- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-15
- Bylos Nr.
- eA-503-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03605-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Jolanta Malijauskienė, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“
- Atsakovas
- Lietuvos transporto saugos administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“ skundą atsakovui Lietuvos transporto saugos administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Unifar gmbh“ (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – atsakovas, LTSA, Administracija) 2024 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 7BE-717 „Dėl poveikio priemonių taikymo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kad šis įvertintų, ar Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 8¹ straipsnio 7 dalis ta dalimi, jog „paaiškėjus, kad vežėjas nebeatitinka <...> kodekso 8 straipsnio 6 dalyje nurodytos sąlygos <...> vežėjas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas įspėjamas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ir jam suteikiamas Vyriausybės tvirtinamose kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėse nustatytas terminas trūkumams pašalinti“, o ne licencijos kopijos sustabdymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, būtent, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Jis (pareiškėjas) 2024 m. birželio 6 d. el. paštu gavo atsakovo Sprendimą, kuriuo buvo informuojamas apie jam 2023 m. birželio 20 d. išduotos Bendrijos licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrijos licencija) galiojimo sustabdymą, nustatytą 12 mėn. terminą pašalinti Bendrijos licencijos sustabdymo priežastis ir tai, kad per 12 mėn. nepašalinus nustatytų trūkumų, bus panaikintas Bendrijos licencijos galiojimas. Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.
2.2. Bendrijos licencijos sustabdymo teisiniai pagrindai yra du: 1) vežėjas gauna Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalyje numatytą įspėjimą apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą; 2) per nustatytą terminą nepašalina nurodytų trūkumų arba apie jų pašalinimą nepraneša LTSA. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1434 „Dėl Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24 punktu, „Administracija, esant Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalyje nurodytiems pagrindams, ne vėliau kaip per Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalyje nustatytą terminą raštu įspėja vežėją apie galimą licencijos (licencijos kopijos) galiojimo sustabdymą ir suteikia vežėjui terminą trūkumams pašalinti nuo įspėjimo gavimo dienos: <...> 24.3. 3 mėnesius, per kuriuos turi būti įrodyta, kad reikalavimas, nustatytas Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje, vykdomas; <...>“. Taigi, net nevertinant LTSA nustatytos neatitikties pagrįstumo, LTSA privalėjo pareiškėjui suteikti ne mažesnį nei 3 mėnesių terminą, per kurį turi būti įrodyta, kad reikalavimas, nustatytas Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje, vykdomas. Sprendimo motyvuose yra paminėtas LTSA 2024 m. kovo 5 d. raštas Nr. 15B-1703 „Dėl neatitikties reikalavimams pašalinimo“ (toliau – ir Pranešimas), tačiau pareiškėjas šio rašto jokia forma nėra gavęs. Net jei pasitvirtintų LTSA minimi trūkumai, pareiškėjui privalėjo būti įteiktas Taisyklių 24.3 papunktyje minimas įspėjimas ir suteiktas minimalus terminas trūkumams pašalinti. Pareiškėjui negavus tokio įspėjimo vien šiuo pagrindu Sprendimas negalėjo būti priimtas.
2.3. Jei būtų nustatyta, jog Bendrijos licencija sustabdyta teisėtai, ši priemonė, vertinant atsakovo nurodyto pažeidimo pobūdį (turi daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją), negali būti vertinama kaip adekvati, proporcinga ir atitinkanti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Sprendimo priėmimo dieną Įmonėje dirbo 26 darbuotojai, iš kurių 7 yra administracijos darbuotojai, 2 darbuotojai dirba laikinojo įdarbinimo veikloje ir tik 17 darbuotojų dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais. Įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais dirbantys darbuotojai yra trečiųjų šalių piliečiai, kurių įdarbinimui taikomas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ). Trečiųjų šalių piliečiai, siekdami įsidarbinti įmonėje, privalo UTPĮ nuostatų pagrindu gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje darbo pagrindu arba gauti leidimą pakeisti darbdavį. UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Pareiškėjas galėtų kažkiek sumažinti darbuotojų, dirbančių tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais, kiekį, nepažeisdamas Įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais dirbančių darbuotojų interesų, sudarydamas darbuotojams, su kuriais planuojama nutraukti darbo sutartis, galimybę susirasti naują darbdavį, gaunant naują / pakeičiant laikiną leidimą gyventi Lietuvoje arba gaunant leidimą pakeisti darbdavį. Dėl teisinio reguliavimo dažnų pakeitimų, griežtų reikalavimų darbdaviams, darbo pasiūlymų trūkumų, tinkamo darbdavio paieškos, naujo laikino leidimą gyventi Lietuvoje išdavimo / leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo ar leidimo pakeisti darbdavį procedūrų trukmės susirasti naują darbdavį arba gauti / pakeisti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, gauti leidimą pakeisti darbdavį sudėtinga, užimtų ilgą laiką.
2.4. Sprendimas sustabdyti Bendrijos licencijos galiojimą yra akivaizdus teisėtumo pažeidimas, atsakovo pareigos pagrįsti asmenų atžvilgiu priimamus individualius administracinius aktus, t. y. nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą, nevykdymas, apribojęs galimybę pareiškėjui aiškiai suprasti, kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, taigi, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų gynybą, o ginčui persikėlus į teismą atima galimybę suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.
2.5. Iš teisinio reguliavimo (Kodekso 8 str. 2, 3, 5, 6 d.) matyti, jog reikalavimas turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei siejamas su galiojančia licencijos kopija, bet ne pačia Bendrijos licencija. Tarp Bendrijos licencijos išdavimo pagrindų nėra jokio reikalavimo dėl vairuotojų kiekio kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją, t. y. Bendrijos licencijos (ne)išdavimas nėra susijęs su vairuotojų ir turimų kelių transporto priemonių, turinčių galiojančią licencijos kopiją, kiekiu. Toks teisinis reguliavimas yra neadekvatus ir neproporcingas, nes pats reikalavimas turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją, yra susijęs su licencijos kopijos, o ne Bendrijos licencijos išdavimu.
2.6. Konstitucinis Teismas nutarimuose yra nurodęs, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių; teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
2.7. Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalis ta dalimi, kad „paaiškėjus, kad vežėjas nebeatitinka <...> kodekso 8 straipsnio 6 dalyje nurodytos sąlygos <...> vežėjas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas įspėjamas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ir jam suteikiamas Vyriausybės tvirtinamose kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėse nustatytas terminas trūkumams pašalinti“, o ne licencijų kopijų sustabdymą, prieštarauja Konstitucijai, būtent, reikalavimui laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia ( be kita ko) reikalavimui įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus. Toks teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo, teisėtų lūkesčių principo, nesuteikia teisinio stabilumo, nes vertinant pažeidimo turinį ir pobūdį, pareiškėjo teisės ir laisvės plėtoti verslą yra varžomos neadekvačiai, neproporcingai, akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Be to, teisinis reguliavimas yra dviprasmiškas, nes pažeidimas, kuriuo pareiškėjas kaltinamas, yra susijęs būtent su licencijų kopijų, o ne su Bendrijos licencijos naudojimo pažeidimais. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų tesenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, šioje administracinėje byloje yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
Šalies argumentai
4.1. Pareiškėjo teiginys, jog Administracija nesuteikė teisės aktų nustatyto minimalaus termino pateikti duomenis apie neatitikties pašalinimą, yra nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjas klaidina teismą, kad negavo Administracijos siųsto Pranešimo, kadangi jo negauti negalėjo. Pranešimas buvo siunčiamas dviem būdais: e. Pristatymu registruotu paštu pareiškėjo adresu (duomenys neskelbtini), ir el. paštu (duomenys neskelbtini). Registruota pašto siunta nebuvo pristatyta, kadangi pareiškėjas jos neatsiėmė, tai įrodo e. Pristatymas siuntos būklės duomenys. Kodėl pareiškėjas neatsiėmė registruotos siuntos, pareiškėjas neatskleidžia. Tikėtina, kad tikslingai, iš 2024 m. kovo 5 d. el. laiško, kurio teigia negavęs, žinodamas registruoto laiško turinį ir tokiu būdu tik siekdamas jo neatsiimti. Sprendimas, kuri pareiškėjas teigia gavęs, buvo siųstas identiškais būdais kaip ir Pranešimas, todėl nėra abejonių, kad pareiškėjas gavo ir Pranešimą, ir Sprendimą. Be to, būtent pareiškėjui tenka pareiga nurodyti tinkamus savo kontaktus, kuriais Administracija galėtų su juo susisiekti. Jei pareiškėjas nurodo tikrovės neatitinkančius savo kontaktus ar laiku jų neatnaujina, informuodamas Administraciją, ar netikrina laiku savo el. pašto, būtent pareiškėjui tenka šių veiksmų (neveikimo) pasekmės. Šie motyvai įrodo, kad pareiškėjas Administracijos 2024 m. kovo 5 d. siųstą Pranešimą gavo ir jam buvo suteiktas teisės aktų nustatytas 3 mėnesių terminas trūkumams pašalinti.
4.2. Administracijai įgaliojimai licencijas ir jų kopijas išduodi, licencijos (licencijos kopijos) galiojimą sustabdyti, licencijos (licencijos kopijos) galiojimo sustabdymą ar licencijos (licencijos kopijos) galiojimą panaikinti nustatyti Kodekso 8¹ straipsnio 1 dalyje. Sprendimas priimtas įstatymų įgalioto viešojo administravimo subjekto, vadovaujantis teisės aktais ir jis atitinka visus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje sprendimui įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus.
4.3. Sprendimo teisinis pagrindas – Kodekso 8¹ straipsnio 8 dalies 1 punktas, kuriame įtvirtinta, kad licencijos galiojimas sustabdomas iki trūkumų pašalinimo dienos, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių, jeigu vežėjas, gavęs šio straipsnio 7 dalyje nurodytą įspėjimą apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, per nustatytą terminą nepašalina nurodytų trūkumų arba apie jų pašalinimą nepraneša Transporto saugos administracijai. Minėto straipsnio 7 dalyje įspėjimas (Pranešimas) buvo išsiųstas 2024 m. kovo 5 d., kuriame, vadovaujantis Taisyklių 24.3 papunkčiu, buvo nustatytas 3 mėnesių terminas trūkumams pašalinti. Pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, kad „Pareiškėjas galėtų kažkiek sumažinti darbuotojų, dirbančių tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais, kiekį <...>“ tik parodo, kad šis kiekis buvo viršytas ir neatitiko Kodekso 8 straipsnio 6 dalies reikalavimų.
4.4. Sprendimo faktinis pagrindas – pareiškėjas neatitinka Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų reikalavimų, t. y. pareiškėjas turi daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją. Pareiškėjas per nustatytą 3 mėnesių terminą nepateikė informacijos (neįrodė), kad trūkumai pašalinti. Pareiškėjo teiginiai, kad konkretaus vairuotojų kiekio turėjimas yra siejamas tik su licencijos kopija ir dėl to neturėtų būti stabdoma pati licencija, yra nepagrįsti. Vairuotojai nėra priskirti konkrečiai licencijos kopijai, t. y. jų duomenys (pvz., vardas, pavardė) nėra susiejami su konkrečia licencijos kopija, dėl to skaičiuojant vertinama visų licencijos kopijų ir visų vairuotojų skaičius. Jei šis skaičius viršijamas, yra visų licencijos kopijų neatitikimas Kodekso 8 straipsnio 6 dalies reikalavimams. Todėl, jei vadovautis pareiškėjo įsivaizdavimu, kad tokiu atveju turėtų būti stabdomas ne licencijos, o jos kopijų galiojimas, turėtų būti stabdomas visų licencijos kopijų galiojimas, o visų licencijos kopijų galiojimo stabdymas savo esme būtų ne kas kita kaip licencijos stabdymas. Taigi, Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, dėl to nėra pagrindo jo naikinti.
4.5. Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalis įsigaliojo 2022 m. rugpjūčio 1 d. priėmus Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 1, 7, 8, 8-1, 8-2, 8-3, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 17, 23, 24, 26, 30, 32, 38, 41 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo ir priedo pakeitimo, Kodekso papildymo 8-4, 8-5, 8-6, 9-1, 10-1, 39-1 ir 39-2 straipsniais ir 39 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą Nr. XIV-1167 (toliau – ir Kodekso pakeitimo įstatymas). Kodekso pakeitimo įstatymu, be kitų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktų, buvo įgyvendintas ir 2020 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2020/1055, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 1071/2009, (EB) Nr. 1072/2009 ir (ES) Nr. 1024/1055, siekiant juos suderinti su pokyčiais kelių transporto sektoriuje (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 2020/1055). Reglamento (ES) Nr. 2020/1055 vienas iš pagrindinių tikslų – kovoti su vadinamųjų priedangos įmonių reiškiniu ir užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir vienodas sąlygas vidaus rinkoje, užtikrinti, valstybėje narėje įsisteigę vežėjai kelių transportu toje valstybėje narėje faktiškai ir nuolat būtų ir iš jos vykdytų savo veiklą. Kodekso pakeitimo įstatymo projekto rengėjas siūlė nustatyti proporcingumo reikalavimą vežėjo vykdomajai veiklai, t. y. nustatyti, kad vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 2,5 vairuotojo kiekvienai galiojančiai ir su transporto priemone susietai licencijos kopijai (3 straipsnio 2 dalis).
4.6. Pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neturėjo nei vienos kelių transporto priemonės, susietos su konkrečia licencijos kopija, t. y. pareiškėjas nevykdė Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto reikalavimo. Pareiškėjui Bendrijos licencija nėra panaikinta, ji yra tik sustabdyta. Dėl to pareiškėjas gali bet kada ištaisyti Pranešime nurodytus trūkumus, t. y. susieti turimas licencijų kopijas su turimomis transporto priemonėmis ir atitinkamai pagal tai sumažinti galiojančių vairuotojų liudijimų skaičių juos grąžinant Administracijai bei grąžinti vairuotojų liudijimus vairuotojų, su kuriais pareiškėjas yra nutraukęs darbo santykius, ir licencijos galiojimo sustabdymas galėtų būti panaikintas. Pareiškėjui siekiant pašalinti nustatytus trūkumus, t. y. užtikrinti teisės aktų nustatytą didžiausią leistiną įdarbinti vairuotojų skaičių (jį susiejant su turimomis transporto priemonėmis, turinčiomis išduotas licencijos kopijas), be kita ko, reikalinga grąžinti nenaudojamus vairuotojų liudijimus, kuriais Administracija taip pat remiasi vertindama vairuotojų skaičių įmonėje ir atitinkamai atitikį Kodekso 8 straipsnio 6 daliai. Pareiškėjo veiklos neatitiktis Kodekso 8 straipsnio 6 daliai yra akivaizdus, o Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
4.7. Administracijai yra nesuprantami Sprendimo apskundimo motyvai, kadangi pareiškėjas faktiškai neužsiima krovinių vežimu. Vežėjas gali vykdyti vežimo veiklą, jei jo valdomos transporto priemonės yra susietos su galiojančiomis licencijos kopijomis. Pareiškėjas neturi nei vienos transporto priemonės, kuri būtų susieta su licencijos kopija. Dėl to kyla pagrįstas klausimas, kam pareiškėjui apskritai reikalinga Bendrijos licencija, jei jis krovinių vežimo veiklos nevykdo, taip pat kodėl, užuot tiesiog pašalinęs nustatytus trūkumus, dėl kurių buvo sustabdyta Bendrijos licencija, pareiškėjas skundžia Sprendimą, kuris šiai dienai, pareiškėjui faktiškai nevykdant krovinių vežimo veiklos, neturėtų sukelti jokių neigiamų pasekmių.
4.8. Vairuotojų liudijimai yra išduodami asmenims iš trečiųjų šalių. Dėl šios priežasties Kodekso 8 straipsnio 6 dalies vykdymo užtikrinimas, be kita ko, yra susijęs ir su nacionaliniu saugumu. Pareiškėjui faktiškai turint vairuotojų liudijimus, t. y. įdarbinus vairuotojus iš trečiųjų šalių, tačiau faktiškai nevykdant krovinių vežimo veiklos (nei vienai transporto priemonei neturint susietos licencijos kopijos), kyla pagrįstos abejonės, kokiais tikslais šie asmenys atvyko į Lietuvos Respubliką, kur yra dabar, iš kokių lėšų pareiškėjas moka atlyginimus tokiems vairuotojams, kurie faktiškai krovinių neveža, iš ko galiausiai šie asmenys išgyvena, kuo verčiasi. Remiantis UTPĮ 44 straipsniu, viena iš būtinųjų sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra darbo santykiai. Todėl pareiškėjo trečiųjų šalių vairuotojai, neturint su licencijos kopijomis susietų transporto priemonių, galbūt neatitinka nacionalinio saugumo užtikrinimo principų, ypač įvertinant susidariusią geopolitinę situaciją. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl įdarbintų trečiųjų šalių piliečių teisių užtikrinimo, nustatant ilgesnį terminą trūkumams pašalinti tam, kad surasti įdarbintiems trečiųjų šalių piliečiams kitas darbo vietas, pakeisti laikinus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, atmestini kaip galbūt neatitinkantys Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų ir niekaip nesusiję su krovinių vežimo kelių transportu veikla.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Unifar gmbh“ skundą.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjui Administracija 2023 m. birželio 20 d. išdavė Bendrijos licenciją Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
6.2. Atsakovas 2024 m. kovo 5 d. priėmė Pranešimą, kuriame nurodė iki 2024 m. birželio 5 d. (t. y. per tris mėnesius) pašalinti nustatytus trūkumus. Pranešime nurodyta, kad pareiškėjas neatitinka profesinės vežimo kelių transportu veiklos licencijavimo reikalavimų, t. y. turi daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją. Administracija prašė ne vėliau kaip iki 2024 m. birželio 5 d. pašalinti nustatytą licencijuojamos veiklos neatitiktį. Administracija pranešė, kad per nustatytą terminą nepašalinus rašte nurodyto trūkumo, įmonės licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas bus sustabdytas ir vėliau panaikintas.
6.3. Pranešimas pareiškėjui 2024 m. kovo 5 d. išsiųstas dviem būdais: e. Pristatymu registruotu paštu pareiškėjo adresu (duomenys neskelbtini), ir el. paštu (duomenys neskelbtini). Registruota pašto siunta nebuvo pristatyta, pareiškėjas jos neatsiėmė.
6.4. Administracija 2024 m. birželio 6 d. priėmė Sprendimą sustabdyti 2023 m. birželio 20 d. išduotos Bendrijos licencijos galiojimą, nustatyti 12 mėnesių terminą pašalinti licencijos sustabdymo priežastis, informuoti, kad per 12 mėnesių nepašalinus nustatytų trūkumų, bus panaikintas licencijos galiojimas. Sprendimo teisinis pagrindas – Kodekso 8¹ straipsnio 8 dalies 1 punktas. Sprendimo faktinis pagrindas – pareiškėjas neatitinka Kodekso 8 straipsnio 6 dalies reikalavimų, t. y. turi daugiau kaip penkis vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją. Sprendimo motyvai – per Administracijos 2024 m. kovo 5 d. rašte Nr. 15B-1703 „Dėl neatitikties reikalavimams pašalinimo“ nurodytą terminą trūkumų nepašalino.
6.5. Sprendimas pareiškėjui išsiųstas dviem būdais: e. Pristatymu registruotu paštu pareiškėjos adresu (duomenys neskelbtini), ir el. paštu (duomenys neskelbtini).
7. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis nėra gavęs atsakovo Pranešimo, teismas pažymėjo, kad atsakovas Pranešimą siuntė oficialiu pareiškėjo nurodytu elektroniniu paštu, tuo pačiu elektroniniu paštu jam buvo siųstas ir Sprendimas, kurį pareiškėjas nurodė gavęs. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas minėtu elektroniniu paštu turėjo gauti ir atsakovo siunčiamą Pranešimą. Todėl pareiškėjas tinkamai buvo informuotas tiek apie atsakovo siųstą Pranešimą, tiek apie Sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas konstatavo, kad Pranešimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjui pagrįstai nustatytas 3 mėnesių terminas pašalinti nustatytus trūkumus, kadangi jis neatitiko profesinės vežimo kelių transportu veiklos licencijavimo reikalavimų, t. y. turėjo daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog tuo metu dirbo 29 darbuotojai (kiek iš jų dirbo vairuotojais, negalėjo nurodyti), pareiškėjas turėjo tik vieną automobilį. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, kad tiek Pranešimo, tiek Sprendimo priėmimo metu atitiko Kodekso reikalavimus ir neturėjo daugiau kaip 5 vairuotojų kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad Sprendimo priėmimo metu buvo pažeidimas ir pareiškėjas turėjo daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją.
9. Įvertinęs Kodekso 8¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą nustatyti pareiškėjai terminą nustatytiems trūkumams pašalinti, o nepašalinus trūkumų – priimti skundžiamą Sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog konkretaus vairuotojų kiekio turėjimas yra siejamas tik su licencijos kopija ir dėl to neturėtų būti stabdoma pati licencija. Teismas pažymėjo, kad vairuotojai nėra priskirti konkrečiai licencijos kopijai, t. y. jų duomenys (vardas, pavardė) nėra susiejami su konkrečia licencijos kopija, todėl skaičiuojant vertinama visų licencijos kopijų ir visų vairuotojų skaičius. Jei šis skaičius viršijamas, nustatomas visų licencijos kopijų neatitikimas Kodekso 8 straipsnio 6 dalies reikalavimams.
11. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neturėjo nei vienos kelių transporto priemonės, susietos su konkrečia licencijos kopija, t. y. pareiškėjas nevykdė Kodekso 8 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto reikalavimo. Pareiškėjui Bendrijos licencija nėra panaikinta, ji yra tik sustabdyta. Dėl to jis (pareiškėjas) gali bet kada ištaisyti Pranešime nurodytus trūkumus, susieti turimas licencijų kopijas su turimomis transporto priemonėmis ir atitinkamai pagal tai sumažinti galiojančių vairuotojų liudijimų skaičių juos grąžinant atsakovui bei grąžinti vairuotojų liudijimus vairuotojų, su kuriais pareiškėjas yra nutraukęs darbo santykius, ir licencijos galiojimo sustabdymas galėtų būti panaikintas.
12. Įvertinęs bylos medžiagą bei teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio pagrindo.
13. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas pažymėjo, kad šiuo atveju teismui nekyla abejonių dėl Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalies galimo neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis i Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl teismas netenkino šio pareiškėjo prašymo.
III.
14. Pareiškėjas UAB „Unifar gmbh“ apeliaciniame skunde prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis įvertintų, ar Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalis ta dalimi, kad „paaiškėjus, kad vežėjas nebeatitinka <...> kodekso 8 straipsnio 6 dalyje nurodytos sąlygos <...> vežėjas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas įspėjamas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ir jam suteikiamas Vyriausybės tvirtinamose kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėse nustatytas terminas trūkumams pašalinti“, o ne licencijos kopijos sustabdymą, neprieštarauja Konstitucijai, būtent, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Teismas netinkamai identifikavo teisės akto nuostatą, dėl kurios konstitucingumo pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, atitinkamai netinkamai įvertino ginčui taikytino teisės akto – Kodekso, atitinkamų nuostatų proporcingumą pažeidimui, kuriuo pareiškėjas yra kaltinamas, nepagrįstai vertino, kad pareiškėjui pritaikytas ribojimas – Bendrijos licencijos sustabdymas, yra proporcingas, adekvatus ir teisingas.
15.2. Pareiškėjas byloje nekėlė klausimo dėl Kodekso 8 straipsnio 6 dalies prieštaravimo Konstitucijai, pareiškėjas kėlė (ir tebekelia) klausimą dėl Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalies (dalyje dėl Bendrijos licencijos galiojimo sustabdymo nustačius Kodekso 8 straipsnio 6 dalies neatitiktį) neproporcingumo ir prieštaravimo Konstitucijai. Teismo argumentai tik paaiškina, kaip Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalies ir 8 straipsnio 6 dalies nuostatos buvo įtrauktos į Kodeksą, bet nepagrindžia Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalies (dalyje dėl Bendrijos licencijos galiojimo sustabdymo nustačius Kodekso 8 straipsnio 6 dalies neatitiktį) atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, nepagrindžia suvaržymo – pačios Bendrijos licencijos (o ne licencijos kopijos) sustabdymo kaip sankcijos proporcingumo, nustačius reikalavimo turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai galiojančiai ir su transporto priemone susietai licencijos kopijai pažeidimą ir neatskleidžia loginio priežastinio ryšio tarp tam tikro reikalavimo ir sankcijos (vertinant tai, kad Bendrijos licencijos išdavimo tikslu nevertinamas potencialių vairuotojų skaičius). Tai leidžia teigti, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir galbūt netinkamai identifikavo Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto nuostatą bei neįsigilino į keliamą problemą.
15.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 381 Lietuvos Respublikos Seimui pateikto patikslinto Kodekso įstatymo pakeitimo projekto 12 priedu – Reglamento (ES) 2020/1055 ir nacionalinių teisės aktų projektų atitikties lentele, Lietuva pati pasirinko kaip įgyvendinti Reglamento (ES) Nr. 2020/1055 1 straipsnio 3 punktu pakeisto Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 5 straipsnio g punktą, t. y. pakeičiant Kodekso 8 straipsnio 4, 5, 6 dalis ir 8¹ straipsnio 7 dalį. Todėl vien ta aplinkybė, kad Kodekso 8 straipsnio 6 dalies ir 8¹ straipsnio 7 dalies pakeitimai buvo įtraukti siekiant įgyvendinti Reglamento (ES) Nr. 2020/1055 1 straipsnio 3 punktu pakeisto Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 5 straipsnio g punktą, per se (savaime) nereiškia, kad šios nuostatos įgyvendinimas jau yra proporcingas ir neprieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui.
15.4. Pareiškėjui nėra suprantama, kodėl esant reikalavimui kiekvienai naudojamai transporto priemonei turėti licencijos kopiją (Kodekso 8 str. 5 d.) ir reikalavimui turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei (Kodekso 8 str. 6 d.), šio pažeidimo atveju sustabdoma ne licencijos kopija, kuri tiesiogiai ir yra susijusi su Kodekso 8 straipsnio 6 dalies pažeidimu, o visa Bendrijos licencija, kurios išdavimas net nėra siejamas su Kodekso 8 straipsnio 5, 6 dalių ir Bendrijos licencijos naudojimo pažeidimais. Todėl Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalimi ta dalimi, jog „paaiškėjus, kad vežėjas nebeatitinka <...> kodekso 8 straipsnio 6 dalyje nurodytos sąlygos <...> vežėjas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas įspėjamas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ir jam suteikiamas Vyriausybės tvirtinamose kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėse nustatytas terminas trūkumams pašalinti“, o ne licencijų kopijų sustabdymą, prieštarauja Konstitucijai, būtent, reikalavimui laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia reikalavimui įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus.
15.5. Toks teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo, teisėtų lūkesčių principo, nesuteikia teisinio stabilumo, nes vertinant pažeidimo turinį ir pobūdį pareiškėjo teisės ir laisvės plėtoti verslą yra varžomos neadekvačiai, neproporcingai, akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Be to, teisinis reguliavimas yra dviprasmiškas, nes pažeidimas, kuriuo pareiškėjas yra kaltinamas, yra susijęs būtent su licencijų kopijų, o ne su Bendrijos licencijos naudojimo pažeidimais.
15.6. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Pareiškėjo vertinimu, šioje administracinėje byloje yra pagrindas manyti, kad įstatymas (Kodekso 8¹ str. 7 d. dalis, kuri turėtų būti taikoma šioje konkrečioje byloje), prieštarauja Konstitucijai, todėl būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, papildomai pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia poreikiu kreiptis į Konstitucinį Teismą, apeliaciniame skunde nėra motyvų, jog Administracija netinkamai nustatė bylos aplinkybes ir jomis remdamasi priėmė Sprendimą. Toks kreipimasis savo esme yra ne apeliacinis skundas, o prašymas teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą. Analogišką kreipimąsi su prašymu ištirti šioje byloje nurodytos teisės normos konstitucingumą pirmosios instancijos teismas atmetė. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną, teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą konkrečioje byloje kilus abejonėms, ar konkreti teisės akto norma atitinka Konstituciją ir aukštesnės instancijos teismas iš esmės negali įpareigoti žemesnės instancijos teismą turėti (neturėti) tokių abejonių. Taigi teismui atmetus skundo motyvus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, apeliaciniame skunde iš esmės nebelieka kitų pagrindų (motyvų), dėl kurių atsakovas turėtų teikti atsiliepimą, o kartu ir įgyvendinti savo teisę į gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos transporto saugos administracijos 2024 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 7BE-717 „Dėl poveikio priemonių taikymo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas sustabdė 2023 m. birželio 20 d. pareiškėjui išduotos Bendrijos licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; nustatė 12 mėnesių terminą pašalinti sustabdymo priežastis; informavo, kad per 12 mėnesių nepašalinus nustatytų trūkumų, bus panaikintas Bendrijos licencijos galiojimas. Sprendimas priimtas remiantis Kodekso 8¹ straipsnio 8 punkto 1 papunkčiu, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka Kodekso 8 straipsnio 6 dalies reikalavimų, t. y. turi daugiau kaip 5 vairuotojus kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją.
20. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatė, kad pareiškėjas tinkamai buvo informuotas tiek apie atsakovo siųstą Pranešimą, tiek apie Sprendimą; nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, kad tiek Pranešimo, tiek Sprendimo priėmimo metu atitiko Kodekso reikalavimus ir neturėjo daugiau kaip 5 vairuotojų kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją, nustatė, kad pareiškėjas turėjo tik vieną automobilį, tuo metu įmonėje dirbo 29 darbuotojai. Pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neturėjo nei vienos kelių transporto priemonės, susietos su konkrečia licencijos kopija; pažymėjo, kad vairuotojai nėra priskirti konkrečiai licencijos kopijai, t. y. jų duomenys (vardas, pavardė) nėra susiejami su konkrečia licencijos kopija, todėl skaičiuojant vertinama visų licencijos kopijų ir visų vairuotojų skaičius. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas pagrįstai priimtas taikant Kodekso 8¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino, nurodęs, kad bylos teisingam išnagrinėjimui tai nėra būtina.
21. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su teismo sprendimu, prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis įvertintų, ar Kodekso 8¹ straipsnio 7 dalis ta dalimi, kad „paaiškėjus, kad vežėjas nebeatitinka <...> kodekso 8 straipsnio 6 dalyje nurodytos sąlygos <...> vežėjas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas įspėjamas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ir jam suteikiamas Vyriausybės tvirtinamose kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėse nustatytas terminas trūkumams pašalinti“, o ne licencijos kopijos sustabdymą, neprieštarauja Konstitucijai, būtent, konstituciniam teisinės valstybės principui; nurodė, kad teismas netinkamai identifikavo teisės akto nuostatą, dėl kurios konstitucingumo pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, atitinkamai netinkamai įvertino ginčui taikytino teisės akto – Kodekso, atitinkamų nuostatų proporcingumą pažeidimui, kuriuo pareiškėjas yra kaltinamas, nepagrįstai vertino, kad pareiškėjui pritaikytas ribojimas – Bendrijos licencijos sustabdymas, yra proporcingas, adekvatus ir teisingas.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateikto apeliacinio skundo ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Apeliaciniame skunde nėra kvestionuojamos teismo sprendime nustatytos faktinės Sprendimo priėmimo aplinkybės, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą apeliacine tvarka ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik ta apimtimi, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
24. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje bei ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
25. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Žinoma, tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje A-1688-822/2015.).
26. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, aiškinant minėtas Konstitucijos nuostatas yra pažymėta, kad pagal Konstituciją teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, remdamasis Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, ne kartą yra nurodęs, kad pagal Konstituciją teismas neturi locus standi (teisės kreiptis į teismą) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą). Taigi, teismas privalo pagrįsti būtinumą konkrečioje byloje taikyti teisės normą, dėl kurios atitikties Konstitucijai kreipiasi į Konstitucinį Teismą.
27. Paminėtos teisės normos suponuoja, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju – pareiškėjai) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjų) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiterpimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-143/2016.).
28. Pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl būtinumo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Transporto kodekso 8¹ straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
29. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos išvadai, atkreipia dėmesį, kad Kelių transporto kodekso 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog viena galiojanti licencijos kopija naudojama vienai konkrečiai kelių transporto priemonei, kuri yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, turi transporto priemonės bendrojo naudojimo valstybinio registracijos numerio ženklus ir kuri valdoma ar naudojama vežėjo nuosavybės, patikėjimo teise ar pagal išperkamosios nuomos, nuomos ar lizingo sutartį ar kitais teisėtais pagrindais neterminuotai arba laikinai, jeigu transporto priemonės valdymą patvirtinančiame dokumente nustatytas ribotas jos valdymo terminas, neteikiant vairavimo ar techninės priežiūros paslaugos. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją. Byloje nustatyta aplinkybė, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo vieną kelių transporto priemonę, ir neturėjo nei vienos kelių transporto priemonės, susietos su konkrečia licencijos kopija; po sprendimo priėmimo 2024 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu panaikinti 33 išduotus vairuotojų liudijimų galiojimus. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad sprendžiant nurodytą ginčą pareiškėjo nurodomas argumentas dėl pritaikytos priemonės neproporcingumo yra neturintis jokios reikšmės pareiškėjo teisinei padėčiai, nes tiek Bendrijos licencijos, tiek licencijos kopijos sustabdymas pareiškėjui sukeltų tokias pačias faktines pasekmes, taigi bylai išnagrinėti ir teisingam sprendimui priimti nėra poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą.
30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, keldamas klausimą dėl Kelių transporto kodekso 8¹ straipsnio 7 dalyje įtvirtintos normos atitikties Konstitucijai, nepagrindžia keliamo klausimo reikšmės šios normos pritaikymui praktikoje jo individualiai situacijai. Ginčo teisiniuose santykiuose yra aktualus konkretus teisės taikymo atvejis, o ne pareiškėjo nurodomas teisės normos abstrakčiu laikytinas prieštaravimo Konstitucijai aspektas, grindžiamas iš esmės teorinio (hipotetinio) pobūdžio situacija, kas nėra šios bylos dalykas.
31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Kelių transporto kodekso 8¹ straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintam teisinės valstybės principui turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.
32. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliacinį skundą tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Unifar gmbh“ apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.