Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 d. 4 d. 9 d., prie 2016 m. sausio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos 2 (metų) 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir 30 MGL (1129 Eur) dydžio baudos pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė M. L. paskirta 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo ir 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trims) metams, M. L. paskirta: 1) įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) pareiga vienerius metus dalyvauti elgesio pataisos programoje; 3) tęsti darbą.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal 2014m. balandžio 23 d. Kauno apylinkės teismo ir 2016 m. sausio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžius.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminas M. L. skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš M. L. nukentėjusiosios L. L. naudai 152 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų) turtinės žalos.

Priteista iš M. L. UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ naudai 619,52 Eur (šeši šimtai devyniolika eurų 52 ct) turtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. apie 16:35 val., viešoje vietoje, ties remontuojamu geležinkelio tiltu, esančiu H. ir O. M. gatvėje, Kaune, įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent: tyčia spirdamas į L. L. vairuojamą automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį AB SEB bankui, nulaužė automobilio dešinės pusės šoninį veidrodį, apgadino priekines dešinės pusės duris, variklio dangtį, tokiais veiksmais apgadindamas automobilį, padarė draudimo įmonei UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ 619,52 Eur turtinę žalą, L. L. 152,00 Eur turtinę žalą, t. y. tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkąŠiais savo veiksmais M. L. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimas M. L. pasitvirtino.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. L. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK XXI skyriaus nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo taisykles ir nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. Skunde nuteistasis teigė, kad teismas išskirtinai vertino ir laikė kaip tinkamus tik apelianto kaltę pagrindžiančius įrodymus, jo kaltę paneigiančių įrodymų netyrė ir tuo pažeidė in dubio pro reo principą. Teismas išvadas grindė nepatikimais ir prieštaringais įrodymais, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kuriuo vadovaujantis pareiga įrodinėti kaltę tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Nuteistojo nuomone, teismas nevertino, kad nebuvo surinkta jokių objektyvių kaltės įrodymų, neatskleidė tariamo nusikaltimo padarymo mechanizmo, nevertino įrodymų visumos, besąlygiškai sutiko su kaltinimo pateikta versija, nesiėmė priemonių įrodymams surinkti ir prieštaravimams pašalinti, tuo pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir teisingą teismą.Skunde nuteistasis nesutinka su policijos pareigūnų parodymais ir jų vertinimu, kaip tariamai patvirtinančiais jo kaltę. Policijos pareigūnai tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, todėl jų nuomonė suformuota tik jų pačių įsivaizdavimu. Policijos pareigūnai nepatvirtino batų atspaudų buvimą ant veidrodėlio, tačiau teismas tokį faktą nustatė kaip įrodytą. Ne kartą buvo akcentuojama, jog nukentėjusiajai parodžius tarnybinį pažymėjimą, viskas klostėsi jos naudai, M. L. paaiškinimais pareigūnai nesidomėjo, nesigilino į liudytojo R. P. nurodomas aplinkybes ir vadovavosi tik nukentėjusiosios parodymais. Pareigūnai nefiksavo eismo įvykio aplinkybių ir vadovavosi tik kolegės nurodomomis aplinkybėmis.Įvykio liudininkais buvo R. P. ir nukentėjusioji L. L.. Apelianto teigimu, jo ir liudytojo R. P. parodymai vienas kitam neprieštaravo, tačiau jų parodymus teismas vertino kritiškai, kaip pagalbą apeliantui, tačiau argumentai dėl tokio vertinimo nebuvo nurodyti. Nukentėjusioji nurodė visiškai priešingą įvykio versiją, kuri neparemta jokia logika, tariamai apeliantas nei iš nei iš to išlipo iš automobilio, spyrė į nukentėjusiosios automobilio veidrodėlį, rėkavo bei galimai apibrozdino priekinį stiklą bei kapoto dangtį, nesiaiškinat tokių veiksmų motyvų. Teismas netinkamai ištyrė ir vertino šiuos liudytojų ir nukentėjusiosios parodymus.Apeliantas savo skunde nurodė, kad nuosprendyje neišanalizuoti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. požymiai. Teismas vadovavosi tik nukentėjusiosios ir policijos pareigūnų parodymais, o jo parodymus vertino kaip gynybinę poziciją. Teismas neatsižvelgė, kad veidrodėlio nulūžimas buvo autoįvykio, o ne chuliganiškų M. L. veiksmų pasekmė. Apelianto teigimu, kaltinanti institucija nesurinko pakankamai įrodymų apelianto kaltei pagrįsti, nenurodė kilusių padarinių, tai, kad buvo sutrikdytas eismas ir transporto priemonių valdytojai negalėjo be nepatogumų tęsti kelionės yra nepakankami ir nepagrįsti, neišplaukiantys iš byloje surinktų įrodymų, todėl nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui panaikinti nuosprendį ir M. L. išteisinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė nuteistojo skundą atmesti. Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis dėl nusikalstamos veikos padarymo apeliaciniame skunde ginčija kaltę, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas priėmė motyvuotą, įrodymais pagrįstą nuosprendį ir baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistojo M. L. atžvilgiu pritaikyti tinkamai.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis M. L. inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, o buvo eismo įvykis, kad įrodymai pirmos instancijos teisme buvo vertinami neobjektyviai ir nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių yra visiškai nepagrįstos ir vertinamos kaip nuteistojo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o prieštaringus, nenuoseklius parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką.

Nuteistojo skunde teigiama, kad incidento metu nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo padaryta jokių įžūlių veiksmų, nuteistojo teigimu, kilo autoįvykis, o M. L. neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį, nebuvo ir nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo, o kilęs incidentas nesudaro BK 284 straipsnio 1 dalies sudėties. Aukštesnysis teismas su tokia skunde išdėstyta nuteistojo pozicija visiškai nesutinka ir konstatuoja, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas neginčijamai patvirtina, jog M. L. elgesys buvo įžūlus, juo nuteistasis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenes rimtį ir tvarką, t. y. yra nustatytos visos inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties dalys ir nuteistojo veiksmai pilnai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio1 dalyje, sudėtį.

Nuteistasis bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde nuosekliai neigė savo elgesio padarinius, tačiau jo parodymus paneigia pirmosios instancijos teisme ištirtų duomenų visuma. Nukentėjusioji L. L. parodė, jog ji 2014 m. rugpjūčio 14 d., apie 16:35 val., ties remontuojamu geležinkelio tiltu, esančiu H. ir O. M. gatvėje, Kaune, važiavo antra eismo juosta, nes pirma eismo juosta eismas nevyko ir užsidegus žaliam šviesoforo signalui mėgino važiuoti, tačiau staiga pamatė stovintį M. L., kuris koja du kartus spyrė į jos automobilio veidrodėlį. Nuspyręs veidrodėlį, M. L. atsistojo prieš jos automobilį ir kažką mosikuodamas rėkė. Aiškino, jog ji buvo labai išsigandusi, M. L. elgesys buvo neadekvatus. Mano, jog jos vairuojamas automobilis kliudė pravažiuoti M. L. automobiliui, todėl M. L. supyko. Kadangi tai nebuvo eismo įvykis ji patraukė automobilį, kad kiti automobiliai galėtų pravažiuoti ir iškvietė policijos pareigūnus. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojų A. J. ir R. B. parodymai, kuriuos duodami šie policijos pareigūnai nurodė, jog atvykus į įvykio vietą matavo automobilių aukštį ir automobilių apgadinimo vietų aukščiai aiškiai neatitiko, o apžiūrėjus automobilį „VW Multivan“ nesimatė jokių žymių, abu žibintai buvo vietoje, galėjo vienas klibėti, eismo įvykio pėdsakų nebuvo, o jei veidrodžiu būtų buvę braukta per L. L. vairuojamo automobilio šoną, braukimas būtų matęsis. Abu pareigūnai parodė, jog nuo smūgio į veidrodėlį buvo likusi bato žymė. A. J. paaiškino, kad kelyje susiaurėjimas buvo iš pirmos juostos į antrą, todėl antra juosta važiuojantis automobilis, šiuo atveju L. L. vairuojamas automobilis, turėjo pirmumą. Taip pat parodė, jog nesant eismo įvykio, L. L. galėjo patraukti automobilį tam, kad nekliudytų automobilių eismui. Pirmoje instancijoje buvo ištirta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tirti pateiktas automobilio „Toyota Corola“ dešinysis užpakalinio vaizdo veidrodėlis negalėjo būti nulaužtas jam kontaktuojant su automobilio „VW Multivan“ priekiniu kairiuoju posūkio žibintu ir kad ant tirti pateikto automobilio „Toyota Corola“ dešiniojo užpakalinio vaizdo veidrodėlio nerasta pėdsakų, tinkamų identifikavimui ir priskirtinų šio veidrodėlio kontaktui su automobilio „VW Multivan“ priekiniu kairiuoju posūkio žibintu. Be to, ant tirti pateikto automobilio „VW Multivan“ priekinio kairiojo posūkio žibinto nerasta pėdsakų, tinkamų identifikavimui ir priskirtinų šio posūkio kontaktui su automobilio „Toyota Corola“ dešiniojo užpakalinio vaizdo veidrodėliu. Todėl nuteistojo versija dėl tariamo eismo įvykio neatitinka faktinių aplinkybių ir yra paneigta byloje surinktais įrodymais. Ši versija sukurta tendencingai, iškraipant faktus, bandant sureikšminti nukentėjusiosios tariamą kaltę ir tuo pačiu mėginant nuteistajam išvengti atsakomybės. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant panaikinti bet kokias abejones, buvo atliktas teisminis įrodymų tyrimas, iškviečiant ir apklausiant specialistą V. L., kuris ne tik paaiškino trasologinės ekspertizės išvadą, bet ir atsakė į nuteistojo bei jo gynėjo klausimus, susijusius ir su tyrimo metodika, ir nukentėjusiosios automobiliui padaryto pažeidimo mechanizmu, modeliuojant situaciją. Specialistas neabejotinai teigė, kad pagal tirtus duomenis, kontakto tarp automobilių nebuvo. Apeliacinėje instancijoje taip pat buvo apklausta ir nukentėjusioji, kuri nuosekliai laikėsi savo pozicijos dėl M. L. spyrio į jos vairuojamą automobilį, bei nustatytų automobilių sugadinimų padarymo. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusios nurodytomis įvykio, o tuo pačiu ir automobilio sugadinimų padarymo aplinkybėmis. Kolegija be kita ko pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Aukštesniojo teismo nuomone, aukščiau išdėstytais duomenimis veikos požymiai visi nustatyti, juolab, kad, kaip jau minėta, veiksmas vyko miesto gatvėje, kur nuolatinis intensyvus automobilių judėjimas, daugelio žmonių akivaizdoje, kas neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, kurie atkreipė asmenų dėmesį ir šokiravo juos, sukėlė tarp žmonių sumaištį, nes buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma elementarių bendravimo normų. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.Pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo motyvams skiriant bausmę, pagrįstai yra įvertinta tai, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, M. L. padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikalstamų veikų (BK 11 str. 3 d.). Jis anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, dirbantis, turi mažametę dukrą. Šios aplinkybės charakterizavo M. L. ir sudarė pagrindą manyti, kad bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus įgyvendinta paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, o galutinį bausmės griežtumą lėmė tai, kad teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 d. 4 d. 9 d., prie 2016 m. sausio 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos 2 (metų) 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir 30 MGL (1129 Eur) dydžio baudos pridėjo dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinę subendrintą bausmę M. L. paskyrė 2 metus 10 mėnesių laisvės atėmimo ir 30 MGL (1129 Eur) dydžio baudą.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo jo keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.