- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-364/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Elena Vainienė (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- M. K.
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 6 metams;
- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir A. K. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 6 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009-10-19 nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi, prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš A. K. priteista: M. K. 1 000 Lt turtinei ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 9 099,05 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 15 d. apie 21.30 - 22 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, tyčia šovė .38 kalibro revolveriu 4 kartus į M. K., buvusį už gyvenamojo namo medinių durų, padarydamas nukentėjusiajam šautinius sužalojimus dešinėje šlaunyje, pilve, dešiniame dilbyje, krūtinės dešinėje su širdies, diafragmos, kepenų kairios skilties, apatinės tuščiosios venos, storosios žarnos nusileidžiančios dalies sužalojimais, kraujo susikaupimu pilvaplėvės, širdiplėvės ertmėse, hemoraginiu šoku, sepsiu, trauminiu širdiplėvės uždegimu, kepenų abscesu, tokiomis aplinkybėmis sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam M. K. sveikatą.
A. K. taip pat nuteistas už neteisėtą šaunamojo ginklo bei šaudmenų įgijimą, laikymą, nešiojimą ir gabenimą, tačiau apeliacinis skundas dėl to nepaduotas.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir priimti griežtesnį nuosprendį, A. K. nuteisti už pasikėsinimą nužudyti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apelianto nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo M. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu nuteistasis A. K. yra nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Apeliantas nukentėjusysis M. K., skųsdamas apygardos teismo nuosprendį, neginčija nuteistojo A. K. nusikalstamo veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, juridinio įvertinimo, tačiau jis nesutinka su nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir prašo A. K. nuteisti už pasikėsinimą nužudyti.
Šis apelianto prašymas netenkintinas.
Ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo pareikštas įtarimas, o vėliau ir kaltinimas, nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, padarymu, t. y. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad gyvenamojo namo kieme, tyčia šaudamas iš šaunamojo ginklo 4 kartus ir padarydamas sunkų pavojingą gyvybei sveikatos sutrikdymą siekė nužudyti M. K., šalia jo buvusių G. K. ir N. L., bei buto, kuriame slėpėsi nukentėjusysis, siekdamas išvengti šūvių, viduje buvusių P.L. bei (duomenys neskelbtini) E. K. ir D. K. gyvybei pavojingu būdu, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes M. K. pasišalino į namo vidų bei jam buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.
Pirmosios instancijos teismas svarstė A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą kvalifikavimą ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei surinktus įrodymus, konstatavo, kad toks kaltinimas nepagrįstas įrodymais ir neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas padarė išvadą, kad kaltininkas panaudojęs šaunamąjį ginklą ir kelis kartus šaudamas į nukentėjusįjį, nutolusį apie 2-3 metrus, esantį už medinių durų, pataikydamas į durų plotą ties rankena ir žemiau, neveikė tiesiogine apibrėžta tyčia, bet veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, sąmoningai leido padariniams atsirasti, buvo abejingas pasekmėms, ir nuteistojo veiką kvalifikavo pagal atsiradusius padarinius kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo A. K. tyčios turinio ir jos kryptingumo.
Pagal baudžiamosios teisės doktriną ir teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai nužudyti. Apibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių. Griežtai apibrėžti padariniai šiuo atveju yra suprantami kaip padariniai, numatyti vieno BK straipsnio atskiroje dalyje arba atskirame BK straipsnyje. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punktas)
Taigi, nagrinėjamu atveju, norint nuteistąjį A. K. pripažinti kaltu pasikėsinus nužudyti turėtų būti nustatyta, kad nuteistasis nusikaltimą padarė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y., kad jis suvokė daromos veikos pavojingumą M. K. gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybę nukentėjusiajam M. K., nes tik tokio turinio tyčinė kaltė leistų kvalifikuoti nuteistojo veiką kaip pasikėsinimą nužudyti.
Šioje byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis A. K. veikė apibrėžta tyčia, siekdamas nukentėjusįjį M. K. nužudyti. Nuteistasis to neteigia. Jis teigia, kad atvyko pas M. K. norėdamas jį tik pagąsdinti, kad šis nelįstų prie jo draugo A. M. (t. 4, b. l. 159-161). Nukentėjusysis taip pat netvirtina, kad nuteistasis jam būtų grasinęs atimti gyvybę ar ankstesni jų santykiai duotų pagrindo tokiai išvadai. Nukentėjusysis parodė, kad jis nuteistąjį iki įvykio pažinojo tik iš matymo, kaip A.M. draugą, ir kad tarp jų nei draugystės, nei konfliktų nebuvo (t. 4; 122-124). Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis pripažino, kad konflikto priežastis buvo anksčiau įvykęs nukentėjusiojo M. K. ir A.M. konfliktas, dėl kurio nuteistasis ir atvyko pas nukentėjusįjį. Nustatyta, kad nuteistajam pasakius nukentėjusiajam ,,einam pasikalbėti“, pastarasis pasakė tuoj, tačiau pats ėjo į namą. Nukentėjusiajam uždarinėjant paskui save duris ir jau būnant už durų, nuteistasis iššovė 4 kartus M.K. kryptimi. Pagal šūvių pėdsakus nustatyta, kad šaudyta buvo durų rankenos aukštyje ir žemiau, t. y. žmogaus dubens ir kojų aukštyje, o tai nėra gyvybiškai svarbi sritis. Esant apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, nuteistajam nebuvo kliūčių iššauti į nukentėjusįjį tik atėjus į kiemą, kai pastarasis dar buvo lauke, taip pat nukentėjusiajam pasišalinus į butą nuteistasis turėjo galimybę sekti jam iš paskos arba iššovus į duris, jas atidaryti ir įsitikinti ar pasiekė savo tikslą. Tačiau iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis iššovęs keturis kartus į medines namo duris, pats pasišalino iš įvykio vietos, nežinodamas savo atliktų veiksmų pasekmių. Taigi, visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis A. K. apibrėžtos tyčios nužudyti nukentėjusįjį neturėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šią teismo išvadą patvirtina nusikaltimo padarymo aplinkybės, sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam padarymo mechanizmas, panaudotas įrankis (šaunamasis ginklas) ir sužalojimų lokalizacija. Nukentėjusiajam buvo padaryti šautiniai sužalojimai ne mažiau 4 trauminių poveikių pasėkoje, padarant šautines žaizdas krūtinės ir pilvo srityje su vidaus organų sužalojimais, kurie įvertinti kaip pavojingi gyvybei. Nukentėjusiojo pasirinktas veikimo būdas - šaudymas 4 kartus į duris, už kurių buvo nukentėjusysis, patvirtina, kad nuteistasis numatė, kad panaudodamas šaunamąjį ginklą neišvengiamai sutrikdys sveikatą ar atims gyvybę, tačiau savo sąmonėje to nedetalizavo ir jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai (sveikatos sutrikdymai ar gyvybės atėmimas), tai yra jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nustatęs, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tuo pačiu nurodė, kad nuteistasis sąmoningai leido atsirasti padariniams ir buvo abejingas pasekmės. Taip teigdamas pirmosios instancijos teismas padarė loginę klaidą, nes sąmoningo leido atsirasti padariniams ar abejingumo jiems reikalauja netiesioginė tyčia, o kaip jau buvo minėta, šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Kadangi ši teismo klaida nekeičia nuteistojo veikos kvalifikacijos, skundžiamas nuosprendis dėl to nekeičiamas.
Taip pat kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistasis sunkiai sužalojo nukentėjusįjį kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Grėsmės kitų žmonių gyvybei realumas turi būti paremtas faktinės įvykio situacijos vertinimu, grindžiamu aplinkybėmis, leidžiančiomis kaltininkui suvokti, kad jo veiksmai kelia pavojų aplinkiniams. Iš šioje byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nors nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto metu lauke buvo nukentėjusiojo žmona G. K. ir jos motina N. L., o namo, kuriame slėpėsi nukentėjusysis, viduje buvo P. L. bei (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo dukros, tačiau realus pavojus jų gyvybei nekilo. Nustatyta, kad A. K. įvykio metu savo dėmesį buvo sutelkęs tik į nukentėjusįjį G.K. Nukentėjusiajam įėjus į namą, nuteistasis stovėdamas veidu į duris, 2-3 metrų atstumu, ir laikydamas šautuvą nukreiptą tik į duris, 4 kartus iššovė. Liudytojos G. K. ir N. L. tuo metu stovėjo atokiau, nuteistajam už nugaros. Jos pačios apie tai, kad būtų kilęs pavojus būtent jų gyvybei, nenurodė. Apie tai, kad namo viduje buvo P. L. bei (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo dukros nuteistasis nežinojo, nes jis jų nematė ir negirdėjo. Todėl esant tokioms nustatytoms aplinkybėms teigtina, kad nuteistasis A. K. negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad jo veiksmai, nukreipti prieš nukentėjusįjį, gali sukelti realų pavojų dar ir kitų žmonių gyvybei. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis A. K. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.
Dėl to, kas išdėstyta teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nuteistajam A. K. baudžiamasis įstatymas (BK 135 straipsnio 1 dalis) taikytas tinkamai, už šio nusikaltimo padarymą jam paskirta tinkama bausmė, kuri atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, ir ji nėra aiškiai per švelni, todėl naikinti ar keisti skundžiamą apygardos teismo nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Nukentėjusiojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.