Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. B. ir M. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. birželio 25 d. iki 2009 m. spalio 28 d. laikas.

M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2008 m. spalio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. laikas.

Iš M. B. priteista Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 7848,08 Lt ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas O. P., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. B. ir M. R. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su O. P., 2008 m. liepos 15 d., apie 22 val., negyvenamo daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, dėl chuliganiškų paskatų, bendrais veiksmais, sumušė bejėgiškos būklės – miegantį, neblaivų - L. K. (L. K.), t. y., M. B. kumščiais ir kojomis sudavė kelis smūgius L. K. į galvą, kelis kartus spyrė į užpakalį ir vieną kartą spyrė į pilvą, O. P. kumščiais ir kojomis sudavė kelis smūgius L. K. į galvą, M. R. koja sudavė vieną smūgį L. K. į galvą ir 2 kartus spyrė nukentėjusiajam į koją, po to ant gulinčio L. K. M. B. ir O. P. užmetė medines duris, ant kurių O. P. užšoko, tuo padarydami nukentėjusiajam L. K. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, kraujosruvas abiejų galvos pusių minkštuosiuose audiniuose, poodines kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, kairiame smilkinyje ir kairės ausies kaušelyje, abiejų akių vokuose pereinant į nosies nugarėlę ir skruostus, dešiniame žande, dešinės ausies kaušelyje. Nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, L. K. mirė, t. y. už tai, kad tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės L. K..

Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesudavė smūgių koja ir rankomis nukentėjusiajam į galvą. Taip pat, skunde apeliantas teigia, kad jis nepataikė nukentėjusiajam į galvą, o jo suduoti smūgiai negalėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Jis neigia užmetęs duris ant nukentėjusiojo. Įvykio metu jam buvo tik 16 metų, labai gailisi dėl savo atliktų veiksmų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas.

Nuteistasis M. R. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų. Įvykio metu apeliantas buvo tik 15 metų amžiaus, todėl, vadovaudamasis BK 90 str. 3, 5 d., prašo skirti bausmę, artimą minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui. Be to, įvykio metu jo elgesys buvo pasyvus, nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, turintį reikšmės nusikaltimo pasekmėms. Anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, dirbo, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kur gyvena su savo seneliais.

Tuo pačiu, skunde yra keliamos abejonės dėl apygardos teismo išvadų dėl apelianto kaltės. Tiek nuteistasis O. P., tiek liudytojas J. K. tiesiogiai nematė, kad būtent apeliantas spyrė ir pataikė nukentėjusiajam į galvą. Kartu apeliantas pažymi, kad paminėto liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, yra skirtingi, todėl jais vadovautis negalima.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. B. ir M. R. nuteisė už bejėgiškos būklės L. K. tyčinį nužudymą dėl chuliganiškų paskatų.

Abiejų apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, veikos juridinio įvertinimo ir paskirtos bausmės dydžių nepaneigia.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduos, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistojo M. B. apeliaciniame skunde išdėstyti prieštaringi teiginiai dėl smurtavimo aplinkybių – vienu atveju apeliantas teigia, kad prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, o kitu – kad jo suduoti smūgiai negalėjo būti priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi.

Nuteistasis M. R. skunde taip pat nurodyti prieštaringi argumentai - pripažindamas kaltę dėl suduoto smūgio, turėjusio įtakos nukentėjusiojo mirčiai, ginčija teismo išvadas dėl jo kaltės bei liudytojo J. K. ir nuteistojo O. P. parodymų vertinimo. Taip pat, akcentuodamas savo amžių, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Paminėti skundų teiginiai leidžia daryti išvadą, kad abu apeliantai ginčija ne pirmosios instancijos teismo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, bet įrodymų vertinimą ir teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Su paminėtais nuteistųjų M. B. ir M. R. apeliacinių skundų argumentais sutikti negalima.

Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti visi byloje surinkti įrodymai, motyvuotai pasisakyta dėl jų įrodomosios vertės, patikimumo, tinkamai atskleistas jų (įrodymų) tarpusavio ryšys. Priešingai nei mano apeliantas M. R., pirmosios instancijos teismas turėjo teisę grįsti tiek jo, tiek nuteistojo M. B. kaltę, remdamasis liudytojo J. K. ir nuteistojo O. P. parodymais kitų byloje surinktų įrodymų visete.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Sprendžiant priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo klausimą, atsižvelgtina į tai, kad šis ryšys turi būti objektyvus, t. y. turi būti nustatyta, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą. Paprastai ši aplinkybė nustatoma remiantis teismo medicinos specialisto ar eksperto išvadomis dėl nukentėjusiojo mirties priežasties.

Be to, tais atvejais, kai smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko kaltės turinį. Nukentėjusiajam mirus nuo padarytų sužalojimų visumos, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese, jeigu jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė nukentėjusiojo mirties galimybę.

Teismo medicinos specialisto išvadose Nr. M 520/08 (04), Nr. PM 44-520/08 (04) ir Nr. KM 26-520/08 (04) nurodyta, kad L. K. mirtis įvyko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio. Nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai, turėję įtakos mirčiai, padaryti ne mažiau 5 trauminiais poveikiais, paveikus galvą ir veidą kietais bukais paviršiais tiesioginių trauminių poveikių metu. Paminėtas kraujo išsiliejimas gavosi nuo trauminių poveikių visumos (t. 1, b. l. 34-36, 43, 48).

Teisiamajame posėdyje ekspertas, patvirtindamas šias išvadas, nurodė, kad nėra galimybės išskirti smūgių, todėl praktiškai nuo kiekvieno smūgio trauminio poveikio į galvą ir veidą galėjo įvykti kraujo išsiliejimas. Be to, šie sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai (t. 4, b. l. 132-133).

Paminėtos specialisto išvados ir paaiškinimai yra aiškūs, motyvuoti ir kolegijai jokių abejonių nekeliantys. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis išvadomis, priėmė apeliantams nepalankų sprendimą, neduoda jokio pagrindo abejoti jų teisingumu ir (ar) jas pateikusio specialisto kompetencija. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nei vienas nuteistasis ir (ar) jų gynėjai nepateikė prašymo atlikti BPK 286 str. nurodytus veiksmus ir nei vienas proceso dalyvis nepareiškė nušalinimų paminėtam ekspertui (t. 4, b. l. 132-133).

Pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje M. B. parodė, kad nukentėjusiajam spyrė apie 4 kartus į užpakalį ir 1 kartą - į pilvą, bandė įspirti ir į galvą, bet prie jos vos tik prisilietė. Jis matė kaip O. P. ir M. R. po vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į galvą, o ant nukentėjusiojo užvirtusių durų užšoko visi trys nuteistieji – jis, O. P. ir M. R., bei liudytojas J. K.. Be to, apygardos teisme jis pripažino, jog nukentėjusysis galėjo mirti dėl jų kaltės (t. 4, b. l. 136).

Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad spyrė 4-5 kartus nukentėjusiajam į užpakalį ir 1 kartą – į pilvą, o į galvą koja, apauta „juodu kerziniu batu“, spyrė M. R. (t. 3, b. l. 49-51, 138-140). Parodymų patikrinimo metu jis paaiškino, kad koja sudavė smūgius į užpakalį ir pilvą bei koja prilietė nukentėjusiojo plaukus (t. 3, b. l. 58-71). Akistatų su M. R. ir O. P. metu, jis (M. B.) nurodė, kad tiek jis, tiek M. R. įvykio metu spyrė po kartą nukentėjusiajam į galvą (t. 3, b. l. 72-74, 79-80).

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. R. nurodė, kad O. P. ir M. B. spyrė ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam apie 4 kartus. Taip pat jie sudavė smūgius rankomis. Jis (M. R.) spyrė keletą kartų nukentėjusiajam į kojas. Jis pats nešokinėjo ir nematė kas šokinėjo ant durų, užmestų ant nukentėjusiojo (t. 4, b. l. 136).

Ikiteisminio tyrimo metu, M. R. nurodė, kad kelis kartus spyrė nukentėjusiajam į kojas, o į galvą sudavė smūgius O. P. ir M. B. (t. 2, b. l. 94-95, 102-110, 113-114, 118-120).

Nuteistasis O. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tiek jis, tiek M. B. sudavė smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į galvą ir šoną. Jis sudavė apie 3-4 smūgius kojomis ir rankomis į galvą. Taip pat matė, kaip M. R. užsimojo spirti nukentėjusiajam, tačiau nematė ar pataikė. Visas mušimas truko apie pusvalandį (t. 4, b. l. 135).

Ikiteisminio tyrimo metu O. P., nurodydamas analogiškas aplinkybes, paaiškino, jog tiek jis, tiek M. R. spardė „bomžą“, kuriam ir M. B. sudavė kelis smūgius koja į galvą (t. 2, b. l. 21-22, 29-40, 71-73; t. 3, b. l. 79-80). Be to, apylinkės teisme posėdžio metu sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės paskyrimo, teisėjai O. P. nurodė, kad „<...į bendrabutį sugalvojom visi nueiti paieškoti „bomžų“, kurie buvo reikalingi, kad juos sumuštume...>“, „<...daug mūsų draugų yra, kad reikia mušti „bomžus“...>“, „<...tik prigėrę taip elgiamės...>“, „<...trenkiau iš kojos į galvą...>“, „<...spyriau į galvą, į pilvą...>“, „<...spyrė visi...>“ (t. 2, b. l. 25-26).

Liudytojas J. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad M. B. kartu su O. P. pradėjo mušti ant žemės miegantį žmogų, šiam spirdami apie 5 – 10 kartų į galvą ir kitas kūno dalis. Po to, jie abu (M.B. ir O. P.) uždėjo ant nukentėjusiojo duris ir ant jų užšokęs O. P. dar pašokinėjo. Tuo metu M.R. stovėjo nukentėjusiajam ties kaklo sritimi, mosavo koja, norėdamas suduoti smūgį, todėl liudytojas mano, kad M. R. galėjo įspirti nukentėjusiajam į kaklą (t. 4, b. l. 105-107).

Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, papildomai nurodydamas, kad M. R. vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į galvą ir vieną kartą - į koją (t. 1, b. l. 161-163).

Taigi, aptartų duomenų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad smurtą nukentėjusiojo L. K. atžvilgiu naudojo abu apeliantai – M. R. ir M. B., kartu su nuteistuoju O. P.. Apeliantų suduotų smūgių skaičius ir pobūdis nustatytas jų pačių, nuteistojo O. P., betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo J. K. parodymais, kitais bylos duomenimis. Tai, kad šio liudytojo ir nuteistojo O.P. parodymai yra nepalankūs apeliantams, neduoda jokio pagrindo abejoti jų teisingumu. Todėl kolegija neturi pagrindo netikėti iš esmės nuosekliais paminėto liudytojo ir nuteistojo O. P. parodymais, kuriuos patvirtina byloje surinktų duomenų visetas.

Nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis (sužalojimai, turėję įtakos mirčiai, padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais), suduotų smūgių lokalizacija (beveik visi smūgiai buvo suduodami į gyvybiškai svarbią kūno dalį - galvą), naudoto smurto intensyvumas (nukentėjusysis buvo mušamas apie pusvalandį) leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji M. B. ir M. R. tiek patys suduodami smūgius, tiek matydami, kad kitas bendrininkas taip pat suduoda smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais gali ne tik sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, bet ir atimti jam gyvybę. Jie pritarė tokiems veiksmams, nors konkrečių padarinių nedetalizavo. Be to, abu apeliantai matė, akivaizdžiai suprato ir pasinaudojo nukentėjusiojo bejėgiška būkle, panaudojo prieš jį fizinį smurtą, sukėlusį mirtį. Priešingai nei mano apeliantai, byloje esančių įrodymų pakanka jų kaltei pagrįsti. Šie įrodymai gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų leistinumas ir patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Jie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad M. B. ir M. R. veikdami bendrininkų grupe kartu su O. P. skundžiamame nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje tyčia, dėl chuliganiškų paskatų vartojo smurtą, suduodami skundžiamame nuosprendyje nurodytą kiekį smūgių bejėgiškos būklės buvusiam L. K.. Nuo padarytų nukentėjusiajam sužalojimų visumos kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, bei dėl ko nukentėjusysis mirė. Toks nusikalstamos veikos juridinis vertinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo praktiką nužudymo bylose (kasacinės bylos Nr. 2K-339/2010, 2K-7-156/2010, 2K-98/2010).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. B. ir M. R. prašė sušvelninti jiems paskirtas bausmes.

Tačiau, priešingai nei mano abu apeliantai, pirmosios instancijos teismas BK VIII ir (ar) XI skyrių, reglamentuojančių bausmės skyrimo ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatų nepažeidė. Kartu kolegija pažymi, kad įstatymo leidėjas nustatė, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 2 d.).

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistieji M. B. ir M. R. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.), už kurios padarymą numatyta vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas. Šią veiką nuteistieji padarė netiesiogine tyčia.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos komisijos specialisto išvadoje nurodyta, kad M. R. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, yra psichiškai sveikas, veikos padarymo metu buvo paprasto girtumo būsenoje ir veikos nusikalstamą esmę suprato pilnai (t. 2, b. l. 87).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad M. B. yra psichiškai sveikas, lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir neserga bei nėra jokių objektyvių duomenų, kad įvykio metu jis galėjo būti laikino psichikos sutrikimo būsenoje (t. 3, b. l. 89).

Abu nuteistieji anksčiau neteisti, administracine tvarka nebausti. M. R. nesimoko, nedirba, registruotas darbo biržoje (t. 4, b. l. 136), M. B. mokosi (t. 4, b. l. 137).

(duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Suaugusiųjų mokymo centro administracija M.B. charakterizuoja teigiamai (t. 3, b. l. 6).

(duomenys neskelbtini) politechnikos mokyklos administracija M. R. apibūdina kaip be pateisinamų priežasčių praleidžiantį pamokas, meluojantį, silpnavalį, pasiduodantį kitų įtakai ir bijantį bausmės (t. 2, b. l. 84). Buvusioje darbovietėje jis charakterizuojamas teigiamai (t. 4, b. l. 53).

Šioje byloje nei M. B., nei M. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o yra nustatytos jų atsakomybę dvi sunkinančios aplinkybės – veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Abu nuteistieji iš chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties sumušė niekuo dėtą, nesipriešinantį , bejėgiškos būklės žmogų, tuo parodydami aiškų žmogaus negerbimą, jo niekinimą, elementarių moralės ir elgesio normų nepaisymą, savo priešpastatymą aplinkiniams ir visuomenei. Kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad šios aplinkybės rodo jų padidintą pavojingumą visuomenei. Atsižvelgtina ir tai, kad M. B. buvo aktyvus, M. R. – mažiau aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis.

Byloje nustatyta, jog abiejų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos motyvai, kurie tuo pačiu leidžia objektyviau įvertinti šios veikos pavojingumą bei M. B. asmenybę, yra išimtinai negatyvūs.

Taigi, šių duomenų visuma neabejotinai rodo jau susiformavusiais M. B. ir M. R. neigiamas nuostatas, nenorą elgtis pagal nustatytas visuomenės moralės ir elgesio normas.

Skundžiamo nuosprendžio 9-ame lape išdėstyti teismo motyvai dėl M. B. skiriamos bausmės dydžio, kur yra nurodyta, kad šiam nuteistajam skirtina didesnė nei nepilnamečiams nustatyto laisvės atėmimo už BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. numatytą nusikaltimą vidurkio bausmė (t. 5, b. l. 29). Tačiau apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad M. B. pagal paminėtą baudžiamąjį įstatymą yra nuteistas laisvės atėmimu 7 metams 6 metams (t. 5, b. l. 31). Kolegijos nuomone, tai yra akivaizdus rašybos apsirikimas, kuris taisytinas nekeičiant nuosprendžio esmės. Laikytina, kad M. B. pagal BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. yra nuteistas laisvės atėmimu 7 metams ir 6 mėnesiams.

Apygardos teismas, paskirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes (M. B. – septynerių metų ir šešių mėnesių, M. R. – šešerių metų), BK 41, 54, 61, 90 ir 91 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes), kaltininkų asmenybes, jų atsakomybę dvi sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į M. R., tiek į M. B. jauną amžių.

M. B. pagal BK 129 str. 2 d. 2 ir 8 p. paskirta bausmė nežymiai viršija sankcijos vidurkį, o M. R. - mažesnė už šį dydį. Šios bausmės nėra aiškiai per griežtos. Jos neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Todėl dar labiau jas švelninti, kaip to prašo apeliantai, nėra teisinio pagrindo.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų M. B. ir M. R. apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistųjų M. B. ir M. R. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, joje nurodant, kad M. B. yra nuteistas laisvės atėmimu 7 metams ir 6 mėnesiams.