Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-03-15 · Administracinė byla Nr. I-343-171/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-03-15
Bylos Nr.
I-343-171/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02023-2009-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irena Paulauskienė, Henrikas Sadauskas, Rūta Miliuvienė
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
L. L.
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-343-171/2010Proceso Nr. 3-61-3-02023-2009-1Procesinio sprendimo kategorija 9.1, 9.8.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 15 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Rūtos Miliuvienės, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant atsakovės atstovei Raimondai Juodkaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) skundą dėl sprendimo panaikinimo, pareiškėja byloje L. L., trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

atsakovė kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), kuriuo prašo panaikinti 2009-11-09 Mokestinių ginčų komisijos sprendimą Nr. S-354(7-314/2009) ir palikti galioti VMI 2009-08-10 sprendimą Nr. 68-232.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, nes mano, kad ji netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Atsakovė pažymėjo, kad jos ir Mokestinių ginčų komisijos nuomonė dėl fakto klausimų sutampa, tačiau skirtingai yra interpretuojamos teisės aktų nuostatos.

Atsakovė paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pagal 2007-03-01 sutartį pareiškėja už 165 000 Lt (24 444,44 Lt/arą) pardavė jai priklausiusias 3/8 dalis Sklypo Nr. 2 UAB „Capital Invest“, kuri išskaičiavo 24 750 Lt pajamų mokesčio sumą. Atsižvelgiant į formalųjį pirkimo-pardavimo sutarties turinį, UAB „Capital Invest“ (šiuo atveju mokestį išskaičiuojantis asmuo) įvykdė pareigą, numatytą GPM įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovė nurodė, prievolė sumokėti GPM tenka ne tik mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, bet ir gyventojui (mokesčių mokėtojui). Atsakovė pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-10-01 nutartis administracinė byla Nr. A442-773/2009).

Atsakovė pažymėjo, kad jeigu pareiškėja, kaip ir privalėjo, būtų deklaravusi visas turto pardavimo pajamas, tai jos deklaracijoje būtų apskaičiuotas pajamų mokesčio skirtumas tarp apskaičiuotos ir išskaičiuotos mokesčio sumos, kurį (skirtumą) ji privalėjo sumokėti iki gegužės 1 d. Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėja privalėjo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, tačiau nedeklaravo 1 265 625 Lt pardavimo pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą ir tuo pažeidė GPM įstatymo 27 straipsnio 7 dalį, kuri nustato, kad skirtumą tarp apskaičiuotos ir išskaičiuotos GPM sumos sumoka gyventojas, bei 27 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaruojamos tiek A klasės, tiek B klasės pajamos.

Atsakovė pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija pripažino, kad mokesčių administratorius tinkamai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį, t. y. tinkamai atkūrė iškreiptas sandorio aplinkybes, tačiau Mokestinių ginčų komisija Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatas taikė ne visa apimtimi. Atsakovė paaiškino, kad mokesčių administratorius, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatas, nustatė, kad pareiškėja ir su ja susiję asmenys, t. y. A. L. ir K. A., sukūrė situaciją, formaliai atitinkančią įstatymų reikalavimus, tačiau sudariusią prielaidas neteisėtai gauti mokestinę naudą, kas prieštarauja mokesčio mokėtojo pareigai apskaičiuoti mokesčio bazę ir mokestį nesiimant veiksmų, kurių tikslas nesąžiningai gauti mokestinę naudą. Pareiškėja ir su ja susiję asmenys, A. L. ir K. A., 2007-03-01 sutartyse nustatė žymiai mažesnę Sklypo Nr. l bei 3/8 dalies Sklypo Nr. 2, nuo kurių įsigijimo nepraėję trys metai, vertę nei yra tikroji jų kaina, bei žymiai didesnę A. L. su sutuoktine priklausančios 5/8 dalies Sklypo Nr. 2, nuo kurių įsigijimo praėję trys metai, vertę, su tikslu sumažinti mokėtiną į biudžetą GPM, kadangi A. L. su sutuoktine 5/8 dalis Sklypo Nr. 2 įsigijo 2001-04-13, t. y. daugiau kaip prieš trejus metus, todėl vadovaujantis GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu pajamos gautos už parduotą žemės sklypo dalį neapmokestinamos GPM, o pajamos gautos už Sklypą Nr. 1 ir pareiškėjos 3/8 dalis Sklypo Nr. 2 GPM apmokestinamos, nes žemės sklypas Nr. 1 ir Sklypo Nr. 2 3/8 dalis įsigyti atitinkamai 2007-01-23 ir 2004-10-13, t. y. nuo įsigijimo nėra praėję treji metai. Dirbtinis 2007-03-01 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainų paskirstymas buvo pareiškėjos, K. A. ir A. L. sprendimas, siekiant mokestinės naudos, t. y. siekis sumažinti GPM mokėjimą nuo žemės sklypo dalių, kurios buvo įsigytos nepraėjus trims metams ir kurių pajamos, vadovaujantis GPM įstatymo nuostatomis, priskiriamos apmokestinamoms pajamoms.

Atsakovė pažymėjo, kad mokesčių administratorius mokestines prievoles perkėlė gyventojui būtent todėl, kad pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, sandorius vertino kompleksiškai, atsižvelgdamas tiek į mokestį išskaičiuojančio asmens, tiek į gyventojo tikslus, gautą mokestinę naudą bei kitas aplinkybes. Šiuo atveju, dirbtinis 2007-03-01 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainų paskirstymas lėmė nepagrįstos mokestinės naudos atsiradimą ir šią naudą faktiškai gavo pareiškėja ir jos sūnus K. A., kadangi išvengė GPM, kuris būtų išskaičiuotas iš jiems išmokamų išmokų. Pareiškėja nedeklaruodama 1 265 625 Lt turto pardavimo pajamų nesilaikė GPM įstatymo 27 straipsnio nuostatų, todėl mokesčių suma apskaičiuota pareiškėjai, o ne mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija nagrinėjamu atveju rėmėsi tik GPM įstatymo 23 straipsniu, nustatančiu prievolę išskaičiuoti pajamų mokestį, bet neatsižvelgė į GPM įstatymo 27 straipsnį, kuriame nustatomos prievolės pajamas deklaruojančiam gyventojui sumokėti pajamų mokestį, ir į pareiškėjos padarytą pažeidimą.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą patenkinti (b. l. 35).

Atsiliepimas

Pareiškėja su atsakovės skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 25–27) nurodė, kad nesutinka ir su Mokestinių ginčų komisijos ir su VMI bei Vilniaus AVMI priimtais sprendimais.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo Sklypo Nr. 1 vertę, nes jos užsakymu parengtose žemės sklypų verčių vertinimo išvadose užfiksuota 420 000 (keturių šimtų dvidešimt tūkstančių) Lt dydžio Sklypo Nr. 1 vertė, kuri nesiskiria nuo Sklypo Nr. 1 pardavimo kainos (434 700 Lt), už kurią šį žemės sklypą K. A. pardavė UAB „Capital Invest“. Pareiškėja mano, Turto vertinimo pažyma mokesčių administratorius negali remtis apskaičiuodamas Sklypo Nr. 1 vertę. Pareiškėja mano, kad mokesčių administratorius, nesutikdamas su žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina, privalėjo atlikti papildomą šio žemės sklypo vertinimą. Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sandorių tikslas buvo vienintelis – mokestinės naudos siekimas. Komisija, priimdama sprendimą, tinkamai neįvertino pareiškėjos pateiktų įrodymų, kurie paneigia, mokesčių administratoriaus nepagrįstas išvadas, jog, pinigai, gauti iš žemės sklypų pardavimo, faktiškai buvo paskirstyti tarp K. A., pareiškėjos ir A. L. kitaip negu buvo nurodyta žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse.

Trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė atsakovės skundą ir prašė teismo jį patenkinti (b. l. 24).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus AVMI atlikusi Pareiškėjos GPM mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2007-01-01–2007-12-31, 2009-03-31 surašė Patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-35 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 32–37), kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo 164 435 Lt GPM ir 23 027 Lt GPM delspinigių. 2009-06-08 Vilniaus AVMI sprendimu Nr. (21.26)-256-236 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 29–31) patvirtino Patikrinimo aktą ir paskyrė 16 444 Lt GPM baudą. Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą VMI 2009-08-10 sprendimu Nr. 68-232 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 22–24) patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą ir pareiškėjos skundą atmetė. Mokestinių ginčų komisija 2009-11-09 priėmė sprendimą Nr. S-354(7-314/2009) (b. l. 6–16), kuriuo pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino VMI 2009-08-10 sprendimą Nr. 68-232 ir pareiškėjos skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Atsakovė su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti. Skunde atsakovė nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija netinkamai aiškino GPM įstatymo nuostatas.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas.

Iš nurodytos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundo sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005; Administracinių teismų praktika, Nr. 7).

Taigi, mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika, Nr. 6).

Tokio Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-11-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-972-04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-01-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A8-738-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-02-06 sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-09 nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009).

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Įstatymas nenumato jokių apribojimų mokesčių mokėtojui paduoti skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo. Taigi mokesčių mokėtojas gali skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tiek dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tiek dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Iš Lietuvos Teismų Informacinės Sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėja 2009-12-04 padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-11-09 sprendimą Nr. S-354(7-314/2009) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009-08-10 sprendimą Nr. 68-232. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-12-29 nutartimi nutarė pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu. Dėl šios nutarties pareiškėja yra pateikusi atskirąjį skundą, kuris 2010-01-15 nutartimi buvo priimtas ir išsiųstas į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Tokiu būdu pareiškėja iki bylos nagrinėjimo dar nebuvo tinkamai pasinaudojusi Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise. Teismas pažymi, kad nors dar nėra galutinai išspręstas pareiškėjos skundo priėmimo klausimas, tačiau bet kuriuo atveju, pareiškėjai šis teismo sprendimas neatims galimybės ginčyti mokesčių administratorių ir mokestinių ginčų komisijos sprendimus, jeigu jis tinkamai pasinaudos savo teise kreiptis su skundu į teismą.

Todėl šią administracinę bylą nagrinėjantis teismas yra saistomas skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą.

Spręsdami šį mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija skirtingai interpretavo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 4 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 7 dalis (2002-07-02 redakcija, galiojusi iki 2008-12-30) nustatė, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja 2007 m. pateikė metinę pajamų mokesčio deklaraciją (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 102), joje deklaravo, kad iš UAB „Capital Invest“ gavo 165 000 Lt pajamas (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 103). Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Capital Invest“ išskaičiavo 24 750 Lt pajamų mokestį (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 32–37).

Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pagal 2007-03-01 sutartį (registracijos Nr. DT-782) (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 54–60) pareiškėja už 165 000 Lt pardavė jai priklaususias 3/8 dalis, o A. L. (pareiškėjos sūnus) su sutuoktine T. L. už 3 900 300 Lt pardavė jiems priklaususias 5/8 dalis 0,18 ha žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g., Vilnius (toliau Sklypas Nr. 2) pirkėjui UAB „Capital Invest“. Pareiškėja 3/8 Sklypo Nr. 2 dalis įsigijo 2004-10-13 pagal pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 50–52) ir 2004-10-13 turto perdavimo-priėmimo aktą (registracijos Nr.(duomenys neskelbtini)) (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 53) už 64 740 Lt. Pareiškėjos L. L. sūnus K. A.ir UAB „Capital Invest“ 2007-03-01 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini).) (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 62–67), pagal kurią K. A. pardavė 0,0600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., esantį (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje (toliau – Sklypas Nr. 1) 434 700 Lt.

Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad Sklypas Nr. 1 ir Sklypas Nr. 2 ribojasi, Sklypo Nr.1 ir Sklypo Nr. 2 pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos vieną dieną (2007-03-01), visa 0,24 ha (0,06 ha + 0,18 ha) teritorija buvo parduota už bendrą 4 500 000 Lt (434 700 Lt + 4 065 300 Lt) sumą, abi sutartis pasirašė pareiškėjos sūnus K. A., t. y. vieną kaip įgaliotas asmuo, kitą pats savarankiškai; abu žemės sklypus įsigijo vienas pirkėjas (UAB „Capital Invest“), Sklypas Nr. 2 yra netaisyklingo daugiakampio formos, pailgas, siaurėjantis ties viduriu, nepalankiai išsidėstęs statybų atžvilgiu, o Sklypas Nr. 1 pagerina Sklypo Nr. 2 formą, bendra Sklypo Nr. 1 ir Sklypo Nr. 2 teritorija pasidaro žymiai taisyklingesnė, patrauklesnė, patogi statyboms ir būsimųjų objektų išdėstymui. Pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos skirtingos ir logiškai nepaaiškinamos šalia esančių žemės sklypų 1 aro pardavimo kainos: Sklypo Nr. 1, kuris yra taisyklingo stačiakampio formos, 1 aro pardavimo kaina yra 72 450 Lt (434 700 Lt/0,06 ha), o Sklypo Nr. 2, kuris yra netaisyklingo daugiakampio formos ir nepatogaus išplanavimo, 1 aro pardavimo kaina – 225 850 Lt (4 065 300 Lt/0,18 ha). Nei pareiškėja, nei K. A., atstovavęs pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų, kurie ekonomiškai pagrįstų sutartyse nustatytas kainas. Pareiškėjai priklausančios 3/8 Sklypo Nr. 2 dalys parduotos UAB „Capital Invest“ už 165 000 Lt (24 444,44 Lt/arą (165 000 Lt / (3/8 x 0,18 ha), o A. L. 5/8 Sklypo Nr. 2 dalys parduotos už 3 900 300 Lt (346 693,33 Lt/arą (3 900 300 Lt / (5/8 x 0,18 ha). K. A. 2009-02-24 paaiškinimuose pripažino, kad Sklypai buvo parduodami, kaip viena teritorija, skyrėsi tik pinigų paskirstymas (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 73–74). UAB „Capital Invest“ vadovas T. M. Vilniaus AVMI pateiktame paaiškinime (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 75–76) nurodė, kad derybos dėl sklypų įsigijimo buvo vedamos su pareiškėjos sūnumi K. A., taip pat nurodė, jog jiems buvo svarbi visos 24 arų teritorijos kaina, o ne atskirų žemės sklypų ar jų dalių kaina; jie įsigijo bendrą 24 arų teritoriją, nes atskiri žemės sklypai dėl sklypų formos įmonei nebuvo reikalingi; kainas, kurios nurodytos pirkimo-pardavimo sutartyse, nurodė žemės sklypų pardavėjai. Tokius paaiškinimus patvirtina 2007-02-15 UAB „Capital Invest“ akcininkų susirinkimo protokolas (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 77–78), kuriame nurodoma, kad perkama teritorija už vieną bendrą kainą. Nekilnojamojo turto vertintojų UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto vertės nustatymo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 79) nurodyta, kad vertinamos 0,24 ha teritorijos rinkos vertė yra 4 500 000 Lt, iš jų Sklypas Nr. 2 įvertintas 3 375 000 Lt (3 337 5000 Lt/18 arų = 187500 Lt už arą), o Sklypas Nr. 1 įvertintas 1 125 000 Lt (1 125 000 Lt/ 6 arų = 187 500 Lt už arą), vertės nustatymo data 2007-03-26. Įvertinęs surinktus įrodymus, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad faktiškai pardavėjai gavo kitas pajamų sumas, negu nurodyta 2007-03-01 pirkimo-pardavimo sutartyse. Mokesčių administratorius konstatavo, kad dirbtinis 2007-03-01 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainų paskirstymas buvo pareiškėjos ir su ja susijusių asmenų sprendimas, siekiant mokestinės naudos – sumažinti GPM mokėjimą nuo žemės sklypo dalių, kurios buvo įsigytos ir parduotos, nepraėjus trejiems metams, ir kurių pajamos, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktu priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Mokesčių administratorius realias žemės sklypų kainas nustatė, remdamasis UAB „Ober-Haus“ atlikta sklypų rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr.(duomenys neskelbtini), ir padarė išvadą, kad abiejų parduotų sklypų vertė, skaičiuojant kainą už arą, turėjo būti nustatyta pagal vienodą aro kainą – 18 500 Lt. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad dirbtinis 2007-03-01 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainų paskirstymas buvo pareiškėjos, K. A. ir A. L. sprendimas, siekiant mokestinės naudos, t. y. siekis sumažinti GPM mokėjimą nuo žemės sklypo dalių, kurios buvo įsigytos nepraėjus trejiems metams ir kurių pajamos, vadovaujantis GPM įstatymo nuostatomis, priskiriamos apmokestinamoms pajamoms. Mokesčių administratorius nustatė, kad sandorių aplinkybės yra iškreiptos ir jais siekta mokestinės naudos, todėl mokesčio bazė ir mokesčio suma apskaičiuotos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostata. Tokiu būdu pareiškėjos pajamomis pripažinta 1 265 625 Lt ir nuo jų apskaičiuoti mokėtini mokesčiai.

Mokestinių ginčų komisija sprendime pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad dirbtinis 2007-03-01 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas kainų paskirstymas buvo pareiškėjos ir su ja susijusių asmenų sprendimas, siekiant mokestinės naudos. Todėl Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad VMI pagrįstai padarė išvadą, kad ginčo sandorių tikslas buvo vienintelis – mokestinės naudos siekimas, ir pareiškėjos mokestines prievoles nustatė, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Tačiau Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, kad santykiuose su UAB „Capital Invest“ pareiškėja yra mokesčių mokėtoja, o UAB „Capital Invest“ mokestį išskaičiuojantis asmuo. Mokestinių ginčų komisija laikosi pozicijos, kad nors pagal GPM įstatymo 3 straipsnio nuostatas GPM mokėtojas yra pareiškėja, tačiau visos gyventojo pajamos į klases skirstomos būtent pagal GPM mokėjimo tvarką, t. y. įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad GPM nuo pajamų, priskiriamų A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti pajamas išmokantis ir mokestį išskaičiuojantis asmuo. Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjai priklausančią mokėti GPM sumą, turėjo vadovautis GPM įstatymo nustatyta GPM apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka ir taikydamas GPM įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nuostatas apmokestinimo klausimus spręsti UAB „Capital Invest“ apmokestinimo metu. Todėl šioje dalyje Mokestinio ginčo komisija grąžino pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-10-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje (Nr. A442-773/2009), kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai, nurodė, kad prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį tenka ne tik mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, bet ir gyventojui (mokesčių mokėtojui). Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad VMI, apmokestindama žemės sklypo pardavėją, kuri privalėjo deklaruoti pajamas, tinkamai taikė GPM įstatymo nuostatas ir pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, kuriame nurodyto įstatymo nuostatos buvo pritaikytos kitaip, priėmė teisingą sprendimą.

Mokesčių administratorius nustatė, kad 2007-03-01 žemės pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas siekiant asmeninės naudos ir turint tikslą sumažinti žemės sklypo dalies, nuo kurios įsigijimo nepraėjo 3 metai, vertę. Šiuo atveju mokestinę naudą dėl žemės sklypo vertės sumažinimo gavo pareiškėja ir jos sūnūs, taip pat jie gavo ir pinigines lėšas už parduotą žemę, iš kurių turėjo būti išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi (2003-12-18 įstatymo Nr. IX-1913 redakcija, galiojusi iki 2008-12-30), pareiškėja privalėjo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, kurioje privalėjo nurodyti realiai gautas pajamas, o to nepadarius, ji turi pareigą sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį nuo realiai gautų pajamų, šio mokesčio delspinigius ir baudą. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, pajamų mokesčio deklaraciją pateikė, tačiau joje nedeklaravo 1 265 625 Lt (pajamų, kurias realiai gavo už parduotą Sklypo Nr. 2 dalį).

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir formuojamą praktiką, daro išvadą, kad atsakovė tinkamai taikė GPM įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas apmokestindama pareiškėją, o Mokestinių ginčų komisija šias nuostatas išaiškino ir taikė netinkamai, todėl priėmė neteisėtą sprendimą dėl VMI sprendimo panaikinimo ir pareiškėjos skundo perdavimo centiniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovės skundą ginčija faktines Mokestinių ginčų komisijos 2009-11-09 sprendimu nustatytas aplinkybes dėl parduoto nekilnojamojo turto vertinimo. Tačiau, nesant teismo priimto pareiškėjos skundo dėl šio Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, teismas nevertina pareiškėjos nurodomų Mokestinių ginčų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų. Šio ginčo ribas apibrėžė VMI paduotas skundas, o faktinės aplinkybės vertinamos tik ta prasme, kad Mokestinių ginčų komisija ir atsakovės nuomonės nesutapo tik dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo. Faktines aplinkybes, be to ir Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio nuostatų taikymo teisėtumą, patvirtino ir Mokestinių ginčų komisija. Todėl šiuo atveju nenagrinėjami nei pareiškėjos nurodomi argumentai dėl faktinių aplinkybių, jų įvertinimo, bet ir pareiškėjos atsiliepime keliami reikalavimai. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės ginčo byloje kelti šalims priešpriešinius reikalavimus. Tuo tarpu, nesant bylos nagrinėjimo metu priimto pareiškėjos skundo teismui, nėra galimybės ir bylas sujungti, nors tokią galimybę numato Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 1 dalis.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendžia

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą tenkinti.

Panaikinti 2009-11-09 Mokestinių ginčų komisijos sprendimą Nr. S-354(7-314/2009).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Irena PaulauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas