- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-477-518/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Rūta Mickevičienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- D. D., R. D., K. Ž., M. B.
- Nukentėjusysis
- V. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. D., R. D. ir K. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė D. D. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis bei galutinė subendrinta bausmė D. D. paskirta laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. D. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
K. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė K. Ž. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiajai V. M. solidariai iš nuteistųjų D. D., R. D., K. Ž. ir M. B. priteista 2 152,46 Eur (7 432,03 Lt) turtinės ir 23 170 Eur (80 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.
Taip pat nuosprendžiu M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl M. B. nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. D., R. D. ir K. Ž. nuteisti už tai, kad kartu su M. B. 2013 m. rugpjūčio 24 d., laikotarpyje nuo 14 val. iki 17 val., (duomenys neskelbtini), S. D. priklausančiame name, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, dėl savanaudiškų paskatų, pasinaudodami nukentėjusiojo S. D. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio (kraujyje 5,01 prom.) ir panaudotu fiziniu smurtu, turėdami bendrą tikslą fizine jėga užvaldyti svetimą turtą – S. D. pinigus, bendrais veiksmais reikalavo pinigų, jų nerasdami nusikalstamos veikos nebaigė, grasindami nužudyti, itin žiauriai panaudojo fizinį smurtą prieš S. D., suduodami smūgius rankomis ir spardydami kojomis S. D. į įvairias kūno vietas, po ko D. D., M. B., R. D. ir K. Ž. mediniu pagaliu pasikeisdami sudavė S. D. į įvairias kūno vietas, M. B. suėmęs S. D. galvą trenkė keletą kartų į spintelę – stalą, D. D. kirvio mediniu kotu sudavė S. D. į pilvo sritį, pridėjo peilį S. D. prie gerklės grasindamas papjauti, su peilio rankena sudavė S. D. per galvą, R. D. laikant S. D. kairę ranką, M. B. peiliu įpjovė į pirštą, K. Ž. metaliniu strypu sudavė S. D. į įvairias kūno vietas, padarydamas sužalojimus (kraujosruvas) pilvo-juosmens kairiame šone, M. B. skandino S. D. galvą į kibirą su vandeniu, uždėjęs rankšluostį ant galvos dusino, apvyniojęs virve S. D. kaklą smaugė, po ko D. D., M. B., R. D. ir K. Ž. vedant S. D. į ūkinį pastatą – fermą, M. B. koja spyrė S. D. į šoną, R. D. rankos kumščiu sudavė S. D. į kairį šoną ir ūkiniame pastate pasodinus S. D. ant kėdės, K. Ž. mediniu pagaliu, M. B. ir R. D. rankomis sudavė S. D. į šoną, taip bendrais veiksmais suduodami nukentėjusiajam S. D. 139 smūgius į įvairias kūno vietas ir reikalaudami pinigų, padarė S. D. sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį galvos smegenų sumušimu ir kairės pusės VIII-XI šonkaulių lūžiais, ko pasėkoje S. D. ūkiniame pastate – fermoje mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK keliamų reikalavimų, įrodymai įvertinti atsietai, jų nepalyginus, nesugretinus, o kai kurie įrodymai neįvertinti. Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, bylą nagrinėjantis teismas turi būti aktyvus – pats atlikti atitinkamus proceso veiksmus ar pavesti juos atlikti tam tikroms institucijoms.
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad smūgių sudavimas nebuvo iš anksto planuotas – pas S. D. nuteistasis, jo brolis R. D., M. B. ir K. Ž. nuvyko norėdami prisirinkti obuolių, kartu su savimi turėjo alaus, kurį ir išgėrė visi su S. D.. Nuteistasis tvirtina neturėjęs tikslo nužudyti S. D.. Teisme nebuvo aiškinamasi, kodėl kilo konfliktas, kas buvo konflikto iniciatorius. Be to, nebuvo atriboti kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai, kas yra ypatingai svarbu, nes S. D. buvo padaryti įvairūs sužalojimai, ne visi jie lėmė S. D. mirtį, todėl nuo to, kas kokius sužalojimus padarė, priklauso skiriamos bausmės dydis, tačiau skundžiamame nuosprendyje tik deklaratyviai konstatuota, kad S. D. mirė nuo visų nuteistųjų bendrai suduotų smūgių. Nuteistasis atkreipia dėmesį į skundžiamame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, jog S. D. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo ir kairės pusės VIII-XI šonkaulių lūžių, kad K. Ž. mediniu pagaliu, metaliniu strypu sudavė S. D. į galvą, kairį šoną, krūtinę, o ant K. Ž. kelnių, pagalio, vamzdžio rasto žmogaus kraujo genotipas sutampa su nukentėjusiojo S. D. genotipu.
Taip pat nuteistasis nurodo, kad teismas besąlygiškai tikėjo nepilnamečio liudytojo G. Č. parodymais, tačiau jo parodymai apklausų metu keitėsi. Teisiamojo posėdžio metu atmetus prašymą iškviesti G. Č. ir apklausti jį teismo posėdyje, buvo pažeista teisė užduoti liudytojui klausimus. Liudytojo G. Č. parodymai yra svarbūs, nes praktiškai jais remiantis buvo nustatytos įvykio aplinkybės. Liudytojas G. Č. parodė, kad kai nuteistieji kartu su nužudytuoju gėrė, jis rinko obuolius, po to buvo kambaryje, nors girtaujama buvo virtuvėje, todėl kyla pagrįstų abejonių kaip G. Č. galėjo matyti įvykio aplinkybes. Liudytojas M. D. taip pat parodė, kad su G. Č. išėjo iš virtuvės ir nematė, kas ten vyko. Nuteistojo D. D. nuomone, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme būtina apklausti G. Č. bei esant būtinybei kitus liudytojus.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 13 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. prisipažino S. D. sudavęs smūgius ranka ir kojomis į galvą, bet neigė trankęs jo galvą į spintelę. R. D. teigia neturėjęs tikslo nužudyti S. D., taip pat iš anksto nebuvo suplanavęs sumušti S. D.. Pas S. D. nuteistasis, jo brolis D. D., M. B., K. Ž. vyko norėdami prisirinkti obuolių, po to visi kartu gėrė alų.
Nuteistojo R. D. apeliaciniame skunde nurodomi analogiški argumentai kaip ir D. D. apeliaciniame skunde, jog baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo nesilaikyta BPK 20 straipsnio reikalavimų, pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, nesiaiškino tikrųjų nusikalstamos veikos aplinkybių – kodėl kilo konfliktas, kas buvo konflikto iniciatorius, neatsižvelgęs į S. D. padarytus mirtį sukėlusius sužalojimus, K. Ž. veiksmus suduodant mediniu pagaliu, metaliniu strypu į galvą, kairį šoną, krūtinę bei specialisto išvadą, jog ant K. Ž. kelnių, pagalio, vamzdžio rasto žmogaus kraujo genotipas sutampa su S. D. genotipu, nepagrįstai pripažino, kad S. D. mirtį sukėlė bendri nuteistųjų veiksmai. Kadangi S. D. buvo padaryti įvairūs sužalojimai, tame tarpe ir nesukėlę mirties, todėl skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nebuvo atriboti kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai. Taip pat skunde nurodoma, kad liudytojo G. Č. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra nenuoseklūs, bet bylos nagrinėjimo metu buvo atsisakyta iškviesti liudytoją ir apklausti jį teismo posėdyje, taip pažeidžiant teisę užduoti liudytojui klausimus. Be to, G. Č. parodymų patikimumas kelia pagrįstų abejonių, nes jis nebuvo vienoje patalpoje su nuteistaisiais ir negalėjo matyti, kaip buvo smurtaujama prieš S. D.. Apklausiamas M. D. taip pat patvirtino, jog G. Č. negalėjo matyti, kas vyko virtuvėje. R. D. vertinimu, siekiant išsiaiškinti tikrąsias nusikaltimo aplinkybes būtina apklausti G. Č. bei esant būtinybei kitus liudytojus.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. Ž. apeliaciniame skunde prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
K. Ž. teigia nepadaręs nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas. Nurodo net nematęs S. D., jis prisimena kaip buvo policijos pareigūnų pažadintas laukuose, jam buvo nustatytas 3,80 prom. girtumas, bet byloje kažkodėl girtumo laipsnis yra suklastotas. K. Ž. miegant, iš jo telefono į policiją skambino R. D.. Ant strypo nebuvo rasta K. Ž. DNR ar pirštų antspaudų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi melagingais kitų nuteistųjų parodymais. Apelianto manymu, nepilnamečiai nuteistieji yra prigrasinti duoti jam nepalankius parodymus, be to, nori patys išvengti atsakomybės, todėl duoda melagingus parodymus. Nuteistasis nurodo dėvėjęs baltas kelnes, todėl nuo spardymo visos kelnės turėjo būti iškruvintos, bet ant kelnių apie kišenes buvo rasti tik keli kraujo taškai, be to, buvęs su šlepetėmis, dėl to buvo neįmanoma ką nors spardyti, kumščiais S. D. taip pat nemušęs, nes priešingu atveju jo rankos būtų buvusios kruvinos. Taip pat skunde nurodo, kad visą gyvenimą, nors ir nelegaliai, bet dirbo, tardymo izoliatoriuje prasižengimų neturi, yra skatintas, turi tikslą grįžti į laisvę ir padėti savo vaikams.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji D. D., R. D., jų gynėjai ir nuteistojo K. Ž. gynėjas prašė tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Nuteistųjų D. D., R. D. ir K. Ž. apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistųjų kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Skundžiamas teismo nuosprendis atitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimams. Nors D. D. ir R. D. apeliaciniuose skunduose teigiama ir apie kai kuriuos bylos tyrimo eigoje padarytus procesinius pažeidimus renkant įrodymus, o taip pat juos tiriant bei vertinant pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau, kolegijos nuomone, tokie skundų argumentai yra nepagrįsti, nes tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištirti bei išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, kolegija nenustatė. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, su apeliacinių skundų argumentais susijusios bylos aplinkybės teisme buvo visapusiškai ištirtos, nuteistųjų argumentai motyvuotai atmesti įvertinus byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, kuriuos nuosprendyje išsamiai išanalizavęs teismas ir padarė išvadas dėl nuteistųjų kaltės.
Motyvuojamoji dalis
Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnį
Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių ( mirties ) yra priežastinis ryšys.
Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 462/13(04) nustatyta, kad S. D. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo ir kairės pusės VIII-XI šonkaulių lūžių, nes gyvam asmeniui tokie sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą dėl nukentėjusiojo gyvybei pavojingos būklės. Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. pM 3/14-462/13(04) nustatyta, kad mirtį sukėlusiems sužalojimams padaryti reikėjo ne mažiau dviejų smūgių bukais kietais daiktais: vieno smūgio į galvos kairę pusę ir vieno smūgio į nugaros kairę pusę ( t. I, b.l. 109-112, 115-116 ).
Nuteistieji D. D. ir R. D. apeliaciniuose skunduose teigia, kad neturėjo tikslo nužudyti S. D., taip pat nebuvo vertinami kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai, nes ne visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nulėmė jo mirtį. Apeliantų nuomone, teismas tik deklaratyviai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad S. D. mirė nuo visų nuteistųjų suduotų smūgių. Nuteistasis K. Ž. teigia iš viso nepadaręs nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, nes jų kaltė pilnai įrodyta byloje surinktais ir teismo betarpiškai ištirtais įrodymais.
Byloje nustatyta, kad nuteistieji D. D., M. B., R. D. ir K. Ž. tyčia sudavė smūgius rankų kumščiais, mediniu pagaliu ir metaliniu strypu, taip pat spardė kojomis į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo S. D. kūno dalį – galvą ir kairį šoną ir tai buvo nukentėjusiojo S. D. mirties priežastimi. BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė BK numatytų pavojingų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apie kaltininkų tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Nors skundžiamame Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje tiesiogiai nenurodyta kokia tyčia buvo padarytas nusikaltimas, tačiau atsižvelgiant į kaltės turinį sudarančias aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia ir jų veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis - S. D. mirtimi. Apie tiesioginės tyčios kaltės formą galima spręsti ir iš byloje nustatytų aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji R. D. ir M. B. parodė, kad S. D. dar esant gyvam, jie sprendė kokiu būdu reikia jį nužudyti, svarstė ar reikia įmesti į šulinį ar sudeginti name. Nepilnametis liudytojas G. Č. parodė, kad nuteistieji reikalaudami atiduoti pinigus, visą laiką grasino S. D. nužudyti.
Nuteistųjų D. D., R. D. ir K. Ž. veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį yra teisingas. Sprendžiant kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą pagrįstumo klausimą, nustatyti visi nusikalstamos veikos požymiai. Byloje BPK nustatyta tvarka surinktais įrodymais nustatyti apeliantų ir nuteistojo M. B. atlikti veiksmai, priežastinis ryšys tarp jų veiksmų ir padarinių.
Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji panaudojo fizinį smurtą prieš S. D., suduodami jam smūgius rankomis, kojomis, metaliniu strypu ir mediniu pagaliu į įvairias kūno vietas, dėl ko nukentėjusiajam buvo sunkia sutrikdyta sveikata ir jis nuo patirtų sužalojimų mirė. Nors apeliantas D. D. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau ikiteisminio tyrimo jis parodė ir teismas vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu jo parodymus perskaitė, kad sudavė S. D. du smūgius pagaliu per petį, taip pat peilio rankena du smūgius per galvą ar pečius. Ar sudavė S. D. dar daugiau smūgių, D. D. teigė, kad neprisimena, nes buvo neblaivus ( t. 2, b.l. 106-115 ). Apeliantas R. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tris kartus ranka sudavė S. D. į galvą, laikė jo ranką, kol M. B. pjovė nukentėjusiajam pirštus, po to sudavė dar šešis smūgius koja S. D. į galvą ir vieną smūgį ranka į kairįjį šoną. Be to nuteistasis R. D. parodė, kad jo brolis D. D. mušė S. D. suduodamas jam smūgius kojomis ir rankomis į įvairias kūno vietas, vėliau dar šešis smūgius kumščiu į šoną ir du tris kartus spyrė nukentėjusiajam į galvą ( t. 4, b.l. 47-61 ). Nors nuteistasis K. Ž. iš viso neigia vartojęs smurtą S. D. atžvilgiu, tačiau D. D. parodė, kad jis matė kaip K. Ž. sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam, jį smaugė virve apvyniodamas kaklą, padėjo S. D. nuvesti iki tvarto, kur nukentėjusysis mirė, siūlė nukentėjusįjį „įmesti į trobą ir sudeginti“ ( t. 2, b.l. 114). Nuteistasis R. D. parodė, kad S. D. mušė keturiese, K. Ž. reikalavo pinigų ir mediniu pagaliu sudavė sėdinčiam nukentėjusiajam apie penkiolika smūgių į įvairias kūno vietas, grasino užmušti, po to metaliniu strypu sudavė apie dešimt smūgių S. D. į galvą, nugarą, šonus, pilvą ir kojas, rišo virvę ant rankos. Nuo K. Ž. suduotų smūgių S. D. buvo prakirstas kairysis antakis ir pradėjo smarkiai bėgti kraujas ( t. 4, b.l. 58-60 ). Analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir nuteistasis M. B., kuris parodė, kad K. Ž. tris kartus smogė kumščiu į veidą S. D. ir vieną kartą spyrė į šoną, padėjo nuvesti pastarąjį į tvartą, kur toliau nukentėjusysis buvo mušamas ir nuo patirtų sužalojimų mirė ( t. 3, b.l. 109-111 ). Papildomai apklaustas įtariamuoju M. B. savo parodymus tikslino ir parodė, kad K. Ž. reikalavo pas S. D. pinigų ir abiejų rankų kumščiais sudavė ne mažiau penkių smūgių į galvos sritį ir keletą kartų spyrė iš kojos į šoną ar krūtinę. Po to visi gėrė alų, toliau reikalavo nukentėjusiojo atiduoti pinigus ir vėl keturiese jį mušė. Taip pat M. B. patvirtino, kad matė kaip K. Ž. sudavė sėdinčiam ant fotelio S. D. su kažkokiu tai daiktu, po to vėl su D. mušė nukentėjusįjį, suduodami jam smūgius kumščiais į galvą ( t. 3, b.l. 117-120 ). Savo parodymus nuteistieji M. B., R. D. ir D. D. patvirtino jų patikrinimo vietoje metu. Apelianto K. Ž. skunde nurodyta aplinkybė, kad ant metalinio strypo nebuvo rasta jo biologinių pėdsakų, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad jis bendrininkų grupėje vartojo intensyvų fizinį smurtą nukentėjusiojo S. D. atžvilgiu, padarė jam sunkius kūno sužalojimus ir tai buvo tiesiogine S. D. mirties priežastimi. Nuteistųjų R. D., D. D. ir M. B. parodymai toje dalyje, kad K. Ž. rankomis, kojomis ir metaliniu strypu sudavė smūgius S. D. patvirtina ir 2014-06-16 d. specialisto išvada Nr. 140-(5350)-IS1-3066, kad ant K. Ž. kelnių, kurias jis dėvėjo įvykio metu buvo rasta žmogaus kraujo, kurio genotipas sutampa su S. D. genotipu ( t. 2, b.l. 80-88 ). Kolegija daro išvadą, kad teismo ištirtų įrodymų visuma pilnai paneigia K. Ž. apeliacinio skundo teiginius, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme. Kiti K. Ž. skundo teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi melagingais kitų nuteistųjų parodymais, taip pat, kad ant jo kelnių buvo nepakankamai kraujo pėdsakų, teisėjų kolegijos vertinami tik kaip paties apelianto niekuo nepagrįsta gynybinė versija.
Nuteistieji D. D. ir R. D. apeliaciniuose skunduose iškėlė abejones nepilnamečio liudytojo G. Č. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, t.y., kad nepilnametis neturėjo galimybės matyti kas vyko S. D. namuose, nes jis nebuvo toje pačioje patalpoje su nuteistaisiais ir nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų teiginius, kai nepagrįstus, nes G. Č. ikiteisminio tyrimo metu išsamiai buvo apklaustas pareigūnų bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Visų apklausų metu nepilnamečio liudytojo G. Č. nurodytos įvykio aplinkybės sutampa ne tik tarpusavyje, tačiau ir su nuteistųjų D. D., R. D. bei M. B. parodymais, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu. Nepilnamečio liudytojo G. Č. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo ir apeliantai ir jų gynėjai, todėl jie turėjo galimybę užduoti liudytojui klausimus ir šia teise jie pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 280 straipsnio 3 dalimi, į teisiamąjį posėdį nepilnamečio liudytojo G. Č. nešaukė, o perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš nuteistųjų D. D. ir R. D. apeliacinių skundų turinio yra neaišku su kokiomis konkrečiomis liudytojo G. Č. nurodytomis aplinkybėmis jie nesutinka. Tokių aplinkybių apeliantai nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palyginusi liudytojo G. Č. parodymus tarpusavyje ir juos sugretinusi su nuteistųjų D. D., R. D., M. B. parodymais, kuriuos jie patvirtino patikrinimo vietoje metu ir specialistų išvadomis, konstatuoja, kad yra pakankamai įrodymų, jog nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, itin žiauriai, iš savanaudiškų paskatų, nužudė bejėgiškos būklės S. D.. Apeliacinių skundų teiginiai, kad G. Č. negalėjo matyti kaip virtuvėje S. D. atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, nes jis buvo kitame kambaryje, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. G. Č. parodė, kad tuo metu kai D. D. peilio rankena sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam į galvą reikalaudamas pinigų ir paėmęs medinį pagalį juo ruošėsi toliau mušti S. D., jam D. D. liepė su M. D. išeiti, tada abu nurodymui pakluso, tačiau kitame kambaryje pro langą sienoje stebėjo kaip virtuvėje buvo mušamas S. D.. Liudytojo G. Č. vietoje parodytos aplinkybės atitinka nuteistųjų M. B., M. D. ir iš dalies D. D. parodymus dėl S. D. atžvilgiu vartoto fizinio smurto pobūdžio ir eigos. Nepilnametis liudytojas G. Č. parodė, kad smurtą prieš S. D. vartojo visi keturi nuteistieji, nukentėjusiajam buvo suduodami smūgiai rankomis, kojomis, lazda ir metaliniu strypu į įvairias kūno vietas, jis buvo skandinamas kibire su vandeniu, kurį D. D. liepė G. Č. atnešti, įrankiais žalojami rankos pirštai, smaugiamas ant kaklo užrišta virve ( t. 1, b.l. 145-151, 157-161 ).
Ištirtais byloje įrodymais paneigti apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė kas buvo konflikto iniciatoriumi, neatribojo kiekvieno nuteistojo veiksmus, todėl liko nenustatyta kurie smūgiai lėmė S. D. mirtį. Byloje nustatyta, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupėje vartojo S. D. atžvilgiu intensyvų fizinį smurtą, jam buvo suduoti 139 smūgiai į įvairias kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis patyrė dideles fizines kančias. Pažymėtina, kad nužudymo bylose, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai ( bendravykdytojai ). Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. D. mirtį sukėlė smūgiai į galvą ir į kairįjį šoną, tačiau nėra galimybės tiksliai nustatyti kurie nuteistieji tuos smūgius sudavė. Atsižvelgiant į tai, kad visi nuteistieji veikė bendrai tiesiogine tyčia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog bendrai veikę D. D., R. D., K. Ž. ir M. B. yra kalti dėl S. D. mirties.
Dėl paskirtos bausmės
Nuteistieji D. D. ir R. D. apeliaciniuose skunduose prašo sušvelninti jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nors nuteistasis K. Ž. skundu prašo jį išteisinti, tačiau teigia, kad visą gyvenimą dirbo, kardomojo kalinimo metu neturėjo prasižengimų, turi tikslą grįžti į laisvę ir padėti savo vaikams.
Apeliantų prašymai dėl paskirtų bausmių sumažinimo yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. D., R. D. ir K. Ž. laisvės atėmimo bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, motyvuodamas nuteistiesiems skirtinas bausmes, atsižvelgė į tai, kad jie padarė labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatyme numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bei pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą ( BK 180 straipsnio 1 dalis ). Nenustatyta nuteistųjų D. D., R. D. ir K. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Apeliantai iki nusikaltimo padarymo nedirbo, D. D. ir R. D. gyvenamojoje vietoje charakterizuojami neigiamai, o K. Ž. – patenkinamai. Apeliantai neatlygino nusikaltimu padarytos žalos. D. D. nusikalstamą veiką padarė anksčiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir pridėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, bei paskyrė jam galutinę 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Nuteistiesiems D. D., R. D. ir K. Ž. paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Švelninti nuteistiesiems D. D., R. D. ir K. Ž. paskirtas bausmes apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų D. D., R. D. ir K. Ž. apeliacinius skundus atmesti.