Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas, nesutikdamas su žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu, Inspektoriui raštu paaiškino, kad publikacija „D. T. Ukraina ir „eurovasalai“ nedomina - jis turi rimtesnių planų“ buvo parengta pagal D. T. pranešimą jo socialinio tinklo Truth Social platformoje ((duomenys neskelbtini)) ir netrukus tokio pobūdžio informaciją pradėjo viešinti ir kita viena populiariausių ir žinomiausių žiniasklaidos priemonių (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad jose iš esmės patvirtinama, kad JAV ketina mažinti paramą Lietuvai, ką pareiškėjas savo publikacijoje ir pateikė kaip nuomonę (komentarą ar pastabą), tik ne įprastu stiliumi, o hiperbolizuotai ir šaržuotai, norėdamas atkreipti didesnį visuomenės dėmesį. Nepaisant to, kad ginčo straipsnyje nėra dezinformacinio pobūdžio teksto turinio, pareiškėjas siekdamas tiksliai išsiaiškinti ar savo straipsnyje nurodytus teiginius , paskelbė kaip savo nuomonę ar konstatuojamojo pobūdžio informaciją ir kurie teiginiai yra neetiški, kreipėsi dėl kalbinės ekspertizės atlikimo, kurią atliko (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) A. D.. Kalbinės ekspertizės metu buvo padarytos šios išvados, kad teiginiuose „Rusijos parklupdymui B. aplinka Pabaltijo šalis išnaudojo kaip vasalus“ ir „Iki šiol buvusios JAV politikos pagrindinė užduotis buvo sukelti Europos gyventojams neapykantą Rusijai, o paskui šias šalis išnaudoti“ nėra pavartota kalbos priemonių, tiesiogiai parodančių, kad analizuojamieji teiginiai yra teksto autoriaus nuomonė. Tačiau emocinis santykis su sakomu dalyku kaip nuomonės pasireiškimo būdas parodomas žodžio vasalai, taip pat kontekste esančių žodžių eurovasalai, eurovasalės, frazės vasalus nusprendė „nurengti “ už savo kvailumą, turinčių pašiepiamąją reikšmę, vartojimu. Teksto autoriaus logiškai nepagrįsta argumentacija taip pat yra vienas iš nuomonės sąvokos požymių, kad ir neparodomų 4 tiesiogiai kalbos priemonėmis. Todėl analizuojamieji teiginiai priskirtini nuomonės sampratai, išreikštai ne būdingiausiomis nuomonės perteikimo kalbos priemonėmis.Akivaizdžiai neetiškų kalbos priemonių nei analizuojamuose teiginiuose, nei jų kontekste nėra pavartota. Neryškaus menkinimo, įžeidinėjimo reikšmę turi žodžiai vasalai, eurovasalai, šalies (šalių) politinės elgsenos vadinimas kvailumu (vasalus nusprendė „nurengti“ už savo kvailumą), pašiepiamąją reikšmę turi kabutėse parašytas perkeltinės reikšmės žodis „nurengti“. Remiantis šiomis išvadomis laiko, kad publikacijoje buvo išreikšta tik autoriaus nuomonė, kuriai galioja visai kiti vertinamieji kriterijai.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 31 d. išaiškinta nuomonės sąvoka, pagal kurią nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Pažymi, kad Inspektorius iš esmės vertino tik du teiginius: „Rusijos parklupdymui B. aplinka Pabaltijo šalis išnaudojo kaip vasalus“ ir „Iki šiol buvusios JAV politikos pagrindinė užduotis buvo sukelti Europos gyventojams neapykantą Rusijai, o paskui šias šalis išnaudoti“, kai tuo tarpu turėjo būti šie teiginiai vertinami viso straipsnio kontekste ir apskritai vertinamas visas tekstas, o ne vien tik ypač maža dalis publikacijos.

Nurodo, kad pareiškėjas ginčo straipsnyje išsakydamas savo nuomonę, pagrįstą įvairiomis aplinkybėmis ir faktais vadovavosi nuomonių įvairovės, visuomenės atvirumo ir pagarbos žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvei principais, įtvirtintais Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d., taip pat to paties įstatymo 16 str. 1 d. nurodyta nuostata, jog gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Šias aplinkybes pagrindžia ir tai, kad žurnalistų etikos inspektorius visiškai nepagrįstai ir klaidingai interpretuoja publikacijoje minimą žodi „Pabaltijo“, kadangi publikacijoje nėra termino „Pribaltika", „Pribalti”, o terminas „Pabaltijys“ (naudotas pareiškėjo publikacijoje) yra visuotinai paplitęs ir vartojamas daugybės žiniasklaidos priemonių, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini). Taip pat apie šį terminą yra rašoma visuotinėje lietuvių enciklopedijoje: https://www.vle.lt/straipsnis/baltijos-salys/?utm. „Visuotinėje lietuviu enciklopedijoje“ (t. 2, Vilnius, 2002) pasakymas Baltijos šalys teikiamas kaip pagrindinis bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos pavadinimas, sinonimai: Baltijos valstybės. Rytų Baltijos šalys ir paskiausia - Pabaltijo valstybės (p. 559).

Paaiškina, kad šis terminas yra neutralus žodis, susijęs su valstybėmis prie Baltijos jūros, kuris neturi jokios negatyvios reikšmės. Atkreipia dėmesį, kad Inspektorius klaidingai interpretuoja netgi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimą dėl žodžio „Pabaltijys“ vartojimo, nurodant neva komisija nerekomenduoja vartoti šio žodžio, tačiau išaiškinime komisija priešingai - nenurodo jokių rekomendacijų dėl šio žodžio vartojimo, nurodant žodžio vartojimo istoriją ir natūralų keitimąsi: Pabaltijys - trijų prie Baltijos jūros buvusių sąjunginių respublikų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) geopolitinis apibendrinimas, plačiai vartotas sovietiniais metais. Dabar šis žodis traukiasi į pasyviąją vartoseną, vietoj jo vis dažniau sakoma Baltijos šalys.

Nurodo, kad Inspektoriaus sprendimas dėl ginčo straipsnyje nurodytų teiginių neigiamo vertinimo ir taikytinos interneto portalo (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos stebėsenos dėl galimų VIĮ 19 straipsnio dalies pažeidimų ateityje yra nepagrįstas ir prieštaraujantis minėtoms Visuomenės informavimo įstatymo normoms ir LAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams.

Pastebi, kad publikacija „D. T. Ukraina ir „eurovasalai“ nedomina – jis turi rimtesnių planų“ buvo paviešinta 2025 m. sausio 7 d., o interneto portalo „(duomenys neskelbtini)“ publikacijos, pareiškėjo pasirinktos kaip pavyzdžiai, esą „netrukus tokio pobūdžio informaciją pradėjo viešinti ir kita viena populiariausių ir žinomiausių žiniasklaidos priemonių“, buvo paviešintos 2025 m. rugsėjo 5 d.

Pažymi, jog pasirinkti pavyzdžiai, kuriuose buvo platinama neva panašaus pobūdžio informacija, yra paviešinti po aštuonių mėnesių nuo „(duomenys neskelbtini)“ publikacijos paskleidimo. Pareiškėjas tokiu argumentu visiškai ignoruoja politinį kontekstą ir laiko atotrūkį tarp jo paskleistos informacijos ir „(duomenys neskelbtini)“ portale paskelbtos informacijos.

Nurodo, kad šis skirtumas yra reikšmingas ir turintis įtakos publikacijos turinio interpretacijai bei vertinimui. Inspektorius pastebi, jog „(duomenys neskelbtini)“ publikacija „D. T. Ukraina ir „eurovasalai“ nedomina – jis turi rimtesnių planų“ iš geopolitinės perspektyvos turi būti vertinama pagal to laikotarpio kontekstą, kada ji buvo paviešinta. Todėl, atsižvelgdama į išdėstytą informaciją ir įvertinęs pareiškėjo argumentus, atsakovė laikosi nuomonės, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nepateikė faktiškai egzistuojančių įrodymų ar informacijos, kuria remiantis buvo parengta publikacija, o pareiškėjo pavyzdinės „(duomenys neskelbtini)“ pasirinktos publikacijos kaip įrodymai, jog vėliau buvo paviešinta „panašaus pobūdžio informacija“ nėra susijusios su „(duomenys neskelbtini)“ publikacijos paviešinimo aplinkybėmis ir tuometiniu kontekstu.

Atsakovė, įvertinusi publikacijos turinį, pareiškėjo argumentus ir pateiktas lingvistikos eksperto išvadas, pažymi, jog interneto portalas „(duomenys neskelbtini)“ yra viešosios informacijos skleidėjas (rengėjas), kuris prisiima redakcinę atsakomybę už kontrolę, rengiant viešąją informaciją visuomenei, ruošiant ją skleisti ir šią informaciją skleidžiant. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) privalo laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų – viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų ir Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – Kodeksas) nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. VIĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, jog viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai), skleisdami viešąją informaciją, turi gerbti ir užtikrinti nuomonių įvairovę. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių. Pažymi, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), vadovaudamasis VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindiniais visuomenės informavimo principais, informaciją visuomenės informavimo priemonėse privalo teikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Kaip nustatyta VIĮ 3 straipsnio 4 dalyje, naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams bei nusikaltimams, konfidencialios informacijos atskleidimui, taip pat apsaugoti žmonių sveikatą, dorovę, privatų gyvenimą, orumą ir kitas teises. Inspektorius pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę laisvai ir nevaržomai ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tačiau saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, taip pat su šmeižtu ir dezinformacija. Atsakovė pabrėžia, kad kiekvienas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skleisdamas informaciją, jeigu jis vadovaujasi visuomenės informavimo principų, neiškreipia faktų, sąmoningai nenutyli informacijos, neskleidžia dezinformacijos ir nesiekia įbauginti visuomenės, pasitelkiant literatūrinės raiškos priemones ar hiperbolizuojant publikacijos turinį, tokiu būdu per kūrybinę ar meninę žinių atvaizdavimo formą realizuoja teisę į saviraišką ir žodžio laisvę. Tokia forma yra neatsiejama nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos ir kūrybos laisvės bei Visuomenės informavimo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatytos teisės į saviraišką, žodžio laisvės, žmogaus teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, taip pat ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, tačiau tai leidžiama tol, kol skleidžiama informacija nepažeidžia visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų nustatytų imperatyvų.

Atsakovė, atsižvelgdama į komplikuotą bei netiesioginį autoriaus „tariamos“ nuomonės pateikimą, pažymi, kad statistinis vidutinių gebėjimų informacijos vartotojas nenagrinės autoriaus kuriamų poteksčių ir neanalizuos, ar tai yra autoriaus paslėpta nuomonė, ar konstatuotinas faktas, ypač atsižvelgiant į tai, jog lingvistikos ekspertas nustatė, kad publikacijos tariama „nuomonė“ nėra išreikšta nuomonės sampratai būdingomis nuomonės perteikimo kalbos priemonėmis. Kaip pastebėjo lingvistikos ekspertas, „logikos trūkumas“ publikacijos autoriaus teiginiuose prisideda prie skaitytojo klaidinimo, dėl kurio prie greito informacijos vartojimo pripratęs statistinis informacijos vartotojas gali autoriaus tariamus „nuomonės“ teiginius priimti kaip faktus, o to visiškai pakanka suklaidinti skaitytoją. Nurodo, kad papildomai prie skaitytojo klaidinimo prisideda ir tai, kad publikacijos autorius publikacijoje nenurodė pirminių informacijos šaltinių ir nesilaikė VIĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatytų prievolių – nepateikė publikacijoje visuomenei kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių, taip dar labiau gilindamas skaitytojo klaidinimą.

Mano, kad pareiškėjo elgesys yra nukreiptas į teismo klaidinimą ir bandymą neigti publikacijoje pateiktą informaciją pirminiu jos šaltiniu nurodant, tikėtina, neegzistavusį D. T. įrašą socialiniame tinkle. Lingvistikos eksperto išvadoje nurodyta, kad „neryškaus menkinimo, įžeidinėjimo reikšmę turi žodžiai vasalai, eurovasalai, šalies (šalių) politinės elgsenos vadinimas kvailumu („vasalus nusprendė „nurengti“ už savo kvailumą“), pašiepiamąją reikšmę turi kabutėse parašytas perkeltinės reikšmės žodis „nurengti“. Paaiškina, kad tokia eksperto pateikta publikacijos teiginių vertinimo išvadą kaip tik ir parodo, kad pareiškėjas siekė publikacijoje diskredituoti JAV ir Baltijos valstybių santykius bei menkinti Baltijos valstybių vaidmenį ir autoritetą užsienio politikoje, tokiu būdu atkartodamas Rusijos Federacijos propagandines dezinformacines žinutes.

Inspektorius pažymi, jog, remiantis VIĮ 2 straipsnio 31 dalimi, nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų bei duomenų. VIĮ 22 straipsnio 11 dalies 1 punktas, viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai), skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir jų panaudoti savanaudiškiems tikslams. To paties straipsnio 11 dalies 2 punkte numatyta, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) privalo būti objektyvus ir nešališkas, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais.

Inspektorius padarė išvadą, jog publikacijoje yra dezinformacijos raiškai būdingų elementų. Šiuo atveju nėra svarbu, ar publikacijoje buvo skelbiami tikrovėje egzistuojantys faktai ar pareikštas pareiškėjo nusimanymas apie tam tikrus įvykius arba faktus. Dezinformacinės žinutės gali būti diegiamos ir platinamos formuojant informacijos vartotojui tam tikrą nuomonę remiantis autoriaus skleidžiamu turiniu arba jo pateikiama faktų interpretacija. Pareiškėjas socialiniame tinkle YouTube turi virš 9 tūkst. sekėjų, socialinio tinklo Facebook paskyra „(duomenys neskelbtini)“, turi virš 7 tūkst. stebėtojų, taip pat interneto portalai (duomenys neskelbtini) nuolat transliuoja arba platina pareiškėjo žinutes, todėl yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas gali daryti ir daro įtaką informacijos vartotojams, tokiu būdu platindamas dezinformacinių požymių turinčią informaciją.

Pareiškėjas ginčija Inspektoriaus išvadas dėl termino „Pabaltijo“ vartojimo publikacijoje. Pareiškėjas teigia, kad Inspektorius klaidingai interpretuoja publikacijoje vartojamą terminą „Pabaltijo“ ir argumentuoja, jog terminas „Pabaltijys“ (naudotas pareiškėjo publikacijoje) yra visuotinai paplitęs ir vartojamas daugelio žiniasklaidos priemonių, tarp jų ir (duomenys neskelbtini).

Pastebi, kad pareiškėjas neįvertino pasirinktų įrodymų – publikacijų paskleidimo aplinkybių ir geopolitinio konteksto. Pareiškėjas neįvertino, kad 4 iš 5 atsirinktų publikacijų, kuriose buvo pavartotas terminas „Pabaltijo“, yra paviešintos iki 2022 m. Rusijos karinės invazijos į Ukrainą pradžios. Taip pat pareiškėjas sąmoningai ignoruoja Inspektoriaus išvadas, jog žodis „Pabaltijo“ yra kilęs iš rusų kalbos žodžių „Pribaltika“ bei „pribalti“, kurie Sovietų Sąjungos okupacijos metais buvo vartojami siekiant vykdyti Lietuvos tapatybės eroziją: siekiant naikinti Lietuvos, Estijos ir Latvijos skirtumus, kalbą, kultūrą, istoriją ir šias valstybes vaizduoti kaip vieną bendrą SSRS administracinį vienetą – „Pribaltiką“. Tokiu būdu buvo bandoma kurti naratyvą, jog „Pribaltika“ yra regionas, ignoruojant faktą, kad jis sudarytas iš skirtingų valstybių ir tautų. Pažymi, jog terminas „Pabaltijo“ vis dar aktyviai vartojamas Rusijos komunikacijoje, siekiant toliau skleisti propagandinius naratyvus. Šiandien Rusijos žiniasklaida ir valdžios atstovai šią terminologiją vartoja kalbėdami apie Baltijos valstybes, tačiau dažniausiai – neigiamame kontekste.

Inspektorius pažymi, jog termino „Pabaltijo“ vartojimas nėra priimtinas, atsižvelgiant į šių dienų geopolitinį kontekstą – kai Rusija vykdo karą Ukrainoje ir hibridinį karą prieš Vakarų demokratijas, įskaitant ir Lietuvą. Pažymi, kad hibridiniame kare informacija, kuri skleidžiama viešojoje erdvėje, yra vienas pagrindinių Rusijos įrankių, naudojamų siekiant paveikti Vakarų auditorijas. Todėl termino „Pabaltijo“ vartojimas stiprina Rusijos komunikaciją ir padeda Lietuvos viešojoje erdvėje įtvirtinti jos propagandinius naratyvus. Inspektorius, vertindamas visą publikacijos „D. T. Ukraina ir „eurovasalai“ nedomina – jis turi rimtesnių planų“ turinį, pažymi, jog dezinformacinio pobūdžio elementų turėjo tik tie teiginiai, kurie nurodyti ir argumentuoti Inspektoriaus sprendime. Remiantis padarytomis išvadomis, Inspektorius nekonstatavo VIĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, tačiau publikacijos autoriaus teiginių konstrukcijos yra netikslios, klaidinančios skaitytoją ir menkinančios Lietuvos autoritetą, todėl publikacijoje yra dezinformacijos požymių. Kadangi Inspektorius nustatė, kad publikacijoje yra teiginių, turinčių dezinformacinio pobūdžio elementų, Inspektorius priėmė sprendimą – baigti tyrimą dėl minėtos publikacijos, tačiau atlikti nuolatinę „(duomenys neskelbtini)“ interneto portalo stebėseną, jei panašūs pažeidimai pasikartotų ateityje.

Atkreipia dėmesį, kad Inspektorius viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) netaikė jokių Visuomenės informavimo įstatyme numatytų poveikio priemonių, t. y. pareiškėjas nebuvo įspėtas dėl VIĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimo. Inspektoriaus sprendimas neformuluoja jokių viešojo administravimo subjekto valdingų sprendimų, juo nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos. Atsižvelgiant į tai, kad Inspektoriaus priimtas sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių, nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo sprendimu būtų pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, todėl lieka neaišku, kokiais teisiniais pagrindais remdamasis pareiškėjas ginčija jam teisinių padarinių nesukeliantį administracinį sprendimą.