- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-13
- Bylos Nr.
- e2S-2543-430/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Skolininkas
- A. I.
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „D.“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės A. I. prekybinės firmos „F.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-28265-466/2018 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „D.“ (toliau – UAB „D.“) pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės A. I. prekybinės firmos „F.“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorė UAB „D.“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės A. I. prekybinės firmos „F.“. 2018 m. liepos 19 d. priimtas teismo įsakymas. Kartu su pareiškimu kreditorė pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.eL2-28265-466/2018 tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo skolininkei nuosavybės teise priklausantį turtą ir pinigines lėšas (bendra suma – 9 681,38 Eur).
Teismas nustatė, kad kreditorės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra didelė, todėl laikė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Teismas pažymėjo, jog, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, pirmiausia areštuotinas skolininkės nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas, o jo nesant – piniginės lėšos (9 681,38 Eur).
III. Atskirojo skundo argumentai
Skolininkė A. I. prekybinė firma „F.“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-28265-466/2018, prašydama panaikinti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Apeliantė nurodė, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes kreditorė kartu su prašymu nepateikė rašytinių įrodymų, kuriais pagrįstų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą.
Skolininkė pripažįsta skolos faktą, tačiau tarp šalių vyksta ginčas dėl nekokybiškai pagamintų baldų ir užsitęsusio defektų taisymo. Dėl šių priežasčių skolininkė buvo sulaikiusi mokėjimo už baldų pagaminimą vykdymą ir dabar skolą (8 882 Eur) kreditoriui sumokėjo, kas įrodo, kad skolininkė yra pajėgi vykdyti savo įsipareigojimus ir nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eL2-28265-466/2018, kuria tenkintas kreditorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui (kreditoriui) palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi kreditorės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra didelė, todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kad atliko preliminarų kreditorės pareiškimo pagrįstumo vertinimą. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad nenurodydamas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio (pareiškimo) reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui (kreditoriui) palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Kai pirmosios instancijos teismo nutartyje preliminarus ieškinio (pareiškimo) reikalavimų vertinimas atskirai neaptariamas, toks vertinimas, atsižvelgiant į atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, gali būti pateikiamas pareikštų atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014).
Teismas nutartyje nurodė, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi prie kreditorės pareiškimo pateiktais įrodymais, tačiau, apeliacinės instancijos teismui susipažinus su kreditorės pareiškimu ir jo priedais, nustatyta, kad kreditorė su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismui nepateikė skolą patvirtinančių dokumentų. Nesant įrodymų apie skolos susidarymą, teismas negalėjo padaryti išvadų apie pareiškimo prima facie (preliminarų) pagrįstumą. Kita vertus, skolininkė tiek atskirajame skunde, tiek prieštaravimuose dėl teismo įsakymo, skolos fakto neginčija, pagrindinę skolą (8 882 Eur) kreditorei sumokėjo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, jog kreditorės reiškiamas reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas.
Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Atkreiptinas dėmesys, kad didelė ieškinio (pareiškimo suma) nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio (pareiškimo) didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui (kreditoriui) galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgiant į atsakovo (skolininko) finansines galimybes. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio (pareiškimo) suma atsakovui (skolininkui) yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio (pareiškimo) suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016). Todėl tam, kad būtų pagrindas šioje byloje pripažinti antrosios būtinosios sąlygos buvimą (t. y. grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui), pareiškimo reikalavimų dydis skolininkei turėtų būti laikomas didelis, palyginus jį su skolininkės nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamu pelnu ir t.t., arba kreditorė turi įrodyti skolininkės nesąžiningumą, kuris daro grėsmę būsimo teismo sprendimo (šiuo atveju teismo įsakymo) įvykdymui, kad skolininkė tikėtinai atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą (teismo įsakymą), o teismas turi įvertinti ar tokių duomenų byloje yra (CPK 12, 178 straipsniai). Nesant duomenų apie tokią grėsmę ir skolininkės nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti asmens teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis Nr. 2-667-407/2016).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kreditorė nepateikė teismui įrodymų, jog byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad priimto sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar taptų negalimas, nepateikė duomenų apie skolininkės nesąžiningumą ir ketinimus slėpti ar perleisti turtą tretiesiems asmenims arba kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį. Priešingai, iš skolininkės pateiktų duomenų matyti, jog skolininkė, nors nesutinka su kreditorės veiksmais, pateikė prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, tarp šalių yra ginčas dėl pagamintų baldų kokybės, tačiau bylos nagrinėjimo metu padengė pagrindę skolą (t. y. 8 882 Eur) ir liko nepadengta tik nedidelė dalis kreditorės reikalavimų, t. y. 799,38 Eur. Šios aplinkybės tikėtinai rodo, jog skolininkė yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus ir nėra duomenų, kad likusi reikalavimų suma skolininkei būtų didelė ir skolininkė jos negalėtų padengti, ar būtų grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui. Kitokių argumentų, susijusių su teismo sprendimo neįvykdymo grėsme, išskyrus reikalavimo dydį (kuris šiuo metu jau nėra svarbus), skundžiamoje nutartyje nesama. Todėl darytina išvada, kad nėra antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
Kadangi kreditorė aplinkybių, lemiančių sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą, nepagrindė, o pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų šios sąlygos konstatavimui aplinkybių visumos, suteikdamas išskirtinę reikšmę vien pareiškimo sumos dydžiui, skolininkei padengus pagrindinį įsiskolinimą, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – kreditorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
apeliantės A. I. prekybinės firmos „F.“ atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eL2-28265-466/2018 panaikinti.
Atmesti kreditorės UAB „D.“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės A. I. prekybinės firmos „F.“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), turtą areštą.
Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.