Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė, susipažinusi su pareiškėjos R. N. skundu, paduotu privataus kaltinimo tvarka, kuriame prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą Ž. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde nurodoma, kad 2015 m. gruodžio 14 d. 16.30 val. televizijos kanalu „TV3“ rodomos socialinės publicistikos laidos „TV pagalba“ metu buvo parodytas reportažas apie R. N., kuriai, esant įsiteisėjusiam 2015-07-13 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-34-231/2015, buvęs sutuoktinis Ž. Š., nevykdydamas įsiteisėjusio teismo sprendimo, negrąžina mažamečio sūnaus P. Š.. Ž. Š. yra kaltinamas tuo, kad „TV pagalba“ laidos metu žurnalistei telefonu susisiekus su Ž. Š. vykusio pokalbio metui Ž. Š. apie pareiškėją išsakė tokius teiginius: “Ji psichiškai nesveika yra, jei galima taip atvirai pasakyti“. Laidos žurnalistei paklausus: „Čia ji, taip?“, Ž. Š. pasakęs: “Taip“. Laidos žurnalistei paklausus: “O kas tokią diagnozę nustatė?“, Ž. Š. atsakęs: “Pats“. Skunde teigiama, kad teiginiai, kuriuos išsakė Ž. Š. yra ne tik melagingi, bet ir žemina pareiškėją, pakerta aplinkinių asmenų pasitikėjimą ja, kadangi pareiškėja yra visiškai sveika, niekuomet nesirgo ir neserga jokiomis psichinėmis ligomis ir neturi jokių psichikos sutrikimų. Be to teigė, kad Ž. Š. teiginiai turi neigiamus padarinius ne tik pareiškėjai, bet ir jos artimiesiems, kurie, pažiūrėję televizijos laidą „TV pagalba“ pasijuto įskaudinti Ž. Š. nepagrįstų teiginių, nukreiptų pareiškėjos atžvilgiu. Mano, kad Ž. Š. savo išsakytais melagingais tikrovės neatitinkančiais teiginiais siekė suformuoti neigiamą pareiškėjos, kaip nepilnamečiu vaiku nesugebančios pasirūpinti motinos įvaizdį. Teigia, kad tokiais veiksmais Ž. Š. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 2 d.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Motyvuojamoji dalis

BK 154 straipsnyje 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-190/2012). Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str. straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).

Iš pareiškėjos privataus kaltinimo skundo matyti, kad tikrovės neatitinkantys teiginiai jos atžvilgiu Ž. Š. buvo išsakyti „TV pagalba“ laidos metu žurnalistei telefonu susisiekus su Ž. Š. ir aiškinantis aplinkybes dėl jų mažamečio sūnaus negrąžinimo.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Trakų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje sprendžiamas ginčas tarp pareiškėjos ir Ž. Š. dėl teismo sprendimu nustatytos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Šis ginčas teisme nėra išspręstas.

Pareiškėjos įsitikinimu, Ž. Š. teiginys pokalbio su žurnaliste metu: “Ji psichiškai nesveika yra, jei galima taip atvirai pasakyti“, neatitinka tikrovės, žemina jos garbę ir orumą, nes ji yra visiškai sveika, niekuomet nesirgo ir neserga jokiomis psichinėmis ligomis ir neturi jokių psichikos sutrikimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju laidos žurnalistei paklausus: “O kas tokią diagnozę nustatė?“, Ž. Š. atsakęs: “Pats“. Pažymėtina, kad atskleidžiant šmeižimo turinį sudarančius požymius svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju paminėtais teiginiais Ž. Š. tik išsako savo neigiamą nuomonę apie pareiškėją, kadangi aiškiai nurodo, kad tokią diagnozę pareiškėjai nustatė jis pats, kad tai nėra atitinkamų institucijų nustatytas faktas. Pastebėtina ir tai, kad siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, jog baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė, ultima ratio, kuri turi būti taikoma tik tuomet, kai nukentėjęs asmuo negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, taip pat, kai faktinės aplinkybės (pažeidimo mastas, piktybiškumas, padaryta žala ir pan.) rodo didelį pažeidimo pavojingumo laipsnį. Taigi, pirmiausia, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012). Kadangi pareiškėjos pareiškime nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą.

Įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytus Ž. Š. išsakytus teiginius, jos įvertintus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius ją pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą ja, jų pasakymo kontekstą, taip pat tarp R. N. ir Ž. Š. kilusio ir teisme nagrinėjamo civilinio ginčo pobūdį, teismas mano, kad nurodomais Ž. Š. teiginiais yra išsakoma tik neigiama nuomonė apie pareiškėją ir jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms.

Lietuvos Respublikos BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytais Ž. Š. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu,

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjos R. N. skundą, kadangi Ž. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.

Skundas dėl šios nutarties gali būti paduodamas Vilniaus apygardos teismui per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos, skundą paduodant per Trakų rajono apylinkės teismą.