- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-25
- Bylos Nr.
- A-663-1709-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Antanas Ablingis, Edvardas Sinkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dėl žalos atlyginimo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra) ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyr. prokuroro Z. Buroko 2005 m. liepos 22 d. sprendimą kaip neteisėtą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, 35 367, 48 Lt žalai atlyginti. Teigė, kad buvo pateikęs skundus Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui dėl teisėjų ir prokurorų jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, tačiau generalinis prokuroras jokių sprendimų nepriėmė. Vyr. prokuroro Z. Buroko 2005 m. liepos 22 d. raštu patvirtinta, kad susirašinėjimas su pareiškėju nutrauktas. Generalinė prokuratūra ir generalinis prokuroras atsisako atlikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) jiems nustatytus veiksmus dėl ikiteisminio tyrimo. Generalinis prokuroras, pavesdamas priimti sprendimus, tik klaidina pareiškėją ir vilkina skunduose nurodytų klausimų išsprendimą įstatymų nustatyta tvarka. Pažymi, kad informaciją apie vyr. prokuroro Z. Buroko priimtą neteisėtą sprendimą gavo 2005 m. liepos 22 d. prokuroro J. Kaplano raštu, kuriame buvo nurodyta klaidinga sprendimo apskundimo tvarka, dėl to jam atsirado 35 367, 48 Lt žala, kurią sudaro 367,48 Lt materialinės žalos ir 35 000 Lt moralinės žalos. Padarytą materialinę žalą grindžia sugaištu laiku būtiniems darbams atlikti (dokumentų studijavimas, skundų surašymas, išsiuntimas, konsultacijos), važinėjimo (0,5 Lt x 14 km x 3 = 21 Lt), pašto (2,30 + 1,20 = 3,50 Lt), kopijavimo išlaidomis (11 pusl. x 2 egz. x 0,30 Lt = 6,60 Lt), žyminis mokestis - 100 Lt, kelionės išlaidos - 165,5 Lt dokumentų kopijavimas ir pašto išlaidos - 70,88 Lt. Patirta moralinė žala - tai sutrikdytas normalus gyvenimo ritmas, neapmokėtas darbas, trikdantys sveikatą neigiami išgyvenimai, apsunkintos gyvenimo ir gydymosi sąlygos, pablogintos bendravimo sąlygos su šeima ir kitais žmonėmis. Be to nurodė, kad rašte neteisingai teigiama, jog nebuvo pateikti faktiniai duomenys apie veikas, turinčias nusikalstamos veikos požymių. Jis yra pateikęs įrodymus, jog pareigūnai jo atžvilgiu neatliko įstatymo nustatytų veiksmų ir nepriėmė įstatymų numatytų sprendimų, kuriuos galėtų skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Procesiniai veiksmai nebuvo atlikti, o ikiteisminiai tyrimai nebuvo pradėti. Prokurorai priėmė sprendimus, kuriais iš esmės atsisakė vykdyti įstatymo nustatytas prievoles. Vyr. prokuroro Z. Buroko sprendimas yra melagingas, sprendimo argumentai - prieštaringi. Pareiškėjas taip pat prašė tenkinti jo reikalavimus, kuriuo teismas atsisakė priimti nagrinėti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė bei atsakovė Generalinė prokuratūra prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas skunduose (pareiškimuose), adresuotuose Generalinei prokuratūrai, skundžia tiek Vilniaus apygardos teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų neva neteisėtus veiksmus nagrinėjant administracines bylas pagal jo pateiktus pareiškimus. Kadangi pareiškimų teiginiai neparemti konkrečiais faktiniais duomenimis apie veikas, turinčias nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, pareiškimuose pateikiami subjektyvūs vertinimai ir samprotavimai tuo pačiu klausimu ir tais pačiais motyvais, buvo nuspręsta nutraukti susirašinėjimą su A. N. . Vadovaujantis Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. J-55 patvirtintais Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos nuostatais (toliau – Nuostatai) Generalinio prokuroro pavaduotojas V. Barkauskas patvirtino 2005 m. liepos 22 d. išvadą dėl susirašinėjimo su A. N. nutraukimo. Šiuo raštu iš tikrųjų klaidingai išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka. Tačiau pareiškėjo teiginiai, kad dėl Generalinės prokuratūros pareigūnų veiksmų jam padaryta didelė žala, nėra objektyviai pagrįsti, nes ši klaida buvo ištaisyta apylinkės teismo pirmininko nutartimi panaikinant 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2005 m. rugpjūčio 12 d. nutartį. Dėl šio klaidingo išaiškinimo pareiškėjo turėtos papildomos išlaidos tikrai negali sudaryti skunde nurodytos sumos. Pareiškėjo prašymai ir skundai buvo nagrinėjami įstatymo nustatyta tvarka, pateikiant motyvuotus atsakymus. Pažymėjo, kad vadovaujantis Ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos, patvirtintos Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 1-58, 2.4 punktu A. N. skundai (pareiškimai) nelaikytini pareiškimais (pranešimais) apie nusikalstamą veiką, nes juose nėra informuojama apie konkrečioje vietoje konkrečiu laiku padarytą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas išanalizavo skundžiamo Generalinės prokuratūros 2005 m. liepos 22 d. sprendimo turinį. Nurodė, kad 2005 m. gruodžio 23 d. nutartyje specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti pasisakė, kad minėtas sprendimas nėra skundžiamas BPK tvarka. 2004 m. balandžio 9 d. Generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-56 patvirtintos Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos (toliau - Tvarka) 42 punkte nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, priimtu dėl jo skundo, turi teisę paduoti skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Tvarkos 36 punktu nustatyta, kad su pareiškėju, kuris į tą pačią prokuratūrą kreipiasi tuo pačiu klausimu ir tais pačiais motyvais ne pirmą kartą, jo reikalavimai aiškiai nepagrįsti, susirašinėjimas gali būti nutraukiamas surašius motyvuotą išvadą. Taip ir buvo padaryta. A. N. Generalinės prokuratūros prokuroro 2005 m. liepos 22 d. raštu Nr. 7.2-3214 buvo neteisingai išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka nurodant, kad prokuroro priimtas sprendimas dėl susirašinėjimo nutraukimo gali būti skundžiamas Vilniaus m. 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taip nurodant apskundimo tvarką padaryta klaida. Kolegija vertino, kad skundžiamo sprendimo naikinti nėra pagrindo. Savo skunduose Generalinei prokuratūrai A. N. skundžia tiek Vilniaus apygardos teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kitų teismų teisėjų neva neteisėtus veiksmus nagrinėjant bylas pagal jo pateiktus pareiškimus. Kadangi A. N. pareiškimų teiginiai neparemti konkrečiais faktiniais duomenimis apie veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, pareiškimuose pateikiami subjektyvūs vertinimai ir samprotavimai tuo pačiu klausimu ir tais pačiais motyvais, pagrįstai buvo nuspręsta nutraukti su juo susirašinėjimą vadovaujantis Nuostatais. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1419 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos 33 punktu nustatyta, kad kartotiniai prašymai ir skundai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodoma naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad institucijos sprendimas dėl ankstesnio prašymo ar skundo išnagrinėjimo yra neteisingas. Pareiškėjo skundas, remiantis byloje esančia susirašinėjimo medžiaga, vertinamas kaip kartotinis. Aplinkybė, kad Generalinės prokuratūros prokuroro 2005 m. liepos 22 d. raštu Nr. 7.2-3214 pareiškėjui neteisingai išaiškinta skundžiamo sprendimo apskundimo tvarka, nesudaro pagrindo teigti, kad A. N. buvo padaryta moralinė ar turtinė žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.271 straipsniai). Tai vertintina kaip elementari klaida, kuri pareiškėjui neužkirto kelio skųsti sprendimą nustatyta tvarka šioje byloje. Be to, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Įstatymas tokio atvejo nenumato. Dėl pareiškėjo reikalavimų, kuriuos buvo atsisakyta priimti, teismas nepasisakė.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują – tenkinti jo skunde ir patikslintame skunde išdėstytus reikalavimus. Teigia, kad 2005 m. rugsėjo 27 d. pateiktame skunde nurodė Generalinės prokuratūros pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus. Vykdydamas 2006 m. sausio 16 d. teismo nutartį, jis buvo priverstas sumokėti žyminį mokestį, pakeisti skundo dalyką ir pateikė patikslintą skundą. Tik iš teismo sprendimo sužinojo, kad dalį jo reikalavimų buvo atsisakyta priimti. Tai vertintina kaip ABTĮ ir jo konstitucinių teisių pažeidimas. Be to, teismas neišnagrinėjo jo argumentų dėl akivaizdžiai neteisėtos 2005 m. gruodžio 23 d. specialiosios teisėjų kolegijos nutarties. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad teismas netenkino jo prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, be kurių padarė neteisingą išvadą, jog jo skundai yra kartotiniai. Teismas nereagavo į jo paaiškinimus dėl galimai suklastotos Generalinio prokuroro pavaduotojo išvados, sprendimą grindė vien atsakovo paaiškinimais ir žinybiniu aktu, nereagavo į jo pareiškimus dėl Nuostatų neatitikimo BPK, dėl Generalinės prokuratūros pareigūno vienašališku sprendimu apribotų jo teisių. Pareiškėjas vadovaujasi BPK 166, 168 straipsniais ir teigia, kad dėl jo skundų priimti administracinius sprendimus taikant Nuostatus yra neteisėta. Minėtuose Nuostatuose numatyta skundą nagrinėjimo tvarka prieštarauja BPK, todėl negali būti taikoma. Prokuratūra atsisakė atlikti BPK ir Teismų įstatyme nustatytus veiksmus ne motyvuotais raštais, o melagingomis išvadomis. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Savo skunduose prokuratūrai jis nurodydavo konkrečius nusikalstamų veikų faktus, tame tarpe ir teisėjų M. Navickienės, B. Januškos, G. Kryževičiaus priimtus akivaizdžiai melagingus procesinius sprendimus. Generalinė prokuratūra privalėjo patvirtinti arba paneigti skunduose nurodytus faktus ir priimti BPK nustatytus procesinius aktus. Tai nebuvo padaryta. Skundžiamas 2005 m. liepos 22 d. sprendimas neteisėtai apribojo jo konstitucinę teisę įstatymų nustatytais atvejais gauti iš prokuratūros pagalbą ginant pažeistas teises (diskriminacinis sprendimas). Tai ne vienkartinis sprendimas, kuris varžo jo teises. Jo skundai nepagrįstai vertinti kaip kartotiniai bei kaip susirašinėjimas, nes juose jis kiekvieną kartą nurodydavo vis skirtingus įstatymo bei jo teisių pažeidimo faktus, skirtingus asmenis, pažeidimų aplinkybes ir laikus. Teigia, kad 2005 m. liepos 22 d. rašte klaidinga skundžiamo sprendimo apskundimo tvarka buvo nurodyta sąmoningai, nes prokuroras negalėjo jos nežinoti. Šio fakto vertinimas kaip „klaida“ nekompensuoja jam padarytos žalos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi ši žala jam turi būti atlyginta. Taip pat nurodo, kad vadovaudamasis teismo nutartimi buvo priverstas pakeisti skundo dalyką, sumokėti žyminį mokestį. Mano, kad toks teismo reikalavimas yra diskriminacinis ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 29 straipsniams. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar atitinkamos ABTĮ nuostatos, kuriomis grindžiami tokio pobūdžio teismo reikalavimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat dėl išaiškinimo, ar teismo procesinių sprendimų teiginiai, nepagrįstai nustatytais faktais, laikytini teisingais motyvais. Ar taip nepažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginami bylų išnagrinėjimo teisingumo ir viešumo principai bei draudimo žeminti žmogaus orumą principas, ir ar ABTĮ nėra įtvirtintos taip elgtis leidžiančios normos. Taip pat prašo grąžinti už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė ir atsakovė Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą, pateiktą pirmos instancijos teismui. Taip pat pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsniu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 straipsniu ir 3 straipsnio 3 dalimi, Generalinė prokuratūra nėra kompetentinga spręsti klausimus, susijusius su teismų ir teisėjų veikla nagrinėjant bylas ir vykdant teisingumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas yra pateikęs prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, kad nustatyti, ar ABTĮ nuostatos, kuriomis remiantis teisėjai priiminėja nutartis, neprieštarauja Konstitucijai, ar tai neteisingo ABTĮ atitinkamų normų interpretavimo nusistovėjusi praktika. Dėl pareikšto prašymo teisėjų kolegija mano, kad iš esmės jame nėra suformuluotas kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dalykas, nes tokį prieštaravimą pareiškėjas kildina tik iš jo nenaudai priimamų teismo sprendimų ir tik jo sąmonėje susiformavusia „neteisinga“ ABTĮ normų interpretavimo praktika. Kadangi pareiškėjas prašyme nesuformulavo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dalyko, o prašymas iš esmės grindžiamas pareiškėjo nepasitenkinimu jo atžvilgiu priimtais sprendimais, tai toks pareiškėjo prašymas turi būti atmestas.
Kiti apeliacinio skundo argumentai susiję su tuo, jog pirmos instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo panaikinti prokuroro J. Kaplano 2005 m. liepos 17 d. nutarimą, atmetamas kaip nepagrįstas, nes šis klausimas buvo išspręstas 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS10 – 459-05. Šia nutartimi palikta galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 3 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti prokuroro J. Kaplano 2005 m. liepos 17 d. nutarimą.
Kitas apeliacinio skundo argumentas, susijęs su 2005 m. gruodžio 23 d. Specialios teisėjų kolegijos nutarties neteisėtumu, taip pat atmetamas, nes pagal ABTĮ 21 straipsnio 3 dalį tokia nutartis nėra skundžiama.
Trečias apeliacinio skundo argumentas susijęs su reikalavimu grąžinti žyminį mokestį. ABTĮ 38 straipsnyje numatyta taisyklė, jog skundai administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami teismuose tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus išimtis, numatytas ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš pareiškėjo skundas turinio, jis visiškai pagrįstai apmokestintas žyminiu mokesčiu ir teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 42 straipsnyje numatytų žyminio mokesčio grąžinimo pagrindų, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su žyminio mokesčio grąžinimu, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
Kitas pareiškėjo argumentas susijęs su prašymu išreikalauti iš atsakovo pareiškėjo jam rašytus raštus, kurį pirmos instancijos teismas atmetė. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus visų pirma pateikia šalys, kurios jais grindžia savo reikalavimus. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, visiškai pagrįstai tokio prašymo netenkino, nes byloje pakanka įrodymų pareiškėjo skunde nurodytiems reikalavimams:
panaikinti prokuroro Z. Buroko 2005 m. liepos 22 d. sprendimo teisėtumui, iržalos atlyginimo priteisimo iš valstybės ir Generalinės prokuratūros klausimams spręsti.
Išanalizavusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro Z. Buroko 2005 m. liepos 22 d. išvada dėl susirašinėjimo su A. N. nutraukimo yra teisėta ir pagrįsta, nes kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėjas abstrakčiais skundais skundė visus teisėjus, kurie nagrinėjo jo bylas. Skundžiamame akte konstatuota, kad visa eilė pareiškėjų skundų yra akivaizdžiai neteisingi, todėl vadovaujantis Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos nuostatų 36 punkto nuostatomis atsakovas pagrįstai ir teisėtai nutraukė su pareiškėju susirašinėjimą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje numatyta, kad turtinė ar neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinės atsakomybės atsiradimui būtina nustatyti atsakovo neteisėtą veiką, žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir atsiradusios žalos.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prokuroro J. Kaplano 2005 m. liepos 22 d. rašte Nr. 7.2 – 3214 buvo neteisingai nurodyta prokuroro sprendimo dėl susirašinėjimo nutraukimo apskundimo tvarka, laikytina klaida, kuri sąlygojo skundo padavimą neįgaliotam šį skundą spręsti teismui, tačiau ši klaida buvo ištaisyta ir iš pareiškėjo teisė paduoti skundą nebuvo atimta - jis šia teise naudojasi šioje byloje. Pareiškėjas į bylą pateikė visą eilę Lietuvos pašto čekių, patvirtinančių susirašinėjimo išlaidas, taip pat du Švenčionių autobusų parko kelionės autobusu bilietus bei jo kuro sąnaudų paskaičiavimus, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog šios išlaidos susijusios su prokuroro J. Kaplano rašte nurodyta neteisinga informacija priežastiniu ryšiu. Iš to seka, kad neįrodžius priežastinio ryšio dėl atsakovo neteisėtos veikos ir žalos, negalima atsakovų atžvilgiu taikyti civilinės atsakomybės.
Neturtinės žalos atlyginimo klausimas atmetamas todėl, kad prokuroro J. Kaplano 2005 m. liepos 22 d. rašte Nr. 7.2 – 3214 padaryta klaida yra mažareikšmė ir ji objektyviai negalėjo sukelti nei dvasinių išgyvenimų, nei nepatogumų, emocinės depresijos ir kitų dalykų, kuriuos teismas galėtų įvertinti pinigais. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija mano, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.