyti 0,1 procento dydžio per dieną delspinigiai, skaičiuojami už įsiskolinimo sumą.

Delspinigiai yra netesybų rūšis. Netesybų teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, bet jos yra ir sutartinės civilinės atsakomybės forma, atliekanti kompensuojamąją funkciją, kai sutartis neįvykdoma ar vykdoma netinkamai. LR CK 6.258 straipsnio 2 dalyje kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma yra aiškiai įtvirtintos įskaitinės netesybos. LR CK 6.71-6.75 straipsniuose, reglamentuojančiuose netesybas, baudinės netesybos nenumatytos. Taigi netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Nepaisant to, nustatant netesybas šalių susitarimu, visuomet egzistuoja grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir piktnaudžiaudama skolininko sunkia materialine padėtimi, nepatyrimu, silpnavališkumu ar kitomis skolininką verčiančiomis neapgalvotai elgtis aplinkybėmis nustatyti neprotingai dideles netesybas. Todėl sutarties sąlyga dėl netesybų, kaip ir bet kokia kita sutarties sąlygą, vertintina sąžiningumo, teisingumo ir protingumo požiūriu. Susitarimų dėl netesybų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet taip pat ir su viešo intereso gynimu, nes netinkamai įgyvendinant teisę į netesybas, jos, užuot atlikusios kompensacinę funkciją, gali peraugti į lupikavimą, pažeidžiantį viešą interesą. Tai, kad LR CK įtvirtintos būtent įskaitinės netesybos, kaip ir tai, kad LR CK draudžia baudines netesybas, ne vieną kartą nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinės bylos Nr. 3K-3-394/2005, Nr. 3K-3-405/2006 ir kt.).

Jei skolininkas laiku neįvykdo piniginės prievolės, kreditorius įgyja subjektinę teisę reikalauti iš skolininko netesybų. Nors skola kaupėsi nuo 2003-07-31 ir visi įmokų mokėjimo terminai suėjo net 2004-10-31 (b. l. 18-31), o jos taip ir nebuvo sumokėtos, ieškinys pateiktas beveik po dešimties metų. Kai rinkos profesionalu esantis pradinio kreditoriaus teisių perėmėjas – ieškovas, nesiimdamas savalaikių ir aktyvių savo teisės įgyvendinimo veiksmų, beveik po penkių metų nuo reikalavimo teisės perėmimo reikalauja 36,5 % (365 x 0,1 %) metinių delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną, delspinigiai nebetenka skolininko skatinimo greičiau įvykdyti prievolę funkcijos, o per tokį ilgą laiką susikaupus didelei delspinigių sumai kompensacinė delspinigių funkciją transformuojasi į skolininko nubaudimą ir kreditoriaus pasipelnymą, pavojingai artimą lupikavimui. Tokiu būdu įgyvendinama kreditoriaus teisė į delspinigius prieštarauja šios subjektinės teisės paskirčiai, geriems verslo papročiams ir visuomenės moralės principams, pagal kuriuos pelnymasis iš skolininko nemokumo, o ypatingai lupikavimas yra tradiciškai smerkiami.

LR CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog aiškiai per dideles netesybas teismas gali sumažinti, tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Iš esmės ta pati nuostata pakartota LR CK 6.258 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgdamas į aukščiau aptartas konkrečios bylos aplinkybes ir ypač į pradinio kreditoriaus ir ieškovo pasyvumą, įvertindamas reikalaujamų priteisti delspinigių ir reikalaujamos priteisti pagrindinės skolos santykį (373,53 Lt/724,65 Lt), remdamasis LR CK 1.5 straipsniu ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, turėdamas omenyje LR CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą delspinigių dydį, teismas sprendžia, kad ieškovo interesai bus pakankamai apginti mažinant prašomą priteisti delspinigių sumą ir priteisiant iš atsakovės 144,93 Lt delspinigių.

LR CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas pagal LR CK 6.210 straipsnio 1 dalį privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Ieškovas prašo jo naudai iš atsakovės priteisti 45,46 Lt ikiteisminio skolų išieškojimo išlaidas. Nurodo, kad šias išlaidas sudaro: registruotas pranešimas Lietuvoje, pranešimai Lietuvoje, darbo priemonės: spausdinimas, popierius, vokas; užklausos Nekilnojamojo turto registrui ir Gyventojų registro tarnybai. Dokumentų, kurie patvirtintų ieškovo atliktus ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmus ir jo nurodytas ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas byloje nepateikta, nenurodyta jokių kitų aplinkybių apie šių išlaidų susidarymą, jeigu ieškovas negali pateikti jas patvirtinančių įrodymų. Taigi, reikalavimas priteisti ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas atmestinas kaip neįrodytas (LR CPK 178 str., 185 str.).

Pateikdamas ieškinį, LR CPK nustatyta tvarka, ieškovas sumokėjo minimalų žyminį mokestį 72,00 Lt (LR CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 82 str.), kuris priteistinas iš atsakovės ieškovo naudai, nors pateiktas ieškinys ir tenkintinas iš dalies. Priešingas aiškinimas pažeistų ieškovo teisėtą interesą gauti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kuris įvertinus reikalautą priteisti ir priteistiną sumą, nesikeičia (LR CPK 93 str. 4 d.).

Kadangi į valstybės biudžetą išieškotina bylinėjimosi procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma yra mažesnė nei nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, šios išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (LR CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 259 str., 262 str., 285-287 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies ir priimti sprendimą už akių.

Priteisti iš atsakovės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 373,53 Lt (108,18 EUR) (trijų šimtų septyniasdešimt trijų litų 53 ct) skolą, 144,93 Lt (41,97 EUR) (vieno šimto keturiasdešimt keturių litų 93 ct) delspinigius, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (518,46 Lt (150,15 EUR)) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-14) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 72,00 Lt (20,85 EUR) (septyniasdešimt dviejų litų) žyminį mokestį ieškovo UAB „Gelvora“, įmonės kodas 125164834, buveinės adresas Vilnius, A. Juozapavičiaus g. 7, a. s. LT027044060000310074, AB SEB bankas, banko kodas 70440, naudai.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Radviliškio rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Radviliškio rajono apylinkės teismą.