Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-11-19 · Administracinė byla Nr. AS-469-621-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-19
Bylos Nr.
AS-469-621-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Sigita Rudėnaitė (pran.)
Pareiškėjas
V.K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Administracinė byla Nr.AS14–621/07Procesinio sprendimo kategorija 54(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V.K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V.K. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2007 m. spalio 4 d. gautas V.K. skundas, kuriuo ji prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-82. Skundu pareiškėja taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-82 galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja grindė tuo, kad nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, ji privalės atleisti visą personalą, uždaryti kontorą, jos vykdomosios bylos bus perduotos kitam antstoliui, o tai sąlygos ne tik vykdymo proceso vilkinimą, bet proceso šalių nepasitenkinimą (prieš jų valią bus pakeistas jų pasirinktas antstolis, prireiks laiko, kol kiti antstoliai susipažins su jiems perduotomis vykdomosiomis bylomis).

II.

2007 m. spalio 5 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi skundas priimtas, atmetant prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į pareiškėjos išdėstytus motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo bei į tai, kad skundo patenkinimo atveju pareiškėjai atsiradusios neigiamos finansinės pasekmės nepasunkintų sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galės būti išieškoma įstatymo nustatyta tvarka. Padaryta išvada, kad sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netikslinga.

III.

Pareiškėja kreipėsi į teismą su atskiruoju skundu, prašydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartį panaikinti ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai sustabdyti LR Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-82 galiojimą. Pareiškėja su teismo nutartyje išdėstytais argumentais nesutinka ir atkreipia dėmesį į sunkumus, kurie gali iškilti. Pareiškėja nurodo, jog įsigaliojus Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymui Nr. 7P-82 dėl jos įgaliojimų pasibaigimo, ji yra priversta nutraukti savo profesinę veiklą. Tai reiškia visų kontoros darbuotojų atleidimą, vykdomųjų bylų perdavimą kitoms antstolių kontoroms, su verslo klientais sudarytų sutarčių nutraukimą. Pareiškėjos teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, skundo patenkinimo atveju, jos interesai nukentėtų neatkuriamai, kadangi nėra jokių galimybių užtikrinti, kad atleisti kontoros darbuotojai, kurie turi didelę patirtį dirbant priverstiniame teismų sprendimų vykdyme, neieškos įsidarbinimo galimybių. Kvalifikuotos darbo jėgos praradimas sukeltų ilgalaikes pasekmes, norėdama vėl pradėti antstolio darbą, ji turėtų samdyti darbo antstolio kontoroje patirties neturinčius žmones ir juos apmokyti, t.y. investuoti į žmogiškuosius išteklius. Be to, vadovaujantis Teisingumo ministro 2002 m liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinta Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo, pasibaigus antstolio įgaliojimams, tvarka, nutrūkus antstolio įgaliojimams, ji per vieną mėnesį visas vykdomąsias bylas privalo perduoti Teisingumo ministro įsakymu paskirtam antstoliui. Jos vykdytas bylas perimantis antstolis jau paskirtas ir bylų perdavimo organizavimo darbai jau pradėti. Pareiškėja pažymi, jog bylų perdavimas reikš klientų ir pajamų praradimą. Sunkiai prognozuojama jos atleidimo neigiamų pasekmių apimtis, nes buvę klientai vykdomuosius dokumentus neštų kitam antstoliui, o ji galimai prarastų jų pasitikėjimą. Pareiškėja pažymi, jog net ir atleidimą pripažinus neteisėtu, darbą ji turėtų pradėti kaip naujai į rinką atėjęs antstolis, neturintis nei vykdyti pateiktų vykdomųjų bylų, nei buvusių nuolatinių klientų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad padarytos žalos apskaičiavimas šiuo atveju būtų ypatingai sudėtingas, nes, norint apskaičiuoti nuostolius dėl bylų perdavimo kitam antstoliui, reikėtų kiekvienoje iš bylų apskaičiuoti, kokio dydžio vykdymo išlaidų atlyginimo ji neteko (perduotinų bylų yra apie 2397), be to, neįmanoma apskaičiuoti nuostolių, kuriuos ji patirtų, dėl patirtų nepatogumų klientams pasirinkus kitą antstolį (stambių klientų susigrąžinimo galimybės gali būti labai ribotos arba neįmanomos dėl vykdymo proceso specifikos). Paaiškinama, jog išieškotojas, norėdamas atsiimti vykdomąjį raštą iš antstolio kontoros ir pateikti jį vykdyti kitam antstoliui, turės sumokėti visas vykdymo išlaidas, užbaigiant vykdomąją bylą, bus panaikinamos visos apsaugos (turto arešto) priemonės, o vykdomąjį dokumentą išieškotojas galės pateikti vykdyti tik po trijų mėnesių nuo vykdomojo dokumento sugrąžinimo dienos (Civilinio proceso kodekso 631 str. 3 d.). Atnaujinus jos kaip antstolio įgaliojimus, kreditorius naujai pateikiamus vykdomuosius dokumentus nebus suinteresuotas pateikti jos kontorai, kadangi paskirsčius bylas po skirtingas antstolių kontoras, pasunkėja vykdomųjų dokumentų vykdymo kontrolė. Pareiškėja paaiškina, jog vykdant išieškojimą iš to paties skolininko, kreditoriui naudinga prisijungti prie išieškojimą jau vykdančio antstolio. Taigi, tikėtina, jog klientas rinksis tą antstolio kontorą, kuriai bus perduotos jos vykdomosios bylos, todėl net ir patenkinus reikalavimus dėl teisingumo ministro įsakymo panaikinimo, ji praras galimybę privačią veiklą vystyti taip pat pelningai. Pažymima, jog antstolis planuoja savo profesinės veiklos pradžiai reikalingas lėšas, tuo tarpu ji bus priversta dar kartą, tam nepasiruošusi, patirti visus naujai į rinką ateinančio antstolio finansinius sunkumus. Pareiškėja paaiškina, kad šių metų birželio mėnesį, vykdydama Teisingumo ministro įsakymą, ji išsinuomavo didesnes patalpas, liepos mėnesį kontoroje apsilankę Teisingumo ministerijos darbuotojai buvo labai patenkinti jos pastangomis sudaryti klientams geresnes sąlygas. Dėl mokamo nemažo nuomos mokesčio nedirbdama ji patirs nuostolius, o ilgai nedirbdama - patalpų atsisakyti. Pareiškėja teigia, kad jeigu vėliau ji bus grąžinta į darbą, išsinuomoti kitas Teisingumo ministro keliamus reikalavimus atitinkančias patalpas bus sunku. Neturėdama nei vienos bylos, ji turės samdyti darbuotojus ir juos išlaikyti, o gautas pirmųjų metų pajamas skirti vien investicijoms. Pažymima, jog įstatymų leidėjas, inicijavęs „teismo antstolių" statuso reformą, ne tik sugriežtino išsilavinimo reikalavimą, jam įgyvendinti nustatydamas laikotarpį be išimčių, tačiau ir pareikalavo, kad ankstesnis teismo antstolis operatyviai įsteigtų ir tinkamai išlaikytų kontorą, konkuruotų. Vienu metu antstolis buvo priverstas ir laiku įgyti tinkamą išsilavinimą, ir gauti lėšų įsteigti bei išlaikyti kontorą. Tokia reforma, pareiškėjos teigimu, kelia abejones proporcingumo požiūriu (studijas pradėjus 2002 metais ir baigus 2007 balandžio mėnesį, nebuvo suteiktas protingas terminas įgytam išsilavinimui legalizuoti, užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo Lietuvoje tvarka ir reali pripažinimo proceso eiga nesudarė realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinius egzaminus, juo labiau iki spalio 1 d. įgyvendinti teisę nesėkmės atveju perlaikyti egzaminus).

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, jog tam, kad būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, turėtų būti nustatyta reali grėsmė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, teismas, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo būtinumo, turi įvertinti pareiškėjos prašymo pagrįstumą, taikydamas teisingumo ir protingumo kriterijus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), palaikyti procese dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 6 straipsnis) bei įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės įtaką viešiesiems interesams, proporcingumą ir adekvatumą siekiamiems tikslams. Ginčo atveju teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Paaiškinama, jog pareiškėja buvo atleista iš antstolės pareigų, nes neįgijo Antstolių įstatymo 4 straipsnio l dalyje numatyto išsilavinimo (Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Antstolių įstatymo 4 straipsnis). Atsakovas remiasi Antstolių įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo sprendimą byloje J. v. Lietuva, Nr. 41510/98 teismo sprendimų vykdymo procesas yra neatsiejama teisės į tinkamą procesą dalimi, todėl ypatingai svarbu užtikrinti tokį vykdymo procesą, kad teisėtai, operatyviai būtų įvykdytas teismo sprendimas bei atstatytas teisingumas. Nurodoma, jog valstybės deleguotų funkcijų vykdymas, dalyvavimas vykdant teisingumą (antstolio veikla - tai viena iš valstybės prievartos užtikrinimo būdų) bei antstolio prilyginimas valstybės pareigūnui baudžiamosios atsakomybės prasme suponuoja tai, kad yra neginčijamas viešasis interesas užtikrinti kvalifikuotų, reikiamo išsilavinimo ir nepriekaištingos reputacijos antstolių veiklą. Teigiama, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų leidžiama buvusiai antstolei, kurios veikla jau nutraukta teisės aktų nustatyta tvarka, ir dėl kurios kvalifikacijos kyla abejonių, dėl kurių ji negali būti antstoliu, vykdyti antstolės funkcijas. Atsakovas pažymi, jog teismas turi nuspręsti, ar tokios priemonės pritaikymas nepažeistų proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. AS10-22/2007). Kadangi antstolis vykdo valstybės deleguotas funkcijas, jo reikalavimai yra privalomi ir visi asmenys turi vykdyti jo nurodymus (Civilinio proceso kodekso 585 straipsnis), situacija, kai asmuo, kuriam suteikti valstybės įgaliojimai riboti kitų asmenų turtines teises (teisė areštuoti turtą, jį realizuoti, iškeldinti asmenis, disponuoti piniginėmis lėšomis ir t.t.), veikia neturėdamas įstatymo nustatytos reikalingos kvalifikacijos ar kilus rimtoms abejonėms dėl jo kvalifikacijos tinkamumo, atsakovo manymu, yra neleistina, kelia abejonių dėl antstolio tinkamumo pareigoms (netgi įvertinant reikalavimo užtikrinimo priemonės laikiną pobūdį). Atsakovas nurodo, jog vertinant ginčijamą teismo nutartį viešojo intereso aspektu, egzistuoja nenuginčijama pareiga teisingumo ministrui bei teismui užtikrinti tik kvalifikuotų antstolių veiklą. Be to, atsakovas teigia, jog pareiškėjos argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra susiję vien tik su neigiamų finansinių pasekmių jai atsiradimu, tuo tarpu pareiškėjos interesai šiame ginče gali būti ginami kitų teisės institutų pagalba, t.y. pasibaigus administraciniam procesui, per civilinės atsakomybės institutą. Pažymima, jog reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, yra galimybė įrodinėti tiek tiesioginius nuostolius, tiek negautas pajamas, todėl pareiškėjos teiginys, jog ji patirtų neatkuriamas finansines pasekmes, yra nepagrįstas. Nurodoma, jog ginčijamą įsakymą pripažinus neteisėtu, valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, turės visas galimybes atlyginti padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-520-07). Akcentuojama, kad pareiškėja atskirajame skunde nepagrindė, kokio dydžio pajamų ji neteks, o vien jos nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas sustabdyti įsakymo dėl jos įgaliojimų pasibaigimo (veiklos nutraukimo) galiojimą, be to, veikiant pakankamai aktyviai bei rūpestingai, dalies nurodytų neigiamų pasekmių galima išvengti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007). Paaiškinama, jog Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-109 antstolė A.K. buvo paskirta perimti antstolės V.K. vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ir turtą (perimtą, bet neperduotą išieškotojui), antstolio archyvą. Šis įsakymas yra įvykdytas. Todėl, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, reikėtų antrą kartą organizuoti visą perdavimo procedūrą ir tai sukeltų papildomus nepatogumus vykdymo proceso dalyviams. Pažymima, kad antstolio ir išieškotojų santykiai nėra sutartiniai, išieškotojas turi teisę pasirinkti, kuriam antstoliui pateikti vykdytiną dokumentą. Teiginys, jog skundo patenkinimo atveju reikėtų iš naujo rūpintis patalpomis, vertinamas kritiškai, kadangi šie pakeitimai įgyvendinami, teismui patenkinus pareiškėjos skundą. Akcentuojama, kad jau 2002 m. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Todėl pareiškėja turėjo pakankamai laiko įgyti tinkamą išsilavinimą ir pasirūpinti galimai atsirasiančiomis, neįgijus nustatyto išsilavinimo, pasekmėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“. Tačiau teisė į teisminę pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybą būtų fiktyvi, jei teismas negalėtų realiai ir veiksmingai apginti asmens teisių. Todėl asmens teisių gynyba teisme turi būti efektyvi. Nepakanka tik formaliai garantuoti asmens teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas), o Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje teisė į tinkamą teismo procesą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismo 1997 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Hornsby v. Graikija).

Kai asmuo kreipiasi į administracinį teismą su prašymu panaikinti administracinį aktą, teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, skundžiamą administracinį aktą paprastai panaikina. Tačiau iki teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo skundžiamas administracinis aktas gali būti įvykdytas (vykdomas) ir sukelti asmeniui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokiu atveju asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai realiai ir veiksmingai galėtų būti apginami paprastai tik tada, kai panaikinus administracinį aktą, būtų atkuriama iki administracinio akto priėmimo buvusi padėtis, pašalinamos panaikintų administracinių aktų sukeltos neigiamos pasekmės. Šią išvadą patvirtina ir ABTĮ 92 straipsnio nuostata, pagal kurią, skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Tad turi egzistuoti teisinis mechanizmas, kurio pagalba, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Priešingu atveju asmens teisės galėtų likti realiai neapgintos.

V.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių, kurias gali taikyti administracinis teismas, sąrašas pateiktas ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje. Teismas gali uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą arba laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS11-367/2007, AS15-622/2006; iš esmės analogiškos pozicijos laikytasi ir administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, AS8-488/2007 ir kt.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tokios pozicijos iš esmės laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5‑230/2005. Tad jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.

Tačiau sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinama ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui, pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų atkūrimui. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atsižvelgta ir į atsakovo interesus. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos administraciniuose ginčuose, kuriose, kaip taisyklė, dalyvauja viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti valstybės valdžią, tad negali būti nepaisoma ir viešųjų interesų. Be to, turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės.

Paminėtos nuostatos atsispindi ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS6‑496/2006, Nr. AS15‑622/2006).

VI.

Pastebėtina, kad Europos Tarybos, kurios nare yra ir Lietuva, Ministrų Komitetas taip pat yra atkreipęs dėmesį į būtinybę asmenims suteikti galimybę prašyti laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ taip pat nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus. Rekomendacijoje pažymima, kad administravimo institucija ir, jei įstatyme nenumatyta kitaip, teisminė institucija, spręsdama klausimą dėl sustabdymo, turi atsižvelgti į viešąjį interesą ir trečiųjų asmens teises ir interesus.

VII.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi su prašymu panaikinti Teisingumo ministro įsakymą, kuriuo ji inter alia buvo atleista iš antstolių, o taip pat išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo. Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamo įsakymo galiojimą. Pareiškėjos skundas įstatymų nustatyta tvarka buvo priimtas. Šiame skunde ji, be kita ko, kelia klausimą dėl to, ar priimant ginčijamą įsakymą tinkamai buvo pritaikyti įstatymai, ar buvo atsižvelgta į atitinkamus teisės principus. Taigi inicijuojamas ginčas dėl administracinio akto (įsakymo) teisėtumo ir pagrįstumo bei prašoma laikinai stabdyti jo galiojimą.

Akivaizdu, ir to neginčija atsakovas, kad jei ginčijamas įsakymas bus panaikintas, iškils žalos neteisėtai atleistam antstoliui atlyginimo klausimas.

Teisėjų kolegija pastebi, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis taip pat gali teikti Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme (toliau – ir Antstolių įstatymas) numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Antstolis gauna pajamas iš valstybės jam suteiktų funkcijų vykdymo, taip pat paslaugų, kurias jis gali teikti pagal įstatymus, teikimo. Šios pajamos nėra pastovios. Jos inter alia priklauso nuo to, kiek asmenų kreipsis į antstolį dėl atitinkamų paslaugų teikimo, kaip seksis antstoliui vykdyti jam pateiktus vykdomuosius dokumentus ir kitų aplinkybių. Tad tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti asmeniui padarytą turtinę žalą (asmens negautas pajamas), patenkinus pareiškėjos skundą, gali būti iš esmės neįmanoma.

Be to, po teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, grįžęs vykdyti antstolio funkcijas asmuo dar ilgai gali patirti neigiamas pasekmes dėl skundžiamo įsakymo taikymo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes jam reikėtų iš esmės iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą, jis galimai jau būtų praradęs didžiąją dalį savo klientų bei jų pasitikėjimą, skundžiamo įsakymo priėmimo dieną jo vykdytos bylos galėtų būti jau kito antstolio įvykdytos, todėl jis nebeturėtų galimybės gauti pajamų iš jų vykdymo.

Atkreiptinas dėmesys, kad antstolių skaičius atitinkamoje veiklos teritorijoje yra reguliuojamas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Neatmestina tikimybė, kad nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo įstatymų nustatyta tvarka būtų paskirtas naujas antstolis į dėl pareiškėjos atleidimo atsilaisvinusią antstolio vietą. Tai galėtų iš esmės apsunkinti pareiškėjos grįžimą dirbti antstoliu, jei skundžiamas įsakymas būtų panaikintas.

Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, šis administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, gali būti neįmanomas arba itin sudėtingas. Šiuo atveju būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti turtinę žalą, kurią būtų patyręs ir ateityje patirtų antstolis. Atitaisyti (kompensuoti) kitą antstoliui padarytą žalą (klientų pasitikėjimo praradimo ir kt.) taip pat būtų itin sudėtinga.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja buvo atleista iš antstolių ne dėl to, kad netinkamai vykdė savo funkcijas ar netinkamai organizavo ir vykdė savo veiklą. Pagal skundžiamą Teisingumo ministro įsakymą, pareiškėja buvo atleistas tik dėl to, kad per įstatymo nustatytą terminą, atsakovo nuomone, neįgijo reikiamo išsilavinimo. Todėl teisėjų kolegija šiame bylos nagrinėjimo etape neturi pagrindo manyti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog vien tik dėl teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje pripažinto išsilavinimo neturėjimo ginčijamo įsakymo galiojimo sustabdymo metu pareiškėja galėtų netinkamai vykdyti antstolio pareigas ir pažeisti trečiųjų asmenų (vykdymo proceso dalyvių ar kt.) teises ir teisėtus interesus. Juolab, kad pareiškėja antstoliu dirba ne vienerius metus. Be to, įstatymų leidėjas beveik penkerius metus po antstolių sistemos reformos (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d.) leido atitinkamiems asmenims, neturintiems Antstolių įstatyme numatyto teisinio išsilavinimo, užimti antstolio pareigas ir vykdyti jų funkcijas. Taigi asmens išsilavinimo trūkumas reformuotos antstolių sistemos veiklos pradžioje, kai buvo itin aktualu, kad nauji teisės aktai, tame tarpe ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, reikšmingai reformavęs vykdymo procesą, būtų teisingai taikomi, įstatymų leidėjo nebuvo vertinamas kaip absoliuti kliūtis asmeniui tapti antstoliu ir vykdyti įstatymų jiems pavestas svarbias funkcijas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtu aspektu ši byla iš esmės skiriasi nuo atsakovo atskirajame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. AS10‑349/2007. Minėtoje byloje pareiškėja buvo atleista iš notarų ne dėl to, kad neįgijo reikiamo teisinio išsilavinimo, joje ginčytų administracinių aktų pagrindu teismui kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tinkamumo atlikti notaro pareigas. Todėl teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, esminę reikšmę suteikė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo įtakai viešajam interesui, o ne pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms, kuriomis ji grindė savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir kurios iš dalies sutampa su pareiškėjos šioje byloje nurodytomis aplinkybėmis.

Pastebėtina ir tai, kad nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, padidėtų kitų toje teritorijoje, kurioje veikė pareiškėja, galinčių veikti antstolių darbo krūvis, kitas antstolis turėtų susipažinti su dideliu skaičiumi jam perduotų pareiškėjos užvestų vykdomųjų bylų, kas galėtų neigiamai paveikti trečiųjų asmenų ir viešąjį interesus, nes sudarytų prielaidas sutrikdyti sklandų, efektyvų ir operatyvų vykdymo procesą šiose bylose.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiomis aplinkybėmis yra pagrindas konstatuoti, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas byloje būtų proporcingas tikslui užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisių gynybą teisme, išvengti neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos, kuri gali atsirasti, jei skundžiamas aktas ginčo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas. Laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas taip pat esmingai nepažeistų viešojo ir trečiųjų asmenų interesų, net tam tikrais aspektais leistų juos užtikrinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, sustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimą, galima būtų išvengti didesnės žalos privatiems ir visuomenės interesams, nei jos galėtų atsirasti netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsisakymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę naikintina, pritaikant pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-82 galiojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V.K. atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutarties dalį dėl atsisakymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones panaikinti, pritaikant pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-82 galiojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisArtūras DrigotasSigita Rudėnaitė