- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-24-483/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Linas Žukauskas, Laima Garnelienė
- Kaltinamasis
- B. K., E. P.
- Kategorijos
- 2.1.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.7.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.7.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
B. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios nusikalstamos veikos.
E. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios nusikalstamos veikos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju - Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininku, siekdamas turtinės naudos, 2011 m. spalio 11 d., ryte, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariate, Birutės g. 2, Šakiai, piktnaudžiavo tarnyba siekdamas turtinės naudos - nesamdyti darbininkų - tyčia pasinaudojo savo pareigų viršenybe, ir neteisėtai nurodė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistui E. P. sudaryti sąlygas areštinėje laikomus, administracinį areštą atliekančius asmenis neteisėtai panaudoti įvairiems fiziniams darbams savo privačioje valdoje. O E. P., siekdamas asmeninės naudos - įsiteikti B. K., veikdamas pastarojo interesais, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, viršijęs jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai išvedė iš areštinės, esančios Birutės g. 2, Šakiuose, laikomus administracinį areštą atliekančius L. L. ir Z. M., kurie 2011 m. spalio 11 d. apie 09.30 val. ikiteisminio tyrimo nenustatyta transporto priemone buvo nuvežti į B. K. priklausančią sodybą, esančią Šakių rajono savivaldybėje, Kriūkų seniūnijoje, Raninės kaime, fiziniams darbams atlikti, kur pastarieji ir dirbo iki 16.00 val. - nešiojo smėlį į garažą.
E. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju - Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistu, kuris pagal Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymą, patvirtintą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 64-V-213, organizuoja areštinės ir pareigūnų, atliekančių konvojavimą, darbą, siekdamas asmeninės naudos - įsiteikti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkui B. K., veikdamas pastarojo interesais, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, viršijęs jam suteiktus įgaliojimus, sudarė sąlygas areštinėje laikomus, administracinį areštą atliekančius asmenis neteisėtai panaudoti fiziniams darbams B. K. privačioje valdoje ir jo turtiniais interesais, 2011 m. spalio 11 d. ryte neteisėtai išvedė iš areštinės, esančios Birutės g. 2, Šakiuose, laikomus, administracinį areštą atliekančius, L. L. ir Z. M., kurie 2011 m. spalio 11 d. apie 09.30 val., ikiteisminio tyrimo nenustatyta transporto priemone buvo nuvežti į B. K. priklausančią sodybą, esančią Šakių rajono savivaldybėje, Kriūkų seniūnijoje, Raninės kaime, fiziniams darbams atlikti, kur pastarieji ir dirbo iki 16.00 val. - nešiojo smėlį į garažą.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, kuriuo B. K. ir E. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį išteisinti, panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:
- B. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – 300 MGL (39000 Lt) dydžio baudą;
- E. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – 200 MGL (26000 Lt) dydžio baudą.
Šalies argumentai
Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas B. K. ir E. P., neteisingai ir prieštaringai įvertino faktines bylos aplinkybes bei betarpiškai išnagrinėtus įrodymus, netinkamai įvertino tuos bylos įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas. Apeliantės teigimu, įrodymų, kad Z. M. ir L. L. 2011 m. spalio 11 d. buvo nuvežti į B. K. priklausančią sodybą fiziniams darbams atlikti, kur pastarieji dirbo iki 16.00 val. – nešiojo smėlį į garažą, byloje surinkta pakankamai. Tokie įrodymai yra – liudytojų M. S., Rolando ir V. J., A. L., Ž. B., Z. V., Ž. S., A. S., K. M., V. D. parodymai. Šių asmenų parodymai yra netiesioginiai įrodymai, tačiau, anot prokurorės, ne visada nusikaltimo aplinkybės ir nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais, įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė. Prokurorės teigimu, tiesioginiu B. K. kaltės įrodymu yra tai, kad B. K., Z. M. ir L. L. mobilaus ryšio priemonės 2011 m. spalio 11 dienos metu buvo fiksuojamos įvykio vietoje, t. y. vietoje, kur Z. M. ir L. L. dirbo darbus B. K. naudai. Šie įrodymai yra objektyvūs, nes gauti techninių priemonių pagalba, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos įrodymus atmetė.
Išteisintojo B. K. gynėjas advokatas A. K. atsikirtimuose į prokurorės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį.
Gynėjas nurodo, kad prokurorės apeliacinis skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas ir grąžintas apeliantei, kaip neatitinkantis BPK 313 straipsnio 1 dalies reikalavimų, apeliacinis skundas grindžiamas išimtinai išvestiniais ir netiesioginiais įrodymais, kurie paneigti pirminių įrodymų. Gynėjo teigimu, analizuojant Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų minsterijos Imuniteto valdybos Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnų (A. M., A. L. bei Ž. B.) parodymus, akivaizdu, kad jie atliko Lietuvos Respublikos BPK numatytus veiksmus (liudytojo R. J. apklausa, asmens atpažinimas pagal jam pateiktą fotonuotrauką, įvykio vietos apžiūra) dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Tokių veiksmų atlikimas vertintinas kritiškai, kadangi jie atlikti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK normas, taikomas liudytojo apklausos bei parodymo atpažinti metu. Gynėjo manymu, kadangi nebuvo įrodyta, jog Z. M. bei L. L. turėjo mobiliuosius telefonus, kuriais galėjo naudotis įvykio metu, šiems asmenims priklausančių mobilaus ryšio priemonių fiksuoti duomenys šioje byloje negali būti vertinami kaip tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys išteisintojo B. K. kaltę. Pasak gynėjo, iš kaltinamojo akto neaišku, kokia ir kokio dydžio turtinė nauda pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, buvo įrodinėjama, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikti įrodymai nei dėl didelės žalos padarymo, nei dėl konkrečios (apibrėžtos) turtinės naudos siekimo, tai yra neįrodinėti būtinieji inkriminuojamos išteisintajam B. K. nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Gynėjas teigia, kad šioje byloje gali būti vadovaujamasi tik bylos nagrinėjimo teisme liudytojų duotais parodymais, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys prieštarauja Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai baudžiamojo proceso paskirčiai bei nekaltumo prezumpcijai.
Teismo posėdyje prokurorė palaikė apeliacinį skundą, išteisintasis B. K. ir jo gynėjas A. K. prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
B. K. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju (Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininku), siekdamas turtinės naudos – nesamdyti darbininkų – piktnaudžiavo tarnyba, tyčia pasinaudodamas savo pareigų viršenybe ir neteisėtai nurodydamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistui E. P. sudaryti sąlygas areštinėje laikomus, administracinį areštą atliekančius asmenis (Z. M. ir L. L.) neteisėtai panaudoti įvairiems fiziniams darbams savo privačioje valdoje, t. y. B. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje. E. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistu, organizuojančiu areštinės ir pareigūnų, atliekančių konvojavimą, darbą, siekdamas asmeninės naudos (t. y. įsiteikti B. K.), veikdamas B. K. interesais, tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, viršijo jam suteiktus įgaliojimus – sudarė sąlygas areštinėje laikomus, administracinį areštą atliekančius asmenis (Z. M. ir L. L.) neteisėtai panaudoti fiziniams darbams B. K. privačioje valdoje, pastarojo turtiniais interesais, t. y. E. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, nustatė, kad šie įrodymai nepatvirtina konkrečių faktinių aplinkybių apie byloje nurodytas nusikalstamas veikas bei jas padariusius asmenis, kad bylos medžiagoje nėra neginčijamų duomenų apie tai, kad kaltinamieji E. P. ir B. K. padarė jiems inkriminuojamas bei kaltinime nurodytas veikas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visos abejonės dėl E. P. ir B. K. kaltės pagal jiems pareikštus kaltinimus vertintinos jų naudai, ir, nesant įrodymų, kaltinamieji išteisintini pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį.
Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi šios bylos baudžiamasis procesas išteisintojo E. P. atžvilgiu buvo nutrauktas Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p. pagrindu, nustačius, kad pastarasis mirė.
Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydama, kad byloje yra pakankamai tiesioginių bei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad B. K. padarė jam inkriminuotą veiką. Tarp tiesioginių įrodymų prokurorė nurodo išteisintojo B. K., liudytojų Z. M. ir L. L. mobilaus ryšio priemonių fiksavimą įvykio vietoje, t. y. toje vietoje, kurioje liudytojai atliko darbus B. K. naudai. Be to, prokurorė išteisintojo B. K. kaltę įrodinėjo ir liudytojų M. S., Rolando ir V. J., A. L., Ž. B., Z. V., Ž. S., A. S., K. M., V. D. parodymais.
Byloje nagrinėtinas klausimas dėl pakankamumo įrodymų, patvirtinančių išteisintojo B. K. kaltę dėl jam inkriminuotos Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.
Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.
Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. spalio 11 d. Šakių policijos komisariate administracinį areštą atliekantys asmenys Z. M. ir L. L. nuo 9.30-10.00 val. iki 17.30 val. buvo išėję iš kameros, kurioje atliko minėtą administracinę nuobaudą, policijos komisariato vadovybės leidimu.
Liudytojai M. S., A. L., Ž. B., Ž. S. bei A. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie Ž. M. ir L. L. darbą 2011 m. spalio 11 d. B. K. sodyboje sužinojo iš trečiųjų asmenų: M. S. – iš Imuniteto departamento pareigūno A. M., A. L. – iš išteisintojo E. P., Ž. B. – iš viršininko D. M., Ž. S. – iš L. L. žmonos J. L. (kuri pasakė, kad jai skambino iš areštinės L. L.), A. S. – iš uošvienės J. L. (liudytojos L. L. motinos). Šių liudytojų parodymai yra netiesioginiai, išvestiniai įrodymai, todėl juos patikrinti ir tinkamai įvertinti galima tik remiantis tiesioginiais, pirminiais įrodymais – minėtų liudytojų nurodytų asmenų parodymais.
Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas A. M. parodė, kad jis, dirbdamas Policijos departamento Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiuoju tyrėju, gavo informaciją apie tai, kad Šakių areštinės areštantai dirba viršininko B. K. sodyboje (V b. t., 185-191 l.). Išteisintasis E. P. pirmosios instancijos teisme nepatvirtino A. L. parodymų apie tai, kad E. P. papasakojo A. L., jog du areštantai buvo išvežti į B. K. sodybą darbui, parodė, kad liudytojai Z. M. ir L. L. 2011 m. spalio 11 d. buvo išleisti iš areštinės, bet negalėjo būti išvežti dirbti į sodybą (VI b. t., 88-93 l.); Ikiteisminio tyrimo metu E. P. taip pat neparodė, kad Z. M. ir L. L., išleisti iš kameros, kurioje atliko arešto bausmę, buvo nuvežti į B. K. sodybą (IV b. t., 49-51 l.). Pirmosios instancijos teisme pagarsintais liudytojos J. L. parodymų duomenimis, jos sutuoktinis L. L. areštinėje mobilaus ryšio telefono neturėjo, juo naudojosi jo vaikai. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja J. L. (L. L. motina) paneigė liudytojo A. S. parodymus apie tai, kad ji pasakė pastarajam, jog L. L. dirbo sodyboje, be to, liudytoja patvirtino J. L. parodymus apie tai, kad L. L. neturėjo mobilaus ryšio telefono areštinėje, kadangi juo naudojosi jo vaikai. Liudytojų A. M., J. L. ir J. L. bei išteisintojo E. P. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, nepatvirtina netiesioginių M. S., A. L., Ž. B., Ž. S. bei A. S. parodymų duomenų tikrumo.
Pirmosios instancijos teisme davęs parodymus R. J. teigė, kad pareigūnai, atvykę į B. K. sodybą, kurioje tuo metu liudytojas dirbo, parodė jam vyro nuotrauką bei paklausė, ar nuotraukoje esantis vyras dirbo B. K. sodyboje; liudytojas atsakė, kad nuotraukoje esantis vyras galėjo būti tas, kuris dirbo B. K. sodyboje, tačiau dėl to nebuvo tikras, nes fotoaparato ekranas, kuriame pareigūnas rodė vyro nuotrauką, buvo mažas (VI b. t., 44-49 l.). Liudytojas V. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011 m. spalio 11 d. į B. K. sodybą, kurioje liudytojas dirbo, buvo atėję du vyrai, tačiau kiek laiko jie buvo ir ką šie asmenys veikė sodyboje, jis nežino, nes dirbo tvarte (VI b. t., 44-49 l.). Šių prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymai taip pat neleidžia daryti išvados, kad L. L. (kurio nuotrauka, liudytojo Ž. B. teigimu, buvo rodoma liudytojui R. J.) ir Z. M. 2011 m. spalio 11 d. dirbo B. K. sodyboje, nes R. J. nebuvo tikras dėl to, ar jam nuotraukoje parodytas asmuo iš tikrųjų buvo tas, kuris dirbo B. K. sodyboje. Be to, policijos pareigūnų atliktas veiksmas (asmens nuotraukos pateikimas R. J. atpažinimui) negali būti pripažįstamas teisėtai bei laikantis Lietuvos Respublikos BPK nustatytos proceso tvarkos atliktas procesinis veiksmas (asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką, Lietuvos Respublikos BPK 192 str.), kurio metu gauti duomenys gali būti pripažinti leistinais įrodymais. Liudytojų R. J. ir V. J. parodymai neįrodo, kad L. L. 2011 m. spalio 11 d. buvo B. K. sodyboje, kadangi nei vienas iš jų kategoriškai neparodė, kad 2011 m. spalio 11 d. B. K. sodyboje dirbęs nepažįstamas asmuo buvo L. L..
Liudytojas K. M. (Z. M. brolis) pirmosios instancijos teisme parodė, kad jo brolis Z. M. pasakojo jam apie kažkokius darbus sodyboje, tačiau brolis konkrečiai nesakė, kada ir kokioje sodyboje jis dirbo (VI b. t., 66-68 l.) . Pirmosios instancijos teisme pagarsintais liudytojos V. D. parodymais, nustatyta, kad ji yra Z. M. sugyventinė, Z. M. arešto atlikimo metu ji nebendravo su juo telefonu, Z. M. vardu jai skambino ir rašė SMS žinutes nepažįstamas vyras, ji asmeniškai su Z. M. pastarojo arešto metu nebendravo (III b. t., 155-157 l., VI b. t. 88-93 l.).
Įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme metu tiesioginiai B. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos liudytojai Z. M. ir L. L. parodė, kad 2011 m. spalio 11 d. jie atliko administracinį areštą, buvo išleisti iš areštinės apie 10 val., areštinėje jų nebuvo apie pusę dienos, kadangi jie plovė mašiną, o vėliau nuėjo į šalia areštinės esantį parkelį laukti žmonų, tačiau tą dieną taip jų ir nesulaukė, kadangi pavėlavo grįžti į areštinę, telefonų areštinėje jie neturėjo, Kriūkų seniūnijos Raninės kaime nebuvo. Analogiškus parodymus Z. M. ir L. L. davė ir pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu. Nurodytų liudytojų parodymus apie tai, kad areštantai, atliekantys administracinio arešto nuobaudą Šakių policijos komisariate, telefonų neturėjo, patvirtino apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas kartu su Z. M. bei L. L. administracinį areštą atlikęs liudytojas A. D. (VI b.t., 229-234 l.).
Liudytojo M. Š. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad jis dirba Šakių rajone, Kriūkų seniūnijoje vyriausiu gydytoju, kad B. K. lankėsi pas jį 2011 m. spalio 8 d. (šeštadienį) bei 2011 m. spalio 11 d. apie 14.30 val. (antradienį) dėl to, kad blogai jautėsi, o prieš tai B. K. buvo dispanserizuotas kaip sergantis išemine širdies liga, todėl M. Š. sureagavo į B. K. apsilankymą nedarbo dieną: pamatavo B. K. spaudimą, nustatęs, kad B. K. spaudimas buvo aukštas, suleido vaistus bei davė tablečių, liepė atvykti pirmadienį (2011 m. spalio 10 d.), tačiau B. K. atvyko antradienį (2011 m. spalio 11 d.). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina išteisintojo B. K. asmens sveikatos istorijos išrašo duomenys apie B. K. apsilankymą pas gydytoją M. Š. 2011 m. spalio 8, 11 dienomis (VI b. t., 178 l.). Nurodytų duomenų patikimumą patvirtina 2014 m. birželio 10 d. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą duomenys apie tai, kad M. Š. buvo įtariamas padaręs veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad jis 2011 m. spalio mėn. įkalbėtas B. K. suklastojo pastarojo asmens sveikatos istoriją, 52 puslapyje įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2011 m. spalio 8 d. B. K. lankėsi VĮ Kriūkų ambulatorijoje. Nutarime konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog M. Š. padarė jam pareikštame įtarime nurodytus veiksmus. Šie duomenys iš dalies patvirtina išteisintojo B. K. parodymus apie tai, kad įvykio dieną jis nebuvo savo sodyboje Raninės k.
Iš UAB „Bitė Lietuva“ gautos informacijos apie numerių (tarp jų ir B. K. priklausančio Nr. +37068644362) įvykusius telekomunikacinius sujungimus negalima daryti išvados apie tai, kad B. K. priklausęs mobilusis telefonas (kurio Nr. +37068644362), įvykio dieną buvo Raninės k., nes UAB „Bitė Lietuva“ pateiktose mobilaus ryšių priemonių sujungimo išklotinėse nėra nurodyta, kad B. K. priklausęs telefonas 2011 m. spalio 11 d. buvo apimančioje Raninės k. celėje LEKC (I b. t., 137-138 l., II b. t., 70 l.).
Prokurorės nurodomi duomenys apie tai, kad L. L. ir Z. M. priklausančių mobiliojo ryšio priemonės buvo užfiksuotos įvykio dieną išteisintajam B. K. priklausančios sodybos teritorijoje, nėra tiesioginiai B. K. kaltę patvirtinantys įrodymai. Šie duomenys įrodo minėtų liudytojų mobilaus ryšio priemonių, bet ne pačių liudytojų judėjimo teritoriją. Juo labiau, turint omenyje, kad L. L. ir Z. M. atliko administracinį areštą, ir jų teisė naudotis jiems priklausančiomis mobilaus ryšio priemonėmis buvo apribota. Be to, prokurorės nurodomi duomenys apie B. K., Z. M. ir L. L. priklausančių mobiliojo ryšių priemonių fiksavimą 2011 m. spalio 11 d. nurodo ribas teritorijų, kuriose galėjo būti šios priemonės, bet ne konkrečią vietą, kurioje buvo užfiksuotas mobilaus telefono signalas.
Prokurorė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jos nurodomų liudytojų M. S., Rolando ir V. J., A. L., Ž. B., Z. V., Ž. S., A. S., K. M., V. D. parodymai yra netiesioginiai išteisintųjų kaltę patvirtinantys įrodymai. Apeliantė, įrodinėdama išteisintųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, remiasi tik netiesioginiais įrodymais, kuriais nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų duomenų nepakanka kaltinimui pagrįsti.
Įvertinus byloje pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad nėra surinkta nei vieno Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka gauto įrodymo, kuris vienareikšmiškai, neginčytinai bei neabejotinai patvirtintų, jog 2011 m. spalio 11 d. Z. M. ir L. L. buvo B. K. sodyboje, ir juo labiau tokių, kurie patvirtintų, kad šie asmenys ten dirbo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Byloje nėra surinkta tiesioginių, neginčytinų ir neabejotinų duomenų, kad liudytojai Z. M. ir L. L. 2011 m. spalio 11 d., jiems paskirtos administracinio arešto nuobaudos atlikimo metu buvo nuvežti į išteisintajam B. K. priklausančią sodybą, kur dirbo nurodyto asmens naudai fizinius darbus. Prokurorės nurodomais netiesioginiais įrodymais, t. y. aukščiau minėtų liudytojų parodymais bei elektroninio ryšio priemonių užfiksuotais duomenimis nustatyti faktai neįrodo B. K. kaltės ir šių duomenų pagrindu negali būti priimtas B. K. apkaltinamasis teismo nuosprendis.
Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už Lietuvos Respublikos BK nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų galimų priemonių dėl byloje esančių abejonių pašalinimo, tačiau, išnaudojus šias galimybes, neperžengiant apeliacinio proceso nagrinėjimo ribų, nėra neabejotinai nustatyta, kad B. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nurodytas asmuo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BPK 228 straipsnio 2 dalį teisėtai ir pagrįstai.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis, priimtas B. K. atžvilgiu, yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo dalį dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, priimto B. K. atžvilgiu panaikinimo atmesti.