Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. (M. S.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems (2) metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per šešis mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

J. S. (J. S.), gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas vienerių (1) metų šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per šešis mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

V. G., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas vienerių (1) metų šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams šešiems (6) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei per šešis mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Iš M. S., J. S. ir V. G. solidariai priteista S. B. 582,50 Lt turtinei ir 1800 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S., J. S. ir V. G. nuteisti už tai, kad 2007 m. birželio 16 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), pastato pirmajame aukšte esančiame kambaryje, veikdami bendrininkų grupe, supykę dėl prarasto darbo ir negauto planuoto darbo užmokesčio, sudavė nukentėjusiajam S. B. smūgius: M. S. tyčia du kartus kumščiais sudavė nukentėjusiajam S. B. į veidą, dėl to pastarasis nugriuvo ant žemės, po to V. nukentėjusiajam tyčia ne mažiau kaip du smūgius į veidą kumščiais sudavė V. G. ir J. S. ir iš nukentėjusiojo kambario išėjo. Apie 18 val. M. S., J. S. ir V. G. į nukentėjusiojo kambarį sugrįžo ir nusikalstamą veiką tęsė. Pirmas nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą sudavė M. S., po to ne mažiau kaip po du smūgius į veidą sudavė V. G. ir J. S., po to nuteistieji kojomis smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, rankas, kojas ir pilvą. M. S. tyčia tuščiu stikliniu degtinės buteliu vieną smūgį sudavė nukentėjusiajam į galvą, metaliniu šluotos kotu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam S. B. į šoną, galvą ir pečius. Taip M. S., J. S. ir V. G. padarė nukentėjusiajam dideles abipuses poodines veido minkštųjų audinių kraujosruvas, smulkius kairės ausies kaušelio odos nubrozdinimus bei poodinę kraujosruvą galvos skliauto kairėje pusėje, tai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras R. Skėrys teigia, kad apylinkės teismo nuosprendis turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 1 p., 3 p.).

Prokuroro įsitikinimu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistųjų veiką kvalifikavo neteisingai. Prokuroro nuomone, nuosprendyje teisingai konstatuota, kad BK 294 str. prasme konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai, o CK 1.136 str. numatyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai. Vienas iš tokių šiame straipsnyje numatytų pagrindų yra žalos padarymas. Prokuroras nurodo, kad iš bylos aplinkybių matyti, kad kelių įmonių darbininkai pagal rangos sutartį išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini) remontuoti laivų. Jų darbai buvo susiję vienas su kito darbais, tai yra vienam atlikus vieną darbą, kitą darbą turėjo atlikti kiti. Darbininkai iš Lietuvos savo darbą atliko netinkamai, nuolat girtuokliavo, į darbą išeidavo išgėrę, sudaužė automobilį, laužė gyvenamos vietos inventorių. Vienas iš nuolat girtuokliavusių asmenų buvo nukentėjusysis S. B.. Darbinė komandiruotė turėjo trukti ilgesnį laiką, tačiau po trumpo laiko (duomenys neskelbtini) darbdaviai Lietuvos darbuotojų paslaugų atsisakė ir visi buvo išsiųsti namo. Prokuroras teigia, kad nuteistieji galbūt darbą prarado dėl S. B. ir kitų kartu su juo girtuokliavusių asmenų kaltės, nuteistiesiems nepavyko užsidirbti planuotų piniginių lėšų ir visi turėjo vykti namo. Prokuroro įsitikinimu, nuteistieji suprato ir suvokė, kad S. B. jiems padarė žalą ir pas jį į kambarį atėjo turėdami tikslą vykdyti savo ir kitų asmenų tariamą teisę į žalos atlyginimą, todėl BK 294 str. prasme laikytina, kad nuteistieji ir nukentėjusysis buvo susiję tiek tariamais tiesioginiais teisiniais santykiais dėl žalos atlyginimo, tiek tariamais netiesioginiais – per darbdavį – Lietuvos Respublikos įmonę, juos siuntusią dirbti (duomenys neskelbtini).

Prokuroro tvirtinimu, teismo išvada, kad nuteistųjų veiksmai buvo inspiruoti pykčio, keršto dėl prarasto darbo, nėra teisinga. Teismas, kaltinamųjų veiką kvalifikuodamas kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš nuteistųjų priteisė nukentėjusiajam S. B. padarytą turtinę 582,50 Lt žalą, tačiau šio turtinio aspekto neįvertino baudžiamosios teisės prasme. Prokuroras teigia, kad S. B. šių pinigų savo noru neatidavė, šiuos pinigus (įvairia valiuta) nuteistieji paėmė prieš nukentėjusiojo valią. Taip nuteistieji ne tik išliejo pyktį, kurį nurodė teismas, bet ir paėmė pinigines lėšas, pareikalavo parašyti skolos raštelį 800 eurų. Prokuroro nuomone, šios aplinkybės ir parodo, kad nuteistieji savavališkai vykdė savo ir kitų asmenų tariamą teisę į žalos atlyginimą ir mėgino susigrąžinti tiesiogiai (atimdami iš nukentėjusiojo pinigus) bei netiesiogiai (per skolos raštelį) savo patirtą žalą dėl negauto darbo užmokesčio.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras R. Skėrys prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-11-18 nuosprendį pakeisti, M. S., J. S. ir V. G. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d. ir skirti kiekvienam po dvejus (2) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Atsikirtime į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro R. Skėrio apeliacinį skundą nuteistasis V. G. tvirtina, kad nė vienas iš šešių liudytojų apie tai, jog jis mušė S. B., neparodė. Liudytojas A. Š., kuris gyveno viename kambaryje su S. B., kad S. B. būtų buvęs mušamas, nematė ir negirdėjo.

Atsikirtime į Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro R. Skėrio apeliacinį skundą nuteistasis J. S. su reikalavimais jo veiką kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d. ir paskirti jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, nesutinka, tvirtina, kad nukentėjusysis jam neturėjo jokių įsipareigojimų, o jis jam neturėjo jokių reikalavimų, nes darbą prarado visi kartu. Nukentėjusiojo elgesys nuteistųjų teisėms ir jų santykiams su darbdaviu įtakos neturėjo ir negalėjo turėti. Pats prokuroras apeliaciniame skunde daro prielaidą, kad darbas (duomenys neskelbtini) galbūt buvo prarastas ne tik dėl S. B., bet ir dėl kitų kartu su juo girtuokliavusių asmenų. Nuteistojo J. S. nuomone, prielaidomis nuosprendis grindžiamas negali būti, jokių teisinių santykių tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo nebuvo ir negalėjo atsirasti. Nuteistojo nuomone, apeliaciniu skundu nepagrįstai reikalaujama ir to, kad laisvės atėmimo bausmė būtų atliekama pataisos namuose. Kodėl bausmės vykdymas negali būti atidėtas, apeliaciniame skunde nemotyvuojama. J. S. prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniame teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistieji, jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimo, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 329 str. 4 p., 369 str. 3 d.), nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 str. 3 d.). Byla perduotina prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

(duomenys neskelbtini) nuteistiesiems M. S., J. S. ir V. G. byla iškelta nebuvo. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 180 str. 1 d., gavus nukentėjusiojo S. B. pareiškimą (BPK 166 str. 1 d. 1 p. ) ir jį užregistravus Lietuvos Respublikos BPK 166 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka (t. 1, b. l. 1, 2, 32).

2008-07-29 M. S. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 180 str. 2 d., 181 str. 1 d. (t. 2, b. l. 27–29), o 2010-02-03 ar 2010-01-03 (nutarimo data skiriasi nuo pranešimo įteikimo dienos – b. l. 38), esą paaiškėjus savavaldžiavimo požymiams (t. 1, b. l. 58), – pagal BK 294 str. 2 d. (t. 2, b. l. 36–38).

2008-07-29 J. S. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 180 str. 2d., 181 str. 1 d. (t. 2, b. l. 59–61), o 2010-02-09, esą paaiškėjus savavaldžiavimo požymiams (t. 1, b. l. 58), buvo pareikštas įtarimas pagal BK 294 str. 2 d. (t. 2, b. l. 71–73).

2008-07-29 V. G. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 180 str. 2 d., 181 str. 1 d. (t. 2, b. l. 94–96), o 2010-02-10, esą paaiškėjus savavaldžiavimo požymiams (t. 1, b. l. 58), buvo pareikštas įtarimas pagal BK 294 str. 2 d. (t. 2, b. l. 107–109).

2010-02-20 prokuroras ikiteisminį tyrimą pagal BK 180 str. 2 d., 181 str. 1 d. nutraukė (t. 2, b. l. 176–177) motyvuodamas tuo, kad šių nusikaltimų požymių turinčios veikos nebuvo padarytos (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 214 str. 1 d., 216 str.). Kai bylą nutraukti norėjo nukentėjusysis, prokuroras jį perspėjo, kad už melagingą pranešimą teks atsakyti (t. 1, b. l. 6, 7). Kodėl ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusysis norėjo pareiškimą prokuratūrai atsiimti (t. 1, b. l. 6, 7), ar tai nesusiję su nuteistųjų grasinimais nukentėjusiajam, byloje netirta.

Vadovaujantis BK 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

Lietuvos Respublikos BK 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus BK 5 ir 6 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (duomenys neskelbtini) teisingumo ir policijos ministerijoje pasidomėjo, kaip baudžiama už savavaldžiavimą (BK 294 str.), tačiau konkretaus atsakymo negavo (t. 1, b. l. 61, 65, 69–73, 78–80). Nenustačius, ar už nuteistųjų nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, numatyta baudžiamoji atsakomybė (duomenys neskelbtini) įstatymais ir kaip už tai baudžiama (BK 8 str. 1 d.), nuteistųjų byla su kaltinamuoju aktu, kaltinant juos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, buvo perduota teismui, kuris M. S., J. S., V. G. nuteisė tik už kūno sužalojimo nukentėjusiajam S. B. padarymą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apylinkės teismas, prieš priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BK 8 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo nevykdė, kaip už kūno sužalojimus baudžiama (duomenys neskelbtini), nesiaiškino.

Nukentėjusysis S. B. ikiteisminio tyrimo metu nuo pat pirmos apklausos, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjai ir teisiamajame posėdyje nuosekliai ir išsamiai parodė apie visas esmines įvykio aplinkybes, kad komandiruotės (duomenys neskelbtini) metu, jam būnant darbdavių išnuomotame kambaryje, kažkas pradėjo trankyti į duris, o jas atidarius, į kambarį įėjo nuteistieji M. S., J. S. ir V. G., kurie jį, nepaaiškinę priežasties, sumušė. Sudavę smūgius, nuteistieji iš kambario išėjo, tačiau netrukus vėl į S. B. kambarį sugrįžo, kiekvienas nukentėjusiajam sudavė po keletą smūgių į įvairias kūno vietas. M. S. tuščiu buteliu nukentėjusiajam trenkė į galvą, geležiniu šluotos kotu sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Mušdami ir grasindami nuteistieji reikalavo atiduoti visus turėtus pinigus. Nukentėjusysis ištraukė savo piniginę ir atidavė ją J. S. į rankas. J. S. iš piniginės paėmė 1250 Norvegijos kronų ir 10 latų. Tuo nepasitenkinus, V. G. pareikalavo parašyti raštą, kad nukentėjusysis skolingas nuteistiesiems 1000 eurų. Nukentėjusysis nuteistiesiems jokių skolų ir įsipareigojimų neturėjo. Kadangi buvo atidavęs nuteistiesiems 1250 Norvegijos kronų ir 10 latų, nuteistieji tvirtino, jog nukentėjusysis jiems bus skolingas tik 800 eurų. J. S. taip pat paėmė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną su jame buvusia SIM kortele, tačiau vienam iš nuteistųjų pasakius, kad toks senas mobiliojo ryšio telefonas nereikalingas, J. S. telefoną numetė. Po sumušimo ir realių grasinimų, atidavus nuteistiesiems pinigus, nuteistieji vėl grasindami fiziniu susidorojimu ir keikdami necenzūriniais žodžiais, liepė nukentėjusiajam išvalyti ant grindų buvusį kraują. Nukentėjusysis S. B. parodė, kad J. S. anksčiau jo buvo prašęs paskolinti pinigų, bet nukentėjusysis jam pinigų nepaskolino. Kad nukentėjusysis pinigų turėjo, nuteistieji žinojo (t. 1, b. l. 111–113, 116–120, 121–125, 127, 135–143, 144–145, 146–147, t. 3, b. l. 27–31).

Savo parodymus nukentėjusysis S. B. patvirtino ir akistatų su nuteistaisiais metu (t. 2, b. l. 23–25, 55–57, 90–92).

Nuteistieji M. S., J. S. ir V. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje kaltais neprisipažino, jų teigimu, įvykio dieną į S. B. kambarį nebuvo net užsukę, juolab nukentėjusiojo nesumušė, pinigų neatėmė ir raštelio rašyti neprašė (t. 2, b. l. 17–18, 46–48, 65, 67–68, 81–83, 100–101, 104, t. 3, b. l. 23–27).

Netikėti nukentėjusiojo S. B. ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais, jog jis įvykio metu buvo ne tik sumuštas, bet iš jo buvo atimti ir pinigai, liepta parašyti raštą dėl tariamos skolos grąžinimo, nėra jokio pagrindo. S. B. davė parodymus būdamas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą ir prisiekęs sakyti tiesą, o nuteistieji M. S., J. S. ir V. G. kaip įtariamieji (vėliau – kaltinamieji) atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, priesaikos sakyti tiesą nebuvo saistomi. Įstatymas jiems suteikia teisę parodymus naudoti kaip gynimosi priemonę. Nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis S. B. turėjo ar turi kokį nors pagrindą nuteistuosius apkalbėti, t. y. duoti melagingus parodymus. Nenustačius, kad nukentėjusiojo S. B. parodymai yra žinomai melagingi, abejoti tais parodymais ir juos atmesti nėra pagrindo. Panaši praktika, vertinant prisiekusių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, formuojama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-567/2010).

Nors įtariamieji ir anksčiau buvo įtariami plėšikavimu, už plėšimą buvo teisti, netikėti nukentėjusiojo S. B. parodymais nebuvo pagrindo, nustatytos bylos aplinkybės buvo pagrindu įtarti nuteistuosius S. B. turto plėšimu ar turto prievartavimu, 2010-02-20 prokuroras ikiteisminį tyrimą pagal BK 180 str. 2 d., 181 str. 1 d. nutraukė nepagrįstai. Kadangi ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis ir BPK 216 straipsniu, o tai reiškia proceso užbaigimą, pasibaigus procesui jokie įtariamųjų ar kitų asmenų teisių suvaržymai neleidžiami. Tačiau įtarimai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistiesiems buvo pareikšti dėl tų pačių bylos aplinkybių, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Su prokuroro tvirtinimu, kad teismo išvada, jog nuteistųjų veiksmai buvo inspiruoti pykčio, keršto dėl prarasto darbo, yra neteisinga, nesutikti nėra pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiojo S. B. kaltės dėl darbų baigties (duomenys neskelbtini) nebuvo, kad komandiruotės (duomenys neskelbtini) metu girtavo ir nuteistieji, kad jie žinojo, jog S. B. pinigų turi, o nuteistiesiems jų trūko. Nuteistasis J. S. 2010-02-09 apklausiamas kaip įtariamasis parodė, kad jis S. B. prašė nupirkti jam striukę, nes S. B. pinigus vis tiek prageria (t. 2, b. l. 74–75). Nėra pagrindo nesutikti ir su tuo prokuroro teiginiu, kad teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų veiką kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš nuteistųjų priteisė nukentėjusiajam S. B. padarytą turtinę 582,50 Lt žalą, „tačiau šio turtinio aspekto neįvertino baudžiamosios teisės prasme“. Pagrįstas prokuroro tvirtinimas, kad S. B. pinigų savo noru neatidavė, šiuos pinigus įvairia valiuta nuteistieji paėmė prieš nukentėjusiojo valią. Nuteistieji nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono, nukentėjusiojo parodymais, nepagrobė tik todėl, kad palaikė jį menkaverčiu. Pritartina prokuroro nuomonei, kad nuteistųjų veika turi būti kvalifikuota taip, kad nusikaltimo kvalifikacija apimtų ir prieš nukentėjusįjį pavartotą fizinį smurtą, ir nukentėjusiojo turto (pinigų) užvaldymą bei reikalavimą perduoti nuteistiesiems turtą ateityje pagal nukentėjusiojo rašytą paskolos raštelį.

Duomenų, kad nuteistieji ir nukentėjusysis būtų tikro ar tariamo santykio subjektais, taip pat duomenų, kurie leistų manyti, kad nuteistiesiems galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas apie tariamos teisės turėjimą, byloje nėra. Savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi. Remiantis ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais nukentėjusiojo S. B. parodymais, jis jokių įsipareigojimų nuteistiesiems neturėjo. Patvirtindamas šiuos nukentėjusiojo parodymus, nuteistasis J. S. atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą teigia, kad nukentėjusysis jam neturėjo jokių įsipareigojimų, o jis jam neturėjo jokių reikalavimų, nes darbą prarado visi kartu. Nukentėjusiojo elgesys nuteistųjų teisėms ir jų santykiams su darbdaviu įtakos neturėjo ir negalėjo turėti.

Anot prokuroro apeliacinio skundo, nuteistieji suvokė, kad tik S. B. jiems padarė žalą, nors daro prielaidą, kad darbas galbūt buvo prarastas ne tik dėl S. B., bet ir dėl kitų kartu su juo girtuokliavusių asmenų. Nuteistasis J. S. tokią prokuroro išvadą laiko nelogiška ir nepaaiškinama, atsikirtime į apeliacinį skundą išreiškė nuomonę, kad prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas, kad jokių teisinių santykių tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo nebuvo ir negalėjo atsirasti. Su tokia nuteistojo nuomone nesutikti nėra pagrindo.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog nuteistieji M. S., J. S. ir V. G. apie tai, jog nukentėjusysis turi pinigų, žinojo. Nuteistieji, atėję į S. B. kambarį pirmą kartą, jį tik sumušė ir išėjo, o sugrįžę į nukentėjusiojo kambarį antrą kartą, nukentėjusįjį ne tik sumušė, bet ir atėmė iš jo pinigus, pareikalavo surašyti skolos raštą. Pinigų reikalavimas byloje nustatytu atveju nėra pakankamas požymis, kad veika galėtų būti kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Savavaldžiavimui svarbu nustatyti, dėl ko naudojamas smurtas – ar tam, kad įgyvendinti savo tariamą teisę, ar keršto bei panašiais tikslais. Kad fizinis smurtas prieš S. B. buvo panaudotas ir jo turtas užvaldytas vykdant realią ar tariamą teisę, bylos duomenimis nenustatyta. Šių aplinkybių nepatvirtino ir nuteistieji. Teisinis ar faktinis pagrindas teisėms ir pareigoms, numatytoms Lietuvos Respublikos CK 1.136 straipsnyje, atsirasti šioje byloje nenustatytas. Remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis, darytina išvada, jog nuteistieji, žinodami, kad nukentėjusysis S. B. yra išgėręs, supratę, kad jis turi pinigų, kad fiziškai pasipriešinti nepajėgus, ir tuo įsitikinę suduodami nukentėjusiajam keletą smūgių pirmo užėjimo į jo gyvenamąją patalpą metu, sugrįžo pas nukentėjusįjį antrą kartą ir savo ketinimą – pagrobti nukentėjusiojo turtą – įvykdė bei, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai pareikalavo 800 eurų perduoti jiems ateityje.

Plėšimu laikoma tokia veika, kai asmuo, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobia svetimą turtą (BK 180 str. 1 d.). Asmuo, kuris svetimą turtą pagrobia įsibrovęs į patalpą, atsako pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo sveikata visų nuteistųjų veiksmais sutrikdyta nežymiai, tačiau nustatyta ir tai, kad toks sveikatos sutrikdymas buvo susijęs su nukentėjusiojo turto pagrobimu, galbūt įsibrovus į nukentėjusiojo gyvenamąją patalpą. Įsibrovimu laikytinas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą. Esant šiam plėšimą kvalifikuojančiam požymiui teismų praktikoje nustatinėjamas patekimo į patalpą neteisėtumas, kurį atskleidžia ne tik fizinis patekimo į patalpą būdas, bet ir tai, kokį tikslą turėjo kaltininkas, prieš patekdamas į patalpą, kada jam kilo sumanymas pagrobti svetimą turtą, kada ir kaip jis šį sumanymą realizavo. Nustatant, kokiu būdu nuteistieji pateko į kambarį, svarbu atsižvelgti į nukentėjusiojo išreikštą valią.

Turto prievartavimu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laikoma veika, kai neturintis teisėto pagrindo asmuo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, arba panaudoti psichinę prievartą. Turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 1 dalis) sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėtų turtinių reikalavimų pateikimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis suprato, jog rašydamas skolos raštą, vykdydamas aiškiai neteisėtus nuteistųjų reikalavimus, suvokdamas, kad nuteistieji neturi jokių teisių į turtą, jis turės perduoti turtą, t. y. 1000 ar 800 eurų.

Remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis, darytina išvada, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos atitinka ne BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą savavaldžiavimo sudėtį, bet ikiteisminio tyrimo metu pradėtą tirti plėšimą ir turto prievartavimą, numatytus BK 180 str. 2 d., 181 str. 2 d.

Faktiškai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neatitinka nuosprendyje išdėstytų ir įrodytomis pripažintos M. S., J. S. ir V. G. nusikalstamos veikos aplinkybių, nes byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistieji M. S., J. S. ir V. G. nukentėjusįjį S. B. sumušė ir taip nežymiai jį sužalojo per du kartus, kad pirmą kartą mušdami nukentėjusįjį jam jokių turtinių pretenzijų nepareiškė, o antrą kartą mušdami reikalavo pinigų, dalį jų – 582,50 Lt – pagrobė, pagrobė ir nukentėjusiojo telefono SIM kortelę.

Apylinkės teismas nuteistuosius nuteisė tik už nukentėjusiajam S. B. padarytą kūno sužalojimą – pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų veiksmai, susiję su S. B. turto užvaldymu, pritariant apeliacinio skundo argumentui, baudžiamosios teisės požiūriu liko neįvertinti. Kaltinime nurodytoms ir faktinėms veikos aplinkybėms akivaizdžiai esant iš esmės skirtingoms, jau teisiamajame posėdyje reikėjo vertinti, ar kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašyme nenurodytos tikrosios bylos nagrinėjimo metu nustatytos svarbios esminės faktinės aplinkybės, atitinkančios plėšimo ir turto prievartavimo sudėtį, o apylinkės teismas faktines aplinkybes palaikė nesunkiu S. B. sveikatos sutrikdymu, nors teismo medicinos specialisto išvados patvirtina, kad nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai (t. 1, b. l. 3, 11). Kodėl teismo medicinos specialisto išvadomis remtis negalima, kodėl teismas su tomis išvadomis nesutiko ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą įvertino nesunkiu, nuosprendyje neaptarta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punkte išaiškinta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kita – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas).

Byloje surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame iškraipytos faktinės nusikaltimų padarymo aplinkybės – bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių. Nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, paviršutiniškas neišsamus bylos tyrimas ikiteisminio tyrimo stadijoje lėmė įstatymų garantuotų kaltinamųjų teisių suvaržymą ikiteisminio tyrimo stadijoje, nutartyje paminėtus kaltinamojo akto surašymo trūkumus (BPK 219 str. 3 p.), kurių negalima ištaisyti teisme ir kurie trukdo nagrinėti bylą. Esminiai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, susiję su kaltinamųjų teisių į gynybą suvaržymu, nusikalstamos veikos aprašymo netikslumai, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.).

Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos reikalauja atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo įtariamajam momento yra oficialiai raštu pranešta apie jam pateikiamo kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepateikė, apeliacinės instancijos teismas to padaryti nepasunkindamas nuteistųjų padėties daugiau negu to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, nepažeisdamas nuteistųjų teisės į gynybą, savo iniciatyva negali, todėl byla perduotina prokurorui. Pripažintina, kad toks sprendimas, iš dalies tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, apeliacinio skundo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, neviršija.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK BPK 254 str. 3 d., 326 str. 1 d. 5 p., kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, kuriuo M. S., J. S. ir V. G. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., panaikinti, o baudžiamąją bylą Nr. 30-2-00143-07 dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto perduoti Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui.

Pažeidimams ištaisyti ir ikiteisminiam tyrimui papildyti skiriami du mėnesiai laiko.