Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovės) N. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-41854-545/2013 pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovei J. B. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Bankui solidariai atsakinga yra ir laiduotoja N. B. (CK 6.81 str. 1 d.), tačiau po paskolos gavėjo mirties, jo turimas įsiskolinimas bankui yra dalinimas tarp įpėdinių pilna apimtimi. Mirusiojo įpėdiniai atsako už mirusiojo skolas jų paveldėtu turtu (CK 5.53 str. 1 d.). J. B., mirusiojo L. B. įpėdiniams pasidalijus paveldėtą turtą, tačiau likus nepadalintoms skoloms, vertingiausią turtą iš karto realizavo, tai patvirtina pirkimo-pardavimo sutartis. Su atsakove pasirašius dalinį susitarimą dėl paveldėtų įsiskolinimų kreditoriams ir turto pasidalinimo, pastaroji perleido vieną iš vertingiausių turtų – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į atsakovės veiksmus, perleidžiant vertingą turtą ir nededant pastangų atsiskaityti su kreditoriais Swedbank, AB, Vaikų išlaikymo fondu ir kitais kreditoriais, darytina pagrįsta išvada, kad atsakovė siekia išvengti palikėjo skolų padengimo, siekdama perleisti paveldėtą turtą tretiesiems asmenims. Paveldėjimo byla tęsiasi nuo 2011 m., tačiau atsakovė per visą laikotarpį net iš dalies nevykdė įsipareigojimų AB „Swedbank“. Iš teismui pateikto ieškinio turinio matyti, kad be skolos AB „Swedbank“ priteisimo regreso tvarka buvo reiškiamas reikalavimas dėl likusio įsiskolinimo Vaikų išlaikymo fondui padengimo, t.y. dėl 1/3 dalies, tačiau ir šią sumą atsakovė vengė sumokėti, o vietoje to, perleido tretiesiems asmenims paveldėtą turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

Mano, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl sumų priteisimo regreso tvarka, nėra susijęs su reikalavimais dėl skolų padalijimo tarp mirusiojo L. B. įpėdinių, reiškiamais atsakovės nurodomoje byloje. Panaikinus taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė gali ir likusį turtą perleisti trečiųjų asmenų nuosavybėn, kurie remiantis CK 4.96 str. reglamentavimu išsaugotų šį turtą savo nuosavybėje, tuo apsunkindama galimybes įvykdyti galimą teismo sprendimą, kuris būtų palankus ieškovei. Daro išvadą, kad atsakovė siekė kuo greičiau perleisti jai atitekusį pakankamai didelės vertės turtą tretiesiems asmenims, kad galėtų ateityje išvengti teismo priteistų sumų sumokėjimo ir galimybių šias sumas priverstine tvarka išieškoti iš atsakovės turimo turto.

Įstatymo nenumatyta, kad nepilnamečiai įpėdiniai prieš kreditorius turėtų daugiau teisių negu pilnamečiai: tiek vieni, tiek kiti atsako vienodai. CK 5.52 straipsnis laikytinas norma, įtvirtinančia bendrąją taisyklę, kad esant keliems įpėdiniams jie už patikėjo skolas atsako solidariai. Būtent toks aiškinimas leidžia apginti mirusiojo kreditorių interesus, nes priešingu atveju kreditoriai atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei buvo iki palikėjo mirties. Jeigu vienas įpėdinis įvykdo visas palikėjo prievoles, tai tarp jo ir kitų įpėdinių susiklosto dalinės prievolės ir įvykdęs visas palikėjo prievoles įpėdinis įgyja teisę reikalauti iš kitų įpėdinių atitinkamos dalies, priklausomai nuo to, kokią palikimo dalį jis paveldėjo (CK 6.9 str.). Vadovaujantis CK 5.11 str., 5.53 str., paveldint pagal įstatymą įpėdiniai, - paveldi lygiomis dalimis. Tuo atveju, kai palikimas priimamas pagal apyrašą, visi įpėdiniai už palikėjo skolas atsako solidariai ir tik paveldėtu turtu (CK 5.53 str. 1 d.).Ieškovė klaidina teismą, nurodydama neteisingas faktines aplinkybes bei nenurodydama visų svarbių šiai bylai faktinių aplinkybių.

Argumentai, jog kreditoriui „Swedbank“ AB ieškovė yra atsakinga tik, kaip laiduotoja, visiškai nepagrįsti ir prieštarauja įsiteisėjusiam Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2008-12-24 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. N2-7870-430/2008 bei teismų praktikai šiuo klausimu. Pasirašydami sutartinius dokumentus (tiek kreditavimo, tiek laidavimo sutartis) sutuoktiniai išreiškė bendrą, vieną ir tą patį norą, todėl mano, kad jie abu bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kreditavimo sutartį ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytos sutarties atsiradusią prievolę grąžinti kreditą. Vadovaujantis Lietuvos A. T. praktika, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos, o buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai.

Bylos šalims derinant galimus galutinius susitarimus, ieškovė iš esmės be jokio realaus pagrindo kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo siekia iš atsakovės prisiteisti pinigines sumas, jos sumokėtas kitoje byloje dalyvaujančiam trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB. Tačiau šiuo metu, kada Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1937-600/2013 šalys ginčijasi dėl skolos „Swedbank“, AB apimčių, su kreditoriumi „Swedbank“, AB nėra pilnai atsiskaityta, ieškovės naujai pareikstas ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo regreso tvarka yra bet kuriuo atveju nepagrįstas, skubotas ir nesavalaikis.

Nagrinėjamu atveju nėra priežasties manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi, nes atsakovė pagrįstai siekia, jog būtų užbaigta paveldėjimo procedūra, kad būtų pašalinti visi tarp paveldėtojų, taip pat tarp atsakovės ir ieškovės kilę ginčai dėl mirusiojo įsiskolinimų, tuo labiau, jog šie klausimai šiuo metu sprendžiami Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1937-600/2013; atsakovė įvykdė savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus pagal šalių 2013-09-02 Susitarimą dėl skolų pasidalijimo ir bet kuriuo atveju nesiekia išvengti atsakomybės; atsakovė tiesiogiai su kreditoriumi „Swedbank“, AB derina jos mirusio tėvo L. B. prievolės pagal 2005-10-04 kredito sutartį dalinio vykdymo (atsakovės, kaip paveldėtojos, atsakomybės ribose) klausimus bei šiuos klausimus realiai sprendžia (atliko kelis mokėjimus, ketina kiekviena mėnesį mokėti atitinkamas pinigines sumas, t.y. vykdyti jai tenkančios (teksiančios) prievolės dalį).

Ieškovė nepagrįstai siekia apriboti ar apsunkinti atsakovės teises, taip piktnaudžiauja savo teisėmis teismui pateikdama nepagrįstus reikalavimus. Panaikinus ieškovės skundžiamą nutartį, pritaikytos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) ir suvaržytų atsakovę labiau negu reikia; butų nesilaikoma Lietuvos A. T. šiuo klausimu suformuotos praktikos (LAT 2002 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr.3K-3-l46/2002).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės CPK 334 str. 2 d. 1 p. pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Šis principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismo pareiga parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Teismas turėtų atsižvelgti į padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones, padaręs išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

Atskirasis skundas grindžiamas tomis aplinkybėmis, kad apeliantė bankui solidariai atsakinga kaip laiduotoja (CK 6.81 str. 1 d.), tačiau po paskolos gavėjo mirties, jo turimas įsiskolinimas bankui yra dalinimas tarp įpėdinių pilna apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.

Apeliantė atskirąjį skundą grindžia ir tais argumentais, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę lemia atsakovės veiksmai, perleidžiant vertingą turtą ir nededant pastangų atsiskaityti su kreditoriais Swedbank, AB, Vaikų išlaikymo fondu ir kitais kreditoriais, nes perleisdama turtą, atsakovė siekia išvengti palikėjo skolų padengimo, siekdama perleisti paveldėtą turtą tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tą aplinkybę, jog, Lietuvos teismų sitemos Liteko duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1937-600/2013 ieškovai R. B. ir A. B., atstovaujami įstatyminės atstovės N. B., ir atsakovė J. B. sudarė taikos sutartį, kuria sutartyje numatytomis sąlygos iškilusį tarpusavio ginčą dalyje dėl paveldimo turto padalijimo išsprendė geranoriškai, teismas 2013-08-06 nutartimi patvirtino šalių taikos sutartį. Šios taikos sutarties 5 p. šalys susitarė, kad ieškovai R. B. ir A. B. sutinka ir neprieštarauja, kad atsakovė J. B. savo nuožiūra bei pasirinkimu parduotų butą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) bei parduotų 47/838 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini)ir 2105/10000 dalis negyvenamosios patalpos – Neįrengtos pastogės, visos patalpos bendras plotas 8,75 kv.m., esančios (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), – tačiau iš pardavimo sandorio gautas lėšas ar jų dalį (šioje sutartyje nustatytos ir nesumokėtos kompensacijos (ar jos dalies) apimtyse) pervedant tiesiogiai ieškovams bankiniu mokėjimo pavedimu į ieškovų įstatyminės atstovės nurodytą banko sąskaitą. Taigi, apleintė neįrodė, kad atsakovė vengia vykdyti preivoles, nes parduodama turtą atsakovė vykdė savo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus pagal šalių 2013-09-02 Susitarimą dėl skolų pasidalijimo, tai, beje, patvirtina ir 2013-09-11 pirkimo –pardavimo sutartis (sutarties 4.2.1 p. ir 4.2.2. p.) (b.l.41-49).

Kita vertus, nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų (CPK 178 str.), pagal kuriuos būtų galima padaryti išvadą, jog atsakovės finansinė būklė tokia bloga, kad ji negalėtų įvykdyti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo. Pažymėtina, kad pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka asmeniui, teikiančiam tokį prašymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2013).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog NTR CDB išrašo duomenys patvirtina, kad atsakovė nuosavybės teise valdo tris žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), vieną žemės sklypą valdo jungtine nuosavybe kartu su kitais bendraturčiais, bendra atsakovės valdomo nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė viršija ieškovės prašomą priteisti 7.293,15 Lt sumą, apeliantė, kaip minėta, nepateikė rašytinių įrodymų nepatvirtina, jog ginčo suma atsakovei yra didelė, jog atsakovės turtinė padėtis yra bloga ar yra kitų aplinkybių, dėl kurių gali būti apsunkintas galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas (CPK 144 str., 178 str., 185 str., 314 str., 338 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.