Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai V. S. ir A. S. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-7; 29-34) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 10K-14650 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išduoti V. S. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškino, jog pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, mirusio Lietuvos Respublikos piliečio V. S. mama. Vieninteliai išlikę V. S. giminaičiai yra Lietuvos Respublikos piliečiai vaikaičiai pareiškėjas A. S. ir O. S.. Teigė, kad pareiškėja yra labai silpnos sveikatos: 2010 metais patyrė insultą, sunkiai vaikšto, beveik akla. Paaiškino, kad Rusijos Federacijoje pareiškėja nei giminaičių, nei turto neturi. Teigė, kad V. S. turi laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, gyvena du metus pas pareiškėją A. S., yra jo išlaikoma. Nurodė, kad pareiškėja į Rusijos Federaciją grįžti neketina, kadangi nėra kam ten ja pasirūpinti. Paaiškino, jog laikinas leidimas pareiškėjai nesuteikia galimybių pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą apsidrausti nei savanorišku, nei privalomuoju draudimu, pareiškėjos nesutinka apdrausti ir privatūs draudikai. Pabrėžė, kad pareiškėjo šeimai yra didelė ne tik fizinė, bet ir finansinė našta prižiūrėti ir išlaikyti močiutę, bet dėl artimų giminystės ryšių, moralės principų ir gailesčio senam žmogui įsipareigojo ja rūpintis ir neapleisti. Paaiškino, kad senam žmogui ypatingai reikalinga medicininė priežiūra, o leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjai Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu suteiktų teisę apsidrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Pažymėjo, jog Departamentas atsisakė pareiškėjai suteikti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, motyvuodamas tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 26 dalį močiutė nėra šeimos narys ir tuo, kad šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog leidimas nuolat gyventi Lietuvoje suteikiamas tik tiems šeimos nariams, su kuriais Lietuvos Respublikos pilietis gyveno užsienio valstybėje. Nurodė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Komisija yra pažymėjusi, jog šeimos gyvenimas tarp senelių ir vaikaičių gali būti ir tada, kai jie negyvena kartu, bet yra susiformavę glaudūs šeiminiai ryšiai, ypač kai dažnai bendraujama, todėl vertinant šeimos gyvenimą, pareiškėjų manymu, turėtų būti atsižvelgiama į bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, tarpusavio įsipareigojimų pobūdį ir kt. Atkreipė dėmesį, jog Žmogaus teisių stebėjimo instituto teigimu, pareiškėjos atveju galima tiesiogiai remtis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB, nors Rusijos Federacija ir nėra Europos Sąjungos valstybė narė. Tvirtino, kad remiantis direktyva 2004/38/EB močiutė laikytina šeimos nariu, todėl tuo pagrindu turėtų būti išduodamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Teigė, kad pareiškėja yra diskriminuojama tautybės, kilmės, pilietybės pagrindu, nes jei ji būtų Europos Sąjungos valstybės narės pilietė, tai ji būtų pripažinta šeimos nariu. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai yra sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginius palikuonis, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai, Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomi giminaičiai pagal tiesiąją aukštutinę liniją, tačiau pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 26 dalį močiutė nėra šeimos narys. Paaiškino, kad pareiškėjai laikinas leidimas gyventi Lietuvoje suteiktas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, todėl A. S. kasmet privalo sutvarkyti daug dokumentų, įrodančių, jog V. S. sveikata silpna, taip pat reikia turėti 10 000 Lt santaupų, nes, jei A. S. neturėtų santaupų, neįrodytų, kad močiutei reikalinga skubi būtinoji medicininė pagalba. Pažymėjo, kad jeigu pareiškėjos sūnus V. S. būtų gyvas, tai jai Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu būtų suteiktas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Paaiškino, jog, kai pareiškėjos sūnus dar buvo gyvas, jai nebuvo būtinybės važiuoti gyventi į Lietuvą, nes jos sveikata buvo pakankamai gera, ji galėjo pati savimi pasirūpinti. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punktas nereikalauja gyventi kartu, ši įstatymo nuostata reikalauja tik atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys.

Pareiškėjai V. S. ir A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 91-96) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir įpareigoti Departamentą išduoti V. S. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad Departamento Sprendime, kuriuo atsisakyta suteikti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje V. S., nebuvo prašyta ištaisyti kokių nors trūkumų, nurodyta, kad Sprendimas gali būti skundžiamas teismui, kas, pareiškėjų manymu, rodo, kad Sprendimas yra administracinis aktas. Atkreipia dėmesį, kad prašymą dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje yra pasirašęs ne tik A. S., bet ir V. S.. Nurodo, kad teismas nebuvo aktyvus, nepadėjo pareiškėjui rinkti įrodymų, neprašė jokių įrodymų, nepaaiškino, kokių dokumentų ar įrodymų trūksta. Pabrėžia, kad formalus teisės aktų taikymas nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi, pamatiniais teisės principais, bona fide bei gera morale. Nurodo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, paaiškina, kad A. S. du metus gyvena su močiute, žmona bei savo mažamečiais vaikais, ir daro išvadą, kad teismas, formaliai vertindamas ir taikydamas įstatymus, savo sprendimu kelia grėsmę šeimai, visiems šeimos nariams, tarp kurių yra susiformavę glaudūs šeiminiai ryšiai. Nurodo, kad užsieniečiai, aukštutinės eilės giminaičiai, kurių vaikai mirę, pagal nacionalinius teisės aktus negali gauti nei laikino, nei nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje. Teigia, kad teisinio reguliavimo trūkumus įrodo reali grėsmė pareiškėjai būti išsiųstai iš šalies. Paaiškina, kad A. S. šiuo metu yra bedarbis, todėl kyla grėsmė, kad jis neturės 10 000 Lt, kuriuos reikia turėti norint Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad, jei pareiškėjos sūnus būtų gyvas, Departamentas būtų suteikęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Mano, kad sūnaus mirtis negali būti pagrindas atsisakyti suteikti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pažymi, jog viešasis interesas reikalauja, kad senais žmonėmis, savo šeimos nariais būtų rūpinamasi. Daro išvadą, kad V. S. nepripažinimas šeimos nariu, jos išsiuntimas iš šalies yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimas.