Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-296-366/2012

Teisėja Laima Šablevičienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00888-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.3.; 2.4.6.4.; 2.4.7.; 1.1.8.1.;

1.1.8.6.2.; 1.1.8.7.1.; 1.1.8.10.; 1.2.7.1.2.;

2012 m. gruodžio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. L., nuteistojo L. B. gynėjo advokato Antano Jarašiaus, nuteistojo Ž. M., Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir pagal BK 149 str. 2 d., 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Remiantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. B. paskirta galutinė 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymo L. B. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Be to, šiuo nuosprendžiu iš L. B. priteista 30,50 Lt proceso išlaidų valstybės naudai;

Ž. M. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir pagal BK 149 str. 2 d., 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Remiantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Ž. M. paskirta galutinė 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymo Ž. M. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Be to, šiuo nuosprendžiu iš Ž. M. priteista 30,50 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ž. M. ir L. B. nuteisti už tai, kad jie 2011 m. rugsėjo 4 d. apie 23.30 val., veikdami kartu, viešojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. L. B. tyčia vieną kartą ranka trenkė E. L. į kaklą, o Ž. M. tyčia metė metalinį strypą į bėgantį nukentėjusįjį ir pataikė į E. L. ranką, tuo savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, nusikalstamus veiksmus padarant matant kitiems pašaliniams asmenims, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka;

Be to, jie 2011 m. rugsėjo 4 d. apie 24.00 val., veikdami kaip bendrininkų grupė, (duomenys neskelbtini), netoli geležinkelio pervažos, L. B. panaudojus fizinį smurtą ir atimant galimybę priešintis, tai yra jėga paėmus už rankos L. L., jėga nutempus ją už krūmų, nurengus rūbus ir pargriovus ant žemės, nukentėjusiajai prašant neliesti, paleisti, muistantis, nukentėjusiajai esant įbaugintai dėl kaltinamųjų L. B. ir Ž. M. prieš tai panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusiosios sutuoktinį E. L., ką nukentėjusioji matė, nukentėjusiajai suvokiant, kad už krūmų yra ir antras kaltinamasis, L. B., užgulęs nukentėjusiąją su ja lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią, o Ž. M., matydamas L. B. tempiant nukentėjusiąją už krūmų ir suprasdamas, kad už krūmų L. B. santykiauja su nukentėjusiąją, tai yra L. B. palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą, ką Ž. M. suvokė, nukentėjusiajai Ž. M. prašant jos neliesti, paleisti, nukentėjusiajai esant įbaugintai dėl kaltinamųjų L. B. ir Ž. M. prieš tai panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusiosios sutuoktinį E. L., ką nukentėjusioji matė, Ž. M., užgulęs nukentėjusiąją su ja lytiškai santykiavo žinomai prieš nukentėjusiosios valią, po ko, pasityčiodamas nukentėjusiajai liepė padėkoti savo vyrui;

L. B. ir Ž. M. buvo kaltinami ir tuo, kad jie, 2011 m. rugsėjo 5 d. apie 3 val., prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, turėdami tikslą pagrobti V. T. turtą, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, bendrais veiksmais sudavė ranka vieną smūgį V. T. į galvą ir taip jį pargriovė, o gulinčiam V. T. įspyrė šešis kartus į įvairias kūno vietas, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, o iš nukentėjusiojo kelnių kišenės pagrobė V. T. priklausantį 110 litų vertės turtą: 100 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1600“, 10 litų, t.y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padarymu.

Nukentėjusioji L. L. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario mėn. 8 d. nuosprendį ir Ž. M. pagal BK 149 str. 2 d. išteisinti, o L. B. pripažinti kaltu pagal BK 149 str. 1 d., ir nuteisti švelnesne bausme. Teigia, jog tardytojui ir teismui nepasakė visos tiesos, kadangi bijojo, kad gali nukentėti jos santuoka. Nurodo, kad tik vyro iniciatyva kreipėsi į policiją dėl išžaginimo. Prisipažįsta, kad yra dalis ir jos kaltės, jog su ja buvo lytiškai santykiaujama. Apeliantė prieštarauja teismo išvadai, jog buvo labai didelėje streso būsenoje ir negalėjo dėl to protingai ir sąmoningai elgtis, teigia, jog orientavosi situacijoje ir suprato, kad L. B. siekia su ja lytiškai santykiauti, tačiau nors ji nenorėjo su juo lytiškai santykiauti, bet ir aktyviai tam nesipriešino. Pažymi, kad prieš lytinius santykius smurto nebuvo, Ž. M. buvimas netoli įvykio vietos neturėjo jokios reikšmės sutikimui santykiauti su L. B., nes Ž. M. neprisidėjo jokiais veiksmais, kad su ja L. B. lytiškai santykiautų. Nukentėjusioji mano, kad Ž. M. yra nuteistas nepagrįstai, kadangi jos atžvilgiu nenusikalto. Teigia, kad Ž. M. nei fizinio, nei psichologinio smurto jos atžvilgiu nevartojo, taip pat jos pasipriešinimo nebuvo palaužęs ir L. B.. Ž. M. poelgį nukentėjusioji pateisina savo pasyviu elgesiu. Prieštarauja teismo išvadai, kad įtaką jos parodymų keitimui galėjo padaryti Ž. M. artimieji, nurodydama, kad jai įtakos niekas nedaro, ji norinti tik pasakyti tiesą. Taip pat pažymi, jog sutuoktinio, E. L. parodymai nėra patikimi, kadangi jis nežino tikrosios situacijos.

Nuteistojo L. B. gynėjas advokatas Antanas Jarašius apeliaciniu skundu prašo atlikti dalinį įrodymų tyrimą – apklausti nukentėjusiąją L. L., ir L. B. iš kaltinimo pagal BK 149 str. 2 d. išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme, baudžiamąją bylą šioje dalyje jo atžvilgiu nutraukti. Taip pat pagal BK 284 str. 1 d. paskirti švelnesnę bausmę, pripažinus L. B. visišką prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (E. L. epizode dėl viešosios tvarkos pažeidimo). Pasak gynėjo, teismas neatsižvelgė į tai, jog L. B. susitaikė su nukentėjusiuoju ir nukentėjusysis teismo prašė L. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad L. B. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 2 d., neįrodyta Skundžiamas nuosprendis grindžiamas prielaidomis, teismo išvados nėra pagrįstos tinkamais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais L. B. kaltę. Skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiosios duotų parodytų analizavimui, teigiant, jog teismas, pripažindamas nukentėjusiosios parodymus nuosekliais ir patikimais, į juose esančius akivaizdžius prieštaravimus ir neatitikimus dėmesio neatkreipė, jų neaptarė ir neįvertino. Tokiu būdu buvo pažeistos BPK 20 str. 5 d. nuostatos, netinkamai nustatyta išžaginimo nusikaltimo sudėtis. Gynėjo teigimu, atsižvelgiant į byloje esančius faktinius duomenis, įrodymų stoką, nepagrįstai buvo pritaikyta BK 149 str. 2 d., nustatant kvalifikuojantį požymį – bendrininkų grupę.

Nuteistasis Ž. M. apeliaciniu skundu prašo išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 149 str. 2 d., bylą šioje dalyje jo atžvilgiu nutraukti; paskirti švelnesnę bausmę už BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 2 d. nepadarė, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Teigia, jog buvo visiškai įsitikinęs, kad L. L. sutiko su juo lytiškai santykiauti, kadangi ji neišreiškė jokių prieštaravimų. Mano, kad teismas priimdamas nuosprendį padarė esminius baudžiamojo proceso normų pažeidimus, vertinant įrodymus, kadangi teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismo išvados kelia abejones, kadangi išžaginimo faktas grindžiamas nukentėjusiųjų L. L. ir E. L., liudytojų E. G. ir J. M. parodymais, kurie lytinio santykiavimo fakto nematė ir negalėjo daryti išvados ar lytiniai santykiai buvo geranoriški ar prieš nukentėjusiosios valią. Pažymi, kad ant nukentėjusiosios rūbų nėra jokių smurtinių veiksmų požymių, be to, teismo medicinos specialistas nerado ant nukentėjusiosios kūno tyčinių smurtinių veiksmų požymių. Pasak apelianto, teismo procese nukentėjusiajai buvo daromas spaudimas, todėl ji negalėjo savikritiškai atskleisti visų bylos aplinkybių ir pasakyti tiesą. Be to, prokurorui pasunkinus kaltinimą, jis jo nesuprato ir negalėjo tinkamai gintis.

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūras prokuroras A. B. apeliaciniu skundu prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendį dėl nepagrįsto L. B. ir Ž. M. išteisinimo pagal BK 180 str. 1 d., netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės pakeisti. Nurodo, kad teismas išteisindamas L. B. ir Ž. M. rėmėsi tik teismo metu pakeistais nukentėjusiojo V. T. ir jo žmonos liudytojos Z. T. parodymais, ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad jų pakeisti parodymai prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Be to, teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusįjį V. T. ir liudytoją Z. T. su nuteistuoju L. B. sieja artimi ryšiai.

Pasak prokuroro, teismas skirdamas bausmę nesivadovavo bendrais bausmių skyrimo pradmenimis (BK 54 str.) bei BK 61 str. nuostatomis ir L. B. bei Ž. M. nepagrįstai skyrė žymiai mažesnes bausmes, nei yra numatytas BK 149 str. 2 d. sankcijos vidurkis. Teismas neįvertino tai, jog nuteistieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltais neprisipažino, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir prokurorą, siekė išvengti atsakomybės, teigė vienas kito nepažįstantys ir tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje bei teisiamojo posėdžio metu, remiami nenuginčijamų duomenų, kaltais prisipažino dalinai. Be to, L. B. ir Ž. M. per trumpą laiką padarė net tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, anksčiau yra teisti už nusikalstamas veikas nuosavybei, kas rodo jog materialines problemas jie linkę spręsti nusikalstamu būdu. Šios aplinkybės, prokuroro teigimu, sudaro pagrindą keisti nuteistiesiems paskirtas bausmes ir: L. B. pagal BK 284 str. 1 d. skirti laisvės atėmimą vieneriems metams, pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimą penkeriems metams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimą vieneriems metams 3 mėnesiam; Ž. M. pagal BK 284 str. 1 d. skirti laisvės atėmimą devyniems mėnesiams, pagal BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimą keturiems metams, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimą vieneriems metams. Sutinkamai su BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinai sudedant ir L. B. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams, Ž. M. paskirti – 4 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmės paskirti atlikti pataisos namuose.

Teismo posėdyje nuteistasis L. B. palaikė gynėjo apeliacinį skundą, prašė jo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundu tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis Ž. M. prašė tenkinti jo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė tenkinti Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą, nuteistųjų ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji prašė tenkinti jos skundą.

Nukentėjusiosios L. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo L. B. gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistojo Ž. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro A. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl išžaginimo kvalifikavimo ir bausmės paskyrimo

Nuteistieji L. B. ir Ž. M. nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 149 str. 2 d. ir prašo juos iš šio nusikaltimo išteisinti, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamą veiką ir pagrįstai pripažino L. B. ir Ž. M. kaltais pagal BK 149 str. 2 d.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių neatitikimas padarytoms išvadoms, teigiama, jog jų kaltė dėl šios nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nenustatė pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl šios nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. B. ir Ž. M. kaltės yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, o ne prielaidomis ar spėlionėmis, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas įrodymus vertino netinkamai, vienašališkai, pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas. Priešingai, reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, kas leido teismui tinkamai išspręsti nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 149 str. 2 d. klausimą. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo suformuotas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Vien tai, jog nuteistieji nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios L. L., liudytojų E. L., J. M., E. G. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje ir parodymo atpažinti protokolų duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada, kurie vieni kitus patvirtina ir papildo. Kaip nepagrįstas atmestinas nuteistųjų argumentas, kad jų kaltumas nuosprendyje pagrįstas tik nukentėjusiosios L. L. parodymais. Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais ir vertino juos kaip įrodančius L. B. ir Ž. M. kaltę, nors šie asmenys tiesiogiai nematė išžaginimo fakto. Pažymėtina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Tokiu būdu, nors ir E. L., J. M., E. G. tiesiogiai nematė nukentėjusiosios išžaginimo fakto, tačiau jie betarpiškai su ja bendravo po įvykio. Teisiamojo posėdžio metu E. L. patvirtino, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, parodė, kad grįžęs namo rado išsigandusią žmoną. Ant žmonos galvos buvo žolės, ji atrodė sutrikusi, rėkė, kad ją išprievartavo tie patys vyrai, kurie buvo užpuolę jį (III t., b.l. 19). E. L. parodymų patikimumą įrodo ir ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnų, kurie atvažiavo į įvykio vietą, apklausa. Policijos pareigūnai J. M. ir E. G. apklausos metu parodė, kad su jaunuoliu nuėjus į jo butą, duris atidarė moteris, kuri pradėjo šaukti, sakė, kad ją nusitempė į krūmus ir išprievartavo du nepažystami asmenys. Moteris buvo apsiverkusi, susinervinusi (II t., b.l. 72-75). Teisiamajame posėdyje kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai E. G. ir J. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (III t., b.l. 19-20, 58). Taigi, šie liudytojų parodymai netiesiogiai patvirtina išžaginimo faktą, nes apibūdina nukentėjusiosios būseną po nusikaltimo padarymo bei kitas detales, kurios patvirtina nukentėjusios parodymus. Vertinant šiuos parodymus kitų įrodymų kontekste, neabejotinai pasitvirtina nukentėjusiosios išžaginimo faktas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji viso proceso metu, iki parodymų keitimo paskutiniojo teisiamojo posėdžio metu, kategoriškai teigė, kad ją išžagino abu nuteistieji. Nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, įvykių seką, su ja atliktus veiksmus buvo nuoseklūs. Nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prievartinius lytinius aktus su ja atliko du vaikinai, kuriuos asmenų parodymų atpažinti metu ji atpažino kaip L. B. ir Ž. M.. L. L. nuosekliai tvirtino, kad nuteistieji prieš jos valią su ja santykiavo, nurodė, kuo pasireiškė prieš ją naudotas fizinis smurtas, kodėl jautėsi įbauginta ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistaisiais. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytos veikos aplinkybes (neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiąja buvo atlikti iškart po įvykusio konflikto tarp jos vyro ir nuteistųjų, nukentėjusioji matė prieš jos vyrą naudotą smurtą, po ko buvo išsigandusi, tamsiu paros metu likusi viena jautėsi nesaugiai) ir dėl to sukeltą stresą, daro išvadą, kad nukentėjusiosios parodymuose esantys nesutapimai visiškai suprantami. Iš kart po įvykio, streso būsenoje, nevisiškai išsamių parodymų davimas bei vėlesnis jų papildymas konkretesnėmis įvykio detalėmis, nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti melagingais ar nepatikimais. Byloje nustatyta, kad prieš įvykį nukentėjusiosios ir nuteistųjų nesiejo jokie santykiai, jie vienas kito nepažinojo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusioji gali siekti nepagrįstai apkalbėti nuteistuosius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo vėlesniais teisiamajame posėdyje pakeistais nukentėjusiosios parodymais, kadangi jie prieštarauja byloje apklaustų liudytojų parodymams bei pačios nukentėjusiosios pirminiams parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu, kurie iš esmės neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams ir minėtų liudytojų parodymams bei nukentėjusiosios parodymų patikrinimo metu nurodytoms aplinkybėms. Nukentėjusiosios pakeisti parodymai yra prieštaringi tarpusavyje (iš pradžių parodė, kad su Ž. M. santykiavo savo noru, vėliau parodė, jog su Ž. M. apskirtai neturėjo lytinių santykių), permainingi ir tendencingi, duoti turint tikslą padėti Ž. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgus į tai, jog proceso metu nukentėjusioji kontaktavo su nuteistojo Ž. M. mama, gavo iš jos piniginių lėšų žalos atlyginimui, ką patvirtina ir E. L., įvertinus nukentėjusiosios mentalitetą, emocinę būklę (po įvykio persikraustė gyventi į kitą miestą), teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nukentėjusiosios parodymų keitimui Ž. M. atžvilgiu, įtaką galėjo daryti šio nuteistojo artimieji, todėl nukentėjusiajai nesugebant nurodyti pagrįstos parodymų keitimo priežasties, tokie jos parodymai negali būti laikomi patikimais, atsižvelgiant į tai, jog jie prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai.

Nukentėjusioji apklausta apeliacinės instancijos teisme negalėjo paaiškinti kodėl rašė apeliacinį skundą, kuriuo prašoma Ž. M. išteisinti, o L. B. nuteisti pagal švelnesnį straipsnį. Nesugebėjo paaiškinti kodėl L. B. veiką reikia perkvalifikuoti į LR BK 149 str. 1 d., ką toks perkvalifikavimas reiškia ir ką tai keičia. Iš pradžių parodė, kad skundą rašė pati, vėliau, kad ji su kažkuo kartu sugalvojo rašyti skundą, tačiau to asmens neįvardijo. Nurodė, kad iš nuteistųjų artimųjų yra gavusi pinigų, jie bandė atsiprašyti. Akcentavo, kad visas įvykis daugiau įvyko dėl L. B., jis tampėsi, Ž. M. išsidirbinėjo, bet netampė, nevartojo smurto, elgėsi ramiau. Kartu nurodė, kad iš Ž. M. artimųjų pagrįstai gavo pinigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios parodymai apeliacinės instancijos teisme tik patvirtina, kad nuteistieji santykiavo prieš jos valią. Pripažįstant, kad lytinis aktas buvo abiejų pusių sutikimu nėra pagrindo nukentėjusiosios atsiprašyti ir duoti jai piniginę kompensacija, be to, jei nukentėjusioji būtų su Ž. M. santykiavusi savo noru, ji neturėtų pagrindo aiškinti, kad iš jo artimųjų pagrįstai gavo pinigų už šį įvykį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nukentėjusioji pripažįsta, kad nenorėjo su L. B. lytiškai santykiauti, tuo tarpu lytinį aktą su Ž. M. ji bando pateisinti savo pasyviu elgesiu, nurodydama, kad galimai Ž. M. nesuprato, kad ji su juo nenori santykiauti. Tačiau ir apeliacinės instancijos teisme ji patvirtino, jog nenorėjo lytiškai santykiauti su Ž. M., o tai reiškia, jog ir šis nuteistasis santykiavo prieš jos valią. Skunde taip pat teigiama, kad ji jokiu būdu nenori pasakyti, kad su ja buvo pasielgta gražiai ir kad ji nebuvo susinervinusi, pažeminta. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo tikėti nukentėjusiosios teiginiais, jog ji su Ž. M. santykiavo savo noru. Skunde nurodytos Ž. M. teisinančios aplinkybės, prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams bei jų pagrindu padarytoms teismo išvadoms, todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Įvertinus įvykio situaciją, kaip visumą, nuteistųjų elgesį dalyvaujant vienas po kito prieš nukentėjusiąją daromose veikose, teisėjų kolegijos vertinimu, abejonių dėl apylinkės teismo išvados, jog L. B. ir Ž. M. padarė nusikaltimą veikdami tiesiogine tyčią bendrininkų grupėje, nėra. Bendrininkų grupė – yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Išžaginimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju. Kaip matyti iš nuteistųjų parodymų, jie suvokė, kad santykiavo su ta pačia moterimi, kuri dalyvavo įvykyje, kuomet prieš jos vyrą buvo naudojamas fizinis smurtas. Atsižvelgus į tai, jog pats L. B. pripažino prieš nukentėjusiosios vyrą E. L. naudojęs smurtą (jie susikivirčijo ir jis sudavė Edgarui į kaklo sritį, vėliau jie, L. B. ir Ž. M., E. L. ir jo draugą nusivijo). L. B. matė kaip Ž. M. nusivijo E. L., todėl sustabdęs einančią nukentėjusiąją, kuri tuo metu buvo viena, turėjo ir galėjo suprasti, kad ji tokioje situacijoje buvo išsigandusi, ką patvirtino ir pati nukentėjusioji. L. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nejaukiai jautėsi patekusi į tokią situaciją, buvo išsigandusi. Vėlesni L. B. veiksmai – paėmęs už rankos L. L. nusivedė už krūmų, kai tuo metu nukentėjusioji matė ateinantį, prieš jos vyrą smurtavusį ir nusivijusį Ž. M., pradėjo ją nurenginėti, pargriovė – teisėjų kolegijos vertinimu, atėmė galimybę nukentėjusiajai aktyviai priešintis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad fizinė prievarta prieš nukentėjusiąja pasireiškė jos nuvedimu, rūbų nurengimu ir pargriovimu. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl šių L. B. veiksmų iš dalies patvirtina byloje surinkti įrodymai, o būtent specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad nukentėjusioji skundėsi pečių sąnarių skausmus, jautė skausmą blauzdoje, apžiūros metu blauzdoje rasti linijiniai nubrozdinimai kairėje blauzdoje, kurie galėjo būti padaryti aplinkybėse nurodytu laiku, bei daiktų apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad marškinėliai sutepti iš nugaros pusės. Taigi nukentėjusiajai nustatyta sužalojimų ir drabužių ištepimo lokalizacija, patvirtina jos nurodytas aplinkybes apie L. B. vartotą fizinę prievartą jos atžvilgiu. Pažymėtina, kad po lytinio akto, L. B. išėjęs iš už krūmo, Ž. M. pasakė, kad santykiavo su nukentėjusiąja, kad eitų pamėginti ir jis, ką patvirtina pats Ž. M.. Pasak nukentėjusiosios, po lytinio akto su L. B., ji buvo šoke, už krūmų atėjus Ž. M., ji dar gulėjo ant žoles, prašė jos neliesti, tačiau Ž. M. jos neklausė, prieš jos valią pradėjo su ja santykiauti. Atkreiptinas dėmesys, jog bendrininkavimo susitarimas įmanomas ir konkliudentiniais veiksmais, pvz., rodant pritarimą kito asmens veiksmams, atliekant pačiam prievartinio lytinio santykiavimo veiksmus, žinant, kad kito asmens veiksmais nukentėjusiajai buvo atimta galimybė priešintis, kaip ir buvo šiuo konkrečiu atveju. Tokiu būdu, įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad Ž. M. suvokė L. B. atliekamus veiksmus su nukentėjusiąją, savanoriškai nuėjęs už krūmo, kur gulėjo nukentėjusioji, suprato, kad nukentėjusiajai palaužta valia ir atimta galimybė priešintis, ne tik dėl ankstesnių L. B. veiksmų, bet ir dėl jo paties neteisėtų veiksmų prieš jos sutuoktinį. Kadangi išžaginimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo, teisėjų kolegijos vertinimu, Ž. M. suprasdamas, jog nukentėjusiosios pasipriešinimas yra palaužtas, pasinaudojęs susidariusia situacija, santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Taigi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina apeliantų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantį požymį – veikimą bendrininkų grupe. Vien tai, jog nukentėjusiosios rūbai nebuvo suplėšyti ir ant jos kūno nebuvo tyčinių smurtinių veiksmų požymių, nesuteikia pagrindo teigti, jog lytinis aktas buvo atliktas su nukentėjusiosios sutikimu. Be to, byloje nėra nustatytas netinkamas, provokuojantis pačios nukentėjusiosios elgesys, kuris tiesiogiai galėjo lemti nuteistųjų įvykdytą nusikalstamą veiką.

Pagal BK 149 str. lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji viso proceso metu kategoriškai teigė, kad nesutiko santykiauti su nuteistaisiais. Tiesiogiai žodžių „nenoriu santykiauti“, neišsakė, tačiau prašė ją paleisti, to nedaryti, nelįsti, neliesti, gulėdama ant žolės muistėsi. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiosios pasakymai, būtent parodo jos poziciją, jog ji nesutinka santykiauti, t.y. nukentėjusioji aiškiai išreiškė savo nesutikimą santykiauti. Nuteistieji būdami psichiškai sveiki ir suaugę asmenys turėjo suprasti nukentėjusiosios sakomų žodžių reikšmę, turėjo suvokti, kad lytinis aktas buvo prieš jos valią. Todėl nuteistųjų argumentai, jog nukentėjusioji neparodė jokių prieštaravimų, sutiko su jais santykiauti, vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems, jų kaltę patvirtinantiems įrodymams, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir todėl yra atmestini. Be to, Ž. M. apeliacinio skundo teiginiai, jog po konflikto nukentėjusioji turėjo galimybę išvengti susidūrimo su juo, tačiau ji tuo nepasinaudojo, taip parodydama, kad ji nei jo, nei L. B. nebijo, laikytini deklaratyviais, prieštaraujančiais byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad nukentėjusioji savo noru neliko viena, ji tokioje situacijoje atsidūrė būtent dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų prieš jos vyrą ir draugą, todėl norėdama grįžti namo ji iš vyro, kai jis turėjo galimybę bėgdamas nuo Ž. M., pasiėmė raktus ir ėjo link namų pusės, tačiau ją einančią vieną, tamsiu paros metu, sustabdė L. B. ir neteisėtais veiksmais nusivedė už krūmų, po ko, grįžęs Ž. M. taip pat nuėjo už krūmų ir prieš jos valią su ja santykiavo.

Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, kad jų nekaltumą patvirtina liudytojos R. P. parodymai, tačiau teisėjų kolegija su tokia nuteistųjų pozicija nesutinka. Pirma, pasak liudytojos, ji nematė kaip buvo einama už krūmų, ar vedama paėmus už rankos, ar ne, buvo tamsu. Antra, ji matė vienu metu stovinčius du vaikinus ir merginą, todėl atsižvelgus į nuteistųjų parodymus, kad L. B. su nukentėjusiąja nuėjo už krūmų, kai dar Ž. M. nebuvo, ką patvirtino ir Ž. M., darytina išvada, kad liudytojos R. P. parodymai nei patvirtina, nei paneigia nagrinėjamo įvykio aplinkybes, jie iš dalies net prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šios liudytojos parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, pagrįstai jais nesivadovavo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų, išnagrinėtų ir patikrintų įrodymų visumos įvertinimas susietumo aspektu leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. B. ir Ž. M. atliko nukentėjusiosios atžvilgiu išžaginimo veiksmus, yra pagrįsta ir teisinga. Todėl išteisinti nuteistuosius iš minėto nusikaltimo nėra jokio pagrindo.

Ž. M. apeliacinio skundo argumentai, jog jis pasunkinto kaltinimo nesuprato ir dėlto negalėjo tinkamai gintis, atmetami kaip nepagrįsti. Įgyvendindamas BPK 256 str. numatytą teisę prokuroras apylinkės teismui pateikė rašytinį prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme. Kaip matyti iš 2012-01-13 teisiamojo posėdžio protokolo (III t., b.l. 57-61), teismas pranešė kaltinamiesiems apie prokuroro pateiktą prašymą, klausė ar jie susipažino, ar reikia laiko pasiruošti gynybai pagal pareikštą papildytą kaltinimą, tačiau Ž. M. jokių prašymų nepateikė, jo gynėjas advokatas nepareikalavo laiko papildomai pasiruošti gynybai. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teisme Ž. M. buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistiesiems paskyrė per švelnias bausmes. Skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 149 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, L. B. ir Ž. M. padarytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistieji iš savanaudiškų paskatų, tiesiogine staiga susiformavusia tyčia padarė nusikaltimą L. L. seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, nusikaltimas baigtas. Nuteistieji neprisipažįsta, bando pateisinti savo poelgį. Nusikaltimas padarytas iš karto po jų neteisėto elgesio prieš kitus asmenis, t.y., po BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Praeityje nuteistieji jau yra nusižengę įstatymams, tačiau teistumai išnykę. Nuteistieji charakterizuojami patenkinamai – L. B. administracinėmis nuobaudomis baustas 13 kartų, tame tarpe 6 kartus už nedidelį chuliganizmą, nuobaudos, kurios nėra įvykdytos, galioja, nedirba, nesimoko, darbo biržoje neregistruotas, buvo įrašytas į priklausomybės ligų kabineto informacinę grupę stebėjimui dėl piktnaudžiavimo alkoholiu; Ž. M. administracinėmis nuobaudomis nebaustas, būdamas nepilnamečiu teistas vieną kartą, prieš tai kaip nepilnametis, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nesimoko, iki sulaikymo dirbo pas ūkininką, kurio charakterizuojamas teigiamai. Darytina išvada, kad nuteistųjų antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikalstama veika buvo tik nuoseklus jų gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistųjų neteisėtas elgesys nukentėjusiajai sukėlė nemalonius išgyvenimus, pasak nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio, siekiant užmiršti šį įvykį, jie pakeitė gyvenamąją vietą. Šiuo atveju, vien jaunas nuteistųjų amžius nėra išskirtinė savybė, lemianti švelnesnės bausmės skyrimą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, t.y., siekiant ne tik sulaikyti nuteistuosius nuo nusikalstamų veikų darymo, apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir juos paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistiesiems skirtinos bausmės, savo dydžiu artimos BK 149 str. 2 d. sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Parenkant bausmės dydį Ž. M. atsižvelgiama į tai, kad jis per savo artimuosius atlygino žalą L. L.. Sutinkamai su BK 58 str. 1 d., nuteistiesiems bausmės dydis nustatomas atsižvelgus į kiekvieno jų, kaip bendrininko, veiksmų reikšmingumą ir pobūdį.

Dėl bausmės pagal BK 284 str. 1 d.

Teisėjų kolegijai, išnagrinėjusiai baudžiamąją bylą epizode dėl viešosios tvarkos pažeidimo, abejonių dėl L. B. ir Ž. M. kaltės, padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nekyla. Nuteistieji visiškai prisipažįsta dėl šios nusikalstamos veikos, apeliaciniuose skunduose keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas. Nuteistųjų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, jog jie visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktika, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (atsiprašo nukentėjusiojo, teikia jam neatidėliotiną pagalbą ir pan.).

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nurodė, kad L. B. ir Ž. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, epizode dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nenustatyta. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu tiek L. B., tiek Ž. M. pripažino atlikę nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo E. L., su juo susitaikė (I t., b.l. 92, 97). Teisiamojo posėdžio metu nuteistieji pripažino savo kaltę, aiškiai nurodė įvykio aplinkybes, tuo tarpu nukentėjusysis patvirtino, kad nukentėjusieji atsiprašė, jiems jokių pretenzijų neturi, atleidžia. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo vertintos. Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino aptariamos aplinkybės nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes pagal BK 284 str. 1 d., bausmės skyrimo motyvų nedetalizavo, tik formaliai vadovavosi BK 54 str., reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus. Kadangi bausmės skyrimui yra reikšmingas atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių buvimas ( BK 54 str. 2 d. 7 p., 61 str.), pripažinus esant nuteistųjų atsakomybę lengvinančiai atsakomybei, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, pobūdį, nusikalstamais veiksmais sukeltus padarinius (nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, sveikata nebuvo sutrikdyta, byloje nėra duomenų, jog dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų kiti asmenims, išskyrus šiame įvykyje dalyvavusius, būtų patyrę nepatogumą, išgąstį), įvertinusi tai, jog nukentėjusysis su nuteistaisiais susitaikė, spendžia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nuteistiesiems paskyrė pačią griežčiausią bausmės rūšį.

Nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. sankcijoje yra numatytos viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmės. Tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Teisėjų kolegijos nuomone, bausmės paskirtis bus įgyvendinta L. B. ir Ž. M. paskyrus arešto bausmę, kurios dydis artimas BK 49 str.3 d., numatytam šios bausmės rūšies termino vidurkiui. Tokiu būdu nuosprendis, šioje dalyje, keistinas ne tik dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, bet ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Dėl plėšimo pagal BK 180 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuratūros apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl L. B. ir Ž. M. išteisinimo pagal BK 180 str. 1 d., yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nepagrįstai rėmėsi V. T. teisiamojo posėdžio metu pakeistais parodymais, neįvertinęs ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, neatsižvelgė į L. B. ir Ž. M. parodymuose esančius prieštaravimus. Tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl L. B. ir Ž. M. kaltės klausimo.

Įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus, apylinkės teismo teisminio nagrinėjimo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje pakanka duomenų, kurie patvirtina, jog L. B. ir Ž. M. įvykdė BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nustatyta, kad L. B. ir Ž. M. 2011 m. rugsėjo 5 d. apie 3 val., prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, turėdami tikslą pagrobti V. T. turtą, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, bendrais veiksmais sudavė ranka vieną smūgį V. T. į galvą ir taip jį pargriovė, o gulinčiam V. T. įspyrė šešis kartus į įvairias kūno vietas, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, o iš nukentėjusiojo kelnių kišenės pagrobė V. T. priklausantį 110 litų vertės turtą: 100 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1600“ ir 10 litų.

L. B. ir Ž. M. neprisipažino dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodydami savo versijas. Jie teigia, kad parduotuvėje prasidėjo žodinis kivirčas tarp V. T. ir L. B., po kurio V. T. su peiliu puolė L. B., tuo tarpu Ž. M. parvertė V. T. ant žemės, atėmė peilį, kurį išmetė į šiukšliadėžę, ištempė V. T. į lauką, pasodino ant žolės. Vėliau toje vietoje rado telefoną, dar vėliau V. T. vėl puolė su peiliu, Ž. M. su V. T. susigrūmė, atėmė peilį ir išmetė.

Įvertinus nuteistųjų nurodytas įvykio aplinkybes kitų byloje esančių įrodymų kontekste, matyti aiškūs prieštaravimai ir neatitikimai. Pirma, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad V. T. įvykio metu būtų turėjęs peilį. Nukentėjusysis V. T. ir liudytoja Z. T., patvirtino, kad V. T. peilio savigynai nesinešioja, namuose peilių nėra dingusių. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams apžiūrėjus įvykio vietą peilis nei parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, nei (duomenys neskelbtini)., kur pasak L. B., V. T. buvo susigrūmęs su Ž. M., nebuvo rastas. Be to, nuteistųjų nurodytas aplinkybes paneigia ir parduotuvės, kurioje įvyko konfliktas, pardavėjos ikiteisminio tyrimo metu apklausoje nurodytos aplinkybės. A. U. parodė, kad tarp pagyvenusio vyro su akiniais ir tų dviejų vaikinų, iš kurių Luką žinojo, kaip nuolatinį klientą, kilo žodinis konfliktas. Pagyvenęs vyras, t.y. V. T., priekaištavo vaikinams dėl jo išvežto sūnaus. Trumpam buvo nuėjusi į šalį, išgirdusi triukšmą sugrįžo. Jokio peilio nematė, taip pat nematė, kad su Luku buvęs asmuo, t.y. Ž. M., būtų pargriovęs vyresnį vyriškį ant žemės. Juos sudrausmino ir jie išėjo į lauką (I t., b.l. 120-121, 126-127). Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo, matyti, kad A. U. atpažino L. B. ir Ž. M., kaip asmenis su kuriais bendravo vyriškis su akiniais (I t., b.l. 128-133). Atsižvelgus į nukentėjusiojo pirmosios apklausos parodymus matyti, kad parduotuvėje tarp V. T. ir L. B. ir Ž. M. tikrai buvo įvykęs žodinis konfliktas dėl jo sūnaus, tačiau jokio susistumdymo su peiliu nebuvo, iš parduotuvės jis nebuvo išvestas. Tokiu būdu versija dėl telefono radimo aplinkybių yra prieštaringa. Nei pats nukentėjusysis, nei parduotuvės – baro „(duomenys neskelbtini)“ pardavėja nepatvirtino, kad V. T. buvo išvestas ar ištemptas, kaip nurodė L. B.. V. T. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad L. B. ir Ž. M. jį pasodino ant šalia parduotuvės esančios pievos. Taip pat nėra duomenų, kad V. T. būtų nugriuvęs ant minėtos pievos. Pažymėtina, kad Ž. M. pirmųjų apklausų metu taip pat nepatvirtino šių aplinkybių. Be to, analizuojant viso proceso metu, Ž. M. ir L. B. nurodytas įvykio aplinkybes, matyti aiškūs prieštaravimai ir nesutapimai (dėl V. T. puolimo peiliu, dėl tolimesnių veiksmų), kas suteikia pagrindo abejoti jų nurodytų įvykių realumu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnams sulaikius L. B., pas jį buvo rastas mobilaus ryšio telefonas „Nokia 1600“, priklausantis V. T. (I t., b.l. 144-150). Paimtame mobiliojo ryšio telefone „Nokia 1600“ nebuvo SIM kortelės (I t., b.l. 146-150). L. B. nurodytos telefono paėmimo aplinkybės taip pat aiškiai skiriasi. Pirma jis nurodo, kad telefoną paėmė su juo buvęs „(duomenys neskelbtini)“(L. B. vėliau pripažino, kad buvo su Ž. M.), kuris išėmė SIM kortelę ir išmetė, vėliau pripažįsta, kad jis pats paėmė telefoną, pats išėmė SIM kortelę, norėjo įsidėti savo, tačiau abi SIM korteles pamėtė. Antra, L. B. viso proceso metu teigė, kad paėmęs telefoną suprato, kad jis yra V. T., ketino jį jam grąžinti, tačiau nors po telefono radimo, pasak paties L. B., jis keletą kartų dar buvo sutikęs V. T., telefono jam negrąžino. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti L. B. ir Ž. M. nurodyta versija, jog telefonas buvo rastas.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nėra surinkta patikimų įrodymų dėl L. B. ir Ž. M. kaltės padarius BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į V. T. parodymus, kuriais jis pirmojo teisiamojo posėdžio metu iš karto patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu melavo, apkalbėjo L. B. ir Ž. M., bei į tai, kad nukentėjusiojo parodymų nepatvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

V. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina asmens apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys, liudytojos Z. T. parodymai, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs, bei kiti byloje esantys įrodymai. Vien tai, kad parodymų patikrinimo vietoje, V. T. nurodydamas įvykio aplinkybes, konkrečiai neįvardino L. B. ir Ž. M., nėra pagrindas teigti, kad parodymų patikrinimo protokolas nėra pagrįstas įrodymas įrodinėjant L. B. ir Ž. M. kaltę.

Kaip matyti V. T. teisiamojo posėdžio metu iš dalies pakeitė savo parodymus, tvirtindamas, kad pargriuvęs nuo smūgio nieko nejautė, gal sąmonę buvo praradęs, atsikėlė ir nuėjo namo. Nejautė, spyrių, po smūgio į pakaušį nieko nejautė, nieks kišenių nekraustė, gal pametė telefoną, neatsimena. Nesusižalojo, namo negrįžo kruvinu veidu, žmona nematė. Pareiškimą surašė žmona, o tyrėja iš pareiškimo surašė apklausos protokolą. Tačiau naujai nurodytos V. T. aplinkybės yra prieštaraujančios byloje surinktų įrodymų visumai.

Liudytoja Z. T., kuri su nukentėjusiuoju betarpiškai bendravo po įvykio, viso proceso metu nuosekliai nurodė jai žinomas aplinkybes. Patvirtino, kad V. T. namo grįžo kruvinu veidu, be akinių, nebeturėjo telefono, jai paaiškino, kad išėjus iš parduotuvės L. B. ir jo jaunas draugas, lyg vardu (duomenys neskelbtini), jį sumušė (sudavė smūgį, jis nugriuvo, tuomet jį spardė), L. B. iš jo kišenių ištraukė telefoną, cigarečių pakelį, apie 10 litų ir žiebtuvėlį. Patvirtino, kad ne ji rašė pareiškimą, V. T. duodant parodymus ji nedalyvavo. Teisiamojo posėdžio metu apklausta policijos pareigūnė L. R., kuri priėmė iš V. T. pareiškimą ir atliko jo apklausą, patvirtino, kad procesinius dokumentus užrašė taip, kaip pasakojo V. T.. Kaip matyti iš apklausos protokolo, jame įvykis yra nurodytas detaliau, tam tikros aplinkybės, nėra užfiksuotos pareiškime (kurioje vietoje, naktinėje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, buvo kaltinamieji, dėl ko tarp L. B. ir jo įvyko konfliktas), todėl nėra pagrindo tikėti deklaratyvaus pobūdžio V. T. teiginiu, jog apklausos protokolas buvo surašytas iš pareiškimo. Be to, kaip matyti iš Z. T. apklausos, ji parodė, kad V. T. pasakodamas įvykio detales nurodė, jog lygtai nugirdo antro asmens, kuris buvo su L. B., vardą – (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, jog Z. T. tiesiogiai įvykio nematė, o apie jį sužinojo tik iš V. T., įvertinus tai, jog byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad įvykio metu buvo L. B. kartu su Ž. M., darytina išvada, kad būtent V. T. po įvykio grįžęs namo, Z. T. nurodė teisingą įvykių eigą ir aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas K. P., parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu bendravo su V. T., kuris nurodė, kad ji užpuolęs asmuo buvo (duomenys neskelbtini), kitą asmenį tik apibūdino. Bendraujant su V. T. susidarė įspūdis, kad iš pradžių jis noriai pasakojo, vėliau pradėjo keisti parodymus. Šias aplinkybes patvirtino ir apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu apklausta policijos pareigūnė I. Y.. Atsižvelgus į tai, jog L. B. su nukentėjusiuoju V. T. ir liudytoja Z. T. sieja tam tikri giminystės ryšiai (jie globoja L. B. sesers nepilnametį vaiką), įvertinus L. B. ir V. T. ankstesnius santykius, darytina išvada, kad V. T. siekdamas padėti išvengti L. B. baudžiamosios atsakomybės, iš dalies pakeitė savo parodymus, kurie įvertinus visų byloje esančių įrodymų visetą, aiškiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl yra atmestini.

BK 180 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Faktą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas patvirtina ne tik liudytoja Z. T., bet ir asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog ant V. T. veido, virš kairio antakio, matosi 2 cm ilgio kraujosruva, paraudusi kairioji ausis (I t., b.l. 103-106). Atsižvelgiant į tai, jog V. T. pas teismo medicinos ekspertą atvyko tik po mėnesio, specialisto išvada, jog apžiūrėjus V. T. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota, yra objektyvi, tačiau ji, atsižvelgiant į įrodymų visumą, nepaneigia sužalojimo fakto. Teismo ekspertas V. T., apžiūros metu, vykusios, 2011-09-06, nustatytų sužalojimų neįvertino sveikatos sutrikdymu, bet konstatavo fizinio skausmo sukėlimą. Pagal teismų praktiką, kaip fizinis smurtas suprantamas bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai nuo to, kokie sveikatos sutrikdymai jam buvo padaryti. Veika kvalifikuojama kaip plėšimas ir tuo atveju, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtininko veiksmai sukėlė fizinį skausmą.

Visos šios aukščiau išvardintos aplinkybės savo seka leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam V. T. priklausantį mobilaus ryšio telefoną ir pinigines lėšas, pastarojo nurodytomis aplinkybėmis, panaudodami fizinį smurtą pagrobė L. B. ir Ž. M.. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog yra pakankamai įrodymų, kad L. B. ir Ž. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d. ir ją padarė tiesiogine tyčia.

L. B. ir Ž. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pripažintina, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupėje, atsižvelgiant į L. B. ir Ž. M. veiksmų bendrumą ir suderinamumą, kas rodo abiejų asmenų bendrą sumanymą, pritarimą vienas kito veiksmams, tyčios kryptingumą pavartojant smurtą užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Kolegijos nuomone, byloje neabejotinai nustatyta, kad L. B. su Ž. M. veikė bendrai suvokdami apie abipusį prisidėjimą prie bendros nusikalstamos veikos, abu dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, abu veikė bendrai realizuodami nusikalstamą sumanymą, todėl jų abiejų veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 1 d., sudėtis ir ši nusikalstama veika padaryta bendrais jų veiksmais.

Sutinkamai su BK 54 str., teisėjų kolegija skirdama bausmę atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, stadiją (padarytas tyčinis baigtas apysunkis nusikaltimas), į veikos motyvus ir tikslus (iš savanaudiškų, chuliganiškų paskatų), į pažeisto teisinio gėrio svarbą (nukentėjusiajam sveikata nesutrikdyta, jis pretenzijų neturi), į kaltininkų asmenybes, kurios jau yra aptartos kitoje dalyje, į atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą (veika padaryta bendrininkų grupėje), ir mano, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta L. B. ir Ž. M. paskyrus arešto bausmes, kurių dydis nustatytinas didesnis, nei šios bausmės rūšies vidurkis (BK 49 str.).

Remiantis išdėstymu, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendis keistinas BPK 328 str. 1 p., 2 p. ir 3 p., numatytais pagrindais.

Baudžiamasis įstatymas nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 149 str. 2 d., priskiria skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 11 str. 3 d., 5 d.), jos labai skiriasi pagal pavojingumą, tokiu būdu, sutinkamai su BK 63 str. 5 d. 2 p., bausmės už šiuos nusikaltimus bendrinamos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę. Bausmė pagal BK 180 str. 1 d., iš dalies sudedama su subendrinta bausme (BK 63 str. 4 d., 65 str. 1 d. 1 p. a.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 2 p. ir 3 p., 329 str. 2 p., 330 str.,

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDŽIA:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d., nuosprendį dalyje dėl L. B. ir Ž. M. išteisinimo iš kaltinimo pagal LR BK 180 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., ir paskirti jam 70 parų arešto bausmę;

Ž. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., ir paskirti jam 70 parų arešto bausmę.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d., nuosprendį dalyje dėl LR BK 149 str. 2 d. ir 284 str. 1 d. pakeisti:

L. B. pagal BK 149 str. 2 d., paskirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę pakeisti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme;

Ž. M. pagal BK 149 str. 2 d., paskirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę pakeisti 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme;

pripažinti L. B. ir Ž. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jų prisipažinimą padarius BK 284 str. 1 d., numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir dėl to;

L. B. pagal BK 284 str. 1 d., paskirtą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę pakeisti 50 parų arešto bausme;

Ž. M. pagal BK 284 str. 1 d., paskirtą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę pakeisti 50 parų arešto bausme;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., L. B. paskirtas bausmes pagal BK 149 str. 2 d. ir 284 str. 1 d., subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams. Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., prie subendrintos bausmės iš dalies pridėti pagal BK 180 str. 1 d., paskirtą bausmę ir L. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams vienam mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., Ž. M. paskirtas bausmes pagal BK 149 str. 2 d. ir 284 str. 1 d., subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams. Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., prie subendrintos bausmės iš dalies pridėti pagal BK 180 str. 1 d., paskirtą bausmę ir Ž. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams vienam mėnesiui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.