Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jam kalint Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-me kalėjime (atviro tipo bausmės atlikimo vieta) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas nurodo, kad laisvės atėmimo bausmę atviro tipo bausmės sąlygomis jis atliko nuo 2023-03-27 iki 2023-09-06. Tačiau iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-jo kalėjimo viršininko 2023-04-07 įsakymo Nr. NĮ-22-1072 matyti, kad pareiškėjas į Pravieniškių 1-jo kalėjimo 24 būrio 7 patalpą (atviro tipo bausmės atlikimo vieta) buvo perkeltas nuo 2023-04-07, Pravieniškių 1-jo kalėjimo viršininko 2023-09-06 įsakymu Nr. NĮ-22-3178 pareiškėjas nuo 2023-09-06 buvo perkeltas į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpis administracinėje byloje yra nuo 2023-04-07 iki 2023-09-06, t. y., kai pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-me kalėjime atviro tipo bausmės sąlygomis.

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasimatyti su artimaisiais bei kitais asmenimis (drauge, vaikais, anūkais) išvykus iš bausmės atlikimo vietos.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2023-07-12 ir 2023-08-02 atsakovės atstovui teikė prašymus leisti pagal BVK 35 straipsnio nuostatas išvykti už teritorijos ribų be apribojimų pasimatyti su artimaisiais ir kitais asmenimis. Pravieniškių 1-jo kalėjimo 2023-07-18 raštu Nr. 22-2270 „Atsakymas į prašymą“ ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023-09-12 raštu Nr. 22-2270 „Dėl paklausimo“ pareiškėjui nebuvo leista išvykti už teritorijos ribų pasimatyti su artimaisiais bei kitais asmenimis, kadangi pareiškėjas turėjo galiojančių nuobaudų.

BVK 35 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atviro tipo bausmės atlikimo vietose bausmę atliekantys nuteistieji, be kita ko, turi teisę: be apribojimų pasimatyti su kitais asmenimis išvykus iš bausmės atlikimo vietos (2 p.); laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotam pareigūnui leidus, jeigu nuteistasis neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių, kartą per savaitę iki dviejų parų ne darbo metu parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius (6 p.); laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotam pareigūnui leidus, jeigu nuteistasis neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių, kasmetinių atostogų metu parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti LR teritorijoje gyvenančius artimuosius (7 p.). Pažymėtina, kad pagal galiojantį reglamentavimą į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą perkeltiems nuteistiesiems nesuteikiama teisė be apribojimų pasimatyti su kitais asmenimis išvykus iš bausmės atlikimo vietos.

Teismas pažymi, kad pagal minėtą reglamentavimą atviro tipo bausmės atlikimo vietose laikomiems asmenims teisė išvykti iš bausmės atlikimo vietos suteikiama tada, kai pastarieji neturi drausminių nuobaudų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo dvi galiojančias drausmines nuobaudas, pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Bylos duomenimis nustatyta, kad drausminės nuobaudos pareiškėjui buvo skirtos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-jo kalėjimo viršininko 2023-04-24 nutarimu Nr. NSN-22-560 ir Pravieniškių 1-jo kalėjimo viršininko 2023-05-05 nutarimu Nr. NSN-22-607. Kadangi pareiškėjas prašymų pateikimo metu turėjo galiojančių nuobaudų, teismo vertinimu, pareiškėjo prašymai dėl teisės išvykti iš bausmės atlikimo vietos susitikti su artimaisiais buvo pagrįstai netenkinti.

Pareiškėjas nurodė, kad bausmės atlikimo vietoje nebuvo įrengta valgykla. Pažymėjo, kad virtuvėlėje įrengtos dvi elektrinės viryklės bei stalas šešiems asmenims, nebuvo šaldytuvo.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad teisės aktai nenumato valgyklos įrengimo nuteistiesiems, atliekantiems bausmę atviro tipo bausmės atlikimo sąlygomis. Pažymėjo, kad maitinimas pareiškėjui buvo pristatomas į jo gyvenamas patalpas. Atsakovės atstovo teigimu, būrio virtuvėlėje nuteistiesiems, be kita ko, įrengta viryklė, šaldytuvas, kriauklė, mikrobangų krosnelė.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 9.6-9.7 punktus, atvirose kolonijose ir pusiaukelės namuose nuteistųjų gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamas kambarys arba kambario vieta maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) bei maisto ruošimo patalpa. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato, jog nuteistiesiems, atliekantiems bausmę atviro tipo bausmės atlikimo sąlygomis turi būti įrengta valgykla. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistųjų maitinimą ginčo laikotarpiu organizavo VšĮ ,,Bruneros“ ir maistas pareiškėjui buvo teikiamas į gyvenamąsias patalpas, kuriose įrengta virtuvėlė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo argumentais apie virtuvėlės aprūpinimą inventoriumi, tarp jų ir šaldytuvu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas deklaratyviai konstatavo, kad virtuvėlėje įrengtos dvi elektrinės viryklės bei stalas šešiems asmenims, tačiau jokių konkrečių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kokia jam dėl to kilo žala. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik deklaratyviai konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas kalėjime, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovės pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pažymėtina, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl netinkamo aprūpinimo inventoriumi ar patalpų netinkamo įrengimo. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo aprūpinimo inventoriumi ar patalpų netinkamo įrengimo yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Teismas pažymi, kad argumentus dėl avarinių išėjimų neįrengimo pareiškėjas grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog įvykus gaisrui nuteistieji neturėtų kaip išeiti, tačiau duomenų apie realiai pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šių aplinkybių byloje nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnyba Pravieniškių 1-ajame kalėjime pagal pareiškėjo 2023-09-18 skundą atliko neplaninį priešgaisrinį techninį patikrinimą, kurio metu pažeidimų nenustatė. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2023-10-05 rašte Nr. G-23-8312 pažymėjo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas. Pareiškėjui deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su avarinių išėjimų neįrengimu, nenurodžius, kad būtinybė pasinaudoti tokiais išėjimais jam buvo kilusi, teismas neturi pagrindo išvadai daryti dėl žalos fakto buvimo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini .Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo Įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvendinimais, dvasine skriauda, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas - neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų - jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.