Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015-11-02 nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 20 MGL (753 eurų) dydžio bauda. Iš D. B. priteista nukentėjusiajam A. M. 50 eurų turtinei, 870 eurų neturtinei žalai bei 900 eurų proceso išlaidoms atlyginti. Civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir priteista iš D. B. 16, 67 eurų turtinei žalai atlyginti. D. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2014-07-11 apie 3.00 val., būdamas neblaivus, viešoje vietoje, naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Palanga, įžūliu elgesiu- vieną kartą smogdamas ranka A. M. į veidą, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent - veido sumušimą su muštine žaizda kaktos dešinėje pusėje, aplinkybių minkštųjų audinių patinimu, poodinėmis kraujosruvomis dešinės akies vokuose, tokiu būdu parodė aiškų visuomenės bei asmenų negerbimą ir nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. B. gynėjas advokatas J. Špelveris prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2015-11-02 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. B. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistojo gynėjo manymu, bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 4, 5 d., 305 str. 1 d. 2 p.) pažeidimai. Pasak gynėjo, teismas nuosprendį pagal pareikštus D. B. kaltinimus pagrindė ne visais įrodymais, vertino atskirai kiekvieną iš surinktų įrodymų, neanalizuodamas jų visumos, neištyrė ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esačių įrodymų ir ši aplinkybė sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

Advokatas nurodo, kad teismas nevisiškai įvykdė procesinių normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, paskirtį, nes visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė nuteistojo D. B. parodymus toje dalyje, kurioje jis nurodė, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos jis nepadarė, smūgio nukentėjusiajam A. M. jis nesudavė, bet priešingai, pats nukentėjusysis jam smūgiavo į veidą ir jį sužalojo. Pažymi, kad šiuos parodymus patvirtina ne tik nuteistasis D. B., bet ir byloje teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai. Liudytojas V. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tą vakarą, dėl kurio aplinkybių vyksta tyrimas ir šios bylos nagrinėjimas, jis būdamas kartu su draugu K. G. „(duomenys neskelbtini)“ bare matė, kad šokių aikštelėje vyko susistumdymas ir matė kaip nukentėjusysis A. M. sudavė smūgį D. B. į galvos sritį. Šiuos V. L. parodymus patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas K. G., kuris patvirtino, kad matė kaip šokių aikštelėje nukentėjusysis A. M. ranka smūgiavo D. B. į veidą, bet pastarasis nukentėjusiajam A. M. smūgių nesudavė. Šis konfliktas buvo trumpas ir greitai pasibaigė, nes po to į barą greitai atvyko policijos pareigūnai. Liudytoja V. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su D. B. yra tik pažįstami, o su nukentėjusiuoju A. M. ne tik pažįstami, bet ir bendradarbiai ir minėtą vakarą ji linksminosi bare kartu su tais pačiais bendradarbiais, tai yra A. M., G. A., M. S., L. S. bei kitais. Ši liudytoja patvirtino, kad iš pradžių matė kaip šokių metu susistumdė G. A. ir D. B.. Juos išskirti priėjo A. M. ir šio konflikto metu ji gerai matė kaip A. M. sudavė smūgį D. B. į veidą. Ar sudavė smūgį D. B., ji nematė. Šiuos liudytojos parodymus patvirtino ir liudytoja L. S., kuri parodė, kad jai būnant bare su V. V., matė, kad įvyko konfliktas tarp D. B. ir G. A., nes susistumdė ir buvo susikibę rankomis, o priėjęs A. M. juos skyrė, bet kas vyko po to ji nematė, nes iš baro išėjo į lauką. Vėliau apie smūgio sudavimą D. B. jai pasakė V. V.. Nurodo, kad tokias pačias aplinkybes patvirtino ir liudytojas G. A., kuris parodė, kad bare šokių metu susistumdė su D. B., bet dėl girtumo visų aplinkybių nepamena, nematė, kad kas nors suduotų smūgius, jį su D. B. bandė išskirti A. M.. Vėliau matė A. M. kruvinu veidu, kas jį sužalojo nežino. Pažymi, kad visi kiti byloje apklausti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu, tai yra A .L., M. R., A. J., M. S., G. A. ir teisme patvirtina tą pačią aplinkybę, kad matė tik patį faktą, jog A. M. buvo sužalotas antakis, bet kas sudavė smūgį ir kas sužalojo A. M., šios aplinkybės niekas iš byloje apklaustų liudytojų nematė ir nepatvirtino, be to, G. A. papildomos apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu bei apklausiamas teisme, patvirtino, kad po įvykio jam A. M. sakė, kad kažkas tai jam trenkė iš už nugaros, kai jis buvo prie baro. Pasak gynėjo, A. M. tik parodymų teisme metu aiškino, kad D. B. jam nieko nesakęs trenkė iš priekio. Advokato manymu, iš visų šių parodymų visumos, galima padaryti išvadą, kad šioje byloje viešosios tvarkos pažeidėjais buvo tiek A. M., tiek ir G. A. ir neginčijamai nustatyta, kad ne D. B. sudavė smūgius A. M., o A. M. elgdamasis ypatingai įžūliai sudavė smūgius D. B. į veidą. Nurodo, kad teismas faktines aplinkybes įvertino ir nekilo abejonių, kad D. B. savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir padarė nukentėjusiajam jam nustatytus sužalojimus. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusiojo A. M. parodymai nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kuriuose jis tvirtino, kad kaltinamasis jam smūgiavo praėjus kuriam tai laikui po susistumdymo šokių aikštelėje ir šios aplinkybės įrodo, kad kaltinamasis nukentėjusiajam smūgiavo jau po įvykusio jų konflikto šokių aikštelėje. Mano, kad teismas padarė abejotiną ir nepagrįstą išvadą apie tai, kad D. B. veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi galimos D. B. sužalojimo aplinkybės. Pažymi, kad teismas neargumentavo, kodėl atmetė kitų liudytojų parodymus apie nustatytas svarbias bylai aplinkybes. Pasak nuteistojo gynėjo, padaryti tokiai išvadai minėto teiginio nepakanka, nes jokių duomenų apie tai, kad liudytojai V. L., K. G., V. V., L. S. ar G. A. teismui davė melagingus parodymus, byloje nėra nustatyta. Akcentuoja, kad šių duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 str. nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo. Teismas tokių aplinkybių nuosprendyje nenurodė ir neaptarė. Teismas nuosprendyje nepatvirtino aplinkybės kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas A. M..

Skunde taip pat nurodoma, kad baigiamųjų kalbų metu, byloje dalyvavęs prokuroras iškėlė versiją, kad šiame įvykyje buvo du epizodai, pirmasis, tai kilęs konfliktas tarp A. M., D. B. ir G. A., o antrasis epizodas, kuris nesusijęs su pirmuoju, tai D. B. smūgio sudavimas A. M.. Pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisminio įrodymų tyrimo metu prokuroras šių aplinkybių nekėlė ir apie jokius epizodus nekalbėjo ir kaltinimo netikslino. Mano, kad šiais teiginiais prokuroras suklaidino teismą, kuris nuosprendyje ir patvirtino šią prokuroro sugalvotą įvykių versiją, todėl teismas padarė neteisingą šio įvykio išvadą. Akcentuoja, kad konfliktas tarp byloje tiriamų asmenų vyko toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku ir tomis pačiomis aplinkybėmis, tik reikėjo nuodugniai ištirti ir įvertinti ne tik teisiamojo posėdžio metu, bet atliekant pilną ir visapusišką ikiteisminį šių aplinkybių tyrimą ir visus kaltus asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba nutraukti tyrimą, nes tokia aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu visai nebuvo tiriama ir nustatyta. Skunde nurodoma, kad įvykio vieta, naktinis klubas „(duomenys neskelbtini)", yra vieta, kur žmonės pasilinksminti renkasi prie baro, kuris jungiasi su šokių aikštele ir yra vientisa patalpa, kurioje būnant galima stebėti visą patalpą. Pasak advokato, jei susistumdymą bare tarp kaltinamojo, nukentėjusiojo ir jo draugų, ko pasekmėje D. B. buvo suduoti smūgiai į įvairias veido vietas, laikyti nusikalstamu, tuomet įtarimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo šioje byloje turėjo būti pareikšti ne tik D. B., bet ir nukentėjusiajam A. M. bei G. A. bei jų draugams, nes tai seka iš įvykio tyrimo ir šios veikos padarymo nustatytų faktinių aplinkybių, apklausiant įvykį mačiusius liudytojus. Akcentuoja, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas atliktas tik dėl D. B., o dėl kitų, konflikte dalyvavusių asmenų, joks procesinis sprendimas nebuvo priimtas, todėl, pasak gynėjo, minėtas įvykis liko ištirtas nevisiškai ir tik paviršutiniškai.

Advokatas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nebuvo tiriama svarbi šiai bylai aplinkybė - neapklausti minėtą vakarą bare dirbę darbuotojai, administracijos ar baro apsaugos tarnybos pareigūnai. Naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)" administracija, o tuo pačiu ir apsaugos tarnyba, apie tą vakarą bare kilusį viešosios tvarkos pažeidimo faktą niekam nepranešė ir neinformavo, nes tokių rašytinių ar kitų duomenų byloje nėra. Nepareikalauti ir prie bylos neprijungti vaizdo įrašai, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti kaltinamojo D. B., nukentėjusiojo A. M. ir byloje apklaustų liudytojų parodymų teisingumą ir objektyvumą.

Pasak nuteistojo gynėjo, Palangos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs šią bylą, dėl tokios įrodymų tyrimo proceso tvarkos ir jų įvertinimo leistinumo prasme, tapo šališku ir tuo pačiu buvo padarytas Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 6 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo pažeidimas, nes nagrinėjant D. B. bylą nebuvo užtikrinta jo teisė į nešališką teismą, kadangi šis teismas, priimdamas nuosprendį nepagrįstai nevertino ir atmetė ne tik D. B. bet ir minėtų liudytojų parodymus, bei vadovavosi vien tik nukentėjusiojo A. M. parodymais, kurie, pasak advokato, taip pat negali būti pripažinti patikimais dėl žemiau nurodytų aplinkybių.

Nurodo, kad nukentėjusysis A. M. duodamas parodymus nebuvo nuoseklus ir jo parodymai, pasak advokato, negali būti pripažinti patikimais ir nenuginčijamais. Nukentėjusysis yra suinteresuotas šios bylos baigtimi asmuo ir jis siekia, kad D. B. būtų pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl teismas neturėtų juos pripažinti patikimais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme, vadovaujantis D. B., liudytojų V. V., V. L., K. G., I. B. parodymais, kurie paneigia nukentėjusiojo parodymus ir daro juos nepatikimais ir prieštaringais. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo parodymai nesutampa ir su liudytojo G. A. parodymais, nes G. M. savo apklausos metu teisme teigė, kad D. B. jam sudavė smūgį iš priekio, o liudytojas G. A. apklausiamas liudytoju tvirtino, kad A. M. po įvykio jam sakęs, kad kažkas tai jam sudavė smūgį iš už nugaros, bet kas nematė. Mano, kad būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad A. M. įvykio vietoje ir įvykio metu buvo girtas (po įvykio patikra alkotesteriu nustatytas 2.12 promilių girtumas), todėl jo parodymai apie tas aplinkybes, kad smūgį jam sudavė D. B., gali būti išgalvoti, iškreipti ir pertekliniai.

Gynėjo manymu, analizuojant Palangos miesto apylinkės teismo 2015-11-02 nuosprendį galima tvirtinti, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir tyrė tik vadovaudamasis patikimais pripažintais nukentėjusiojo A. M. parodymais ir atliko jų analizę tik per kaltinamojo D. B. kaltumo įrodinėjimo prizmę. Pažymi, kad teismo nuosprendyje nurodyta, kad šio kaltinamojo parodymai nenuoseklūs, juos keitė nurodydamas tik teisme, kad smūgius jam sudavė A. M..

Nuteistojo gynėjas advokatas J. Špelveris nurodo, jog iš byloje ištirtų aplinkybių seka, kad ir nuteistasis D. B. buvo sužalotas ten pat ir prie tų pačių aplinkybių. Policijos komisariate po įvykio jis apie tai pareiškė ir policijos pareigūnams, bet pareiškimas dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos (galimai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį), nebuvo priimtas ir tinkamai užregistruotas, pareigūnams motyvuojant, kad vienoje byloje du nukentėjusieji negali būti. Jam nuvykus į Palangos ligoninę, dėl pažymos apie jam padaryto kūno sužalojimo užfiksavimą, D. B. buvo atsakyta, nurodant, kad dėl tokio medicininio tyrimo būtinas policijos siuntimas. Akcentuoja, kad tvarkos, jog pačiam galima vykti pas teismo medicinos ekspertus, jis nežinojo, niekas jo apie tai neinformavo, jo nukentėjusiu asmeniu nepripažino, todėl šia aplinkybe nepasinaudojo. Ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu visai nebuvo tiriama. Taip pat ši aplinkybė nebuvo tiriama, įvertinta ir bylos teisminio nagrinėjimo metu. Pažymi, kad aplinkybes apie D. B. sužalojimą patvirtino byloje apklausti minėti liudytojai V. L., I. B., V. V., L. S., K. G..

Advokatas teigia, kad teismas, padarydamas išvadas dėl D. B. kaltės, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau įrodymus vertino tik D. B. kaltumui pagrįsti ir neatliko visiškos jų analizės D. B. kaltumui ar nekaltumui pagrįsti, todėl nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) visų įvykio aplinkybių ištyrimo aspektu. Advokato manymu, tai yra pagrindas pripažinti, kad teismo išvados dėl nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo yra grindžiamos neišsamiu bylos duomenų įvertinimu, o įrodymai įvertinti atskirai nuo jų visumos. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Mano, kad dėl šių aplinkybių liko neišaiškintos visos aukščiau išdėstytos svarbios bylai aplinkybės ir galėjo būti nuteistas ne tas asmuo, o kiti asmenys išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ši teismo klaida turi būti ištaisyta apeliaciniame teisme.

Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek specialisto išvadose, tiek liudytojų ir kitų proceso šalių parodymuose buvo užfiksuota, kad įvykio metu, D. B. sudavus smūgį nukentėjusiajam A. M., jam buvo sužalotas, prakirstas antakis, bet iš nuosprendyje nurodytų nustatytų faktinių aplinkybių, šios aplinkybės D. B. suformuotame kaltinime nėra ir teismas pašalindamas šią aplinkybę iš kaltinimo, apie tai nieko nepasisakė, nes ši aplinkybė yra svarbi, kadangi kaltinimas turi būti tikslus ir atitinkantis visas nustatytas byloje aplinkybes, nes šiuo atveju, darytina išvada, kad A. M. antakis sužalotas nebuvo.

Akcentuoja, kad dėl minėtų aplinkybių, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys, nukentėjusiojo A. M. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįsti, todėl visa apimtimi turi būti netenkinti ir atmesti. Pažymi, kad byloje nėra pagrindo svarstyti ir priteisti A. M. turėtas teismo proceso išlaidas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. M. atstovė advokatė J. Pališaitienė prašo palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2015-11-02 nuosprendį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.

Atkreipia dėmesį, kad tik teisiamojo posėdžio metu D. B. nurodė aiškiai matęs, kad šokių aikštelėje jam į veidą sudavė nukentėjusysis A. M., kai tuo tarpu viso ikiteisminio tyrimo metu D. B. teigė nematęs jį sužalojusio asmens. Nukentėjusiojo atstovės manymu, D. B. norėdamas išvengti atsakomybės, pasitelkdamas draugų melagingus parodymus, siekia išvengti atsakomybės. Tiek jo kaip įtariamojo apklausos metu, tiek akistatų su G. A. ir A. M. metu D. B. tvirtino nematęs jį sužalojusio asmens.

Mano, kad Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendyje teisėja įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nuosprendžio motyvuojamoje dalyje konstatuotus faktus, pagrįstai nustatė, kad D. B. viešoje vietoje, t. y. ir naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, įžūliais veiksmais akivaizdžiai pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, bei sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Advokatė J. Pališaitienė akcentuoja, kad D. B. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nenuoseklūs, nenuoširdūs, kiekvieną kartą pateikiama kita versija, o teisiamajame posėdyje nurodė, jog tyrėja ne taip užrašiusi jo parodymus, neigė savo ankstesnius parodymus, kurių buvo kelios versijos, pradžioje prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, vėliau neigė. Mano, kad tai tik patvirtina D. B. nenuoširdumą, įžūlų elgesį nepripažįstant savo kaltės. Teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus D. B. parodė, kad tai jis yra nukentėjusysis, jis buvo sužalotas, kai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo praėję beveik du metai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kreipsis dėl proceso iniciavimo pripažįstant nuketėjusiuoju D. B., nes priešingu atveju nebus ištirtos visos įvykio aplinkybės ir tai yra pareiškiama po daugiau nei dviejų metų nuo šio proceso pradžios. Nurodo, kad pirmos instancijos teisėja nagrinėjant šią bylą klausė ar D. B. kreipėsi dėl jam padarytų sužalojimų po įvykio, atsakymas buvo, kad nesikreipė, nes nežinojo, kad čia viskas taip bus, nors D. B. teisme buvo atstovaujamas advokato, teismas jam buvo išaiškinęs teises ir pareigas. Pasak nukentėjusiojo advokatės, tokia D. B. pasirinkta gynybos koncepcija yra manipuliacinio pobūdžio, siekiant vienintelio tikslo išvengti bausmės.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas J. Špelveris prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis A. M. ir jo atstovė advokatė J. Pališaitienė prašo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė J. Sarpalienė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 d dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013).

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, t. y. nuosprendyje išvardijo visus tiek įžanginei, tiek aprašomajai, tiek ir rezoliucinei nuosprendžio dalims priskirtus duomenis. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas dėl D. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu iš esmės atitinka apkaltinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nesutikdamas su D. B. nuteisimu, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl D. B. kaltės. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad D. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iš apeliacinio skundo pagrindų ir motyvų matyti, kad nuteistojo gynėjas siekia, jog būtų panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir tyrė tik vadovaudamasis patikimais pripažintais nukentėjusiojo A. M. parodymais ir nepagrįstai nevertino ir atmetė D. B. ir nuteistojo naudai duotus liudytojų parodymus. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas konstatavo, kad D. B. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visa byloje esančia medžiaga: teisiamojo posėdžio metu liudytojų G. A., M. S., V. L., I. B., V. V.. L. S., K. G. parodymais, paties nuteistojo D. B. duotais parodymais, nukentėjusiojo A. M. paaiškinimais, specialisto išvada ir kita byloje esančia rašytine medžiaga, todėl nepagrįstai nuteistojo gynėjas skunde teigia, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė tik nukentėjusiojo parodymų pagrindu. Visi šie įrodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje, nustatyta, kurie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurie prieštarauja vieni kitiems, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti priešingą išvadą D. B. kaltės klausimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti.

Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, nuteistojo D. B. nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes yra nustatyti visi minėto nusikaltimo sudėties privalomieji požymiai. Nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, nuteistojo įžūlus elgesys pasireiškė fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį A. M., A. M. buvo sukeltas fizinis skausmas, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 15). Šiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, aplinkiniams parodyta nepagarba. Iš bylos faktinių aplinkybių neabejotinai nustatyta, kad D. B. veikė tiesiogine tyčia, jis suprato, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti, tai yra atlieka veiksmus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje.

Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. B. neigė savo kaltę ir bandė įrodyti, kad A. M. pirmas jam trenkė, o jis besigindamas pastarąjį stumtelėjo ir nukentėjusiojo patirti sužalojimai negalėjo būti to stumtelėjimo pasekmė. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas taip pat teigia, kad visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai atmesti nuteistojo D. B. parodymai toje dalyje, kurioje jis nurodė, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos jis nepadarė, smūgio nukentėjusiajam A. M. jis nesudavė, bet priešingai, pats nukentėjusysis jam smūgiavo į veidą ir jį sužalojo. Pažymi, kad šiuos parodymus patvirtina ne tik nuteistasis D. B., bet ir byloje teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai. Skundą nagrinėjantis teismas su šiais argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. 2014-07-11 ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas A. M. parodė, kad naktiniame klube einant prie bato nusipirkti vandens, prie jo priėjo nepažįstamas vaikinas, žodžiais pradėjo kabinėtis, ką tiksliai sakė negirdėjo, nes grojo garsiai muzika, tačiau vis eidamas iš paskos kažką jam sakė ir nuo jo nesitraukė. Matė, kad vaikinas neblaivus, todėl nenorėdamas konflikto nekreipė į jį dėmesio. Galiausiai pasakė, kad nuo jo atstotų ir pasuko eiti nuo baro, kai tuo metu asmuo jam smogė dešinės rankos kumščiu arba kažkokiu rankoje laikytu daiktu į veidą, pataikė į dešinę akį. Po smūgio nenugriuvo, išsilaikė, tačiau pritūpė, nes apsvaigo galva, pasidarė silpna. Vaikinas pasitraukė, o prie jo priėjo bendradarbė M., kuri jį nuvedė prie apsaugos darbuotojo. Kadangi antakis smarkiai kraujavo, buvo iškviesti medikai, policijos pareigūnai. Mano, kad policijos pareigūnams viena iš bendradarbių nurodė jį sumušusį vaikiną, kuris dar buvo naktiniame klube. Nurodė, kad asmeniškai vaikino nepažįsta. Per bendrus pažįstamus sužinojo, kad jo vardas D.. Su šiuo asmeniu konfliktų nėra turėjęs, nėra bendravęs, naktiniame klube taip pat su niekuo nekonfliktavo, matė jį pirmą kartą. Asmuo jam smūgiavo be priežasties. Vakarą klube leido su bendradarbiais (1 t., b. l. 8). 2014-12-18 ikiteisminio tyrimo metu papildydamas pirminius parodymus A. M. parodė, kad naktiniame klube buvo daug žmonių, visi šoko labai arti vienas kito. Jam šokant su kartu atėjusiomis merginomis ir vaikinais, prie jų prisiartino konfliktiškai nusiteikęs D.. Jis praeidamas užkliuvinėjo jo kolegas, buvo agresyvus. Tai, kad buvo agresyviai nusiteikęs, matėsi iš jo judesių, manieros, žvilgsnio. Vaikinas uždėjo rankas jo draugui G. ant krūtinės ir suėmęs jo rūbus G. stūmė. G. gynėsi ir stūmė vaikiną atgal. Jis priėjo prie jų ir juos išskyrė. Išskyrė rankomis atitraukdamas vienas nuo kito. Smūgių niekas niekam nesudavė. Jis nematė, kad G. būtų kam nors sudavęs. D. nuėjo, tačiau vis sukiojosi aplinkui, tai prieidavo arčiau, tai nueidavo. Vėliau buvo taip, kaip nurodyta pirminėje apklausoje (1 t., b. l. 10). 2015-01-05 liudytojo apklausos metu S. M. parodė, jog visus savo ankstesnius parodymus tvirtina, tik papildo, jog pirminėje apklausoje nurodydamas, kad jokiu konfliktų neturėjo, su asmeniu anksčiau nebendravo, nes susistumdymo šokių aikštelėje konfliktu nelaikė (1 t., b. l. 11). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nukentėjusysis A. M. visas šias aplinkybes patvirtino nurodydamas, kad 2014-07-11 su kolegomis klube „(duomenys neskelbtini)“ šventė gimtadienius, gurkšnojo alkoholinius gėrimus, šoko. Kaltinamojo jis anksčiau nepažinojo, tą vakarą jis vis įsiliedavo į jų kompaniją šokių aikštelėje, buvo konfliktiškai nusiteikęs. Su jų kompanijoje buvusiu G. A. kaltinamasis susistumdė, jis juos išskyrė, jokių smūgių jis nematęs. Daugiau nieko šokių aikštelėje neįvyko. Po kurio laiko jis nusprendė eiti namo, tačiau D. ėjo jam iš paskos ir klausinėjo kas jam trenkė. D. B. jis pasakė, kad nieko nežino, paprašė, kad atstotų. Netrukus, jam būnant prie baro, kaltinamasis jam trenkė į akį, po to pasišalino į šokių aikštelę. Jam iš karto pasipylė kraujas, kažkas iškvietė greitąją pagalbą. D. aiškiai matė sužalojimus, tačiau nieko nesakęs nuėjo. Nesupranta, kodėl D. B. jam trenkė. Įvykio metu buvo išgėręs, tačiau viską gerai pamena (1 t., b. l. 136-139). Nors nuteistojo gynėjas nesutinka su teismo įrodymų vertinimu ir teigia, kad tai D. B. buvo sužalotas ir šias aplinkybes patvirtina posėdžio metu apklausti liudytojai V. L., K. G.. V. V.. L. S. bei G. A., tačiau skundą nagrinėjantis teismas su gynėjo nurodytomis aplinkybėmis nesutinka ir konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir kiti byloje esantys duomenys. Specialisto išvadoje Nr. G 1429/14(03) konstatuota, kad A. M. buvo padarytas veido sumušimas su muštine žaizda kaktos dešinėje – antakio išorinio krašto srityje, aplinkinių minkštųjų audinių patinimu, poodinėmis kraujosrūvomis dešinės akies vokuose. Minimą sužalojimą A. M. galėjo patirti pasekoje vieno traumuojančio poveikio kietu buku daiktu. Apžiūros metu stebėtas žaizdos gijimo laipsnis, poodinių kraujosrūvų spalva, įrašai tyrimui pateiktuose med. Dokumentuose leidžia teigti, kad sužalojimas įgautas maždaug prieš keturias paras laiko iki objektyvios apžiūros, galimai ir apžiūrimojo nurodytu laiku, t. y. 2014-07-11. A. M. sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 15). 2014-10-20 M. S. apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad naktiniame klube linksminosi su draugais. Apie 3.00 val. nakties išėjusi iš tualeto ji pamatė savo draugus tarp kurių buvo ir A., kuriam buvo praskeltas antakis ir bėgo kraujas. A. minėjo, kad jam prie baro trenkė vienas jaunuolis. Kažkas iškvietė greitąją ir policijos pareigūnus. Atvykus pareigūnams, kažkuris iš draugų nuėjo parodyti pareigūnams vaikiną, kuris trenkė A.. Pažymėjo, jog jiems būnant klube, ji matė, kaip vienas vaikinas nuolatos užkliūdavo vaikinus, kurie buvo atėję kartu su ja. Jis elgėsi taip, tarytum norėtų išprovokuoti konfliktą. Nurodė, kad galėtų jį atpažinti. Nematė ar būtent šis vaikinas trenkė A. (1 t., b. l. 28). 2014-10-20 Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad M. S. atpažino asmenį, kuris naktiniame klube užkliuvinėjo jos draugus, t. y. Nr. 1, kurioje yra D. B. (1 t. b. l. 29). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme liudytoja M. S. parodė tas pačias aplinkybes, t .y., kad D. B. jai žinomas iš matymo, o nukentėjusysis buvęs kolega. Tą vakarą su kolegomis linksminosi bare, vėliau klube „(duomenys neskelbtini)“. Konflikto šokių aikštelėje nematė. Nematė ir to, kas trenkė A., bet matė jį visą kruviną. D. B. pamena kaip konfliktiškai nusiteikusį asmenį (1 t., b. l. 142 -143). 2014-11-17 ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas G. A. parodė, kad naktiniame klube linksminosi su draugais, buvo nemažai išgėręs, tikslių aplinkybių neprisimena. Pamena, kad kažkuriuo metu, jam grįžus į salę, jis pamatė, jog A. yra kruvinas, veidas buvo kruvinas. Prie A. buvo kelios merginos, galėjo būti abi M., kurios bandė stabdyti bėgantį kraują. Po kiek tai laiko atvyko policijos pareigūnai. Jis nematė, kaip buvo sumuštas A. 1 t., b. l. 22). 2014-12-22 ikiteisminio tyrimo metu G. A. papildė savo parodymus ir nurodė, kad tą vakarą tarp D. ir jo buvo įvykęs konfliktas. Šokant ar tai jis, ar tai D. užkliuvo vienas kitą, nes šokių aikštelėje buvo daug žmonių arti vienas kito. Dėl šio įvykio D. susinervino, atrodė agresyviai nusiteikęs, žvilgsnis pasirodė agresyvus, kažką vienas kitam pasakė, ką tiksliai neįsidėmėjo, nes garsiai grojo muzika, ir tada D. jam savo rankas uždėjo ant krūtinės, suėmė jo rūbus ir pastūmė. Jis taip pat uždėjo jam rankas ant krūtinės ir pastūmė. Tai pamatęs A. juos išskyrė. Išskyrė atitraukdamas vienas nuo kito. Jis šio įvykio metu niekam smūgių nesudavė ir A. niekam smūgių nesudavė. D. pasitraukė. Ar dar tą vakarą D. matė neprisimena. Toliau vyko taip kaip nurodė pirminiuose parodymuose (1 t., b. l. 23). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme G. A. parodė tas pačias aplinkybes, kokias nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y., kad tą vakarą su kolegomis bare „(duomenys neskelbtini)“ linksminosi, šoko gėrė. Buvo nemažai išgėręs. Pamena, kad susistumdė su D.. Konfliktas įvyko šokių aikštelėje, kai jie susidaužė nugaromis. Tuomet jie susikibo rankomis už rūbų. Ryte pamatė, kad jo marškinėliai suplėšyti. Nepamena, ar susikibimo metu buvo smūgiuojama. Juos lyg ir išskyrė A.. Po išskyrimo jis nuėjo parūkyti, o grįžęs pamatė, kad A. guli ar atsiklaupęs ant grindų. M. jam pasakiusi, kad kažkas A. trenkė. Visų aplinkybių neprisimena, todėl tvirtina savo pirminius parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 140-142). 2014-12-12 vykusioje akistatoje, tarp A. M. ir D. B., A. M. taip pat patvirtino, kad būtent D. B. jam sudavė. D. B. vaikščiojo šokių aikštelėje ir užkliuvinėjo jo draugus, susistumdė su G., kuriuos jis išskyrė. Smūgių niekam nebuvo suduota. Vėliau, priešais sėdintis vaikinas, ėjo jam iš paskos ir klausinėjo, kas iš draugų jam sudavė. Atsakinėjo, kad nežino, kas jam sudavė, o jis, tikriausiai nesupratęs atsakymo, rankos kumščiu trenkė į dešinės akies antakį. D. B. akistatos metu parodė, kad būnant klube prie jo priėjo, kaip dabar supranta, A. draugas ir pradėjo konfliktuoti žodžiais, po to vaikinas jam ranka ne mažiau kaip vieną kartą trenkė į kairią akį. Jiems pradėjus muštis pribėgo dar du asmenys, iš kurių vienas buvo A., o kitas jo kolega. Šie vaikinai taip pat ne mažiau kaip du kartus trenkė jam su rankos kumščiais į veidą. Rankas užsidėjęs ant veido jis gynėsi ir stūmė vaikinus nuo savęs, ar kam jis sudavė negali pasakyti, neįsidėmėjo, viskas įvyko labai greitai. Vėliau jis nuėjo prie kito baro ir sutiko A., pradėjo konfliktuoti žodžiais dėl prieš tai įvykusio įvykio. Uždėjęs rankas ant krūtinės pastarąjį pastūmė ir jis nuėjo. Atvyko policijos pareigūnai (1 t., b. l. 54-57). 2015-01-05 akistatos metu, tarp G. A. ir D. B., G. A. parodė tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodęs liudytojo apklausos metu, kad su D. sukonfliktavo šokių aikštelėje. Susistumdė gal todėl, kad atsitrenkė vienas į kitą ar ne taip pasižiūrėjo. Juos išskyrė A.. D. B. patvirtino, kad tarp jo ir vieno asmens šokių aikštelėje įvyko konfliktas, tačiau negalėjo pasakyti, ar tai buvo tas asmuo, kuris sėdi priešais jį. Jiems susistumdžius prie jų pribėgo dar du vaikinas iš kurių vienas buvo A.. Kito vaikino neįsidėmėjo. Tada kažkuris iš vaikinų sudavė jam du kartus su ranka į veido sritį, o po to visi kažkur išsiskirstė. Ar būtent G. jam sudavė į veidą jis negali pasakyti, tikslių aplinkybių nepamena, nes viskas greitai įvyko (1 t., b. l. 59-61). Tuo tarpu 20104-10-13 ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant D. B., pastarasis pripažino padaręs nusižengimą, nurodė, kad konflikto metu jam kažkuris vaikinas sudavė smūgį į akį ir tada jis vieną kartą su ranka trenkė atgal ir pataikė A. į veidą ir dėl to labai gailisi (1 t., b. l. 48). Akistatos metu su A. M. ir G. A. D. B. savo kaltės nepripažino. Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme D. B. savo kaltės taip pat nepripažino ir parodė, kad su draugais linksminosi klube. Klube sutiko V. V. ir L. S., su kuriomis buvo nesenai pažįstamas. Bebendraujant su jomis sukonfliktavo su G. A.. Pradžioje su juo susižvalgė, o netrukus ir rankomis susikibo už rūbų. Konfliktas truko labai trumpai. Tuomet prie jų pribėgo A. M. ir iš šono trenkė jam du ar tris kartus į veidą. Kad trenkė būtent A., jis aiškiai matė, nes buvo geras apšvietimas. Besigindamas jis galėjo delnu užtrenkti A., tačiau ne kumščiu ir netyčia, besigindamas. Po to, jis nuėjo į tualetą pažiūrėti kokie sumušimai jam padaryti. Paakys buvo paraudęs, skaudėjo smilkinio dešinę pusę. Daugiau A. M. nematė, su juo nebendravo. Atvyko policija. Manė, kad toje situacijoje jis yra nukentėjusysis. Dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nevisiško atitikimo teisme duotiems parodymams paaiškino, kad prisipažinti jį įkalbėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnė paaiškindama, kad tokiu būdu byla bus baigta greitai paskiriant baudą. Iš tiesų jis tyčia A. netrenkė, tik galėjo stumtelti ranka. Nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kur nors mieste vėliau. Pirminiuose parodymuose klaidingai nurodyta, kad jis nematęs, kas jam trenkė bei neteisingai nurodyta, kad su A. jis sukonfliktavo šiek tiek vėliau. Su A. buvo susitikęs tik šokių aikštelėje, kurioje ir įvyko konfliktas su G. A. (2 t., b. l. 12-16). V. L. apklaustas 2014-12-17 ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su draugais linksminosi bare. Vienu metu, jam sėdint prie baro ir geriant, prie jo priėjo D. ir pasakė „atvaryk, trise puola“. Tada kartu su D. nuėjo apsižvalgyti, tačiau D. vaikinų, kurie jį puolė, nebematė. Kur tuo metu buvo K. jis nežinojo. Neįsidėmėjo ar jis tuo metu buvo su juo, ar kur išėjęs, nes klube buvo šurmulys, daug žmonių. Vėliau, jie visi trys sėdėjo prie baro ir gėrė. Atvyko policijos pareigūnai ir D. B. išsivežė. Kas ir kaip puolė D. jis nematė ir nieko negali pasakyti. Ar D. buvo sužalotas taip pat negali pasakyti. D. priėjęs prie jo buvo užsidengęs akį ranka, tačiau kurią jis nesidomėjo. Prašė parodyti kas nutiko, tačiau jis nieko neparodė. Ar D. kam nors trenkė irgi nieko negali pasakyti, nes nematė (1 t., b. l. 33). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme kaip liudytojas apklaustas V. L. savo parodymus iš esmės pakeitė, parodė, kad tą vakarą jis su draugais, tarp kurių buvo ir D. B., linksminosi klube „(duomenys neskelbtini)“. Kai įvyko šokių aikštelėje konfliktas, jis buvo prie kito baro. Prie jo priėjo K. G. ir pasakė eiti, nes aikštelėje kažkas vyksta. Priėję prie kito baro 10 Bmetrų atstumu pamatė smūgį D. B. į galvą. Jam smūgiavo nukentėjusysis. Po kurio laiko atvyko policija. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nuo teisme duotųjų skiriasi, nes jis nenorėjo kištis į konfliktą, todėl ir nurodė nieko nematęs. Nukentėjusiojo sužaloto nematė (1 t., b. l. 150-154). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės kaip liudytojas apklaustas K. G. parodė, kad su D. B. yra draugai, kaimynai. Į klubą „(duomenys neskelbtini)“ atvyko su V. L. ir D. B. po vidurnakčio. Gėrė alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko pasigedo D. B. ir nuėjo jo ieškoti į šokių aikštelę. Pamatė konfliktą, susikibusius asmenis. Buvo būrys žmonių. Jis nubėgo pasikviesti V. L.. Einant atgal pamatė, kaip nukentėjusysis smūgiuoja į veidą D. B.. Konfliktas vyko labai trumpai ir visi išsiskirstė. Nematė, kad D. B. kam būtų smūgiavęs. Nukentėjusiojo vėliau nebematė, netrukus atvažiavo policija (2 t., b. l. 9-11). Apylinkės teisme apklausta kaip liudytoja V. V. parodė, kad pažįsta tiek D. B., tiek nukentėjusįjį. Su A. jie buvo kolegos. Su D. pažįstami nesenai. Pamena, kad tą naktį tarp G. ir D. įvyko konfliktas. Jie susistumdė, bet kumščių nebuvo. A. pradėjo juos skirti ir smūgiavo D.. Kai A. skyrė D., ji buvo šokių aikštelėje, buvo tolėliau ir nesikišo. Tuomet ji išėjo iš klubo ir konflikto pabaigos nematė. Ar A. buvo trenkta ji nematė. Prieš posėdį ji bendravo su D. apie įvykį. Posėdyje ji atpasakojo viską ką pamena ir pati matė. D. jai jokio poveikio nedarė. Nurodė, kad draugė L. S. buvo su ja kartu įvykio metu ir matė aplinkybes dėl susistumdymo (1 t., b. l. 163-165). Tačiau L. S. kaip liudytoja apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tą vakarą ji kartu su drauge V. V. atėjo į klubą „(duomenys neskelbtini)“. Šokių aikštelėje ji be priežasties buvo pastumta G. A.. Konflikto ji nenorėjusi, todėl nuėjo tolėliau. Toliau šoko, linksminosi. Netrukus ji ir V. atsisukusios pamatė konfliktą tarp D. B. ir G. A.. Jie buvo susikibę. Po to priėjo A. ir juos bandė išskirti stumdamas juos vieną nuo kito. Jokių smūgių nematė. Kas kam trenkė ji nematė. A. bandė išskirti du žmones į šalis, atitraukdamas vienas nuo kito, kad nekonfliktuotų, negynė kažkurio tai labiau. Iš šokių aikštelės ji ir V. išėjo parūkyti ir daugiau nieko nematė. Sužalotą A. pamatė tik kitą dieną. Buvo kartu su drauge V., jos kartu sėdėjo ant sofos, tačiau ji smūgio nematė. Ką matė jos draugė negali pasakyti, ji sako tai, ką matė ji pati (1 t., b. l. 175-177). Advokato manymu, iš visų šių parodymų visumos, galima padaryti išvadą, kad šioje byloje viešosios tvarkos pažeidėjais buvo tiek A. M., tiek ir G. A. ir neginčijamai nustatyta, kad ne D. B. sudavė smūgius A. M., o A. M. elgdamasis ypatingai įžūliai sudavė smūgius D. B. į veidą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais nuteistojo gynėjo teiginiais nesutinka ir konstatuoja, kad vertinant liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius duomenis galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, logiški ir atitinka faktines bylos aplinkybes, o tuo tarpu nuteistojo parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia teisinę galimybę veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-159/2009, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-229/2011, 2K-499/2011, 2K-652/2007 ir kt.). Taikant BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų kilo neigiamų padarinių, realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šioje byloje abejonių, kad D. B. smurtą panaudojo viešoje vietoje, nėra. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad tai buvo padaryta pašalinių asmenų, kurie buvo klube „(duomenys neskelbtini)“, akivaizdoje. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra kaltininko įžūlus elgesys prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš asmenį, neteisėtas asmens laisvės ribojimas ir kt. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012). Jei fizinis smurtas prieš asmenį kilo viešoje vietoje, jei dėl tokio smurto sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, pažeidžiama viešoji tvarka, tokie veiksmai atskirai nekvalifikuojami, juos apima BK 284 straipsnio 1 dalis. Įžūlūs nuteistojo veiksmai pasireiškė tuo, kad jis nepažįstamam nukentėjusiajam A. M., kuris prieš įvykį bandė išskirti sukonfliktavusius asmenis, kumščiu sudavė į veidą. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, jog byloje nenustatyta, kad prieš D. B. nukentėjusysis A. M. būtų atlikęs kokius tai neteisėtus veiksmus. Nors liudytojai V. L., K. G., V. V. teigė, kad matė, kaip A. sudavė D., tačiau šie parodymai vertinami kritiškai. Ikiteisminio tyrimo metu V. L. parodė, jog nematė kas trenkė, o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad trenkė A. D.. V. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog matė, kaip A. trenkė D., tačiau tų pačių aplinkybių kartu su ja buvusi draugė L. S. duodama parodymus teisme patvirtinti negalėjo, nes jokių smūgių nematė. Pažymėtina, kad ir paties nuteistojo D. B. parodymai keitėsi, ikiteisminio tyrimo metu neprisimena, kas trenkė, o teisiamojo posėdžio metu parodo, kad trenkė A.. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo jokio asmeninio pobūdžio konflikto, jie iki įvykio vienas kito iš esmės nepažinojo, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad viskas vyko viešoje vietoje, naktiniame klube, įvykį matant pašaliniams asmenims, sutrikdant apsaugos darbuotojų darbą bei iškviečiant policiją, greitąją pagalbą (nepaisant to, kad klubo darbas nebuvo nutrauktas), įžūliu elgesiu, t. y. dėl mažareikšmės dingsties, tyčia, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pažymėtina, kad fizinis smurtas prieš žmogų viešoje vietoje yra vertinamas, kaip įžūlus elgesys. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. B. padarė viešosios tvarkos pažeidimą ir D. B. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad teismas padarė abejotiną ir nepagrįstą išvadą apie tai, kad D. B. veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi galimos D. B. sužalojimo aplinkybės. Teisėjų kolegija su tokiais gynėjo argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius duomenis nustatė, kad D. B. A. M. sužalojo ne gindamasis, o vėliau ir tuo metu net nežinant kas jį sužalojo. D. B. veiksmas, jau po įvykusio konflikto šokių aikštelėje, sužalojant A. M., buvo aiškiai neteisėtas, atliktas be rimtos priežasties, viešoje vietoje, pažeidžiant viešąją tvarką ir rimtį. Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi galimos D. B. sužalojimo aplinkybės, kurių, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, be D. B. motinos ir jo draugų niekas nepatvirtino.

Skunde taip pat nurodoma, kad baigiamųjų kalbų metu, byloje dalyvavęs prokuroras iškėlė versiją, kad šiame įvykyje buvo du epizodai, pirmasis, tai kilęs konfliktas tarp A. M., D. B. ir G. A., o antrasis epizodas, kuris nesusijęs su pirmuoju, tai D. B. smūgio sudavimas A. M.. Pažymi, kad nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisminio įrodymų tyrimo metu prokuroras šių aplinkybių nekėlė ir apie jokius epizodus nekalbėjo ir kaltinimo netikslino. Mano, kad šiais teiginiais prokuroras suklaidino teismą, kuris nuosprendyje ir patvirtino šią prokuroro sugalvotą įvykių versiją, todėl teismas padarė neteisingą šio įvykio išvadą. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo gynėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Prokuroras kaltinamajame akte aiškiai nurodė kuo kaltinamas D. B., o teismas remdamasis liudytojų, nukentėjusiojo, paties nuteistojo parodymais ir kitais byloje esančiais duomenimis nustatė ir pripažino, kad D. B. būdamas viešoje vietoje, naktiniame klube, įvykį matant pašaliniams asmenims, sutrikdant apsaugos darbuotojų darbą bei iškviečiant policijos pareigūnus, greitąją pagalbą, įžūliu elgesiu, t. y. dėl mažareikšmės dingsties, tyčia, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pažymėtina, kad D. B. dėl kilusio konflikto tarp S. M., D. B. ir G. A. kaltinamas nebuvo pareikštas ir už tai nėra nuteistas, todėl teigti, kad įvykyje prokuroras išskyrė du epizodus dėl ko teismas padarė neteisingą išvadą dėl įvykio, nėra jokio pagrindo.

Advokatas taip pat akcentuoja, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas atliktas tik dėl D. B., o dėl kitų, konflikte dalyvavusių asmenų, joks procesinis sprendimas nebuvo priimtas, todėl, pasak gynėjo, minėtas įvykis liko ištirtas nevisiškai ir tik paviršutiniškai. Skundą nagrinėjantis teismas nurodo, kad dėl kitų konflikte dalyvavusių asmenų nebuvo pagrindo priimti jokio procesinio sprendimo, nes kitiems asmenims nebuvo pareikšti jokie kaltinimai.

Advokatas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nebuvo tiriama svarbi šiai bylai aplinkybė - neapklausti minėtą vakarą bare dirbę darbuotojai, administracijos ar baro apsaugos tarnybos pareigūnai. Nepareikalauti ir prie bylos neprijungti vaizdo įrašai, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti D. B., nukentėjusiojo A. M. ir byloje apklaustų liudytojų parodymų teisingumą ir objektyvumą. Pažymėtina, kad prokuroro kompetencija yra ikiteisminio tyrimo organizavimas, vadovavimas jam, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo priėmimas (BPK 170 str.). Prokuroras įvertinęs ikiteisminio tyrimo byloje esančių duomenų pakankamumą asmens kaltei pagrįsti surašo kaltinamąjį aktą ir su bylos medžiaga teikia teismui, kuris vertindamas domenų visumą daro išvadas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui pakako byloje esančių duomenų, jog pripažinti D. B. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. B. buvo apklaustas, dalyvavo keliose akistatose, pastarajam buvo išaiškintos jo turimos teisės ir pareigos, gynėjo ikiteisminio tyrimo metu atsisakė, prašymų atlikti kokius tai veiksmus, ar apklausti liudytojus neteikė, tokių prašymų taip pat nepateikė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Mano, kad būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad A. M. įvykio vietoje ir įvykio metu buvo girtas (po įvykio patikra alkotesteriu nustatytas 2.12 promilių girtumas), todėl jo parodymai apie tas aplinkybes, kad smūgį jam sudavė D. B., gali būti išgalvoti, iškreipti ir pertekliniai. Ta aplinkybė, kad A. M. įvykio metu buvo nustatytas 2.12 promilių girtumas, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad nusikalstamą veiką padarė būtent D. B.. Tokias išvadas apylinkės teismas padarė ištyręs ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą.

Nuteistojo gynėjas advokatas J. Špelveris nurodo, jog iš byloje ištirtų aplinkybių matyti, kad ir nuteistasis D. B. buvo sužalotas to paties įvykio metu. Policijos komisariate po įvykio jis apie tai pranešė policijos pareigūnams, bet pareiškimas dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos (galimai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį), nebuvo priimtas ir tinkamai užregistruotas, pareigūnams motyvuojant, kad vienoje byloje du nukentėjusieji negali būti. Ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog D. B. būtų buvęs sužalotas. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad D. B. dėl įvykio metu, įvykusio 2014-07-11 naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, patirtų sužalojimų būtų pateikęs pareiškimą prokuratūrai su kaltinimais konkrečiam asmeniui, kuris būtų užregistruotas ir dėl kurio būtų priimtas konkretus procesinis sprendimas. Pažymėtina, kad nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, jog D. B. Klaipėdos apygardos prokuratūrai pateikė pareiškimą dėl galimai padarytos A. M. nusikalstamos veikos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškimas prokuratūrai pateiktas 2015 m. lapkričio 20 d., t. y., jau po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kas iš esmės vertintina kaip siekis išvengti bausmės.

Apelianto gynėjas teigia, kad D. B. buvo suklaidintas ir dėl to save apkalbėjo nurodydamas, jog prisipažįsta padaręs jam inkriminuotą veiką. Nuteistasis taip pasielgė tik todėl, kad byla būtų nutraukta susitaikius su nukentėjusiuoju. Tam būtina sąlyga kaltės pripažinimas. Taip pasielgti patarė tyrėja. Mano, kad norint šią aplinkybę patikrinti, teismui į posėdį reikėjo iškviesti ir apklausti apie šias aplinkybes tyrėją atlikusią jo apklausą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nuteistasis ir jo gynėjas nepateikė teismui prašymo apklausti tyrėją, kuri atliko D. B. apklausą. Nuteistasis dėl savo prisipažinimo, jog buvo suklaidintas tyrėjos, manant, kad byla bus nutraukta nukentėjusiajam ir įtariamajam susitaikius, jei pastarasis prisipažins, prabyla teisiamojo posėdžio metu, nors jau akistatos metu, tarp jo ir A. M., savo kaltę neigė, tačiau jokių prašymų dėl tyrėjos veiksmų nereiškė. Todėl skundą nagrinėjantis teismas, nuteistojo gynėjo argumentus dėl to, kad D. B. buvo suklaidintas, atmeta kaip nepagrįstus.

Gynėjas nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys ir nukentėjusiojo A. M. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįsti, todėl visa apimtimi turi būti netenkinti ir atmesti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad spręsdamas civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į turtinės ir neturtinės žalos nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis turtinės ir neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką bei susiformavusia teismų praktika to paties pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas civiliniam ieškiniui išspręsti aplinkybes, pagrįstai tenkino Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir A. M. civilinius ieškinius.

Nuteistojo advokatas pažymi, kad byloje nėra pagrindo svarstyti ir priteisti A. M. turėtas teismo proceso išlaidas. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apylinkės teismas įvertinęs aplinkybes, kad nukentėjusiojo atstovė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios atstovavo nukentėjusiojo interesams, ruošė pareiškimą policijai, dalyvavo nukentėjusiojo apklausose, akistatose ikiteisminio tyrimo metu, surašė ir teismui pateikė civilinį ieškinį, dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose nukentėjusiojo patirtas išlaidas pripažino pagrįstomis ir teisingomis. Su tuo sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrįstos ir teisingos yra nukentėjusiojo patirtos išlaidos bylą nagrinėjant Klaipėdos apygardos teisme. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo D. B. gynėjo advokato J. Špelverio apeliacinį skundą. Nukentėjusiojo A. M. atstovė advokatė J. Pališaitienė ruošė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir dalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Nukentėjusiojo A. M. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti patvirtina 2015-12-10 pinigų priėmimo kvitas Nr. 823708. Išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra realios ir pagrįstos, todėl prašymas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nuteistojo D. B. 200 Eur nukentėjusiajam A. M. tenkintinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įstatymo nustatyta tvarka gautus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, motyvuotai kvalifikavo nusikalstamą veiką, nuosprendyje iš esmės nuosekliai išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžiamos teismo išvados ir padarė pagrįstas išvadas dėl D. B. kaltės, padarius nusikaltimą numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Palangos miesto apylinkės teismo 2015-11-02 nuosprendį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. B. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš D. B. nukentėjusiajam A. M. 200 Eur patirtas išlaidas už advokato atstovavimo paslaugas.