Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-04-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-56-185-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-04
Bylos Nr.
1A-56-185-2014
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00460-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eligijus Gladutis, Jolanta Raščiuvienė
Kaltinamasis
R. P., Lietuvos Respublikos
Nukentėjusysis
D. B.
Advokatai
Stanislovas Butkevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-56-185/2014Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00460-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 4 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

dalyvaujant:prokurorui Evaldui Šidlauskui,išteisintajam R. P.,advokatui Stanislovui Butkevičiui,nukentėjusiajam D. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-11-11 nuosprendžio, kuriuo R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas 37 679,28 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-07-06, apie 19 val., Panevėžio r., Velžio sen., (duomenys neskelbtini) k., prie Nevėžio upės, dešinės ir kairės rankų kumščiais du kartus smogė kartu girtavusiam D. B. į veidą, kuris nuo suduotų smūgių neišlaikęs pusiausvyros, atsisėdo ant paupyje stovėjusios išmestos sofos, po to, nukentėjusiajam atsistojus, kairės rankos kumščiu smogė vieną smūgį D. B. į krūtinę, dėl ko šis griūdamas atsitrenkė dešiniu šonu į sofos medinį ranktūrį, po ko nukentėjusiajam bandant atsistoti, sudavė jam dar vieną smūgį kairės rankos kumščiu į krūtinę, taip jį pargriaudamas ant žemės padarė nukentėjusiajam D. B. muštinę žaizdą kairės akies apatiniame voke, daugybinius nubrozdinimus kūne, kairių 7, 9 šonkaulių bei dešinių 8, 9 šonkaulių lūžius, plaučių sumušimą ir pažeidimą su kraujo ir oro susikaupimu abipus krūtinplėvės ertmių, kas komplikavosi abipusiu pūlingu plaučių uždegimu, ūmiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, t. y. sužalojimus, sunkiai sutrikdžiusius nukentėjusiojo sveikatą.

Skundžiamu 2013-11-11 nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismas R. P. dėl kaltinimo pagal BK 135 str. 1 d. išteisino, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos. Teismas nurodė, kad tiek R. P., tiek ir nukentėjusiojo D. B., taip pat liudytojo, kuriam ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikštas įtarimas (M. M.), ir kitų liudytojų parodymai yra gana prieštaringi, prieštaravimų pašalinti nepavyko. Nors ikiteisminis tyrimas M. M. atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau byloje esantys įrodymai ir paties M. M. parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu rodo, jog jis nukentėjusiojo D. B. atžvilgiu taip pat vartojo fizinį smurtą, ne tik suduodamas smūgius rankomis, bet ir spardydamas jau po R. P. suduoto smūgio parkritusį ant žemės nukentėjusįjį, kas, teismo nuomone, taip pat turėjo įtakos nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui. Atsižvelgęs į tai, kad specialisto 2012-10-10 išvadoje konstatuoti nukentėjusiajam padaryti daugybiniai trauminiai poveikiai, teismas padarė išvadą, jog negalima konstatuoti, kad tarp R. P. veiksmų suduodant smūgį ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas asmuo, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sužalojimui. Teismas nuosprendyje nurodė ir tai, jog tiksliai nurodyti sunkaus kūno sužalojimo atsiradimo bei padarymo aplinkybių negalėjo ir teisme apklaustas specialistas, todėl padarė išvadą, jog R. P. nepadarė jam inkriminuojamos BK 135 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Tačiau, teismo nuomone, R. P. veiksmai atitinka privataus kaltinimo byloms priskirtino BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, nes iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog jis pavartojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, ką patvirtina ir specialisto išvada. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad D. B. niekam jokių pretenzijų neturėjo, nenorėjo, kad tyrimas būtų tęsiamas, teisminiame bylos nagrinėjime nedalyvavo, savo pozicijos dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu nepateikė, D. B. paliko teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Evaldas Šidlauskas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-11-11 nuosprendį ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį, R. P. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., ir jam paskirti penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Visiškai tenkinti byloje pareikštą Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 37 679,28 Lt turtinės žalos atlyginimo (sudaro nukentėjusiojo D. B. gydymo išlaidos) ir šią sumą ieškovo naudai priteisti iš R. P..

Nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir todėl turi būti panaikintas. Teigia, kad nukentėjusysis D. B., apklaustas kitą dieną po nusikalstamos veikos padarymo, parodė, jog nuo R. P. spardymo buvo praradęs sąmonę, atsipeikėjo tik greitosios medicinos pagalbos automobilyje vežamas į ligoninę. Minėtos aplinkybės (apie tai, kas vartojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu) tuo metu nebuvo žinomos jį apklaususiam policijos pareigūnui, pats D. B. pripažįsta buvęs sąmoningas, iki minėtos apklausos nei su R. P., nei su M. M. nebuvo bendravęs, kas rodo, jog jokie kiti asmenys negalėjo padaryti įtakos tokiems nukentėjusiojo parodymams, o nukentėjusysis neturėjo jokios priežasties apkalbėti R. P.. Vėlesni D. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu vertinami kritiškai, nes sąlygoti nukentėjusiojo noro duoti parodymus dėl gėdos jausmo, nes konflikto priežastimi buvo galimi jo seksualiniai veiksmai M. M. atžvilgiu (teisme D. B. neapklaustas). Nurodo, kad kaip liudytojas apklaustas T. A. parodė, jog 2012-07-07 (duomenys neskelbtini) kaime prie Nevėžio upės matė D. B., kurio akis buvo ištinusi. Paklausus, kas primušė D. B., R. P. pasakė „Aš“. Kaip liudytojas apklaustas E. M. parodė, jog matė D. B. patinusią kairę akį. Pakalbėjęs su T. A. nutarė kviesti greitąją pagalbą, kad neliktų kalti, jog paliko D. B. be pagalbos. R. P. buvo labai girtas, kalbėjo apie tai, jog „dėjo į akį D. B.“. Kaip liudytoja apklausta V. Č. parodė, kad ją iki upės palydėjęs R. P. labai nenorėjo vesti sumuštojo link greitosios pagalbos automobilio, vis rėkdamas „piderų nevedžioju“. Kaip liudytojas apklaustas M. M. parodė, jog begerdamas prie upės užmigo. Jį pažadinęs R. P. pasakė, jog grįžęs iš už krūmų matė, kaip D. B. mėgino numauti jam šortus ir kad D. B. galva buvo ties jo kojomis. R. P. pasakė, kad prieš keldamas jį (M. M.) smogė D. B. vieną kartą kumščiu kažkur į veidą. Tada jis (M. M.) sudavė kumščiu kažkur į galvą netoli stovėjusiam D. B., po ko jis neišlaikęs pusiausvyros atsisėdo ant žemės. Po to jis sėdinčiam D. B. porą kartų spyrė į kairį petį, po ko D. B. nugriuvo ant žemės. Ikiteisminis tyrimas M. M. atžvilgiu buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad jo veiksmai atitinka privataus kaltinimo byloms priskirtino BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius. Teisme apklaustas specialistas paaiškino, jog šonkaulių lūžiai galėjo būti padaryti suduodant smūgius į krūtinę, griūnant bei atsitrenkiant į kietą paviršių turinčius daiktus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. M. davė parodymus, analogiškus duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuo M. M. suduotų smūgių nukentėjusysis būtų atsitrenkęs į kokius nors daiktus. Kūno sužalojimų nukentėjusiojo petyje nenustatyta. Tai, prokuroro nuomone, rodo teismo išvadą apie galimą M. M. veiksmų ryšį su R. P. inkriminuojamo nusikaltimo padarymu esant niekuo nepagrįstą. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu R. P. skirtingu laiku įvairių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu patvirtino, jog jis aptariamo įvykio metu du kartus smogė kartu girtavusiam D. B. į veidą, kuris nuo suduotų smūgių neišlaikęs pusiausvyros atsisėdo ant paupyje stovėjusios išmestos sofos, po to nukentėjusiajam atsistojus kairės rankos kumščiu jam smogė vieną smūgį į krūtinę, dėl ko jis griūdamas atsitrenkė dešiniu šonu į sofos medinį ranktūrį. Nukentėjusiajam bandant atsistoti, sudavė jam dar vieną smūgį kairės rankos kumščiu į krūtinę, taip jį pargriaudamas ant žemės. Prokuroro nuomone, nukentėjusiojo D. B., liudytojų T. A., E. M., V. Č., M. M. parodymai patvirtina tą faktą, jog žalingi padariniai - sunkus nukentėjusiojo D. B. sveikatos sutrikdymas turi priežastinį ryšį su nusikalstamais R. P. veiksmais - smūgių sudavimu nukentėjusiajam į veidą ir krūtinę bei jo griuvimu nuo suduotų smūgių ir atsitrenkimo į sofos ranktūrį. Būtent R. P. veiksmais buvo padaryti šonkaulių lūžiai, dėl ko kilo nukentėjusiojo gyvybei pavojinga būsena. Nurodo, jog nuosprendyje pateikti teiginiai, kad sužalojimai atsirasti pačiam nukentėjusiajam griūnant arba tai, jog gyvybei pavojinga būsena galėjo išsivystyti dėl laiku nesuteiktos pagalbos, tėra tik jokiais įrodymais nepasitvirtinusios prielaidos, paneigtos byloje surinktais ir teisme išnagrinėtais įrodymais. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusysis greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo pristatytas į ligoninę, kur jam nedelsiant suteiktas reikalingas gydymas. Tai, prokuroro nuomone, patvirtina tą aplinkybę, jog nukentėjusiojo gyvybei pavojinga būsena atsirado tik dėl R. P. pavartoto fizinio smurto. Atkreipia dėmesį į tai, jog medikai buvo iškviesti ne R. P., o liudytojų T. A. ir E. M. iniciatyva, kas rodo, kad dėl galimai nelaiku suteiktos medicininės pagalbos kaltas taip pat yra R. P., kuris atsisakė padėti suteikiant nukentėjusiajam D. B. pirminę medicininę pagalbą, tvirtindamas, jog jis „piderų nevedžios“. Duomenų, kad nukentėjusysis būtų pats savaime griuvinėjęs iki konflikto, nėra. R. P. ir M. M. parodė, jog iki konflikto ant D. B. kūno jokių sužalojimų nebuvo. Priešingai, R. P. teigimu, D. B. buvo sveikas ir netgi seksualiai priekabiavo prie miegančio M. M., o R. P. paklausus, ką jis daro, D. B. puolė muštis. Iš R. P. ir M. M., taip pat liudytojų T. A. ir E. M. parodymų matyti, jog R. P. sumušus nukentėjusįjį, jis nebuvo atsistojęs, o tik šliaužė žeme link vandens telkinio. Tai rodo, kad po nusikalstamų veiksmų, įvykdytų prieš D. B., pats D. B. negalėjo susižaloti (susilaužti šonkaulių) griuvinėdamas.

Nurodo, kad R. P. parodymai, duoti bylos teisminio nagrinėjimo metu, tvirtinant, jog jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį kumščiu į veidą, taip pat vertinami kritiškai, kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kad šie R. P. parodymai yra melagingi patvirtina pirmiau paminėti nukentėjusiojo bei liudytojų T. A., E. M. parodymai dėl R. P. smūgio sudavimo į kairę akį bei pats teismo nuosprendis, nes jame, konstatuojant tariamą R. P. veiksmų atitikimą tik BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiams, remiamasi 2012-11-08 specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog D. B. padaryta muštinė žaizda kairės akies apatiniame voke (kaltinamasis nenurodo sudavęs smūgį į kairę akį), vertinant atskirai, kvalifikuojama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, jo parodymai, kad po smūgio į kairį žandą, nukentėjusysis per sofos ranktūrį kairiu šonu nukrito ant žemės, patvirtina tą aplinkybę, jog nukentėjusysis D. B. po smūgio sudavimo atsitrenkė į sofos ranktūrį, dėl ko įvyko šonkaulių lūžis. Kartu R. P. parodymai dėl nukentėjusiojo nukritimo ant kairio šono yra akivaizdžiai nelogiški, nes kaltinamajam stovint veidu priešais nukentėjusįjį ir dešinės rankos kumščiu suduodant jam į kairįjį žandą, D. B. pagal fizikos dėsnius galėjo griūti per sofos ranktūrį ne kairiuoju, o tik dešiniuoju šonu. Minėtas akivaizdus faktas neigiamas todėl, kad jis patvirtina kaltinime nurodytų sužalojimo padarymo aplinkybių atitikimą specialisto išvadoje nurodytam nukentėjusiajam D. B. padaryto sunkaus kūno sužalojimo mechanizmui bei teisme duotiems specialisto paaiškinimams, jog dešiniajame šone sulaužyti vienas šalia kito esantys 8, 9 šonkauliai, kas turėjo būti padaryta vieno smūgio sudavimu. Nagrinėjant bylą teisme R. P. parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė savo valia, kitu būdu niekas jų neišgavo. Parodymus teisme pakeitė dėl didelio civilinio ieškinio. Iš specialisto išvados matyti, kad sunkus kūno sužalojimas atsirado dėl šonkaulių lūžių, kurie komplikavosi abipusiu pūlingu plaučių uždegimu, ūmiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Specialistas R. Ž. paaiškino, jog šonkaulių lūžiai padaryti 3 trauminių poveikių metu, minėti trauminiai poveikiai negalėjo būti padaryti vienu griuvimu, be to, griūnant net ant gobelenu aptraukto sofos ranktūrio galimas šonkaulių lūžis. Padarytų sužalojimų mechanizmas atitinka kaltinime išdėstytas aplinkybes, nes R. P., atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus parodė, jog sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą, po kurio jis dešiniu šonu atsitrenkė į sofos ranktūrį, bei sudavė du smūgius į krūtinę (iš specialistų išvadų matyti, jog smūgio sudavimas į krūtinę galėjo būti šonkaulių lūžimo priežastimi).

Taigi, prokuroro nuomone, byloje surinktų įrodymų visumą nepaneigia, o patvirtina R. P. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d., padarymo. Todėl apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir R. P. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo D. B. gydymo išlaidų atlyginimo yra paremtas bylos dokumentais, todėl yra pagrįstas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė palikti išteisinamąjį nuosprendį, išteisintasis R. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą, kad R. P. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d., ir jį pagrįstai išteisino.

Prokuroras, nesutikdamas su R. P. išteisinimu, apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir tai, kad padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, prašo R. P. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai, sprendžiant bylą, patikimai nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismas privalo įvertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą bei padaryti nešališkas išvadas. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir palyginusi juos su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, jų vertinimu bei išvadomis dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat kita bylos medžiaga bei, kaip minėta, pati atlikusi papildomą įrodymų tyrimą aukštesnės instancijos teisme ir įvertinusi gautus duomenis kitų byloje esančių įrodymų visumos kontekste, kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, o teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir įvertinęs duomenų visumą, kurie byloje buvo gauti apklausiant R. P., nukentėjusįjį D. B., liudytojus V. Č., R. P., T. A., R. B., D. D., R. G., G. D., M. M., specialistą R. Ž. bei ištyrus bylos duomenis, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros protokole, specialistų išvadose, išraše iš nukentėjusiojo medicininių dokumentų bei jo ligos istorijos, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad R. P. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d. Aukštesnės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pirmosios instancijos teismui nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Tuo tarpu prokuroras savo apeliaciniame skunde nenurodo bylos duomenų, kurie nebūtų žinomi ir ištirti pirmosios instancijos teisme ir iš kurių būtų galima padaryti kitokią išvadą, nei padarė apylinkės teismas.

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinimas R. P. dėl kito žmogaus (D. B.) sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo grindžiamas nukentėjusiojo D. B., liudytojų T. A., E. M., R. P., V. Č., R. B., M. M., taip pat paties R. P. parodymais, specialisto R. Ž. paaiškinimais bei rašytiniais bylos duomenimis – įvykio vietos apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvadomis ir kt. Apylinkės teismas, išanalizavęs išteisintojo R. P., nukentėjusiojo D. B., liudytojo M. M. (jam ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo pareikštas įtarimas D. B. sunkaus sveikatos sutrikdymu, tačiau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu prokuroro nutarimu buvo nutrauktas nesant jo veiksmais padarytai veikai, turinčiai BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių) ir kitų liudytojų parodymus, iš kurių dalis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti net kelis kartus, konstatavo, kad jie yra gana prieštaringi, prieštaravimų pašalinti nepavyko. Siekdama pašalinti byloje esančius prieštaravimus teisėjų kolegija taip pat atliko papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, kurio metu papildomai apklausė nukentėjusįjį D. B. bei liudytoją M. M..

Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neginčytinai yra nustatytas tik faktas, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2012 m. liepos 6 d. apie 19 val. Panevėžio r., Velžio sen., (duomenys neskelbtini), prie Nevėžio upės, nukentėjusiojo D. B. atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas, po ko jam buvo nustatyta muštinė žaizda kairės akies apatiniame voke, daugybiniai nubrozdinimai kūne, kairių 7, 9 šonkaulių bei dešinių 8, 9 šonkaulių lūžiai, plaučių sumušimas ir pažeidimas su kraujo ir oro susikaupimu abipus krūtinplėvės ertmių, kas komplikavosi abipusiu pūlingu plaučių uždegimu, ūmiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, t. y. sužalojimai, sunkiai sutrikdę nukentėjusiojo sveikatą. Tačiau byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajam D. B. konstatuotus sužalojimus, sunkiai sutrikdžiusius jo sveikatą, būtų padaręs būtent R. P..

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad aptariamo įvykio dieną R. P., nukentėjusysis D. B. ir liudytojas M. M. girtavo (šventė „Mindaugines“) prie Nevėžio upės, esančios (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio r. Iš bylos duomenų matyti, kad konflikto, kuris pasibaigė D. B. sunkiu sveikatos sutrikdymu, priežastimi buvo paties nukentėjusiojo galimi veiksmai liudytojo M. M. atžvilgiu - jis ant sofos, buvusios prie Nevėžio upės, miegojusiam M. M. numovė iki kelių šortus ir rankas laikė prie jo sėdmenų (R. P., M. M. parodymai). Išteisintasis R. P. apylinkės teisme pripažino, kad nukentėjusiajam D. B. sudavė vieną smūgį kumščiu į kairę veido pusę, po ko nukentėjusysis krito per sofos ranktūrį ant žemės. Tačiau, pasak išteisintojo, jis tai padarė todėl, kad D. B. pirmas jam sudavė smūgį į krūtinę po to, kai jis, pamatęs jį lendantį (priekabiaujantį) prie miegančio M. M., jo (D. B.) paklausė „ką čia darai?“. R. P. mano, kad jo veiksmais negalėjo būti sunkiai sutrikdyta D. B. sveikata. Išteisintasis parodė, kad sudavęs smūgį D. B., jį trumpam paliko su M. M. (buvo nuėjęs atlikti gamtinių reikalų), o sugrįžęs atgal pamatė M. M. sėdintį, o D. B. gulintį jau kitoje padėtyje nei jį buvo palikęs. Kadangi M. M. buvo sakęs, kad su D. B. jam „reikia išsiaiškinti“, tai paklausė jo, ar jie abu išsiaiškino, į ką M. M. jam atsakė, kad išsiaiškino. Išteisintasis parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę pripažino visiškai, tačiau tai padarė prisiimdamas atsakomybę už M. M.. Iš tiesų jokių smūgių D. B. į šonkaulius jis nesudavė, o sudavė tik vieną smūgį į veidą, pripažįsta D. B. padaręs sužalojimą akies srityje. Nors ikiteisminis tyrimas M. M. atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau iš jo parodymų ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis po R. P. suduoto smūgio nukentėjusiajam D. B., jo (D. B.) atžvilgiu taip pat vartojo fizinį smurtą, ne tik suduodamas jam smūgius kumščiu, bet ir spardydamas nukentėjusįjį. Liudytojo M. M. teigimu, jis tai darė dėl to, kad D. B. prie jo lindo (priekabiavo). Šiuos savo parodymus M. M. patvirtino ir aukštesnės instancijos teismo posėdžio metu, kur parodė, kad nukentėjusysis ant žemės griuvo ne tik nuo R. P., bet ir nuo jo suduoto smūgio į galvą, po ko D. B. atsisėdus, jis jam dar du kartus spyrė. Vertinant šiuos R. P. ir M. M. parodymus, jie neprieštarauja aukštesnės instancijos teisme duotiems nukentėjusiojo D. B. parodymams, kur jis teigė, kad su M. M. miegojo ant sofos, kai atėjęs R. P. kažką jam pasakė, jis atsistojo ir R. P. jam sudavė smūgį į veidą, po ko jis nugriuvo, kas buvo toliau neprisimina, sąmonę atgavo tik po kelių parų ligoninėje, pirminių savo parodymų ligoninėje neprisimena. Nukentėjusysis parodė, kad jam buvo sužalota kairė akis, todėl pagal tai sprendžia, kur jam pataikė R. P.. Neprisimena, ar pats smogė R. P., nes buvo girtas, gėrė kelias dienas iš eilės (pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis apklaustas nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu jis davė nenuoseklius parodymus, kuriuos išsamiai skundžiamame nuosprendyje aptarė apylinkės teismas, todėl jie nebekartojami). R. P. ir M. M. parodymai taip pat neprieštarauja ir byloje esančioms specialistų išvadoms Nr. G 1401/12(05) ir pG 1401/12(05) bei specialisto R. Ž. ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotiems paaiškinimams, kur jis tvirtino, kad mažai tikėtina, jog nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam galėjo atsirasti nuo vieno smūgio į veidą. Pasak specialisto, be šonkaulių lūžių, kurie nukentėjusiajam padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, yra ir kitų sumušimų, padarytų trauminiais poveikiais, o būtent, žaizda kairės akies apatiniame voke, plaučių sumušimas ir pažeidimas su kraujo susikaupimu abipus krūtinplėvės ertmės, t. y. sužalojimai nukentėjusiajam padaryti daugybiniais trauminiais poveikiais. Jei D. B. būtų griuvęs krūtine ant sofos ranktūrio ar kokio kito kieto paviršiaus, atsitrenkdamas į jį krūtine, tai mažai tikėtina, kad vienu griuvimu būtų galėjęs susilaužyti abiejų pusių šonkaulius. Be to, iš R. Ž. duotų paaiškinimų matyti, kad jis negalėjo tiksliai nurodyti nukentėjusiajam sunkaus kūno sužalojimo atsiradimo bei padarymo aplinkybių, taip pat negalėjo išskirti, kuris konkrečiai trauminis poveikis sąlygojo nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Pasak specialisto, pats šonkaulių lūžis yra tik nesunkus kūno sužalojimas, tačiau nuo šonkaulių lūžių galėjo būti pažeistas plautis ir išsivystyti gyvybei pavojinga būsena, todėl nukentėjusiajam konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, kilusiai komplikacijai galėjo turėti įtakos laiku nesuteikta pagalba, o gyvybei pavojinga būsena galėjo išsivystyti ir ligoninėje. Specialistas taip pat neatmeta galimybės, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti ir pačiam nukentėjusiajam griūnant. Taigi kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitas faktines bylos aplinkybes, šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismo padaryta išvada, kad negalima konstatuoti, jog tarp R. P. veiksmų, suduodant smūgį nukentėjusiajam D. B. ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas asmuo, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sužalojimui.

BPK 3 str. 1 d. 1 p. reglamentuoja, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t. y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtį sudaro keturi tarpusavyje organiškai susiję elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikaltimo objektyviąją pusę apibrėžia teisės normos dispozicija – nusikalstama veika ir objektas, į ką šia neteisėta veika yra kėsinamasi. Subjektyviosios pusės požymiai, kurių buvimas, taip pat yra būtinas patraukti asmenį atsakomybėn, yra subjektas ir jo veiksmų vidinės paskatos. Būtinas ir pagrindinis subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Nagrinėjamu atveju baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veikoje nustatytas tik vienintelis inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymis - objektas, teisinis gėris, į kurį buvo kėsinamasi neteisėta veika, t. y. nukentėjusiojo sveikata. Visi kiti būtini asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal kaltinime nurodytą BK straipsnį objektyviosios pusės požymiai nebuvo nustatyti ir įrodyti: byloje nenustatyta, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam D. B. padarė būtent R. P.. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, liudytojų T. A., E. M. ir V. Č. parodymai taip pat nepatvirtina, kad R. P. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su atsiradusiais padariniais (D. B. padarytu sunkiu sveikatos surikdymu), nes minėtų liudytojų aptariamo įvykio metu įvykio vietoje nebuvo ir jie tiesiogiai įvykio nematė. Be to, T. A. ir E. M. patvirtina aplinkybes, kurias jie sužinojo iš paties R. P. ir kurių pats R. P. neneigia, t. y. R. P. neneigia, kad pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį (sudavė jam vieną smūgį kumščiu į veidą). Taigi nenustačius, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam D. B. padarė R. P., nėra pagrindo kalbėti ir apie subjektyviosios pusės požymių buvimą.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jame apylinkės teismas nurodė, kad R. P. veiksmai D. B. atžvilgiu galimai atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, su kuo visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju apylinkės teismas ėmėsi nepakankamų veiksmų užtikrinti nukentėjusiojo D. B. dalyvavimą teisiamajame posėdyje ir neišsiaiškino jo pozicijos dėl veikos perkvalifikavimo į BK 140 str. 1 d. Aukštesnės instancijos teismui atlikus papildomą įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje išklausius nukentėjusiojo D. B. poziciją šiuo klausimu, jis nepageidavo, kad R. P. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d., todėl aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo R. P. veiksmų kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d.

Taigi atsižvelgus į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendis, kuriuo R. P. išteisintas pagal BK 135 str. 1 d., jam nepadarius šios veikos, yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Evaldo Šidlausko apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Jolanta RaščiuvienėEligijus Gladutis