Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (ploto tenkančio vienam asmeniui pažeidimo, privatumo, naudojantis dušu, ir netinkamos ventiliacijos bei apšvietimo) Vilniaus PN, atlyginimo.

5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

6. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, Nr. A822-619/2009).

7. Pareiškėjas skundžiasi dėl ploto trūkumo Vilniaus PN patalpose.

Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2019 m. balandžio 12 d. Į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoorių pareiškėjas buvo perkeltas 2019 m. rugpjūčio 21 d. Taigi iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Teismui nėra pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl teismas laikys šioje byloje ginčo laikotarpiu 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Iš teismui pateiktų Vilniaus PN duomenų pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso 3-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje Nr. 209 ir 5-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamoje patalpoje Nr. 310. Kaip matyti, bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3-209 plotas – 17,72 kv. m, joje yra įrengtos 5 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,54 kv. m ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-310, kurios plotas – 11,92 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,97 kv. m ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Taigi teismas daro išvadą, jog ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad ploto trūkumas, net jeigu būtų nustatytas, negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 209 ir Nr. 3-209 ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

Teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintų taisyklių (toliau – Taisyklės) 11.5 papunktyje numatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai,

ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Pagal šių Taisyklių 11.6 papunktį gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Pagal Taisyklių 11.8 papunktį gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte numatytas reikalavimas, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, o gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema,

Vilniaus PN pateikė teismui paaiškinimus, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas.

Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir vertindamas pateiktus atsakovės atstovo paaiškinimus dėl gyvenamosiose patalpose apšvietimo ir ventiliacijos, konstatuoja, kad teisės aktų reikalavimai šiuo atveju nebuvo pažeisti. Tai, kad ant bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų langų sumontuotos apsauginės grotos, negali teigti, kad yra prieštaraujama nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams, nes grotų įrengimas yra numatytas teisės aktuose (Taisyklėse) ir tai negali būti vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Pareiškėjas yra kalinamas kalinimo įstaigoje ir grotų įrengimas yra būtinos kaip apsaugos priemonė tiek dėl pačių kalinčių asmenų saugumo, tiek kitais prevenciniais tikslais. Pabrėžtina tai, kad pareiškėjas gyvenamoje patalpoje privalo būti tik naktį, tuo tarpu visą kitą paros laiką jis gali būti kitose pataisos namų teritorijos vietose. Pareiškėjas iš esmės nesukonkretino savo teiginių dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, todėl jie teismo vertintini kritiškai, t. y. kaip neįrodyti.

Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti anskčiau minėtose pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo Taisyklėse. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms.

Atsakovės atstovas teismui pateikė paaiškinimus, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Nuo 2017 m. I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Taigi nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis (su pertvaromis ar be jų). Kaip nurodė atsakovės atstovas, nuo 2017 m. visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Teismui nėra pagrindo abejoti pateiktais institucijos duomenis, be to, minėtą informaciją patvirtina byloje esančios dušo patalpų foto nuotraukos.

Teismas sutinka su atsakovės atstovo argumentu, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose, todėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1396-602/2019). Teismo vertinimu, dušų pertvarų įrengimas yra pakankamas privatumo užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnai pagal teisės aktus privalo nuolat stebėti suimtuosius bei nuteistuosius (tiek per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, tiek maudantis duše), siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, o taip pat užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą kalinimo įstaigoje. Teismas tuo pačiu pastebi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada pasireiškė pažeidimai dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis dušu, nesukonkretinta, ar jis kreipėsi į įstaigos administraciją dėl šio pažeidimo ir pan. Pažymėtina, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl anksčiau aptartų aplinkybių pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo, naudojantis dušu, pažeidimų būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais.

10. Dėl pareiškėjo argumento, kad Vilniaus PN egzistuoja kastos, ko pasekoje, kalintiems asmenims išduodamas maistas iš skirtingų maitinimo langelių pasakytina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnyje numatyta, jog taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN yra laikomas diskriminuojančiomis sąlygomis, kadangi priklauso „nuskriaustųjų“ kastai. Nuo šios kastos priklausė valgykloje išduodamo maisto maitinimo langelis, prie kurio galima pasiimti maistą, indai, kuriuose maistas buvo patiekiamas. Tačiau pabrėžtina, jog individualių, būtent su pareiškėju susijusių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nurodytos aplinkybės kilo būtent dėl jo priskyrimo atitinkamai kastai, pareiškėjas skunde nenurodė. Nagrinėjamu atveju teismo išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie jo patirtus nepatogumus dėl priskyrimo „nuskriaustųjų“ kastai yra abstraktūs ir nedetalizuoti. Įvertinus į bylą pateiktų duomenų visumą, pažymėtina, jog nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN būtų sudarę pareiškėją diskriminuojančias sąlygas. Teismo verrtinimu, pareiškėjo pozicija dėl jo priskyrimo atitinkamai kastai Vilniaus PN, kas lėmė maitinimo valgykloje ypatumus, yra labiau deklaratyvūs teiginiai, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kokią būtent žalą konkrečiu atveju jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, pvz., naudojimasis atitinkamu stalu valgykloje ar maitinimo langeliu. Taigi šioje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

11. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

12. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.