Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-02-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-34-255/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-02
Bylos Nr.
1A-34-255/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-15070-2015-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius, Regina Bertašienė
Advokatai
Alvydas Kvaščevičius
Kategorijos
Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-34-255/2017

Teisėjas V. Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15070-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1.; 2.4.6.4.4.; 2.4.7. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. vasario 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus,

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorui Bronislovui Razmai,gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Bronislovo Razmos apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo P. B., I. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. B. ir I. B. buvo kaltinami tuo, kad 2016 metų kovo mėnesį, laikotarpiu nuo 23 iki 29 dienos, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, iš anksto susitarę, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami bendrininkų grupe, P. B. užstojus patalpoje esančią vaizdo kamerą, I. B. iš lombardo, esančio Plungės mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagrobė 3 vnt. auksinių grandinėlių, kurių bendra vertė – 719,78 Eur, taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė turtinę žalą už 719,78 Eur.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: P. B. ir I. B. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti P. B. 40 MGL (1506,40 Eur) baudą ir I. B. – 40 MGL (1506,40 Eur) baudą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti solidariai iš kaltinamųjų 720 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

Nurodo, jog teismas išteisindamas P. B. ir I. B. konstatavo, kad jų kaltė dėl svetimo turto pagrobimo nėra įrodyta neginčytinais įrodymais, kaltinimas yra grindžiamas prielaidomis, kuriomis baudžiamasis įstatymas draudžia grįsti kaltę, todėl visos abejonės, jų nepaneigus, turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai. Pažymi, kad su tokiomis teismo išvadomis nesutinka. Teismas nurodė, kad iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro kaltinamosios kalbos matyti, jog pagrindiniai kaltinamųjų kaltę įrodantys duomenys yra iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paimti vaizdo įrašai. Pasak prokuroro, iš to galima daryti išvadą, kad vaizdo įrašas teismo yra laikomas pranašesniu įrodymu už kitus, o kadangi jame nesimato, kaip kaltinamieji įvykdo jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, tokiu būdu teismas priima išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad teismas jo baigiamąją kalbą taip pat laiko įrodymu, tai yra visiškai neteisinga. Nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu. Pažymi, kad jis pateikė kaltinamąjį aktą ir kaltinimą grindžia ne vien vaizdo medžiaga, bet ir kitais duomenimis, kurių kaip visumos teismas neįvertino.

Akcentuoja, kad abu kaltinamieji nusprendę pagrobti svetimą turtą ir žinodami, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra stebima vaizdo kamerų, žinodami ir matydami, kurioje vietoje yra vaizdo stebėjimo kamera, ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad nebūtų užfiksuoti kamerų, todėl ir nėra užfiksuotas faktas, kokiu momentu buvo pagrobtos grandinėlės. Mano, kad būtent todėl, jog pats faktas nėra užfiksuotas vaizdo kamerų, teismas I. B. ir P. B. veiksmus privalėjo vertinti kitų įrodymų kontekste, tai yra remdamasis liudytojų parodymais. Pažymi, kad liudytoja K. L. nurodė, kad peržiūrint vaizdo įrašą matėsi trys asmenys, kaip vėliau nustatyta, abu kaltinamieji ir jų mama-anyta. Pastarosios nuomone, būtent tada ir buvo pagrobti daiktai, nes realiai daugiau niekam tie padėklai su aukso dirbiniais nebuvo rodomi. Papuošalų buvo pasigesta po savaitės. Ji skambino kaltinamajai ir siūlė ši reikalą susitvarkyti, tačiau paskambino vyriškis, prisistatęs advokatu, ir bandė sužinoti, ar tikrai yra žinoma, kas bandė papuošalus pasisavinti, teiravosi dėl žalos dydžio ir jos atlyginimo galimybių, vėliau apkaltino jas šmeižtu ir taip viskas baigėsi. Kai ji pamelavo apie dar vieną vaizdo kamerą, esančią lombarde, skambinusysis paprašė vaizdo įrašo, tačiau pastarajam buvo atsakyta, kad viskas bus pateikta policijai. Civilinio ieškovo atstovė G. P. nurodė, kad lombardo vaizdo kameroje užfiksuota, kaip buvo rodomos grandinėles kaltinamiesiems. Bendradarbis patvirtino, kad daugiau niekam grandinėlių per tą laikotarpį nerodė. Atstovė pripažino padariusi klaidą, kad padavė visą padėklą, dėl to P. B. užstodamas I. B. sudarė jai galimybę grandinėles pagrobti. Prokuroras akcentuoja, kad visi šie duomenys yra gauti teisėtais būdais, baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau teismas, pasak prokuroro, jų kartu su kitais duomenimis nevertino, jų nei patvirtino, nei paneigė kitais duomenimis, o tik apsiribojo vaizdo įrašais ir padarė išvadą. Todėl, prokuroro manymu, teismas padarė klaidingą išvadą, lėmusią kaltinamųjų išteisinimą.

Prokuroras pažymi ir tai, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Nurodo, jog teismui nekilo abejonių, kad nusikalstama veika, vagystė, buvo padaryta, ir tai teismas išdėstė nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodė, kad abu kaltinamieji yra išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroro manymu, teismui padarius išvadą, kad abu kaltinamieji turi būti išteisinti, tai pastarieji turėtų būti išteisinti, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, neįrodžius, kad abu kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde teigia, kad išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, todėl remiantis apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintųjų gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (kasacinė nutartis Nr. 2K–455/2014).

I. B., P. B. skundžiamu nuosprendžiu dėl jiems pareikštų kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti apylinkės teismui konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo sudėties požymių. Prokuroras su teismo padarytomis išvadomis šių asmenų kaltės klausimu nesutinka, anot jo, teismas nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, rėmėsi tik vaizdo įrašu, tačiau visiškai nesirėmė kitais duomenimis, tai yra liudytojų K. L., G. P. parodymais, dėl to padarė klaidingas, nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Todėl prašo I. B. ir P. B. nuteisti dėl jiems pareikštų kaltinimų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats įvertinęs ištirtus įrodymus pripažįsta, kad apylinkės teismas, I. B., P. B. priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, įvertinęs įrodymų visumą, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis P. B. parodė, kad dėl jam pareikšto kaltinimo nesutinka. Pažymėjo, jog kelis kartus su sutuoktine ir jo mama buvę lombarde, tačiau jokios vagystės neįvykdė, pirko du telefonus, auksinę grandinėlę (t. 1, b. l. 143).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išteisintoji I. B. parodė, kad dėl jai pareikšto kaltinimo nesutinka. Nurodė, kad neneigia kelis kartus minėtu laikotarpiu buvusi lombarde, apžiūrinėjusi prekes, aukso dirbinius, kai ką pirkusi, tačiau nieko nevogė. Kai domėjosi grandinėle, ją aptarnavo moteris (t. 1, b. l. 143).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo peržiūrėta kompiuterinė laikmena su vaizdo įrašu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas konstatavo, kad vaizdo įrašo turinys iš esmės atitinka ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus duomenis apžiūros protokole. Pakartotinai ištyrus byloje esantį vaizdo įrašą, su šiomis apylinkės teismo konstatuotomis aplinkybėmis sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja K. L. parodė, kad jai paskambino darbuotoja G. P. ir paprašė peržiūrėti vaizdo įrašus. Atsukus vaizdo įrašus matė vienintelius asmenis, tai buvo I. B. ir vyras. Tuo metu dar buvo ir vyresnė moteris, tai buvo B. mama ir B. anyta. Jos nuomone, tada ir buvo pasisavinti tie daiktai. Nurodė, kad vyrukas, kaltinamasis, visą laiką buvo užstojęs merginą. Jis buvo ją užstojęs nuo darbuotojos. Jei nieko blogo nedaro, tai ko užstoti. Tą dieną jie buvo ne kartą atėję. Jei žmogus kažką išsirenka, tai ir perka, nevaikšto po kelis kartus. Pažymėjo, jog ji tuo metu nebuvo toje patalpoje. Gavus informaciją buvo peržiūrėtas įrašas, ir mano, kad jie galėjo pagrobti. Padėklai su aukso dirbiniais daugiau niekam nebuvo rodomi. Neregistruoja žurnale, kam papuošalai rodomi. Kaip viskas buvo, jai papasakojo pardavėja, tada žiūrėjo įrašus. Kai mergaitės patikrino, kad trūksta aukso dirbinių, tada peržiūrėjo įrašus ir pamatė viską. Papuošalų buvo pasigesta vėlai, gal po savaitės. Ji skambino tai mergaitei, tai yra B., pasakyti, kad, jos manymu, buvo pasisavinti papuošalai ir pasiūlė tą reikalą susitvarkyti. Telefono numerį jai pasakė darbuotoja. Mergaitė kaltės nepripažino. Vėlai vakare, gal apie 18 val., paskambino vyriškis, prisistatė tos moters advokatu, bet pavardės nepasakė. Klausė, ar tikrai žino, kad papuošalus pasisavino mergaitė. Atsakė, kad yra dar viena kamera, ji filmuoja tiesiai iš priekio, bet tai buvo melas. Jis klausė, kokia žala padaryta ir kaip ją galėtų atlyginti. Skambino dar kartą, kaltino šmeižtu ir tuo viskas baigėsi. Pažymėjo, jog ji jam pamelavo, kad yra dar viena papildoma kamera, kuri viską fiksuoja tiesiai. Jis prašė vaizdo įrašo, bet ji atsakė duoti ir nurodė, kad viską pateiks pareigūnams. Teikė vaizdo medžiagą tokią, kas užfiksuota, ir tai iš tos kameros yra viskas. Nurodė, kad šią dieną įrašų tikrai nebėra. Pirma parašė pareiškimą ir policijai pasakė, kad yra vaizdo medžiaga. Kai pareigūnai paprašė tą medžiagą pateikti, tada ir pateikė. Jai atrodo, kad įrašas yra visos tos dienos, kai jie lankėsi lombarde. Ji pati matė ištisinį įrašą. Nurodė, kad daugiau niekam aukso gaminiai apžiūrai nebuvo pateikti. Darbuotoja G. bandė prisiminti, kam ji juos pateikė, ir ji prisiminė tik tuos žmones, o jos kolega Gediminas irgi prisiminė, kad tik jiems buvo rodoma. Mano, kad asmenys, kurie ateina nusipirkti daiktų, taip nesielgia, kaip jie elgėsi. Tai, kad visi žmonos veiksmai buvo užstojami pečiais, ir tai, kad buvo kalbinami darbuotojai, jos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad jie tai darė. Lombardas yra tikrinamas. Tokių dalykų, kada buvo patikrinimai, nežymi. Ganėtinai ilgai žiūrėjo visos savaitės įrašus. Niekas policijoje jos neprašė pateikti visos savaitės įrašus. Ji pateikė tuos įrašus, kur buvo kaltinamieji, nes kiti žmonės aukso gaminių nežiūrėjo. Darbuotojai pasakė, kad be jų daugiau niekas aukso gaminių nežiūrėjo. Pažymėjo, jog viskas darbuotojams yra išaiškinta, nurodyta, kad padėklai su aukso gaminiais negali būti paduodami į rankas, o G. padarė klaidą, paduodama padėklą su gaminiais mergaitei, o telefoną vyrui. Darbuotojas G. G. padėklo jam nedavė. Tie aukso gaminiai yra vitrinoje po stiklu. Pardavėja gali rodyti per atstumą gaminius, kad nebūtų taip, kad griebė ir pabėgo. Pardavėjai dirba pagal grafiką, patys susitaria, kaip dirbti. Nėra taip, kad darbuotojai atlieka patikrinimą perduodami darbo vietą vienas kitam. G. G. dirba virš metų, o kiek G. dirba, negali pasakyti, nuo pat lombardo atsidarymo. Su šiais darbuotojais dar nėra buvę jokių nesusipratimų darbe (t. 1, b. l.143–144).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja G. P. parodė, kad ji atstovauja „(duomenys neskelbtini)“ lombardui, iš kurio ir dingo trys auksinės grandinėlės. Patikrinimai buvo kovo 21 d. ir 28 d., juos daro atvykusi vadybininkė su kitais darbuotojais. Yra viena vadybininkė, tai R. J., ji ir daro patikrinimus. Kai kaltinamasis sakė, kad buvo pašalinių asmenų, tai ji ir buvo. Per savaitę du kartus ji patikrina jų darbą ir visą esamą turtą, tiek lombarde esančius daiktus, tiek užstatą. Po šių žmonių apsilankymo lombarde patikrinimą darė po 2–3 dienų, po šio patikrinimo ir paaiškėjo, jog yra dingusios grandinėlės. Vitrinos nėra traukinėjamos, ištraukia po vieną gaminį. Kaltinamiesiems ištraukė visus gaminius, nes R. B. lombarde lankosi kelis metus ir niekas nėra dingę ir tada R. B. sakė, kad „nebijok, niekas nepavogs.“ Tą dieną pas ją lombarde kaltinamieji buvo kelis kartus. Vieną kartą pirko smulkią grandinėlę. Buvo atėję ir kitą dieną. Telefoną pirko mama, o paskui ir P. B.. Ji klausė kolegos, ar kam dar rodė aukso gaminius, atsakė, kad daugiau niekam aukso dirbinių nerodė, išskyrus kaltinamuosius. Tada paskambino direktorei ir paprašė peržiūrėti kameras. Rodė dar kažkam žiedą, bet jis buvo ant kito padėklo. Grandinėlės buvo rodomos tik kaltinamiesiems. Po direktorės skambučio kaltinamieji atėjo pas ją ir prašė parodyti, kur yra antra kamera. Paskui išsiaiškino, kad asmuo, prisistatęs advokatu, buvo P. B., nes skambino iš to paties telefono ir jai. Jis prašė direktorės asmens kodo, kai paaiškėjo tas aukso gaminių dingimas. Kad yra dingę aukso dirbiniai, paaiškėjo kovo 28 dieną. Buvo peržiūrima vaizdinė medžiaga Padėklai su gaminiais iš patalpos neišnešami ir nejudinami. Ji padarė klaidą, kad padavė visą padėklą. I. B. kilnojo grandinėles, rodė jas anytai, stovėjo šonu, o P. B. nenatūraliomis pozomis buvo, žvilgsniai vis į kameras buvo. Nuo padėklo grandinėlės lengvai nukabinamos. Kaltinamieji seni klientai, tai ir paliko juos be priežiūros (t. 1, b. l. 145–146).

Siekiant nustatyti įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teisme taip pat kaip liudytojai buvo apklausti G. G., R. J.. V. G.. G. G. parodė, kad dirbo lombarde pardavėju-konsultantu. Jam paskambino kolegė ir pasakė, kad dingo trys auksinės grandinėlės. Jis pasakė, kad jų nepardavė. Kaltinamuosius pažįsta kaip klientus, jie dažnai lankėsi lombarde. Kolegė žiūrėjo videomedžiagą, jis nežiūrėjo. Kaltinamieji lombarde lankėsi gal porą kartų per mėnesį, dažniausiai kažką pirkdavo. P. B. prašė parodyti telefoną, klausė, kokios nuolaidos ir kokia paskutinė kaina, o I. B. prašė parodyti grandinėles ir klausė, kokios nuolaidos. Kai buvo prie aukso gaminių, toliau nėjo ir telefono nerodė. Kai padėjo aukso gaminius, kaltinamieji iš karto išėjo pro duris, P. B. nebeprašė rodyti telefono. Tą pačią dieną jie nebebuvo atvykę. Jų apsilankymas jam nekeldavo įtarimų, jam nebuvo kilusi mintis, kad jie gali ką nors pasisavinti. Jis ištraukia aukso gaminį ir parodo, o jei nori visus apžiūrėti, tai ištraukia visą paletę. Gal apie 20–30 grandinėlių yra ant paletės. Būdavo tikrinama, ar viskas yra vietoje, kai keisdavosi grafiku. Kiekvieną savaitę buvo patikrinimai, jei viskas būdavo tvarkinga, tai jokių dokumentų ir nerašydavo. Kiek jis dirba, nėra buvę jokių trūkumų (t. 1, b. l. 144–145). R. J. parodė, kad patikrinimai vykdavo du kartus per savaitę, vieną kartą yra tikrinamas užstatas, o kitą kartą vitrina. Buvo tikrinama pasirinktinai, pati spręsdavo, kada ką tikrinti. Ji pamena, kad jai paskambino direktorė ir paklausė, prieš kiek laiko buvo tikrintas auksas vitrinoje. Ji jau buvo informuota, kad yra dingę tie daiktai. Taip nutiko pirmą kartą ir tada buvo bandoma ieškoti, gal parduota. Kovo mėnesį grandinėlių buvo vienetais, kiekviena grandinėlė buvo prisegta ant stendo. Grandinėlės rakinamos po stiklu ir atėjęs stalčiaus neatidarysi. Neduodavo klientams stendo, klientas parodo gaminį, kurį nori pažiūrėti, ir tada pardavėjas jį parodo. Žino, kad šiuo atveju pardavėjas buvo ištraukęs grandinėles. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad grandinėlių trūksta. Savaitės laikotarpiu buvo pasigesta grandinėlių. Ieškojo direktorė, kas ten galėjo būti, kaip jų trūksta. Direktorė jos klausė, kada paskutinį kartą ji tikrino, ir tada, kai tikrino paskutinį kartą, viskas buvo tvarkinga. Klausė, kodėl ištraukė ir rodė visą stendą. Kam buvo rodoma, ji nematė. Ji matė vaizdo įrašo iškarpas. Įrašuose matėsi asmenys, kurie yra čia. V. G. parodė, kad dirbo lombarde, ji mokėsi, kaip dirbti. Mokė ją tikrinti daiktus, įrangą, pardavinėti daiktus. Lombarde būdavo apie pusę dienos. Tai truko apie dvi savaites ar mėnesį. Nieko negirdėjo, kad kas nors būtų pavogta. Jai dėl vagystės niekas neskambino ir neliepė pasiaiškinti (t. 1, b. l. 176–177).

Analizuojant išvardytus parodymus matyti, jog tiesiogiai paties įvykio, kaip dingo auksinės grandinėlės, niekas nematė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad I. B. ir P. B. lankėsi lombarde, apžiūrinėjo auksines grandinėles, telefonus, šias aplinkybes patvirtina tiek liudytojai, tiek ir išteisintieji asmenys. Tačiau byloje nesutariama dėl esminės aplinkybės – ar apžiūrėtos auksinės grandinėlės buvo pasisavintos būtent I. B. ir P. B.. Priešingai nei nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, sistemiškai vertinant apklaustų asmenų parodymuose nurodomas aplinkybes, jas lyginant su kita byloje esančia medžiaga matyti, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie neginčytinai patvirtintų, jog auksinės grandinėlės buvo pagrobtos iš lombardo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

Visų pirma pastebėtina, jog nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nematė ir tiksliai nepatvirtino ir nenurodė, kad auksines grandinėles pasisavino būtent I. B. ir P. B.. Lombardo direktorė K. L. nurodė, jog ji peržiūrėjusi įrašą susidarė tokią nuomonę, kad būtent tada ir galėjo būti pasisavintos grandinėlės, mano, kad jas pasisavinti galėjo I. B. ir P. B.. G. P. nurodė, kad žmonės norėdami kažką pirkti iš karto ir perka, o nevaikšto daug kartų. Pripažino, kad ji padarė klaidą, kad padavė visą padėklą. Kaltinamieji – seni klientai, tai ir paliko juos be priežiūros. I. B. kilnojo grandinėles, rodė jas anytai, stovėjo šonu, o P. B. nenatūraliomis buvo pozomis, vis žvilgčiojo į kameras. G. G. nurodė, kad įrašo nežiūrėjo. Jis rodė grandinėles I. B., kai P. B. prašė parodyti telefoną, tačiau be priežiūros I. B. nepaliko. Tada jie abu išėjo nieko nepirkę. R. J. parodė, kad ji matė tik įrašo iškarpas. Ji atliko patikrinimą. Grandinėlių pasigedo tik po savaitės. V. G. nurodė, kad apie vagystę nieko nežino. Iš to, kas išvardyta, matyti, jog liudytojai, kurių parodymai iš esmės yra vieninteliai išteisintus asmenis kaltinantys duomenys ir kuriais remiasi prokuroras, nurodo tik prielaidą, jog I. B. ir P. B. galėjo pasisavinti grandinėles, nes pastarieji lombarde buvo ir būtent tik jiems auksinės grandinėlės buvo rodomos. Tačiau akivaizdu, jog liudytojai paties įvykio, kaip buvo pasisavintos grandinėlės, nematė. Pastariesiems tik kyla įtarimas, kad auksines grandinėles pasisavino I. ir P. B.. Pažymėtina ir tai, kad liudytojų keliamus įtarimus, reiškiamas nuomones nepatvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Šiame kontekste pastebėtina, jog byloje surinktais įrodymais nepaneigta išteisintųjų I. B. ir P. B. versija, jog pastarieji auksinių grandinėlių nepasisavino. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju galima daryti tik prielaidą, kad I. B. pagrobė tris auksines grandinėles, nes tiesioginių įrodymų, patvirtinančių kaltę, nenustatyta. Tokiu atveju, kai pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra prieštaringi, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, ir yra išnaudotos visos galimybės pašalinti abejones dėl kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis turi būti išteisintas (kasacinė nutartis 2K-440-976/2015).

Iš to, kas išvardyta, matyti, jog byloje kaltinimas buvo išimtinai grindžiamas neinformatyviais liudytojų parodymais, vaizdo įrašu, kuriame neužfiksuotas pats auksinių grandinėlių pasisavinimo faktas, o tik matyti, kad B. lankosi lombarde, apžiūrinėja grandinėles, telefonus, todėl liko nepašalintos abejonės ir nebuvo neginčytinai nustatyta, kad kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką atliko būtent I. B. ir P. B.. Išvardytos aplinkybės rodo, jog byloje nėra duomenų, neginčytinai paneigiančių išteisintųjų pateiktą įvykio versiją, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde pateikiamais argumentais dėl išteisintųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką – auksinių grandinėlių pagrobimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išnagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamojo proceso nuostatos suponuoja, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos asmens kaltumą patvirtinančios aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, svarbios aplinkybės nustatytos, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų įrodymų tikrinimo taisyklių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas I. R. ir P. R. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais dėl pastarųjų kaltės nėra jokio pagrindo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pritaria prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai, jog teismui padarius išvadą, kad abu kaltinamieji turi būti išteisinti, pastarieji turėtų būti išteisinti, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kaip neįrodžius, kad abu kaltinamieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o ne vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas neteisingai suformulavo išteisinimo pagrindą pagal BK178 straipsnio 1 dalį.

Apylinkės teismas I. B. ir P. B. išteisino motyvuodamas tuo, jog neįrodyta, kad jie padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu konstatavęs, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, kad būtent I. B. ir P. B. pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, pripažįsta, jog nusikalstama veika – vagystė – įvykdyta buvo. Taigi apeliacinis teismas nustatė, jog I. B., P. B. turi būti išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. neįrodžius, kad I. B., P. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Todėl iš dalies tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendis keičiamas, I. B., P. B. išteisinami, kadangi neįrodyta, kas pastarieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 3 punktu, 4 punktu, 332 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nuosprendį pakeisti: I. B. ir P. B. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad pastarieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Regina BertašienėSavinijus KatauskasEduardas Maškevičius