- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- e2YT-3459-1101/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34881-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laura Matusevičiūtė
- Pareiškėjas
- I. I.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laura Matusevičiūtė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo I. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo byloje - Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. pareiškėjas I. I. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. (S.) I. (mergautinė pavardė – F., ankstesniais duomenimis, vardas ir pavardė – Š. F. (-aitė)), gimusi ((duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
2. Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjas prašymą grindė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas nurodė, kad jo senelė S. (S.) I. (mergautinė pavardė – F., ankstesniais duomenimis, vardas ir pavardė – Š. F. (-aitė)), gimusi (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2020 m. spalio 16 d. priėmė įsakymą, kuriuo be kita ko, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo. Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 3 d. teikimu, kuriame Migracijos departamentas konstatavo, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė S. I. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
3. Pareiškėjas nurodė, jog yra S. I. vaikaitis, pareiškėjas nurodė tai pagrindžiančias aplinkybes. Juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjo senelė S. I. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę nustatymas lemtų tai, kad pareiškėjas įgytų subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas kartu su prašymu Migracijos departamentui pateikė dokumentus, kuriais siekė patvirtinti, kad jo senelė S. I. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau Migracijos departamentas konstatavo, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių pastarąjį faktą. Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra duomenų apie pareiškėjo senelę. Pareiškėjas kitų dokumentų (įrodymų), galinčių tiesiogiai patvirtinti, jog jo senelė S. I. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, neturi, tačiau netiesioginiai įrodymai leidžia daryti akivaizdžią bei vienareikšmišką išvadą, kad S. I. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas nurodo, kad įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjo senelė S. I. gimė (duomenys neskelbtini), yra: 1) S. I. 1951 m. lapkričio 29 d. Pietų Afrikos Sąjungos vidaus reikalų departamento Pretorijoje išduoto natūralizacijos akto nuorašas, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad S. I. gimimo vieta ir data – (duomenys neskelbtini), pilietybė, turėta prieš natūralizaciją – Lietuvos; 2) Nesutrumpinto L. M. I., gimusio (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimo išrašo iš Pietų Afrikos vidaus reikalų departamento nuorašas, kuriame nurodyta, kad L. M. I. motinos S. F. gimimo valstybė yra Lietuva; 3) 1929 m. atvykimo į Pietų Afriką registracijos žurnalo išrašo kopijos nuorašas, kuriame nurodyta, kad į Pietų Afriką 1929 m. liepos mėn. atvyko Š. F., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad įrodymai, patvirtinantys, kad S. I. tėvas L. F. (L. F.) gyveno (duomenys neskelbtini), ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis yra: 1) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. lapkriičo 3 d. pažymos „Apie F. (ų) šeimą“ nuorašas, kuriame nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento archyviniame fonde, Panevėžio aps. Šeduvos vls. Byloje yra (duomenys neskelbtini) m. gyventojų 1923 m. rugsėjo 29 d. sąrašas, kuriame įrašyti F. L., viena iš dukterų – Š..ne, 17 m. Be kita ko, tai patvirtinta, jog pareiškėjo senelė gimė (duomenys neskelbtini); 2) Lietuvos Valstybės istorijos archyvo 2014 m. lapkričio 12 d. pažymos nuorašas, kuriame nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Panevėžio žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašytą, kad (duomenys neskelbtini) mirė 60 metų amžiaus L. F. ir pažymėta, kad jis buvo žydų tautybės Lietuvos pilietis. Taip pat kiti įrodymai, leidžiantys daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjo senelė S. I. iki 140 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė: 1) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. lapkričio 12 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo senelės sesuo O. F. buvo žydų tautybės Lietuvos pilietė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo senelė S. I. taip pat turėjo būti Lietuvos pilietė; 2) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. spalio 27 d. pažymos nuorašas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo senelės pusbrolis ir pusseserė buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo senelė taip pat turėjo būti Lietuvos pilietė; 3) Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugsėjo 19 d. patvirtinimo nuorašas, kuriame nurodyta, kad S. I. gimė (duomenys neskelbtini) m. kaip Š. F. (duomenys neskelbtini). Atvykusi į Pietų Afriką jos pavardė buvo „anglanizuota“ į S. (S.) F. ir gimimo data buvo įrašyta (duomenys neskelbtini). 1951 m. lapkričio 29 d. S. (S.) F. buvo natūralizuota kaip Pietų Afrikos pilietė.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su juo nesutinka, kadangi pareiškėjo teismui pateikti dokumentai nepatvirtinta, kad pareiškėjo senelė S. I. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas savo pareiškime nurodė, kad aplinkybę, jog pareiškėjo senelė S. I. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė patvirtina 1951 m. lapkričio 29 d. natūralizacijos akto nuorašas, nesutrumpintas L. M. I. gimimo išrašo nuorašas ir 2018 m. rugsėjo 19 d. Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos patvirtinimas Nr. 15/2/1/1. Pažymima, kad minėto natūralizacijos akto nuorašo vertimas yra klaidingas. Žodžio „nationality“ reikšmė lietuvių kalboje – tautybė, o ne pilietybė, todėl minėtas dokumentas neįrodo, kad S. I. turėjo Lietuvos pilietybę. Nesutrumpintas L. M. I. gimimo išrašo nuorašas nepatvirtina, kad S. I. buvo Lietuvos pilietė, nes nėra pateikta dokumentų, įrodančių, kad S. I. ir S. F. yra tas pats asmuo. 2018 m. rugsėjo 19 d. Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos patvirtinimas Nr. 15/2/1/1 yra vertinamas kritiškai, kadangi jis nėra tinkamas dokumentas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Minėtame rašte yra nurodyta, kad šis raštas yra sudarytas pagal turimą informaciją ir įrašus, todėl darytina išvada, kad Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų ministerija turi prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančius dokumentus, kurių pareiškėjas nei Migracijos departamentui nei teismui nėra pateikęs. Taip pat atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, Migracijos departamentas prašė teismą išreikalauti iš pareiškėjo dokumentus, kuriuos pareiškėjas gali gauti iš Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.
Šalies argumentai
5. 2021 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės tesimas nutartimi nustatė pareiškėjui 7 dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos, pateikti nuomonę dėl suinteresuoto asmens pateikto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.
6. 2021 m. vasario 18 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos. Pareiškėjas nurodė, kad mano, kad Migracijos departamento prašymas yra nepagrįstas ir netenkintinas, kadangi pateiktas Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento patvirtinimas yra oficialus šios valstybės institucijos dokumentas, tokio pobūdžio dokumentas, apteikiantis apibendrinančią informaciją ir yra išduodamas tam, kad dėl jo besikreipiančiam asmeniui nereikėtų rinkti paskirtų duomenų, patvirtinančių tuos pačius faktus. Be to, šis dokumentas yra tik vienas iš daugelio įrodymų, kuriais pareiškėjas grindžia savo prašymą, todėl jis turėtų būti vertinamas visų pateiktų įrodymų kontekste. Pareiškėjas pažymi, kad jei jis turėtų ar galėtų gauti įrodymus, tiesiogiai patvirtinančius prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto egzistavimą, juo būtų iš karto pateikę Migracijos Departamentui. Faktas, kad pareiškėjas privalėjo inicijuoti civilinę bylą, reiškia, kad tokio pobūdžio įrodymų jis neturi ir negali gauti. Taip pat jei pareiškėjas būtų įpareigotas pateikti Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento turimus dokumentus (nors pareiškėjo įsitikinimu, toks įpareigojimas būtų nepagrįstas ir neproporcingas), jis šiuo metu objektyviai neturėtų galimybės to padaryti. Pareiškėjo žiniomis, bei remiantis viešai prieinama informacija, Pietų Afrikos Vidaus reikalų departamentas dėl šiuo metu šalyje vyraujančios Covid-19 situacijos yra suspendavęs didelės dalies paslaugų teikimą. Taip pat pareiškėjas teikia ir prašo prie civilinės bylos prijungti papildomus rašytinius įrodymus: 1) Pareiškėjo senelės santuokos liudijimo nuorašą, iš kurio matyti, kad S. F. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su pareiškėjo seneliu C. I., taigi santuokos liudijimas paaiškina S. F. pavardės pasikeitimo į S. I. aplinkybes ir išsklaido bet kokias abejones, kad S. I. ir S. F. yra tas pats asmuo; 2) taip pat pareiškėjas pateikė išrašą iš Lietuviškų vardų atitikmenų anglų kalboje duomenų bazės, iš kurio matyti, kad Lietuvoje vartotas vietinis vardas Š. atitinka Pietų Afrikos Respublikoje vartojamą pasaulietinį vardą S.; 3) pareiškėjas pateikė išrašą iš Pietų Afrikos žydų duomenų bazės „SA J. R.“, iš kurio matyti, kad pareiškėjo senelė S. I. į Pietų Afrikos Respubliką atvyko iš Šeduvos, kuri įvardijama kaip jos kilmės vieta. Taip pat atsakydamas į suinteresuoto asmens nurodytus argumentus pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjas pareiškime pagrindė, kad Š. F. (-aitė) buvo L. F. dukra, tuo tarpu kaip buvo paaiškina aukščiau, Š. F. (-aitė), S. F. ir S. I. yra vienas ir tas pats asmuo, atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad S. I. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Be kita ko, paminėtina, kad S. I. Pietų Afrikos Respublikos Natūralizacijos pažymėjimas išduotas tik 1951 m. lapkričio 29 d., pažymėjime nurodyta, kad prieš natūralizaciją S. I. turėta pilietybės buvo Lietuvos, todėl darytina logiška prielaida, kad iki Pietų Afrikos Respublikos pilietybės įgijimo S. I. turėjo turėti kitos valstybės pilietybę, o Natūralizacijos pažymėjimas bei kiti pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ta pilietybė buvo būtent Lietuvos Respublikos. Migracijos Departamento pozicija, kad Natūralizacijos pažymėjimo nuorašo vertimas į lietuvių kalbą yra klaidingas, yra visiškai nepagrįsta. Nurodyto žodžio „nationality“ reikšmę reikia vertinti atsižvelgiant į jo pavartojimo kontekstą. Natūralizacijos pažymėjimas patvirtina, kad S. I. įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, taigi, natūralu, kad jame pažymima, jos prieš tai turėta pilietybė – Lietuvos. Sąvoka „nationality“ anglų kalboje turi tiek tautybės, tiek pilietybės reikšmę.
7. 2021 m. vasario 25 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame jis prašė priteisti iš suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo naudai 6 287,50 Eur pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuotas asmuo civilinėje byloje turi priešingą interesą, t. y. prašo teismo netenkinti pareiškėjo pareiškimo, pareiškėjas mano, kad šiuo atveju taikytina numatyta išimtis ir pareiškimo tenkinimo atveju jo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos iš Migracijos departamento.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoj a:
Pareiškimas tenkintinas.
8. Nustatyta, kad pareiškėjas I. I. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (kaip asmenų, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės) siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas neteismine tvarka kreipėsi Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikdama prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2020 m. spalio 16 d. priėmė įsakymą, kuriuo be kita ko, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo. Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 3 d. teikimu, kuriame Migracijos departamentas konstatavo, kad nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė S. I. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
9. CPK 445 straipsnyje nurodyta, jog teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi CPK 445 reguliuoja tokias situacijas, kai tam tikras juridinis faktas neakivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų ir asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės.
10. Pareiškėjui pateikus visus turimus dokumentus, Migracijos departamentas laikė, kad jie nėra pakankami, todėl, teismo vertinimu, minėtas Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 3 d. teikimas yra pakankamas patvirtinti, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą.
11. Suinteresuotas asmuo neginčija, kad pareiškėjas I. I. yra S. I. anūkas. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktas nesutrumpinto L. M. I. gimimo liudijimo išrašo iš Pietų Afrikos vidaus reikalų departamento nuorašas, kuriame nurodyta, kad L. I. I. motina yra S. F. bei nesutrumpinto I. I. (pareiškėjo) gimimo liudijimo išrašo iš Pietų Afrikos vidaus reikalų departamento nuorašas, kuriame nurodyta, kad I. I. tėvas yra L. M. I.. Pastarąją aplinkybę, t.y. kad S. I. yra pareiškėjo senelė pripažino ir Migracijos departamentas. Suinteresuoto asmens teigimu, byloje nėra pakankamai duomenų, kad S. (S.) I. ir Š. F. (F.(-aitė)) yra tas pats asmuo, taip pat, kad pareiškėjo senelė S. I. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojusį teisinį reguliavimą ir pilietybę išlaikė iki 1940 m. birželio 15 d. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, teismo vertinimu, byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad S. (S.) I. ir Š. F. (F.(-aitė)) yra tas pats asmuo, S. (S.) I. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu Lietuvos Respublikoje galiojusį teisinį reguliavimą ir pilietybę išlaikė iki 1940 m. birželio 15 d. (CPK 185 straipsnis).
12. Į bylą pateiktas pareiškėjo senelės S. I. santuokos liudijimo nuorašas patvirtina, kad S. F. ir C. I. (duomenys neskelbtini). sudarė santuoką. Sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad santuokos liudijimo nuorašas paaiškina S. F. pavardės pasikeitimo į S. I. aplinkybę. Taip pat iš Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugsėjo 19 d. patvirtinimo Nr. 15/2/1/1 nuorašo matyti, kad S. (S.) I. gimė (duomenys neskelbtini) m. kaip Š. F. (duomenys neskelbtini). Atvykus į Pietų Afriką jos pavardė buvo „angalnizuota“ į S. (S.) F.. 1951 m. lapkričio 29 d. S. (S.) F. buvo natūralizuota kaip Pietų Afrikos pilietė. Iš 1951 m. lapkričio 29 d. Iš Pietų Afrikos Sąjungos vidaus reikalų departamento Pretorijoje išduoto natūralizacijos akto nuorašo matyti, kad S. I. iki natūralizacijos turėta pilietybė – Lietuvos. Sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad Natūralizacijos pažymėjime nurodyto žodžio „nationality“ reikšmę reikia vertinti atsižvelgiant į jo pavartojimo kontekstą, o nagrinėjamu atveju pažymėjime nurodoma, kad S. I. įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, todėl pavartota frazė „nationality before naturalization“ („pilietybė prieš natūralizaciją“) reiškia, kad S. I. natūralizacijos metu neteko Lietuvos pilietybės, o ne tautybės, kaip kad teigia suinteresuotas asmuo. Be kita ko, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. lapkričio 3 d. pažymos nuorašas patvirtina, kad S. I. tėvas yra L. F. (L. F.), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Vadovaujantis 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsniu, Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai.
13. Teismas sutinka su suinteresuoto asmens argumentais, kad pareiškėjo pateikti dokumentai tiesiogiai nepatvirtina jos prašomo nustatyti juridinė reikšmę turinčio fakto. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 340/2009, yra išaiškinęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė.
14. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė. Šių netiesioginių įrodymų visuma, teismo vertinimu, leidžia spręsti, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjo senelė S. (S.) I. (mergautinė pavardė – F., ankstesniais duomenimis, vardas ir pavardė – Š. F. (-aitė)), gim. (duomenys neskelbtini) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir jos neteko 1951 m. natūralizacijos metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkintinas.
15. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo naudai 6 287,50 Eur pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuotas asmuo civilinėje byloje turi priešingą interesą, t. y. prašo teismo netenkinti pareiškėjo pareiškimo, pareiškėjas mano, kad šiuo atveju taikytina numatyta išimtis ir pareiškimo tenkinimo atveju jo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos iš Migracijos departamento.
16. CPK 443 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Teismų praktikoje nurodoma, kad, kaip ir bet kuris klausimas civiliniame procese, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išsprendžiamas remiantis bendraisiais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbią reikšmę sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi kaltė dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).
17. Nors šioje byloje pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai priešingi, tačiau, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, turinį, procesinį rezultatą byloje, į tai, kad nenustatytas suinteresuoto asmens piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš suinteresuoto asmens jo turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 dalimi, 444 - 448 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelė S. (S.) I. (mergautinė pavardė – F., ankstesniais duomenimis, vardas ir pavardė – Š. F. (-aitė)), gim. (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.