Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-13 · Administracinė byla Nr. I-9921-463/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-13
Bylos Nr.
I-9921-463/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui A. V. (A. V.), viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ligoninėje buvo gydytas laikotarpiu nuo 2014-06-13 iki 2014-12-19 buvo laikomas kamerose nežmoniškomis sąlygomis, t. y. buvo laikomas perpildytose higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, kamerose trūko oro. Pareiškėjas teigė, kad jis yra nerūkantis, prašė administraciją jį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, tačiau į jo prašymus nereagavo. Nurodė, kad kamerose buvo labai nepatogu valgyti, nes jose nebuvo kėdžių ir stalų. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių į administraciją kreipėsi su prašymais. Teigė, kad sanitarinis mazgas yra techniškai netvarkingas.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimų vietų ligoninės, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–12).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo gydytas Ligoninės Chirurgijos skyriuje laikotarpiais nuo 2014-06-13 iki 2014-06-27, nuo 2014-09-19 iki 2014-10-03, nu 2014-12-12 iki 2014-12-19, nuo 2014-10-31 iki 2014-11-14 ir baudos izoliatoriuje. Pažymėjo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, Ligoninė neveda ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems ir dėl to galėjo būti viršytas minimalus ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui. Nurodė, kad kameros aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, laikantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimų. Sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Taisyklių 35.5 punkte nustatytų reikalavimų. Remonto darbai atliekami laikantis Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. Be to, atliekami patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbai. Pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais, jis nepagrindė priežastinio ryšio bei prašomos priteisti sumos.

Atsakovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad A. V. į Ligoninės Chirurgijos skyrių buvo hospitalizuotas: nuo 2014-06-03 iki 2014-06-27 29 (15,45 kv. m, 8 lovos); nuo 2014-09-19 iki 2014-10-03 – 26 (8,92 kv. m, 4 lovos), nuo 2014-12-12 iki 2014-12-19 – 6 (15, 51 kv. m, 6 lovos) ir nuo 2014-10-31 iki 2014-11-14 – 18 (7,33 kv. m, 4 lovos) kamerų tipo palatose ir baudos izoliatoriuje (6.23 kv. m., 2 lovos; b. l. 13, 14, 15, 16). Įvertinus Ligoninės pateiktus duomenis, matyti, kad pareiškėjas nurodytose kamerose iš viso buvo laikomas 49 (lovadienius) paras.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose. Ligoninė iš esmės neneigia, kad galėjo būti viršytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros ploto reikalavimas. Ligoninė nurodė, kad neveda apskaitos su kiek asmenų ir kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas.

Taisyklės, be kita ko, privalomos ir Ligoninei. Taisyklių 11¹.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010-04-30) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Ligoninė teismui nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nes, Ligoninės teigimu, tokie duomenys nėra fiksuojami, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės. Ligoninė pripažino, kad ši norma galėjo būti pažeista. Kadangi pareiškėjas Ligoninės stacionare buvo gydytas 49 paras kamerų tipo palatose bei baudos izoliatoriuje, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių kamerų nurodytose palatose, nesant tikslių duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus kamerose, o atsižvelgus į kamerose buvusį lovų skaičių, konstatuotina, kad vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas Ligoninėje nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-566-14). Pažymėtina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1493-14). Ligoninės nurodyta aplinkybė, kad ji neturi galimybės reguliuoti atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų srautus ir tokiu būdu užtikrinti minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui, taip pat kitos nurodytos aplinkybės (izoliavimo reikalavimai, LAVL paskirtis ir pan.) nepaneigia atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį ir nagrinėjamo ginčo aplinkybių kontekste nėra reikšmingi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-152-14).

Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo nei stalų, nei kėdžių, todėl buvo labai sunku valgyti. Teismas neturi pagrindo abejoti Ligoninės teiginiais, kad Ligoninės palatos įrengtos laikantis Taisyklių reikalavimų. Lukiškių TI-K pateiktose nuotraukose (b. l. 46) matyti, kad yra stalas ir dvi pritvirtintos kėdės ir tai atitinka Taisyklių 35 punkto reikalavimus. Kaip minėta, esminis nustatytas pažeidimas yra per mažas kamerų plotas, turintis tekti vienam asmeniui, todėl akivaizdu, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui kilo ir kiti nepatogumai, įskaitant ir galimybę patogiai pavalgyti. Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose nebuvo nei stalo, nei kėdžių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad jis yra nerūkantis, prašė administraciją jį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, tačiau į jo prašymus administracija nereagavo.

Pažymėtina, kad su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką glaudžiai yra susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė (BVK 62 str. 2 d.).

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2013-09-01 redakcija; toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Ligoninės kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis, taigi Ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013). Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad jis raštu kreipėsi į Ligoninės administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti. Be to, jis nepaaiškino, kodėl neteikė prašymo raštu perkelti į kitą palatą. Tokių duomenų pareiškėjas nenurodė nei gydymo metu, nei skunde, nei teismo posėdyje. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas teigė, kad sanitarinis mazgas netinkamai įrengtas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas neturi pagrindo abejoti Ligoninės teigiantis, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Ligoninė teismui pateikė 2013-02-27 darbų priėmimo aktus (b. l. 27–28, 29–30, 31–32, 33), iš kurių matyti, kad buvo remontuojamos kameros, kuriose buvo laikomas ir pareiškėjas. Kamerose buvo atliktas sanitarinio mazgo remontas, sienų, lubų dažymas, glaistymas, sienelių mūrijimas. Pažymėtina, kad Ligoninė pagal finansines galimybes atlieka kamerų remontą. Kaip minėta, buvo remontuotos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Šiuo atveju teismas pareiškėjo teiginius dėl netvarkingo sanitarinio mazgo ir neremontuojamų kamerų vertina kritiškai ir laiko nepragrįstais.

Ligoninės pateikti duomenys dėl naudojimosi dušais, kenkėjų naikinimo nevertinami, nes jie ginčui neaktualūs, pareiškėjas skunde kitų higienos reikalavimų, nustatytų higienos normoje HN 76:2010, neginčijo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta civilinė atsakomybė yra be kaltės. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad atsakovė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos neigiamos pasekmės (fiziniai nepatogumai, neigiami išgyvenimai), kurių nebūtų kilę, jei atsakovė būtų užtikrinusi minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog Ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl yra aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005-04-07 sprendimas byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01). Šioje administracinėje byloje nėra pateiktų duomenų, kad Ligoninė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrusi jį iš kitų nuteistųjų, tačiau minimalaus vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tenkančio ploto neužtikrinimas 49 paras, sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimų patyrė diskomfortą ir nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas anksčiau minėtų teisės aktų normų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Šiuo atveju jam nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka gydymo laikotarpiu.

Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimų poveikis pareiškėjui buvo nenuolatinis, truko 49 paras, atsižvelgęs ir į Lietuvos ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti proporcinga suma yra 300 Eur. Priteistinos sumos dydis už parą atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1774-575/2015). Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo reikalavimas priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti galėtų būtų tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127, 129 straipsniais.

nusprendė:

A. V. (A. V.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė