Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo P. N. ieškinį atsakovams I. B., D. B., N. M., V. B. dėl sumokėto avanso grąžinimo, baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas P. N. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų I. B., D. B., N. M., V. B. 120 000 Lt negrąžinto avanso, 100 000 Lt baudą, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2006 m. rugpjūčio 24 d. su I. B. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisė turėjo būti atkurta pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. sausio 26 d. pažymą Nr. 132 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pagal kurią I. B. įsipareigojo parduoti žemės sklypą iki 2008 m. gruodžio 31 d., o ieškovas įsipareigojo sumokėti 120 000 Lt. Nors pinigai buvo sumokėti sutarties pasirašymo metu kaip avansas, kurio dydis faktiškai prilygo sutartai žemės sklypo pirkimo kainai, tačiau I. B. įsipareigojimų neįvykdė, t.y. nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos nebuvo, o žemės sklypas nebuvo perleistas ieškovui nuosavybės teise. Pažymėjo, jog I. B. mirė, todėl reikalavimą reiškė palikimą priėmusiems I. B. vaikams. Ieškovas taip pat prašė CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams pratęsti dėl svarbių priežasčių, nes ieškovas su I. B. nebendravo, apie I. B. mirtį sužinojo 2011 m. birželio 15 d., t.y. gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus kvietimą dalyvauti pretendentų susirinkime.

Ieškovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė reikalavimo dėl 100 000 Lt baudos priteisimo. Prašė priimti atsisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Atsiliepime į ieškinį atsakovai nesutiko su ieškovo reikalavimais, prašė jį atmesti. Nurodė, jog nežinojo apie tėvo, I. B., sudarytą sandorį bei gautą 120 000 Lt avansą. Pažymėjo, jog nuosavybės teisės į ieškovo minimą žemės sklypą iki šiol nėra atkurtos. Taip pat nurodė, jog ieškovas buvo įgaliotas paruošti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atlikti reikiamas procedūras. Manė, jog ieškovas praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą reikalavimams pareikšti.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 22 d. sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir civilinę bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo solidariai priteisti iš atsakovų 100 000 Lt baudą nutraukė. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, jog parduodamo žemės sklypo kaina ir ieškovo sumokėtas avansas I. B. prieš sudarant sutartį buvo 120 000 Lt (preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties 1, 2 p. p.). Nors I. B. įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį ir parduoti žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos, tačiau šalys nepateikė duomenų apie prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovui 2006 m. rugpjūčio 24 d. buvo išduotas įgaliojimas, galiojęs iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., atlikti visus reikalingus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į žemės sklypą, bei vesti paveldėjimo bylą po M. B. (pažymoje dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų nurodoma, kad M. B. turi nuosavybės teisę į dalį P. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemę) mirties, gauti paveldėjimo teisės liudijimus, tačiau pats ieškovas paaiškino, jog faktiškai jokių veiksmų pagal jam suteiktą įgaliojimą neatliko. Nors ieškovas žinojo apie sutarties įvykdymo termino bei įgaliojimo galiojimo laiko pasibaigimą, tačiau prisipažino, jog dėl užsitęsusių teisminių procesų į I. B. nesikreipė, su juo nebendravo.

Teismas ieškovo elgesį laikė pasyviu, kadangi ieškovas sumokėjo I. B. už žemės sklypą 120 000 Lt, pastarajam buvo išduotas įgaliojimas atlikti būtinus veiksmus, tačiau su I. B. nebendravo du su puse metų po sutarties įvykdymo datos (2008 m. gruodžio 31 d.) ir beveik du metus po įgaliojimo galiojimo pabaigos (2009 m. rugpjūčio 24 d.), o apie jo mirtį sužinojo tik 2011 m. birželio mėnesį gavęs kvietimą į pretendentų susirinkimą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog mažiau tikėtina, nei tikėtina, kad ieškovas, nuo 2006 m. rugpjūčio 24 d. sumokėjęs 120 000 Lt už negautą turtą, iki 2011 m. birželio mėnesio elgėsi pasyviai, t.y. nebendravo su I. B. ir nežinojo apie I. B. mirtį, todėl ieškovo nurodytų priežasčių, dėl kurių galima būtų tenkinti ieškovo prašymą dėl CK 5.63 str. 1 d. nustatyto termino pratęsimo pagal CK 5.63 str. 4 d. nuostatas, nelaikė svarbiomis.

Teismas taip pat pažymėjo, kad I. B. įpėdiniai apie sutarties sudarymą ir gautus pinigus nežinojo, jų nepaveldėjo (83-84, 130 l.).

Ieškovas P. N. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai: CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus dėl priėmusiems palikimą įpėdiniams pratęsti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių bei priteisti iš atsakovų 120 000 Lt negrąžinto avanso ir 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso normas, visiškai klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas, kurios lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.

2. Teismas neatkreipė dėmesio į 2006 m. rugpjūčio 24 d. sutarties specifiką. Minėtoje sutartyje buvo susitartą dėl būsimo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Sutarties įvykdymas priklausė ne tik nuo I. B. valios ir veiksmų, tačiau ir nuo trečiųjų asmenų veiksmų. Užsitęsus nuosavybės teisės atkūrimo procesui buvo laukiama kvietimų į pretendentų susirinkimą, todėl nebuvo tikslo bendrauti su I. B..

3. Teismas nepagrįstai pasisakė dėl ieškovo neveikimo po 2006 m. rugpjūčio 24 d. sutarties sudarymo. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo matyti, jog buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės – buvo uždrausta Vilniaus apskrities viršininko administracijai rengti žemės reformos žemėtvarkos projekto Pikeliškių kadastro vietovėje rengimo procedūras ir žemės sklypų projektavimo darbus Pikeliškių kadastro vietovėje vykdymą. Minėta draudimas galiojo iki 2009 m. rugsėjo 21 d., t.y. iki 2006 m. rugpjūčio 24 d. sutarties termino ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. sutarties įgaliojimo pabaigos. Todėl nebuvo įmanoma vykdyti 2006 m. rugpjūčio 24 d. sutarties bei atlikti veiksmų pagal minėtą įgaliojimą dėl objektyvių aplinkybių.

4. Teismas neįvertino to, kad nereikėjo atlikti veiksmų, susijusiu su paveldėjimo procedūromis po M. B. mirties, kadangi I. B. pateikė visus reikalingus dokumentus, kurių pagrindu nustatyta, kad M. B. turi nuosavybės teisę į žemę, valdytą buvusio savininko P. B..

5. Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. birželio 13 d. kvietimo į pretendentų, pageidaujančių gauti žemę neatlygintinai, Pikeliškių kadastro vietovėje, susirinkimą matyti, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas realiai prasidėjo tik 2011 m. birželio mėn., t.y. po I. B. mirties.

6. Be to, teismas negrįstai darė išvadą, jog mažai tikėtina, jog ieškovas nežinojo apie I. B. mirtį, kadangi I. B. nebuvo senyvo amžiaus ieškovui nebuvo žinoma, jog pastarasis serga mirtina liga. Ieškovas apie I. B. mirtį sužinojo gavęs kvietimą į pretendentų susirinkimą, t.y. 2011 m. birželio 14 d., o ieškinys teismui buvo pareikštas 2011 m. rugpjūčio mėnesį, t.y. neprajus 3 mėnesiams po to, kai ieškovas sužinojo apie I. B. mirtį, o apie įpėdinius ieškovas sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu. Todėl teismas minėtas aplinkybes privalėjo vertinti kaip svarbias, dėl kurių buvo paleistas CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas.

7. Įpėdinių žinojimas ar nežinojimas apie palikėjo prievoles, kylančias iš jo sudarytų sandorių, negali turėti įtakos kreditoriaus teisių. Atsakovai neginčijo, jog I. B. negavo 120 000 Lt pagal 2006 m. rugpjūčio 24 d. sutartį. Atsakovams taip pat buvo žinoma apie tėvo ketinimus parduoti žemę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai I. B., N. M., V. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas teisingai suprato ir vertino 2006 m. rugpjūčio 24 d. sutarties specifiką. Be to, apeliantas tik bando pateisinti savo neveikimą, motyvuodamas tuo, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pastarasis negalėjo imtis jokių veiksmų pagal išduotą įgaliojimą. Įgaliojimas apeliantui buvo išduotas 2006 m. rugpjūčio 24 d., o Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo buvo priimtas 2008 metais. Be to, minėtas draudimas buvo taikomas Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir nedraudė pretendentams tvarkyti dokumentus susijusius su žemės grąžinimu. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo tik 2011 metų birželio mėnesį, t.y. po I. B. mirties, kadangi pats apeliantas pateikė 2001 m. sausio 26 d. pažymą Nr. 132 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“. Be to, pats apeliantas tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde pripažįstą faktą, kad M. B. sutarties sudarymo ir įgaliojimo išdavimo jis kaip asmuo jokių veiksmų neatliko. Apeliantas atsakovams apie egzistuojančią žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį pranešė 2011 metų birželio mėnesį, t.y. praėjus pusantrų metų nuo palikimo atsiradimo dienos, t.y. 2010 m. sausio 19 d., o pretenzijas pareiškė 2011 metų rugpjūčio mėnesį. Apeliantas turėdamas vykdyti 2006 m. rugpjūčio 24 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. jam suteiktą įgaliojimą, dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę ir paveldėjimo tvarkymo, prisiimtų įsipareigojimo faktiškai nevykdė ir tik dėl jo kaltės nebuvo atkurta nuosavybė į žemę.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo spendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d.).

Byloje yra nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl apelianto (kreditoriaus) reikalavimų pareiškimo įpėdiniams termino pratęsimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys buvo atmestas, nenustačius svarbių priežasčių, dėl kurių galima būtų tenkinti apelianto prašymą dėl CK 5.63 str. 1 d. nustatyto termino pratęsimo pagal CK 5.63 str. 4 d. nuostatas.

CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Be to, teismas gali pratęsti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių (CK 5.63 str. 4 d.).

Palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Be to, nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-540/2011). Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011).

Be to, sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą (teisės klaidos tikimybę), atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų arba neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Tuo atveju, jeigu ieškovo amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir kitos jo individualios savybės rodo, jog šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, į šias aplinkybes taip pat turi būti atkreipiamas dėmesys nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39).

Nagrinėjamu atveju apeliantas su I. B. 2006 m. rugpjūčio 24 d sudarė preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią apeliantas sumokėjo I. B. 120 000 Lt avansą, o pirkimo – pardavimo sutartis privalėjo būti sudaryta iki 2008 m. gruodžio 31 d. (31 l.). Be to, I. B. 2006 m. rugpjūčio 24 d. įgaliojo apeliantą atlikti visus reikalingus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į žemės sklypą, bei vesti paveldėjimo bylą po M. B. mirties. Minėtas įgaliojimas galiojo iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. (112 l.). Tuo tarpu, apeliantas nesikreipė į I. B. ne tik pasibaigus preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties terminui, tačiau ir pasibaigus galioti įgaliojimui. Pats apeliantas pripažino, jog apie I. B. mirtį sužinojo 2011 m. birželio 14 d., t.y. gavęs kvietimą į pretendentų susirinkimą.

Teisėjų kolegija sutinka, jog 2006 m. rugpjūčio 24 d. preliminari pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymas priklausė ne tik nuo šalių valios ir veiksmų, tačiau ir nuo trečiųjų asmenų veiksmų, tačiau tai nesudarė pagrindo apeliantui, sumokėjusiam I. B. 120 000 Lt avansą, elgtis pasyviai, nesidomėti procesu bei tokiu būdu išvengti atsakomybės už pasyvų elgesį. Be to, vien tai, jog I. B. nebuvo senyvo amžiaus, jog apeliantas nežinojo apie I. B. sveikatos būklę, neatleidžia apelianto nuo pareigos elgtis apdairiai, rūpestingai bei aktyviai ne tik preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties metu, tačiau ir viso proceso atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą metu.

Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo įmanoma vykdyti 2006 m. rugpjūčio 24 d. sutarties, bei atlikti veiksmų pagal minėtą įgaliojimą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikinta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausti Vilniaus apskrities viršininko administracijai rengti žemės reformos žemėtvarkos projekto Pikeliškių kadastro vietovėje rengimo procedūras ir žemės sklypų projektavimo darbų Pikeliškių kadastro vietovėje vykdymą. Minėtas draudimas neužkirto kelio apeliantui tvarkyti reikiamus dokumentus susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu, kadangi buvo taikomas tik Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog mažiau tikėtina, nei tikėtina, kad apeliantas, 2006 m. rugpjūčio 24 d. sumokėjęs I. B. 120 000 Lt avansą, iki 2011 m. birželio mėnesio elgėsi pasyviai: nebendravo su I. B. ir nežinojo apie jo mirtį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos rašytinių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas, kurios lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą (CPK 176–179 str., 185 str., 189 str.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų teisinių argumentų. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 str. 4 d., 180 str.) bei kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 str.).

Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir priimti naują sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantas neįrodė, jog CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams praleido dėl svarbių priežasčių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 21 d. nutartimi patenkino apelianto prašymą ir 3 400 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą atidėjo iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarką. Atsižvelgiant į tai, jog skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas, iš apelianto priteisiamas 3400 Lt žyminis mokestis valstybei.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie nėra susiję su ginčijamu sprendimu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jam naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. N. (duoemnys neskelbtini) 3 400 Lt (trys tūkstančius keturis šimtus litų) žyminio mokesčio valstybei.

TeisėjaiDanutės Gasiūnienės Konstantinas GurinasDanutė Milašienė