- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-10-20
- Bylos Nr.
- eI2-5950-331/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03325-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Rūta Miliuvienė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- P. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, naudojant „Zoom“ programą, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. C. (P. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, suinteresuotas asmuo Lietuvos Generalinė prokuratūra dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Atsakovas) 2022 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 22S101167 nusprendė: išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį P. C. (P. C.) iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; uždrausti Rusijos Federacijos piliečiui P. C. (P. C.) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Rusijos Federacijos piliečiui P. C. (P. C.) atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti 2022 m. liepos 25 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 22S101167 (toliau – ir Sprendimas).
2.1. Paaiškina, kad Migracijos departamentas, priėmęs Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į Rusijos Federaciją, ne tik prieštarauja savo anksčiau priimtam sprendimui, kuriame teigia, kad klausimo dėl pareiškėjo grąžinimo į Rusijos Federaciją sprendimas perduotinas spręsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (kuri šiuo metu šio klausimo sprendimą atidėjo neapibrėžtam laikui), bet ir akivaizdžiai viršija savo įgaliojimus bei kompetenciją, priimdamas sprendimą ne savo kompetencijos ribose.
2.2. Mano, kad ginčijamas Sprendimas, kaip individualus administracinis aktas, prieštaraujantis Departamento anksčiau priimtam sprendimui, priimtas, viršijant jo kompetencijos ribas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, nes sprendimas dėl jo išsiuntimo į Rusijos Federaciją yra priimtas tokios teisės neturinčio subjekto, be to, klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į Rusijos Federaciją, nustačius ekstradicijos pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 9 straipsnyje, spręstinas Lietuvos įgaliotų institucijų – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, bei, esant skundui, - teismo, vadovaujantis procesinėmis taisyklėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 71 straipsnyje, pareiškėjo perdavimu Rusijos Federacijai iš esmės būtų suvaržytos bei apribotos jo teisės, kurios jam garantuojamos ekstradicijos procese.
2.3. Akcentuoja, kad grąžinus pareiškėją į Rusijos Federaciją jį deportavus, jis patektų į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų kontrolę bei įtakos zoną, tad netektų prasmės ekstradicijos institutas, esantis nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo saugikliu, prašomo perduoti asmens teisių užtikrinimo garantu, suteikiančiu prašomam išduoti asmeniui papildomą apsaugą nuo nepagrįsto persekiojimo. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, šiuo atžvilgiu išreiškė aiškią poziciją – artimiausiu metu neišduoti pareiškėjo Rusijos Federacijai, tad negali būti vykdomas ir priverstinis asmens deportavimas į Rusijos Federaciją, prisidengiant kitu pagrindu - nesuteikus jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, ypač kai pats Atsakovas ankstesniu savo sprendimu pripažino neturintis tam kompetencijos bei įgaliojimų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas kartą jau buvo neteisėtai išvykęs iš Lietuvos, nesutinka savanoriškai grįžti į Rusijos Federaciją, todėl, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti ar pasišalinti iš Lietuvos Respublikos.
3.1. Pažymi, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), 2021 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 5-S-22387 (toliau – ir Raštas) pranešė, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kai jam atsisakoma suteikti prieglobstį, bei užsieniečio ekstradicijos teisiniai pagrindai yra skirtingi.
3.2. Akcentuoja, kad Departamentas pagal savo kompetenciją nesprendžia klausimų dėl asmenų išdavimo iš Lietuvos Respublikos (ekstradicijos), tačiau pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalį yra įgaliota institucija, kontroliuojanti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 5 dalimi, Migracijos departamentas yra viena iš įgaliotų institucijų Įstatyme nustatytais pagrindais priimti sprendimus dėl užsieniečių išsiuntimo. Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad Departamentas sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos negali priimti, kol Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje nebus išspręstas klausimas dėl užsieniečio ekstradicijos.
3.3. Atkreipia dėmesį, kad turimais duomenimis, 2019 m. vasario 22 d. Rusijos Federacija paskelbė tarptautinę pareiškėjo paiešką dėl kitų pareiškėjo galimai įvykdytų nusikaltimų – kyšininkavimo ir korupcijos, tačiau prašymo suteikti prieglobstį paskirtis nėra nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį ir jo kaltę. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė.
3.4. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) neturi įtakos pareiškėjo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos, kadangi asmuo nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Generalinė prokuratūra atsiliepimo į skundą nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2022 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 22S101167, kuriuo pareiškėją nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausta 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad 2019 m. sausio 16 d. pareiškėjas Departamento Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
6.1. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2020 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12PR-104 nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.
6.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Departamento sprendimo panaikinimo, jo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2021 m. sausio 13 d. nutartimi atmetė jo skundą.
Žemesnės instancijos teismas
6.3. Po šio LVAT sprendimo pareiškėjas 2021 m. sausio 13 d. neteisėtai išvyko į kitą šalį, todėl pareiškėjo grąžinimo/išsiuntimo klausimas nebuvo sprendžiamas.
6.4. Vadovaujantis Dublino III Reglamentu, 2021 m. spalio 26 d. pareiškėjas buvo perduotas iš Danijos Karalystės Lietuvos Respublikai, pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje. Tačiau, Departamentas 2021 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 21S46003 nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje.
6.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2021 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 21S46003, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jo skundą atmetė, o LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2022 m. birželio 15 d. nutartimi atmetė jo apeliacinį skundą.
6.6. Departamentas, 2022 m. liepos 25 d. ginčijamu sprendimu nusprendė: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai priklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje) 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
2. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas, kaip individualus administracinis aktas, prieštarauja Departamento anksčiau priimtam sprendimui, priimtas, viršijant jo kompetencijos ribas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, nes sprendimas dėl jo išsiuntimo į Rusijos Federaciją yra priimtas tokios teisės neturinčio subjekto.
3. Departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalį yra įgaliota institucija, kontroliuojanti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 5 dalimi, Migracijos departamentas yra viena iš įgaliotų institucijų Įstatyme nustatytais pagrindais priimti sprendimus dėl užsieniečių išsiuntimo.
4. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Prieglobsčio prašytojų įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Aprašas).
9.1. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. To paties straipsnio 3 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.
9.2. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
9.3. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
9.4. Kriterijus, kurie turi būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio apibrėžia Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka).
9.5. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktas nustato, jog priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2. papunktis).
9.6. Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktas).
5. Įvertinus šias teisės aktų normas, darytina išvada, kad užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kai jam atsisakoma suteikti prieglobstį, bei užsieniečio ekstradicijos teisiniai pagrindai yra skirtingi, todėl Migracijos departamentas pagal savo kompetenciją nesprendžia klausimų dėl asmenų išdavimo iš Lietuvos Respublikos (ekstradicijos), tačiau pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį yra įgaliota institucija, kontroliuojanti užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 5 dalies nuostatas, Migracijos departamentas yra viena iš įgaliotų institucijų Įstatyme nustatytais pagrindais priimti sprendimus dėl užsieniečių išsiuntimo. Įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad Departamentas negali priimti sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kol Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje nebus išspręstas klausimas dėl užsieniečio ekstradicijos.
6. Byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad Departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir įsiteisėjusiame 2021 m. gruodžio 4 d sprendime Nr. 21S46003 pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie jam iškeltą bylą dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančius veiksmų, tyrimo metu taip pat nerasta informacijos apie tai, kad pareiškėjui Rusijos Federacijoje yra iškelta baudžiamoji byla dėl tėvynės išdavimo ar jam prilygstančių veiksmų. Bylos įrodymai patvirtina, kad 2019 m. vasario 22 d. Rusijos Federacija paskelbė tarptautinę pareiškėjo paiešką dėl kitų galimai įvykdytų nusikaltimų – kyšininkavimo ir korupcijos, tačiau prašymo suteikti prieglobstį paskirtis nėra nustatyti nusikalstamą veiką įvykdžiusį asmenį ir jo kaltę. Teismo nagrinėjimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Taigi, neegzistuoja Įstatymo 130 straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtintos sąlygos, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Todėl, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis ginčijamo sprendimo pagrindu negali būti išsiųstas neįvertinus, ar egzistuoja ekstradicijos pagrindai, Departamentas viršijo savo kompetencijos ribas yra neteisingi, paremti subjektyviu vertinimu.
7. Teismas pažymi, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikas; šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas) neturi įtakos pareiškėjo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos, nes jis nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika.
8. LVAT praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT administracinėse bylose Nr. eA-3826-556/2018; Nr. eA-3784-662/2016).
9. Iš bylos medžiagos matyti, kad Policijos departamentas 2022 m. gruodžio 22 d. raštu informavo Departamentą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes pareiškėjas yra paskelbtas ieškomu dėl nusikaltimo padarymo asmeniu, paiešką paskelbė Rusijos Federacija, pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika, susijusi su kyšininkavimu ir korupcija, už kurią atsakomybė nustatyta Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso (toliau – RF BK) 291 straipsnio „Kyšio davimas“ 4 dalyje („šio straipsnio pirmoje – trečioje dalyse numatytos veikos, jeigu jos padarytos iš anksto susitarusių asmenų grupės arba organizuotos grupės, arba dideliu mastu <...>“) (pirmoje – trečioje minėto straipsnio dalyse atsakomybė nustatyta tam, kas davė kyšį). Didžiausia bausmė, kurią už šį nusikaltimą numato RF BK, yra 12 metų laisvės atėmimo. Todėl, pareiškėjas yra laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazės duomenimis yra ieškomas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, todėl siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, efektyvią užsieniečių kontrolę, kad užsieniečiai, įvykdę arba įtariami įvykdę nusikalstamas veikas užsienyje, nevaržomai negalėtų atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokiu būdu išvengdami jiems kylančios baudžiamosios atsakomybės, rekomendavo pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui.
10. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į turėtus faktinius duomenis apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, aptartas įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei, kuriuo pareiškėjas įtraukiamas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nustatytos tokios priemonės yra proporcingos veikai, dėl kurios tokios priemonės yra taikytos.
11. Taip pat Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateikiama informacija, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė, todėl neegzistuoja Įstatymo 130 straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtintos sąlygos, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu.
12. Taigi įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą teismas konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą įvesti įspėjimą į C.SIS, kadangi nustatė, jog pareiškėjas gali pasislėpti, taip pat jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai ir visuomenei.
13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nustatė visas reikšmingas su pareiškėju susijusias aplinkybes, išsamiai išdėstė, kokios poveikio priemonės taikomos pareiškėjui, nurodė visas aktualias teisės normas ir individualiai aptarė, kodėl pareiškėjui taikytina konkreti teisės norma, todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo nėra pagrindo naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais.
14. Atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
15. Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. C. (P. C.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.