Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Artūro Pažarskio, spręsdama nuteistojo L. R. gynėjos advokatės Aušros Ručienės kasacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 4 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai, pripažindami L. R. kaltu pagal BK 164 straipsnį, iš esmės nukrypo nuo nuosekliai formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje aiškiai apibrėžtos šios nusikalstamos veikos ribos, jos kriminalizavimo sąlygos bei santykis su civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kasacinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad BK 164 straipsnis negali būti taikomas formaliai, remiantis vien tik alimentų nemokėjimo faktu, nes pati pareigos nevykdymo aplinkybė dar nereiškia nusikalstamos veikos padarymo. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tik esant visetui kumuliatyvių sąlygų, kurių kiekviena turi būti nustatyta remiantis patikimais ir teismo patikrintais įrodymais. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad baudžiamoji atsakomybė už neveikimą galima tik tuo atveju, kai nustatyta ne tik teisinė pareiga veikti, bet ir reali galimybė tą pareigą vykdyti, o išvada apie tokios galimybės buvimą negali būti daroma prielaidomis. Taigi, teismas privalo motyvuotai atsakyti, iš kokių konkrečių duomenų daro išvadą, kad kaltinamasis buvo darbingas, turėjo pakankamas pajamas ar kitokias turtines galimybes teikti išlaikymą. Byloje tokio vertinimo nebuvo atlikta, teismai apsiribojo abstrakčia išvada, kad „nebuvo objektyvių kliūčių“, tačiau neatskleidė, kokiais konkrečiais įrodymais ši išvada grindžiama. Be to, kasacinėje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad BK 164 straipsnio taikymas yra galimas tik tada, kai pareigos vykdymo neįmanoma užtikrinti civilinio proceso priemonėmis arba kai tokios galimybės yra pasunkintos dėl paties skolininko nesąžiningų veiksmų. Šioje byloje teismai formaliai konstatavo, kad civilinės priemonės buvo neveiksmingos, tačiau neanalizavo, ar jos apskritai buvo taikomos tinkamai ir pagal faktinę situaciją. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatytas būtinas BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis nuteistojo L. R. tiesioginė tyčia, taip pat nebuvo įrodyta, jog civilinės teisinės priemonės buvo išnaudotos ar tapo neveiksmingos dėl paties kasatoriaus nesąžiningų veiksmų. Tokios aplinkybės eliminuoja baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį galimybę, todėl žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai prieštarauja tiek kasacinei praktikai, tiek konstituciniams baudžiamosios teisės taikymo principams. Be to, kasatorė pažymi, kad žemesnės instancijos teismai, priteisdami iš nuteistojo L. R. ekstradicijos išlaidas, padarė esminę teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, nes neteisingai aiškino BPK 105 straipsnio 1 dalies turinį ir paskirtį. Teismai, aiškindami BPK 105 straipsnio nuostatas, neįvertino esminės aplinkybės, kad L. R. iš Lietuvos Respublikos išvyko dar 2021 m. birželio mėnesį, kai jo atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam nebuvo pareikšti jokie įtarimai ir nebuvo taikytos jokios kardomosios priemonės. Esant šioms aplinkybėmis pats išvykimas į užsienį pats savaime negali būti aiškinamas kaip vengimas baudžiamojo proceso, o vėliau susiklosčiusi būtinybė, pasitelkti ekstradicijos procedūrą, negali būti siejama su kasatoriaus kaltu elgesiu. Taip pat kasatorė pamini, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai ignoravo tai, kad kasatorius nebuvo tinkamai informuotas apie jo atžvilgiu vykdomą procesą.