- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-04
- Bylos Nr.
- 2SA-57-56/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
Teisėja R. Mikonienė Proc. sprendimo kategorijos:121.14;121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. gegužės 4 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Petro Jaržemskio,
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos V. S. skundas suinteresuotiems asmenims antstoliui Dainiui Šidlauskui ir V. K. dėl antstolio veiksmų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja V. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti antstolio (vykdomojoje byloje Nr. 0178/10/01270) 2010 m. rugpjūčio 27 d. patvarkymą dėl informacijos pateikimo ir 2010 m. rugpjūčio 27 d. Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, nevykdymo aktą, taip pat įpareigoti antstolį nutraukti vykdomuosius veiksmus.
Nurodė, kad antstolis, neįvykdęs pareigos patikrinti, ar pareiškėja trukdo vykdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, priėmė iš V. K. ir pradėjo vykdyti 2010 m. birželio 7 d. Panevėžio apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 936 dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, tokiu būdu pažeisdamas jam teisės aktais nustatytas pareigas. Pareiškėjos nuomone, vien vykdomojo dokumento pateikimas antstoliui negali būti pagrindas pradėti vykdymo veiksmus. Teismo sprendime yra nustatyta jo vykdymo tvarka, todėl jis negali būti vykdomas priverstinai. Be to, pareiga vykdyti sprendimą kyla ne pareiškėjai, o V. K., tuo tarpu antstolis nenustatęs, kad pareiškėja nevykdo savo pareigų pagal vykdomąjį dokumentą, nepagrįstai priėmė skundžiamus patvarkymus. Be to, nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad ji trukdė vykdyti vykdomąjį dokumentą, todėl skundžiamus patvarkymus prašė panaikinti.
Atsiliepimas
Antstolis Dainius Šidlauskas atsiliepime prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad, pagal vykdomojo dokumento turinį, pareiškėja yra skolininkė, o V. K. – išieškotojas, todėl pareiga atlikti su vykdomuoju dokumentu susijusius veiksmus tenka pareiškėjai. Teisės aktai įtvirtina antstolio pareigą ir teisę priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti jį vykdyti, todėl antstolis, gavęs iš V. K. vykdomąjį dokumentą ir išklausęs pastarojo paaiškinimo, kad pareiškėja nesudaro galimybių vykdyti sprendimą, tokiu būdu nustatė, kad nėra kliūčių priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą. Susitikimo Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriuje metu buvo išreikšta vaiko valia bendrauti su tėvu V. K., todėl su pareiškėja buvo sudarytas susitarimas dėl netrukdymo V. K. bendrauti su vaiku. Antstolis, gavęs V. K. pranešimą, kad pareiškėjo nesilaiko minėto susitarimo, priėmė aktą dėl sprendimo nevykdymo.
V. K. atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko, nes pareiškėja nesudarė galimybės matytis su judviejų vaiku.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartimi skundas atmestas.
Teismas pažymėjo, kad antstolis Dainius Šidlauskas 2010 m. birželio 11 d. priėmė vykdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. išduotą vykdomąjį raštą kuriuo nustatyta išieškotojo V. K. bendravimo su sūnumi V. S., gyvenančiu su skolininke V. S. tvarka. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. išduotame vykdomajame rašte buvo nurodyta V. S. pareiga netrukdyti V. K. bendrauti su sūnumi V. S., todėl teismo vertinimu sprendimą, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas turėjo vykdyti pareiškėja, o ne kaip ji teigė, V. K.. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad vien vykdomojo dokumento pateikimas antstoliui negali būti pagrindas pradėti vykdymo veiksmus, nes teismo vertinimu pagal Civilinio proceso kodekso 586 straipsnio 1 dalį, būtent vykdomasis dokumentas yra pagrindas pradėti vykdymo veiksmus ir antstolio atliekami vykdymo veiksmai yra privalomi, todėl skirtingai, nei nurodė pareiškėja, sprendimas kuriame nurodyta jo vykdymo tvarka, turėjo būti vykdomas antstolio. Įvertinęs bylos aplinkybes, bei antstolio atliktų veiksmų teisėtumą, teismas padarė išvadą, jog antstolis, susipažinęs su vykdomuoju dokumentu ir išklausęs išieškotojo paaiškinimus pagrįstai konstatavo, kad nėra akivaizdžių kliūčių pradėti vykdymo procesą, nes teismo vertinimu, tokiais atvejais laikantis ekonomiškumo principo, jokių kitų įmanomų priemonių patikrinti akivaizdžių kliūčių fakto nebuvo galimybės. Teismas nustatė, kad antstolis informavo pareiškėją apie jos pareigą netrukdyti išieškotojui matytis su vaiku, tačiau, gavęs išieškotojo pranešimą, kad skolininkė ir toliau nevykdo savo pareigos vykdyti sprendimą, kurio pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas, antstolis, remdamasis Civilinio proceso kodekso 771 straipsnio 1 dalimi, 2010 m. rugpjūčio 27 d. priėmė Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, nevykdymo aktą. Teismo vertinimu, šiuo atveju, išieškotojo pranešimas, kad skolininkė trukdo matytis su vaiku, buvo tinkamas pagrindas priimti Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, nevykdymo aktą. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendė, kad antstolio vykdomojoje byloje Nr. 0178/10/01270 atlikti veiksmai, tame tarpe skundžiami patvarkymai, yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nebuvo pagrindo (LR CPK 513 str., 585 str., 586 str., 651 str., 771 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Pareiškėja V. S. atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjos skundą pagal jame išdėstytus argumentus ir motyvus; atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant dėl pareiškėjos kliudimo ar nekliudimo V. K. bendrauti su sūnumi, būtina išklausyti nepilnamečio (15-ečio vaiko) V. S. parodymus dėl jo bendravimo su tėvu, todėl išimties tvarka prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka ir apklausti nepilnametį V. S.. Kadangi V. K. nepateikė jokių konkrečių įrodymų apie tai, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėja kliudo vykdyti teismo sprendimą, o ginčas yra susijęs su šeimos byloje priimto teismo sprendimo vykdymu, iki teismo posėdžio pareikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikti išvadą dėl V. K. ir V. S. bendravimo galimybių laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio 27 d., kai buvo surašytas skundžiamasis sprendimo nevykdymo aktas; iš suinteresuotų asmenų pareiškėjos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal iki skundo nagrinėjimo pabaigos pateiktus dokumentus.
Nurodo, kad skundžiamoji teismo nutartis priimta nepranešus nei pareiškėjai, nei jos atstovei, nes pranešimas apie būsimą nutarties priėmimą 2010 m. spalio 26 d. pareiškėjos atstovei įteiktas tik po nutarties priėmimo tik 2010 m. spalio 27 d., o pareiškėjai pranešimas aplamai nebuvo siųstas. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas rėmėsi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. išduotu vykdomuoju raštu, kuriame nurodoma, jog pareiškėja V. S. neturi trukdyti V. K. bendrauti su sūnumi V. S., todėl teismo vertinimu pareiškėja turėjo vykdyti išduotą vykdomąjį raštą. Teismas nepagrįstai sprendė, jog antstolis neturėjo jokių kliučių pradėti vykdymo procesą ir nebuvo jokių galimybių patikrinti akivaizdžių kliūčių buvimą. Be to teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad vien išieškotojo pranešimas yra tinkamas pagrindas antstoliui nustatyti, kad skolininkė nevykdo teismo sprendimo. Pareiškėja siekdama paneigti pirmos instancijos teismo išvadas, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį iškviečiant ir apklausiant nepilnametį V. S. (15 metų), nes jo parodymai patvirtintų ar paneigtų faktą, kad pareiškėja trukdo V. K. bendrauti su sūnumi V. S.. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas rėmėsi aplinkybe, kad Panevėžio m. apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. išduotame vykdomajame rašte yra nurodyta V. S. pareiga netrukdyti V. K. bendrauti su V. S. (CPK 648 str. 1 d. 4 p.). Tačiau teismo argumentas neatitinka Panevėžio m. apylinkės teismo sprendimo rezoliucinės dalies teksto bei vykdomojo rašto turinio, nes teismo sprendime nustatyta ,,kad V. K. susitarus su V. S. gali matytis ir bendrauti su savo sūnumi V. S., gim. 1995 m. rugpjūčio 29 d., vieną kartą savaitėje po 1 valandą po pamokų. Kas antrą kiekvieno mėnesio savaitgalį šeštadienį ir sekamdienį pasiimti sūnų nuo 9 valandos iki 14 valandos arba nuo 9 valandos iki 18 valandos be nakvynės pas ieškovą. Ieškinio dalyje dėl bendravimo su vaiku atostogų metu netenkinti“. Tokiu būdu teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nustatyta V. K. pareiga aktyviai veikti siekiant matytis ir bendrauti su sūnumi. Tuo tarpu jokių pareiškėjos pareigų nekliudyti, organizuoti šiuos susitikimus, skatinti tėvą ir vaiką matytis, teismo sprendime nenumatyta, todėl teismo sprendimu nustačius pareigą ne pareiškėjai, o pačiam V. K., antstolis neturėjo teisinio pagrindo pradėti priverstinio vykdymo veiksmų. Be to V. K. teigdamas, jog pareiškėja trukdo susitikti su sūnumi ir dėl to pateikdamas pranešimą antstoliui, neįrodė trukdymo matytis ir bendrauti su vaiku fakto. Byloje taip pat nepateikti duomenys, kada ir kokiais veiksmais buvo trukdoma matytis ir bendrauti su vaiku, todėl teismo išvada, jog V. K. pranešimo antstoliui pakanka, kad būtų priimtas sprendimo nevykdymo aktas nepagrįsta, priimta visiškai neįvertinus priešingos šalies argumentų. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog apie tą patį faktą abi šalys kalba iš esmės skirtingai ir nesiaiškino tikrųjų V. K. kreipimosi į teismą priežasčių, jų nenustatinėjo, tokių būdu priimdamas neteistą nutartį.
Antstolis Dainius Šidlauskas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti
Nurodo, kad teismo sprendimas privalomas visiems asmenims. Tuo tarpu antstolis neturi teisės revizuoti teismo išduoto vykdomojo rašto turinio, todėl veikė vadovaudamasis išduotu vykdomuoju raštu, įvertinęs tiek skolininkės tiek išieškotojo pageidavimą surengti susitikimą vaiko teisių apsaugos tarnyboje kuri pranešė, kad tokia galimybė yra tik darbo valandomis ir darbo dienomis bei suorganizavo išieškotojo, skolininkės, vaiko, dalvaujant antstolio padėjėjui susitikimą vaiko teisių apsaugos tarnybos patalpose. Susitikimo metu vaikas išreikškė poziciją, jog bendravimas su ieškovu būtų jam įdomus tinkamai sutartu laiku. Jokių kitų galimybių kitaip interpretuoti ar vykdyti teismo sprendimą antstolis neturėjo galimybių, todėl įvertinęs iš V. K. gautą ingormaciją antstolis ėmėsi procedūros nustatytos Civilinio proceso kodekso 771 straipsnio nuostatose. Be to tiek skolininkas, tiek išieškotojas gyvena skirtinguose miestuose, todėl bendavimas tarp tėvo ir vaiko yra įmanomas tik iš anksto tai suderinus netiesioginiu būdu pvz. telefonu. Būtent dėl bendravimo Vaiko tisių apsaugos skyriaus patalpose ir buvo susitarta. Skolininkė šiuo atveju apie numatomą susitikimą antstoliui nepranešė, nenurodė kokiomis priemonėmis susitikimas bus vykdomas, taip pat antstoliui nebuvo pranešta, jog išieškotojas nevykdo susitarimo, todėl nebuvo pagrindo manyti, kad išieškotojas anstoliui pateikia klaidingus duomenis.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikytinos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą, vykdomosios bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas netinkamai vertino ir neištyrė faktinių bylos aplinkybių bei ydingai taikė Civilinio proceso kodekso 771 straipsnio nuostatas, todėl pirmos instancijos teismo nutartis naikintina ir byla iš naujo perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d. 337 str. 3 p.).
Teismo procesinio sprendimo priėmimas dažniausiai nereiškia civilinio proceso pabaigos, tam, kad būtų realiai apgintos sprendime nustatytos byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai, būtina jį įvykdyti. Savanoriškas teismo sprendimo įvykdymas geriausiai atitinka byloje dalyvaujančių asmenų interesus, tačiau tuo atveju, kai įpareigota šalis savanoriškai teismo sprendimo nevykdo, šis vykdomas priverstinai. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo tvarka reglamentuojama Civilinio proceso kodekso VI dalyje. Pagal šios Civilinio proceso kodekso dalies normas teismo procesinius sprendimus pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus vykdo antstolis, kuris visų pirma turi siekti apsaugoti išieškotojo interesus, kartu vadovautis interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, gindamas išieškotojo interesus, neturi pažeisti kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Ar teismo sprendimas yra priverstinai vykdytinas, sprendžiama pagal teismo sprendime taikytą teisės gynimo būdą. Pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai skirstomi į tris rūšis: sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (patvirtinami ar paneigiami tam tikri teisiniai santykiai), dėl teisinių santykių modifikavimo (pakeičiami ar nutraukiami jau susiklostę tam tikri teisiniai santykiai), dėl priteisimo (atsakovas įpareigojamas atlikti arba susilaikyti atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus). Jeigu atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos Civilinio proceso kodekso 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad priverstinio vykdymo priemonės gali būti taikomos tada, kai antstolis yra įsitikinęs, kad teismo sprendimas yra neįvykdytas. Ne visada teismo sprendimo įvykdymo ar neįvykdymo faktas yra akivaizdus, t. y. antstoliui nereikia imtis jokių papildomų veiksmų tam nustatyti. Tam tikrais atvejais antstoliui būtina pasinaudoti Civilinio proceso kodekso nustatytomis jo teisėmis teismo sprendimo įvykdymo faktui nustatyti, pavyzdžiui, gauti tam tikrus dokumentus, įrodymus ar kitą informaciją būtiną nuspręsti ar teismo sprendimas yra vykdomas netinkamai. Tuo tarpu teismas, kai institucija vykdanti antstolio veikslo teisėtumo kontrolę turi ištirti kiekvieną byloje esamą įrodymą (CPK 183, 184, 192, 194, 195, 200–203, 209, 210, 217, 219, 220 straipsniai). Taip pat įvertinti visų byloje dalyvaujančių asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (CPK 186 straipsnis). Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą ir tik tada padaryti išvadas apie reikalavimo pagrįstumą ar nepagrįstumą.
Byloje nustatyta, kad V. K. kreipėsi į antstolį prašydamas įpareigoti pareiškėja V. S. įpareigoti netrukdyti jam matytis su savo nepilnamečiu sūnumi. Antstolis įvertinęs V. K. pateiktą paaiškinimą (vykd. b. l. 20) 2010 m. rugpjūčio 27 d. priėmė aktą, kuriuo įpareigojo pareiškėją V. S. nekliudyti išieškotojui (V. K.) bendrauti su sūnumi V. S. vieną kartą per savaitę po 1 valandą po pamokų; kas antrą kiekvieno mėnesio savaitgalį šeštadienį ir sekmadienį pasiiimti sūnų nuo 9.00 valandos iki 14.00 valandps arba nuo 9 valandos iki 18.00 valandos be nakvynės pagal 2010 m. birželio 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 936 (vykd. b.l. 1). Priimdamas 2010 m. rugpjūčio 27 d. raštą antstolis padarė išvadą, jog pareiškėja per antstolio raginime nurodytą terminą neatliko vykdomajame dokumente nurodytų veiksmų bei konstatavo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo vykdomass raštas Nr. 936 nėra įvykdytas.
Pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą 2010 m. spalio 26 d. nutartį padarė išvadą, jog vykdomąjį dokumentą turėjo vykdyti pareiškėja, pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad vien vykdomojo dokumento pateikimas antsoliui negalėjo būti pagrindu pradėti priverstinio vykdymo veiksmus, bei įvertinęs bylos aplinkybes padarė išvadą, kad antstolio veiksmai buvo teisėti ir jokių akivaizdžių kliūčių pradėti priverstinio vykdymo procesą antstoliui nebuvo. Teisėjų kolegija su pirmos instancijos teismo išvadomis nesutinka.
Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu įgyvendinamas teismo sprendimas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Taigi antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas teismo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, vykdymo tvarką, nustatė, kad tuo atveju, jeigu neįvykdomas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą (CPK 771 str. 1 d.). Antstolis surašytame akte konstatavo, jog sprendimas neįvykdytas. Tuo tarpu bylos duomenys rodo, kad pirmos instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog šiuo atveju nei antstoliui nei teismui nebuvo pateikti įrodymai apie tai, kad pareiškėja V. S. būtų pažeidusi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. išduotą vykdomąjį raštą ir kaip pažeidimas pasireiškė, o buvo apsiribota tik V. K. pateiktu paaiškinimu antstoliui, nors susitikimas atsižvelgiant į tėvų gyvenamąsias vietas buvo organizuojamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriuje (vykd. b.l. 8). Tuo labiau kaip rodo vykdomojoje byloje esantis raštas registruotas Nr. S1-4786 antstolis nenustatė nei sprendimo įvykdymo nei neįvykdymo pagrindo (vykd. b.l. 18), kas sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog antstolis iš esmės formaliai taikė Civilinio proceso kodekso 771 straipsnio nuostatas. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimas buvo priimtas dėl bandravimo su vaiku tvarkos pakeitimo (civ. b.l. 7). Bylos duomenys rodo, kad šalių vaikui V. S. yra 15 metų, o tokio amžiaus asmuo geba išreikšti savo nuomonę, todėl teismas įvertinęs bylos medžiagą turėjo pagrindą svarstyti nepilnamečio vaiko apklausos klausimą teismo posėdžio metu. Tuo labiau Civilinio proceso kodekso 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas.
Esant nurodytiems argumentams atskirasis skundas skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis naikintina ir bylą perduotina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 3 p., kolegija
nutarė:
Pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-20879-864/2010 panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.