- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-03
- Bylos Nr.
- 2S-1797-392/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25874-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- UAB „Ozo turtas“
- Ieškovas
- R. P.
- Trečiasis asmuo
- notarui R
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Ozo turtas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui UAB „Ozo turtas“ ir trečiajam asmeniui notarui R. K. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2011 m. kovo 30 d. 25509,12 Lt bei 2011 m. rugpjūčio 2 d. 13692,55 Lt ieškovo R. P. išduotus vekselius atsakovo „Ozo turtas“ UAB naudai, taip pat priteisti nuostolius, kuriuos ieškovas patyrė dėl neteisėto išieškojimo iš jam priklausančio turto.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė vykdymo veiksmus ieškovo R. P. (a.k(duomenys neskelbtini)) atžvilgiu pagal 2011-09-26 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 2-5483) ir 2011-06-02 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 1-2405) iki sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad teismui pripažinus minėtus vekselius negaliojančiais bei notaro vykdomuosius įrašus neteisėtais, pats skolos išieškojimas nebūtų tikslingas, nes sukeltų ieškovui papildomų nuostolių padengiant vykdymo išlaidas bei atstatant šalių grąžinimą į status quo padėtį.
Šalies argumentai
Atsakovas „Ozo turtas“ UAB atskiruoju skundu prašo panaikinti 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovo nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu yra absoliučiai netikslingas, nesuderinamas su laikinųjų apsaugos priemonių tikslais; jų taikymu neproporcingai pažeidžiami atsakovo interesai, o ieškovui suteikiamas nepagrįstas pranašumas; be to, net ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, nėra jokios galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos.
Atsakovas tvirtina, kad byloje nėra nustatytos būtinos sąlygos, kurioms esant laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Ieškovas ieškinyje pareiškė 2 pagrindinius reikalavimus: pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2011-03-30 ir 2011-08-02 R. P. išduotus vekselius bei priteisti R. P. visus nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl išieškojimo iš jam priklausančio turto. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra niekaip susijusios su galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar pasunkėjimo įvykdyti rizika. Net ir tuo atveju, jei vykdomieji įrašai pagal ginčijamus vekselius būtų įvykdyti, tai nedarytų jokios įtakos ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes sandorių pripažinimas negaliojančiais nereikalauja priverstinio vykdymo - nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toks teismo sprendimas būtų laikomas savaime įvykdytu. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - vykdymo veiksmų sustabdymas niekaip neužtikrina ir negali užtikrinti ir antrojo ieškovo pareikšto reikalavimo - galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
Žemesnės instancijos teismas
CPK 144 str. 1 d. nustato 2 būtinąsias sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: i) ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir (ii) nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį neanalizavo ir nieko nepasisakė dėl to, ar ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą. Ieškovas nėra vekselių davėjas, netinkamo ieškovo pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas, todėl toks ieškinio reikalavimas nėra tikėtinai pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundžiama nutartis nėra tinkamai motyvuota: joje nenurodoma, ar ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas ir kaip konkrečiai teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jei nebūtų imtasi laikinųjų apsaugos priemonių.
Skundžiama nutartimi buvo pažeisti ekonomiškumo bei proporcingumo principai, kuriais vadovaujantis laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos. Teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Ieškovo turtine padėtis yra prasta: ieškovas turi didelę (apie 30 000 Lt) skolą atsakovui, jo banko sąskaitose pinigų nėra, gaunamos pajamos per mėnesį sudaro 190 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, jog nepagrįstai pritaikius atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones (sustabdžius vykdymo veiksmus) ieškovas nebus pajėgus atlyginti atsakovo dėl to patirtų nuostolių.
Esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms šioje byloje Ozo turtas, UAB negalėtų įvykdyti jam palankaus teismo sprendimo - įvykdyti išieškojimo iš R. P. priklausančio turto. Įvertinus tai, kad realiai iš R. P. šiuo metu per mėnesį yra išieškoma tik labai nedidelė suma – apie 61 Lt, galima pagrįstai teigti, jog išieškojimas/vykdymo veiksmai ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės nėra atliekami, nes šiuo metu nėra ieškovui priklausančio turto, iš kurio būtų teisinės galimybės vykdyti išieškojimą. Tuo tarpu atsakovas yra sėkmingai veikianti, didelės vertės ir daug likvidaus turto turinti įmonė, kuri turi 816 mln. Lt turto, 374 mln. Lt kapitalo ir tik 114 ml. Lt trumpalaikių įsipareigojimų, 2012 m grynasis pelnas sudarė 90 mln. Lt, todėl ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju atsakovas būtų pajėgus grąžinti ieškovui išieškotas sumas.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 08 d. nutartį.
Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys dėl ieškovo, kaip įmonės UAB „Degris” direktoriaus, atsakovui išduotų vekselių pripažinimo negaliojančiais. Ieškovas kaip fizinis asmuo laidavo pagal minėtus vekselius. Ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, t. y. pripažinus ginčijamus dokumentus negaliojančiais, išnyktų pareiga apmokėti ginčijamus vekselius. Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtas sprendimas neprieštarauja atsakovo minimiems ekonomiškumo ir teisingumo principams. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl paprastųjų neprotestuotinų vekselių pripažinimo negaliojančiais, todėl jo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės - sustabdyti išieškojimo procesą vykdomojoje byloje, kurioje antstolė pradėjo vykdyti išieškojimo veiksmus, ginčijamų vekselių pagrindu - yra adekvačios, proporcingos byloje pareikštiems reikalavimams. Nepritaikius minėtos laikinosios apsaugos priemonės, pradėtas priverstinis skolos išieškojimas pagal notaro išduotus vykdomuosius įrašus gali būti įvykdytas, o tai neabejotinai sukeltų neigiamas pasekmes ieškovui. Nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš ieškovo turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jam padarymas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o grėsmė, kad teismo sprendimas, kuris gali būti palankus ieškovui, bus neįvykdytas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais šaliai nustatomais ribojimais ir visais atvejais sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau vien dėl to laikinosios apsaugos priemonės netampa neteisėtomis ar nepagrįstomis.
Atskirasis skundas netenkintinas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė vykdymo veiksmus.
Siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo turtą, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto argumentą, kad net ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, nėra jokios galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos. Nepritaikius minėtos laikinosios apsaugos priemonės, pradėtas priverstinis skolos išieškojimas pagal notaro išduotus vykdomuosius įrašus gali būti įvykdytas, o tai neabejotinai sukeltų neigiamas pasekmes ieškovui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio mastu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra įtvirtinta galimybė užtikrinti būsimo teismo sprendimo veiksmingumą, nėra pagrindo manyti, kad tai iš esmės pažeidžia kitos šalies interesus. Nesustabdžius vykdymo proceso ir vėliau priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, vykęs priverstinis išieškojimas iš ieškovo turto galėtų būti traktuojamas kaip žalos jam padarymas, nes galimai būtų išvaržytas ieškovo turtas, po ko grąžinti šalis į pirminę padėtį būtų itin sunku.
Atsakovas nurodo ir tai, kad ieškovų pareikštas ieškinys yra prima facie nepagrįstas ir todėl laikinosios apsaugos priemonės teismo negalėjo būti taikomos (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Tačiau preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, atliekamo teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones negalima sutapatinti su ieškovo reikalavimų vertinimu, atliekamu teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei ieškovo reikalavimo tenkinimo negalimumas yra akivaizdus jau pradinio jo pateikimo momentu, t.y. kai reiškiamas reikalavimas yra absurdiškas, tokio reikalavimo įgyvendinimas negalimas pagal teisės normų reikalavimus ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Apelianto argumentai, susiję su faktinėmis kilusio ginčo aplinkybėmis, pagal savo pobūdį nėra argumentai, kuriuos teismas gali vertinti iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Dėl šios priežasties šie jie detaliau neanalizuotini, kaip neturintys įtakos ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).
Kiti apelianto argumentai ginčo išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutarė:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.