Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. atsakovui R. D., trečiajam asmeniui antstoliui Rimantui Vižainiškiui ieškinį dėl skolos priteisimo, atsakovo R. D. ieškovui R. P., trečiajam asmeniui A. P. priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo preliminariu sprendimu ieškinys yra patenkintas.

2011 m. lapkričio 22 d. Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismas nutartimi tenkino atsakovo prašymą atnaujinti procesą ir procesą atnaujino LR CPK 366 str. 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindais: kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu ir kai teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida.

Atsakovas pareiškė prieštaravimą ir priešieškinį. Juose pripažino, kad tarp ieškovo ir jo buvo pasirašyta 2007 m. vasario 27 d. paskolos sutartis, tačiau ji negali būti laikoma paskolos sutartimi. Nurodo, kad 2007 m. sausio mėn. jis ir ieškovo du sūnūs bei dar vienas asmuo nusprendė kurti bendrą verslą. Vėliaus, t.y., 2007 m. kovo 8 d. buvo įkurta bendra įmonė –(duomenys neskelbtini). Ši įmonė turėjo užsiimti automobilių gabenimu iš trečiųjų šalių ir jų paradavimu. Visi sutarė, kad kiekvienas akcininkas į bendrovės sąskaitą įneš po 35 tūkst. litų automobilių pirkimui(viso 140 tūkst.Lt). Kadangi ieškovo sūnūs pinigų neturėjo, ieškovas pažadėjo padengti jų įnašus. Patikėjęs ieškovo pažadu, sausio mėnesyje JAV įmonėje (duomenys neskelbtinis) už sutartą būsimų akcininkų įnašų sumą rezervavo automobilius. Iki vasario 20 dienos turėjo pilnai atsiskaityti su minėta JAV įmone už rezervuotus automobilius. Tuo tarpu ieškovas dėl jam nežinomų priežasčių pareiškė, kad nefinansuos savo sūnaus A. P. įnašo į bendrą verslą, jeigu jis, atsakovas, nesutiks pasirašyti paskolos sutarties, kuria garantuotų, kad jo sūnui A. P. paskolinti pinigai 35 000 litų bus grąžinti. Jis neturėjo kitos išeities, kaip pasirašyti ginčijamą sutartį, kadangi automobiliai buvo jau užsakyti ir, jeigu nebūtų pervedęs likusios sumos iki 2007-02-20, būtų praradęs sumokėtus pinigus ir užsakytus automobilius. Ieškovas, pasinaudodamas kito sūnaus – S. P. sąskaita pervedė 25 tūkst. Lt, 2007 m. vasario 19 jis pervedė JAV įmonei likusius pinigus už rezervuotus automobilius. 2007 m. vasario 27 jis ir ieškovas pasirašė ginčijamą paskolos sutartį ir ieškovas jam grąžino 10 tūkst. Lt grynaisiais, kaip likusią dalį A. P. įnašo į bendrą verslą, kuriuos atsakovas buvo sumokėjęs už jo sūnų A. P. 2007-02-19, pervesdamas likusius pinigus už automobilius JAV įmonei. Tai rodo, kad tikrosios ginčijamosios paskolos sutarties šalys yra ieškovas ir jo sūnus A. P., o jo su ieškovu pasirašyta 2007-02-20 paskolos sutartis yra negaliojanti, o jis šioje situacijoje yra tik laiduotojas ir sutartis, sudaryta tarp jo ir ieškovo, atitinka laidavimo sutartį. Jų tikslas buvo sukurti laidavimo santykius, o ne paskolos santykius. Kadangi bendro verslo jiems padaryti nepavyko, (duomenys neskelbtini) veikla 2007-05-01 buvo sustabdyta. Jis pasiūlė perpirkti visas įmonės akcijas iš Audriaus ir S. P. bei grąžinti A. P. skolą ieškovui. Ieškovas paprašė pinigus perduoti sūnui A. P. ir pasirašyti su juo skolos raštą, kad neva, jis ieškovo sūnui paskolina 35 000 Lt, nors iš tikrųjų tai buvo ieškovo paskolinto sūnui įnašo į bendrą verslą grąžinimas. 2010-05-10 tarp jo ir ieškovo buvo pasirašytas skolos raštas ir perduoti pinigai, kuriuos turėjo grąžinti ieškovui jo sūnus. Po viso to jis ir ieškovas turėjo apsikeisti skolos raštais, tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti, teigdamas, kad sūnus ieškovui pinigų neperdavė. Visi šie teiginiai patvirtina, kad tarp jo ir ieškovo sudaryta sutartis nėra paskolos sutartis, tai yra laidavimo sutartis ir būtent tokią sutartį jie ir siekė pasirašyti. Sudaryta paskolos sutartis laikoma apsimestiniu sandoriu CK 1.87 str. prasme. Tikrasis jų ketinimas buvo sukurti laidavimo santykius, nes pinigai iš tikrųjų buvo skolinami ieškovo sūnui, kad pastarasis galėtų prisidėti prie bendro verslo kūrimo, tuo tarpu jo vaidmuo buvo kaip laiduotojo, t.y. užtikrinti ieškovą, kad jo A. P. paskolinti pinigai bus grąžinti. Todėl tarp jo ir ieškovo sudarytos sutarties atžvilgiu turi būti taikomos laidavimą reglamentuojančios teisės normos – CK 6.76 -6.89 str. Tokiu būdu pagal susitarimą su ieškovu jam 35 tūkst. litų gražino, o grąžinimo faktas buvo įformintas skolos rašto tarp jo ir A. P. pasirašymu. Prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2010-03-16 preliminarų sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Pripažinti 2007 m. vasario 27 d. pasirašytą paskolos sutartį apsimestiniu sandoriumi CK 1.87 str. prasme. Tarp jo, R. D., ir ieškovo, R. P., pasirašytą sutartį laikyti laidavimo sutartimi CK 6.76 str. prasme. Pripažinti, kad jis, R. D.“ įvykdė savo prievolę pagal laidavimo sutartį.

2012 m. spalio 24 d. teismas nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir trečiuoju asmeniu į bylą įtraukė ieškovo sūnų A. P..

Tretysis asmuo A. P. atsiliepdamas į atsakovo priešieškinį ir ieškovo ieškinį nurodė, kad palaiko ieškovo reikalavimą. Mano, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2007-02-27 sudaryta paskolos sutartis visiškai atitinka CK 6.871 str. 3 dalies reikalavimus, nes sutartyje užfiksuotas pinigų perdavimas atsakovui nuosavybėn. Faktą, kad pinigus gavo, patvirtino ir pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad sudarydamas paskolos sutartį su ieškovu laidavo už jam ieškovo paskolintus 35 000.litų, kuriuos neva jis įnešė į bendrą verslą su atsakovu. Jis atkreipia teismo dėmesį, kad tokios atsakovo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes į verslą jis investavo savo asmenines lėšas ir nesiskolino pinigų iš ieškovo. Atsakovas taip pat klaidina teismą nurodydamas, kad paskolos sumą ieškovui grąžino per jį. Iš atsakovo jis niekada nėra gavęs pinigų, tuo labiau tokių, kuriuos turėjo grąžinti ieškovui ar kitiems tretiesiems asmenims. Nurodo, kad jis niekada iš ieškovo nesiskolino 35 000 litų, jo nesieja su ieškovu jokie prievoliniai santykiai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas jam būtų skolinęs pinigus. 2007-02-27 sutartyje ieškovo ir atsakovo tikroji valia buvo sudaryti paskolos sutartį, o ne kitokios teisinės prigimties sandorį. Prašo ieškovo ieškinį patenkinti visa apimtimi, o atsakovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atsakovas aiškino, kad jis niekada iš ieškovo nėra gavęs paskolos raštelyje nurodytos pinigų sumos. Pripažino, kad pasirašant sutartį ieškovas jam perdavė 10 000 litų, tačiau tai pinigai, kuriuos jis uždėjęs už ieškovo sūnus jų bendrame versle, o likusius pažadėjo atiduoti vėliau, juos pervedant ar kitaip atiduodant. Tačiau tų pinigų niekada ir nepervedė, jis jų negavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinys tenkinami iš dalies ir preliminarus sprendimas keičiamas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. vasario 27 d. ieškovas R. P. ir atsakovas R. D. pasirašė dokumentą, pavadintą paskolos sutartimi ir pinigų perdavimo-priėmimo aktu, pagal kuriuos ieškovas paskolina atsakovui 35 tūkstančius litų, o atsakovas įsipareigoja juos grąžinti, ieškovui pareikalavus.

Pagal LR CK 6.870 str. paskolos sutartimi viena šalis(paskolos davėjas) perduoda kitos šalies(paskolos gavėjui) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą(paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų(paskolos dalyko) paskolos gavėjui perdavimo momento(CK 6.870 str. 2 dalis). Pagal teisinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė, kas reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios nepakanka. Tam, kad atsirastų paskolos teisiniai santykiai ir sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui. Tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėl to jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, kad paskolos sutartis nesudaryta ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Todėl tam, kad būtų galima konstatuoti, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t.y., paskolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad jis 35 000 litų perdavė atsakovui, pasirašydamas paskolos sutartį, o pinigų perdavimo faktą fiksuoja paskolos sutartis, kuri pavadinta ir pinigų perdavimo - priėmimo aktu, tai fiksuodamas viename dokumente. Atsakovas teigia, kad jis sutarties pasirašymo metu gavo 10 000 litų.

2007 m. vasario 27 d. skolos dokumente, pavadintame ir pinigų perdavimo priėmimo aktu, yra nurodoma, kad ieškovas „paskolina“ atsakovui 35 000 litų, tačiau iš teksto negalima padaryti išvados, kad jis pinigus perduoda ar atsakovas tuos pinigus priima, t.y., nėra užfiksuota, kad atsakovas pinigus gavo. Pats savaime skolos dokumento pavadinimas pinigų perdavimo priėmimo aktu nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Skolos dokumentą yra surašęs pats ieškovas, tokiu atveju pagal sutarčių aiškinimo taisykles, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos gavėjui, šiuo atveju ieškovui.

Ieškovas teigia, kad kam atsakovui buvo reikalinga paskola iš jo, jis nežinojo, tačiau neatmeta galimybės, kad galėjo būti panaudota ir automobilių pirkimo verslui. Apie savo sūnų ir atsakovo bendrą verslą jam buvo žinoma, nurodo, kad jis į jį nesikišo.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas su ieškovo sūnais S. P. ir A. P. buvo pradėjęs bendrą verslą, įkūrė (duomenys neskelbtini), kurios pagrindinė veikla buvo automobilių prekyba.

Atsakovas pripažįsta, kad 2007 m. vasario 27 d. pasirašė su ieškovu paskolos sutartį, nes tik tokiomis sąlygomis ieškovas sutiko paremti jo ir savo sūnų verslą, nes trūko pinigų. Atsakovas pripažįsta, kad sutarties pasirašymo metu ieškovas jam perdavė 10 000 litų, tačiau kategoriškai neigia, gavęs visus 35 000 litų.

Į bylą įtrauktas tretysis asmuo A. P., palaikydamas ieškovo ieškinį, teigė, kad ieškovas jo ir brolio automobilių versle nerėmė, jis pats dalyvavęs savomis lėšomis, tačiau įrodymų nepateikė(3t. b.l. 18). Tą patį tvirtino ir teismo posėdyje apklaustas liudytoju S. P., tačiau įrodymų nepateikė.

Tokiu būdu, ieškovas neįrodė, kad atsakovui perdavė visus 35 tūkst. litų pagal 2007 m. vasario 27 d. sutartį ir kad atsakovas visus šiuos pinigus gavo.

Iš atsakovo paaiškinimų teiktų raštu per visą bylos nagrinėjimą, taip pat teismo posėdžiuose duotų paaiškinimų darytina išvada, kad atsakovas pasirašydamas minėtą paskolos sutartį ir priimdamas pagal ją iš ieškovo sutarties pasirašymo metu 10 000 litų, sudarė su ieškovu paskolos sutartį minėtai pinigų sumai( CK 6.870 str. 2 dalis) ir įsipareigojo juos jam grąžinti. Tai, kam pinigus jis panaudojo, ar bendram verslui su ieškovo sūnais, ar kitam reikalui, atsakovo nuo pareigos grąžinti minėtus pinigus, neatleidžia, nes jie jam buvo perduoti nuosavybėn pagal paskolos sutartį ir pareigą juos grąžinti prisiėmė jis, pasirašydamas minėtą sutartį.

Byloje duomenų apie atsiskaitymą nėra.

Atsakovas pinigus turėjo grąžinti pagal pareikalavimą. Ieškovas 2008 m. kovo 17 atsakovui išsiuntė pranešimą, kuriuo pareikalavo ne vėliaus kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo grąžinti paskolintą pinigų sumą, t.y. turėjo grąžinti iki 2008-04-16, tačiau paskola nebuvo grąžinta. Pagal CK 6.200 str. 1 dalį šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas. Ieškovas prašo priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2008-04-16 iki ieškinio teismui padavimo dienos 2009-12-16., įskaitant netinkamą įvykdymą ir vykdymo termino praleidimą. Pagal CK 6.210 str. terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Palūkanų pagal šią įstatymo nuostatą mokėjimas yra siejamas su teisinėmis paskolos sutarties nevykdymo pasekmėmis, kurios atsiranda atsakovui ir jis privalo sumokėti penkių procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 2008-04-16 iki ieškinio teismui padavimo dienos, kaip nurodo ieškovas 2009-12-16(už 608 d.x1,37). Tai būtų 832,96 Lt. Tenkinamas prašymas priteisti procesines palūkanas pagal CK 6.37 str. 2 dalį nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y, nuo 2010-03-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal LR CPK 93 str. 1 dalį šaliai, kurios naudai yra priimamas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 569 Lt žyminis mokestis (b.l. 6, t. 1) ir 2541 Lt advokato padėjėjo atstovavimo ir procesinių dokumentų parengimo išlaidos(t.1 127 ir 129 psl.,t.3 psl.). Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies, tai žyminio mokesčio išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintai ieškinio daliai, o kitos išlaido – proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 28,6 procento.

Atsakovas pagal pateiktą byloje medžiagą turėjo žyminio mokesčio išlaidų 350 litų ir 600 litų už advokato paslaugas(2 tomas 71 psl.).

Šioje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės Pagal CPK 150 str. 3 d., jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pakeisti Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. preliminarų sprendimą. Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo R. D. ieškovo R. P. naudai 10000 Lt skolos ir 832, 96 litus palūkanų, viso 10832,92 Lt(dešimt tūkstančių aštuonis šimtus trisdešimt du litus ir 92ct), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. kovo 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 889,21 Lt (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis litus ir 21 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Pripažinti R. P. ir R. D. 2007 m. vasario 27 d. pasirašytą paskolos sutartimi ir pinigų perdavimo priėmimo aktu grindžiamą paskolos sutartį sudarytą dešimčiai tūkstančių litų.

Priteisti iš R. P. R. D. naudai 271,70(du šimtus septyniasdešimt vieną Lt70 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.