Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d, ir nuteista laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteista už tai, kad 2005 m. sausio 14 d. apie 18.00 val. savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, iš asmeninių paskatų, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį peiliu E. G. į kairiąją krūtinės ląstos pusę, padarydama durtinę – pjautinę kairės krūtinės ląstos žaizdą su širdaplėvės, kairio plaučio ir plautinių arterijų kamieno sužalojimu, dėl ko E. G. nuo ūmaus išorinio ir vidinio nukraujavimo mirė. Tokiu būdu A. G. tyčia nužudė E. G. .

Apeliaciniame skunde nuteistoji A. G. mano, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis negali būti paliktas galioti, nes jis priimtas, pasiremiant prielaidomis, o ne faktais, todėl naikintinas ar keistinas. Apeliantė teigia, kad tai, jog ji tyčia, tarpusavio konflikto metu nužudžiusi savo vyrą, tėra prielaida, kurios nepatvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai. Pasak nuteistosios, ji neturėjo jokio pagrindo nužudyti E. G. , nes jie gerai sutardavo. Nuteistoji nurodo, kad plovė indus ir tuo metu rankose turėjo peilį, kurį plovė, tačiau teigia nežinanti, kaip atsitiko, kad vyras buvo sužalotas. Nuteistoji teigia, kad serga epilepsija, kartais ištinka priepuoliai, todėl gal ir tuo metu buvo ištikęs priepuolis ir jo metu buvo sužalotas vyras tuo peiliu.

Nuteistoji A. G. paaiškina, jog 2006-01-14 apie 14 val. suskambo durų skambutis. Dvi mergaitės pasakė, kad jos vyras labai girtas yra lauke. Ji išėjo ir paprašė nepažįstamo žmogaus, kad jį padėtų parvesti į namus. Per 27 bendro gyvenimo metus vyras pirmą kartą parėjo toks girtas ir nepastovėjo ant kojų, todėl paguldė jį koridoriuje, kur vyras ir užmigo. Paskui atsikėlė ir ji pamatė, kad sužalotas jo veidas. Buvo atvažiavęs ir sūnus su marčia, o sūnui išvažiavus, ji atsigulė ant sofos ir užmigo. Pabudo apie 17 val., užsikaitė vandens kavai ir, kol užvirs vanduo, nutarė nuplauti kelis indus. Jau bebaigiant plauti indus, išgirdo, kad kažkas už nugaros pradėjo šnekėti. Ji labai išsigandusi ir staigiai atsisukusi su nuplautu peiliu rankoje. Tuomet vyras pasakė einąs miegoti. A. G. taip pat pažymi, jog tuo metu, kai ji, laikydama rankoje peilį, atsisuko, vyras susvirduliavo, nes buvo labai girtas ir, neišlaikęs pusiausvyros, griuvo į jos pusę bei atsirėmė. Pasak nuteistosios, ji tik spėjo sušukti "O Jėzau, dar įsidursi", ir numetė prie kriauklės, ant spintelės, peilį, o vyrui pasakė „gerai, tėveli, eik išsimiegoti". Vyras nieko neatsakė, tik apsisuko ir nuėjo į miegamąjį, bet tuoj grįžo atgal, atsistojo virtuvėje prie kriauklės, prie sienos bei išbalęs pradėjo leistis palei sieną. Nuteistoji teigia puolusi laikyti, bet jis buvo aukštas ir sunkus, todėl negalėjo jo sulaikyti. Vyras susmuko ant grindų, nieko neatsakė, o ji pradėjo daryti širdies masažą ir po kiek laiko pradėjo šlapti vyro megztinis krūtinės srityje. Nebesuprato, kas darosi, tik pastebėjo kad jos delnai kruvini, ir iš vyro burnos, tiesiai ant jos, fontanu plūstelėjo kraujas. Tada ji paskambino sūnui prašydama iškviesti greitąją. Apeliantė teigia iki šiol neįsivaizduojanti, kaip galėjo taip atsitikti, kad vyras užvirto ant peilio, nes niekuomet nenorėjo jam nieko blogo ir jį mylėjo. Kai atvažiavo sūnus ir greitoji, nuteistosios teigimu, vyras jau turbūt buvo miręs, o ji apsiprausė rankas ir, būdama šoko būsenoje, užmetė peilį į spintelės indų džiovyklą, o vėliau atvažiavo policija ir ją išvežė. Apeliantė teigia, kad tyrėjai papasakojus tiesą, ji nepatikėjo. Tačiau pati nuteistoji labai norėjo paskutinį kartą atsisveikinti su vyru, todėl pasakiusi, kad gali rašyti, ką nori, o ji pasirašysianti, kad tik patektų į vyro laidotuves. Pasak nuteistosios, ji pasirašinėjo ant bet ko, ką jai davė, nes niekas nerūpėjo, o norėjosi tik patekti į laidotuves. Tuo tarpu dabar, netekusi brangaus mylimo vyro, ji ne gyvena, o tik egzistuoja.

A. G. teigia visada buvusi šoko būsenoje ir nesupratusi nei ką ji pati aiškino teisme, nei kokį nuosprendį paskelbė, o tik vėliau, vežant į tardymo izoliatorių, policijos darbuotojai jai pasakė, kokia bausme yra nubausta. Apeliantė teigia, kad labai gailisi dėl to, kas įvyko. Tačiau, nuteistosios nuomone, teismas pasielgė neteisingai, apkaltinamajame nuosprendyje pasirėmęs prielaidomis, o ne įrodymais ir nepagrįstai pripažinęs ją tyčia nužudžius savo vyrą, nes ji galėjo tik netyčia sužaloti vyrą, o gal jį sužalojo visai kitas asmuo, kuris buvo atėjęs į butą. Apeliantė mano, kad byloje surinktais įrodymais nėra nustatytas įvykio mechanizmas, nenustatytas motyvas. Tuo tarpu teismo išvados apie tai, kad E. G. ji nužudžiusi tyčia, tarpusavio konflikto metu, patvirtinančių įrodymų, išskyrus jos pačios nevienodus aiškinimus, nėra. A. G. norėtų, kad būtų atliktas pilnas įrodymų tyrimas, būtų atlikta lavono ekshumacija, atliktas pakartotinis lavono tyrimas, siekiant patikrinti, ar teismo med. specialisto akte išdėstyta išvada apie sužalojimą atitinka faktines aplinkybes. Taip pat nuteistoji pažada, kad daugiau nei nusikaltimų, nei kitų teisės pažeidimų nedarys, o tai, kas įvyko, yra didelė nelaimė.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistoji A. G. prašo: atlikti įrodymų tyrimą, skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2006.11.22 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o neradus pagrindo nuosprendį panaikinti, - nuosprendį pakeisti, perkvalifikuojant jos veiksmus, į LR BK 132 str. l d. ir bausmę sušvelninti, ją sumažinant ar paskiriant švelnesnę bausmės rūšį, arba bent sumažinant bausmę..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji A. G. ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino A. G. kalta LR BK 129 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymu ir paskyrė teisingą bausmę.

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kritiškai vertino nuteistosios A. G. parodymus, kuriuos ji keitė, atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis ikiteisminio tyrimo metu, tiek į bylos eigą teisminio nagrinėjimo metu. Antai 2006 m. sausio 16 d. (praėjus nepilnai dviems paroms po įvykio) vykusios įtariamosios apklausos metu A. G. parodė, kad kalbantis su vyru ji plovė indus, o šiam pasakius, kad turbūt susimušė, kaip tik plovė peilį ir atsisukusi į jį norėjo peiliu pagąsdinti bei įrėmė jį vyrui į krūtinę smailiuoju galu, ranką palenkusi šiek tiek į apačią, nes vyras 198 cm ūgio, o ji – 168 cm ūgio. Tos pačios apklausos metu A. G. parodė, kad po to peilį ji atitraukė sakydama ,,oi dar įdursiu“ ir padėjo ant kriauklės spintelės, o vyras nieko nesakęs pasiėmė cigaretę, nuėjo į balkoną parūkyti ir grįžęs maždaug po 5 minučių, susmuko virtuvėje palei sieną. Tačiau paskelbus įtariamajai apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą bei jai susipažinus su surinkta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, A. G. pati paprašė apklausti ją papildomai bei 2006-05-16 apklausos metu davė iš esmės skirtingus parodymus negu 2007-01-16 apklausos metu, o būtent nuteistoji parodė neva po pokalbio virtuvėje su vyru, ji padėjo peilį ant spintelės (peilis nebuvo kruvinas), o pati nuėjo į kambarį. 2007-05-16 nuteistoji taip pat parodė, kad vėliau į butą atėjo kažkoks nepažįstamas vyras, su kuriuo vyras kalbėjo virtuvėje ir ginčijosi, o ji tuo metu buvusi kambaryje, tačiau po kiek laiko (buvo apie 17.00 val.) išgirdo durų trenksmą ir pamatė koridoriuje ant žemės sėdintį vyrą, kurį ji ištiesė ant grindų ir pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą bei tuo metu pasipylė kraujas. Minėtų parodymų, duotų 2007-05-15, t. y. baigiant ikiteisminį tyrimą, apie nevą buvus atėjusį napažįstamą vyrą, A. G. iš esmės laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau pirmosios instancijos teismo suteikto kaltinamosios paskutinio žodžio metu (nors baigiamųjų kalbų metu A. G. gynėjas prašė ją išteisinti), nuteistoji kalta visiškai prisipažino ir prašė tik neskirti laisvės aėmimo bausmės, nes tai buvo paprasčiausiai nelaimingas atsitikimas. Visgi Šiaulių apygardos teismas A. G. pripažino kalta LR BK 129 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymu ir nuteisė ją devynerių metų laisvės atėmimo bausme. Atitinkamai apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, aiškindama įvykio aplinkybes, nuteistoji jau nemini jokio neva buvusio atėjusio nepažįstamo vyriškio, o nurodo, kad jai virtuvėje plaunant peilį atėjo E. G. , kuris, jai atsisukus su peiliu rankoje, griuvo neišlaikęs pusiausvyros ir negali pasakyti, ar prisilietė prie peilio, tačiau nieko neatsakęs nuėjo link miegamojo durų ir, A. G. tik spėjus atsisėsti ant kėdės, grįžo atgal ir susmuko ant grindų. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu A. G. duotus parodymus, nuteistoji negalėjo paaiškinti, kodėl juos tokius davė, nors apeliaciniame skunde pati nurodė, kad pirminės apklausos metu, nors ir dalyvaujant advokatui A. Pileckiui, po surašytais parodymais pasirašė tik tam, kad ją išleistų į vyro laidotuves. Be to, pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. G. parodė, kad iš karto po įvykio A. G. buvo labai girta ir į nieką nereagavo Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistoji A. G. , pati tiksliai neatsimindama atskirų įvykio detalių, sąmoningai, siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės, ikiteisminio tyrimo pabaigoje, susipažinusi su visa ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga bei prie jos prisiderindama, pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei davė parodymus apie neva buvusį atėjusį nepažįstamą vyriškį, kuris atseit ir sudavė smūgį peiliu E. G. , tačiau jau baigiant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme A. G. , siekdama bent jau švelnesnės bausmės, prisipažino kalta dėl vyro nužudymo, tačiau teigdama, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas. Atitinkamai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, A. G. parodė nežinanti, ar įvykio dieną kažkas buvo įėjęs į jos butą, pati neturėjusi tyčios nužudyti vyrą ir tiek ji pati, tiek gynėjas prašė švelninti bausmę. Tokiu būdu, sprendžiant iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, akivaizdu, jog tiek nuteistoji viso proceso metu parodymus kaitaliojo sau naudinga linkme, o atsižvelgiant į tai, kad nuteistoji yra išimtinai bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, jos parodymai vertinami ypač kritiškai, remiantis tik tais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.

Apklausta apeliacinės instancijos teisme nuteistoji A. G. teigė nežinanti, kodėl davė vienokius, o paskui kitokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Tai, jog gerai neprisimena įvykio, nuteistoji parodė ir apklausta pirmosios instancijos teisme. Atitinkamai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė parodė, kad nusikaltimo padarymo metu A. G. galėjo pilnai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tik dėl girtumo galėjo netiksliai įvykius atsiminti. Atitinkamai tiek 2006-01-16 vykusios apklausos metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistoji pripažino kontakto tarp jos rankose buvusio virtuvinio peilio ir E. G. buvimą, tačiau parodė nemananti, kad jam įdūrė. Visgi A. G. pripažino, kad po E. G. kontakto su A. G. rankose buvusiu virtuviniu peiliu, nukentėjusysis ėjo link miegamojo durų, tačiau iš karto grįžo ir išbalęs susmuko palei sieną. Tokiu būdu akivaizdu, kad sužalojimas, nuo kurio E. G. vėliau mirė, buvo padarytas būtent A. G. rankose buvusiu virtuviniu peiliu ir būtent nuo šio sužalojimo, kaip parodė specialisto išvada Nr. M 16/06(13) įvyko mirtis. Be to, įvykio metu jokių pašalinių žmonių be A. G. ir jos vyro nebuvo.

Visgi nuteistoji teigia, jog ji neturėjo tyčios nužudyti vyrą, o tai įvyko atsitiktinai, vyrui užgriuvus ant peilio. Be to,2006-01-16 apklausos metu A. G. parodė, kad peilį vyrui įrėmė smailiuoju galu, rankeną palenkusi šiek tiek į apačią. Atitinkamai tą patį ji parodė ir tą pačią dieną vykusio parodymų patikrinimo vietoje metu. Tačiau specialisto išvadoje Nr. M 16/06(13) pažymėta, kad žaizdos kanalo kryptis iš kairės į dešinę, įstrižai iš viršaus žemyn. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme minėtą specialisto išvadą davęs teismo medicinos ekspertas A. S. parodė, kad esant tokiai žaizdos kanalo krypčiai ir peilis turėjo slinkti nuo viršaus žemyn, o pagal tas aplinkybes, kurias aiškino nuteistoji (rankeną palenkus šiek tiek į apačią, o smaigalį laikant į viršų) tokio sužalojimo negalėjo būti. Su tokiais eksperto paaiškinimais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka, nes iš specialisto išvados Nr. M 16/06(13) aišku, kad sužalojimo viršutinis kraštas nuo pado yra 160 cm, o kaip nurodžiusi ir pati nuteistoji – jos pačios ūgis yra maždaug 168 cm, t. y. sužalojimas E. G. padarytas nuteistosios akių lygyje. Tiesa, nuteistoji aiškina, kad vyras ant jos užvirto, tačiau tokie jos parodymai atmetami, nes tokiu būdu sužalojimo kanalo kryptis būtų ne iš viršaus žemyn (kaip nustatyta aukščiau minėta specialisto išvada), o iš apačios aukštyn. Taigi akivaizdu, kad nustatytas mirtinas sužalojimas nuteistosios akių lygyje negalėjo būti padarytas ne tik atsisukus su peiliu rankoje, tačiau ir apskritai laikant peilį smaigaliu į viršų. Tokiu būdu, nors apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas parodė, jog iš kanalo ilgio (10-12 cm) negalima spręsti apie smūgio jėgą, tačiau akivaizdu jog pagal specialisto išvada Nr. M 16/06(13) nustatytus duomens apie žaizdos lokalizaciją bei kanalo kryptį dūris peiliu buvo atliktas nuteistajai iškėlus peilį ne mažesniame kai pačios nuteistosios akių lygyje bei juo suduodant E. G. .

Nuteistoji nurodo, kad nužudyti savo vyro nenorėjo, tačiau to ir nenurodė Šiaulių apygardos teismas 2006-11-22 nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. G. savo vyrą nužudė netiesiogine tyčia. LR BK 15 str. 3 d. nurodyta, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Atitinkamai teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad nuteistoji dūrė E. G. virtuviniu peiliu, kurio geležtė 21 cm., į kairįjį krūtinės šoną, nors savo veiksmų esmę galėjo pilnai suvokti ir juos valdyti, todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad nuteistoji veikos padarymo metu suvokė, kad kėsinasi į E. G. gyvybę bei numatė, kad gali ją atimti. Visgi A. G. , būdama stipriai girta, elgėsi impulsyviai ir abejingai kito žmogaus gyvybei bei nedarė nieko, kad šios labai skaudžios pasekmės neatsirastų, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Atitinkamai nėra pagrindo nuteistosios veiką perkvalifikuoti pagal LR BK 132 str. 1 d., teisėjų kolegijos įsitikinimu, nebuvo jokių objektyvių aplinkybių, turėjusių užkirsti kelią E. G. gyvybės atėmimui, o taip pat, atsižvelgiant į anksčiau aptartus įrodymus, nėra pagrindo manyti, jog A. G. nesuvokė kelianti pavojų savo vyro gyvybei.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, A. G. paskyrė devynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo bausmę sušvelninti. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, švelninti bausmę nėra pagrindo. A. G. , veikdama netiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasekmes, pati nuteistoji charakterizuojama patenkinamai (buvusiame darbe (nuo 2000-05-0 iki 2004-11-16 charakterizuota teigiamai, neteista, tačiau piktnaudžiauja alkoholiu). Nusikaltimo padarymo motyvas nenustatytas, kadangi pati nuteistoji savo parodymus visą laiką keitė, o nusikaltimo padarymo metu daugiau nieko be pačios nuteistosios ir nužudytojo bute nebuvo, tačiau tai jokiu būdu nepaneigia A. G. atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, nes nusikaltimo motyvas nėra būtinas įrodinėti LR BK 129 str. 1 d. numatytos veikos požymis. Taip pat pažymėtina, jog nėra jokių nuteistosios A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes teigti, jog paskirta švelnesnė negu LR BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nėra jokio pagrindo, o paskirta bausmė pilnai atitinka LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį.

Atsižvelgiant į tai, kad nužudymo motyvas nėra nustatytas, iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad nusikaltimas padarytas iš asmeninių paskatų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios A. G. apeliacinį skundą atmesti.