- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-250-417-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-93-1-00374-2009-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Linas Pauliukėnas, Rasa Valentinienė
- Nuteistasis
- J. Š., D. Š.
- Advokatai
- Gražina Mauručaitienė
- Kategorijos
- 1.2.14.5.1Paprastas sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-250-417/2012
Teisėja D. Žebelienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.1.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. Š. ir D. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. ir J. Š. pripažinti kaltais pagal BK 182 str.2 d. ir nuteisti:
D. Š. – ketveriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
J. Š. – ketveriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš D. Š. K. P. priteisti 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 727 Lt turtinei žalai atlyginti.
Iš J. Š. K. P. priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 727 Lt turtinei žalai atlyginti.
D. Š. ir J. Š. dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1d., išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
nuteistieji J. Š. ir D. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad jie 2008 m. vasario 9 d., tikslus laikas nenustatytas, duomenys neskelbtini esančiame bute, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, su K. P. atstovaujančiu A. Š. pasirašė preliminariąją sutartį dėl 69 000 litų vertės 0,30 ha žemės sklypo pirkimo, joje nurodydami melagingus duomenis apie tai, kad D. Š. nuosavybės teise priklauso visas 0,6600 ha žemės sklypas, esantis duomenys neskelbtini, kurio unikalus numeris duomenys neskelbtini, ir jis juo gali disponuoti, nors žinojo ir suprato, kad minėto žemės sklypo 46/100 dalys priklauso jam nuosavybės teise, tačiau pagal AB banko „Snoras“ kredito sutartį Nr. duomenys neskelbtini nuo 2007-11-20 yra įkeistos AB bankui „Snoras“ bei įregistruota Hipotekos registre ir jis ja negali disponuoti, o 54/100 žemės sklypo dalys priklauso ne jam, o R. D., per tris kartus laikotarpiu nuo 2008-02-09 iki 2008-05-08, paimdami avansą už parduodamą žemės sklypą, apgaule, savo naudai, įgijo didelės vertės svetimą turtą – 44886,40 litų, priklausančius K. P., padarydami nukentėjusiajam K. P. 44886,40 litų turtinę žalą, bei pasikėsino įgyti likusią preliminariojoje sutartyje numatytos sumos dalį, t. y. 24113,60 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusysis K. P. daugiau nebemokėjo.
Be to, 2008 m. liepos 29 d., tikslus laikas nenustatytas, Šilalės m. Kovo 11-osios g. 26–14, R. K. bute, D. Š. ir J. Š. veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, su R. K. pasirašė preliminariąją sutartį dėl 50 000 litų vertės 0,15 ha žemės sklypo pirkimo, joje nurodydami melagingus duomenis apie tai, kad D. Š. nuosavybės teise priklauso visas 0,6600 ha žemės sklypas, esantis duomenys neskelbtini, kurio duomenys neskelbtini, ir D. Š. juo gali disponuoti, nors žinojo ir suprato, kad minėto žemės sklypo 46/100 dalys priklauso D. Š. nuosavybės teise, tačiau pagal AB banko „Snoras“ kredito sutartį Nr. 031-93382 nuo 2007-11-20 yra įkeistos AB bankui „Snoras“ bei įregistruota Hipotekos registre ir D. Š. jomis negali disponuoti, o 54/100 žemės sklypo dalys priklauso ne D. Š., o R. D., per tris kartus laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 29 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d., paimdami avansą už parduodamą žemės sklypą, apgaule, savo naudai, įgijo 25 000 litų, priklausančius R. K., padarydami nukentėjusiajam 25 000 litų turtinę žalą, taip pasikėsino iš R. K. apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – 50 000 litų, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentėjusysis R. K. daugiau nebemokėjo.
Šalies argumentai
Nuteistieji J. Š. ir D. Š. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir jiems priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad Šilalės rajono apylinkės teismas pagal byloje esančius duomenis ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti, kad jau pasirašant preliminariąsias sutartis tiek su K. P., tiek ir su R. K. buvo suplanuota nesudaryti sandorio, o tik užvaldyti jų pinigus. Apeliantų manymu, tokios tyčios nebuvimą įrodo preliminariosios sutarties sudarymo faktas ir teisingų duomenų apie žemės sklypą nurodymas šioje sutartyje bei tolimesni jų veiksmai, t. y. žemės sklypo suskaidymas į mažesnius, detaliojo plano parengimas ir kt. Preliminarioji sutartis su K. P. buvo sudaryta 2008-02-09. Akcentuoja, kad pagal sutarties sąlygas D. Š. įsipareigojo parduoti K. P. tik jam priklausančią nuosavybės dalį – 46/100, todėl teismas nepagrįstai nurodo, kad šia sutartimi buvo įsipareigota parduoti ir tą turtą, kuris nepriklausė D. Š.. Sutartyje nurodyta teisinga informacija, kad visas žemės sklypas yra 0,66 ha dydžio, o D. Š. įsipareigojo parduoti tik dalį šio žemės sklypo, t. y. 30 arų, kuris jam priklauso nuosavybės teise. Pagal K. P. paaiškinimus akivaizdu, kad jis ir nesiruošė pirkti viso žemės sklypo. Sutarties sudarymo metu turtas buvo įkeistas bankui, tačiau tai nėra kliūtis, kuri imperatyviai uždraustų sudaryti sandorį ir atimtų iš K. P. galimybę šį turtą ateityje nupirkti. Tai, kad turtas 2008-02-04 buvo areštuotas, pasak apeliantų, jiems nebuvo ir negalėjo būti žinoma, nes tokią informaciją tuo metu turėjo tik Centrinė hipotekos įstaiga. Pats R. P., sudarydamas preliminarią sutartį, turėjo būti pakankamai apdairus ir rūpestingas ir išsiaiškinti jam neaiškias sąlygas. Pažymi, kad pats nukentėjusysis R. P. pagal savo amžių ir išsilavinimą žinojo ir suprato, kad žemės sklypo įkeitimas netrukdo sudaryti pagrindinės sutarties, tik tam reikalingas banko sutikimas. K. P. sumokėjus visą preliminariojoje sutartyje numatytą žemės sklypo kainą, įkeitimas būtų iš viso panaikintas.
Nuteistieji taip pat nurodo, jog nukentėjusysis R. P. savo pažeistas teises apgynė civilinio proceso tvarka 2009-04-28, kai jo naudai Šilalės rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą priteisti iš jų solidariai 44 886,40 Lt. Jokių kliūčių tokio sprendimo priėmimui neatsirado, todėl apeliantai mano, kad jų veiksmuose nėra jokio nusikaltimo sudėties. Pažymi, kad skelbimą apie parduodamą žemės sklypą laikraštyje „Plius“ įdėjo tik po teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2009-07-28, kai iš jų K. P. naudai buvo priteisti pinigai ir jų sutartis neteko galios. Nuteistųjų įsitikinimu, teismas privalėjo atkreipti dėmesį, kad K. P. prarado norą įsigyti žemės sklypą tada, kai pradėjo žymiai kristi žemės sklypų kainos. Jis ir dabar nepasinaudoja galimybe jį įsigyti vien tik todėl, kad netenkina kaina, nes yra atsiradusi žymiai didesnė pasiūla už žymiai mažesnę kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nenurodė, kuo pasireiškė nuteistųjų išankstinė tyčia ir kokie jų veiksmai rodo, kad jau pasirašydami preliminarią sutartį, jie turėjo tikslą apgauti nukentėjusįjį ir užvaldyti jo pinigus. Bylos duomenys ir liudytojo R. V. paaiškinimai rodo, kad jie vykdė sutartinius įsipareigojimus: atliko žemės sklypo geodezinius matavimus, kadastrinius matavimus, gavo banko sutikimą dėl žemės sklypų atidalijimo, juos atidalijo ir įregistravo atskirais unikaliais numeriais ir kt. Šie jų veiksmai patvirtina, kad ginčas tarp jų su nukentėjusiaisiais yra civilinio, o ne baudžiamojo pobūdžio.
Pažymi, kad analogiška situacija buvo ir su kitu nukentėjusiuoju šioje byloje, t. y. R. K..
Nuteistųjų J. ir D. Š. įsitikinimu, teismas, pripažindamas juos kaltais, neteisingai kvalifikavo jų veiksmus tiek dėl K. P., tiek dėl R. K., nes byloje yra nustatyta, kad iš K. P. gavo 44866,40 Lt, o iš R. K. – 25 000 Lt. Jeigu teismas veiką vertino kaip baigtinę, tai dėl K. P. galėjo inkriminuoti sukčiavimą dėl 44886,40 Lt, nes nurodymas nuosprendyje, kad pasikėsino užvaldyti likusią preliminarioje sutartyje numatytą sumą – 24 113 Lt, yra neteisingas. Pagal preliminariosios sutarties 1.1.4p., kuris reglamentuoja pagrindinės sutarties sudarymo sąlygas, ši pinigų suma turėjo būti sumokėta pagrindinės sutarties, t. y. notarinės sutarties, pasirašymo metu. Kadangi notarine tvarka sandoris nebuvo sudarytas, šie pinigai nebuvo sumokėti, o pagal bylos duomenis, jie sumos iki sutarties sudarymo ir nereikalavo. Todėl, kadangi iš R. K. buvo užvaldyta tik 25 000 Lt, veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 str. l d. ir kadangi su R. K. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta, nukentėjusysis neturi jokių pretenzijų, todėl ši bylos dalis turėjo būti nutraukta.
Nuteistieji ir jų gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį nuteistųjų skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų J. Š. ir D. Š. apeliacinis skundas tenkintinas.
Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis dėl J. ir D. Š. nuteisimo pagal BK 182 str. 2 d. naikintina, nes jie nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. numato asmens baudžiamąją atsakomybę, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe.
Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-620/2010). Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys 2K-85/2001; 2K-387/2009; 2K-538/2010). Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą. Taip suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kito asmens laikinam valdymui, naudojimui ar nuosavybei ir tikisi, kad turtą gavęs asmuo vykdys tam tikrus įsipareigojimus turtui ar sugrąžins teisėtam turto savininkui ar valdytojui perduoto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, ar perduos tokios pat vertės daiktą. Tačiau jei turtą gavęs asmuo neketina vykdyti savo įsipareigojimų, o dėl jo padarytos apgaulės, pažeistos teisės atkūrimas objektyviai tampa problemiškas, kyla padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo klausimas.
Kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, J. Š. ir K. P. 2008-02-09 sudarė preliminariąją sutartį dėl 30 arų , t. y. 46/100 dalies iš 0,6600 ha žemės sklypo, unikalus duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini, kurio bendras plotas 0,6600 ha, pirkimo sutarties sudarymo. Sutarė, kad minėtojo žemės sklypo kaina 69 000 Lt. Sutarė, jog pagrindinė sutartis bus sudaryta iki 2008-04-12 (t. 1, b. l. 16–18). Tuo tarpu iš byloje esančio Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo matyti, kad iki 2008- 04-12 pagrindinė minėto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų, t. y. sutuoktinių Š., kaltės. Ir teismas solidariai iš D. Š. ir J. Š., K. P. naudai priteisė 44 886,40 Lt avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo 2008 m. spalio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 1346,60 Lt žyminį mokestį, 2500 išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti, 846,58 kelionės išlaidų.
Tuo tarpu vertinant D. Š. 2008-07-29 su R. K. sudarytą preliminariąją sutartį matyti, kad sutarties objektas – 15 arų dalis iš 0,6600 ha, žemės sklypo, unikalus duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini, kurio bendras plotas 0,6600 ha. Nustatyta parduodamo žemės sklypo kaina – 50 000 Lt. Pagrindinė sutartis pagal preliminariąją sutartį turėjo būti sudaryta iki 2009-01-01. Iš R. K. 2009-05-12 Tauragės AVPK Šilalės rajono policijos komisariatui protokole-pareiškime nurodytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiajam 2009-05-11 tapo žinoma, kad perkamo sklypo dalis yra parduota kitam asmeniui, tad pagrindinė žemės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta iki numatyto laiko. Tačiau, kad R. K. atžvilgiu apeliantai Š. sukčiavo, t. y. R. K. pastarieji siekė parduoti, kaip teigia nukentėjusysis, jau parduotą kitam asmeniui žemės sklypą, nėra teisinio pagrindo, nes faktinės bylos aplinkybės rodo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.
Preliminarioji 15 arų iš 0,6600 ha, žemės sklypo, unikalus duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini, kurio bendras plotas 0,6600 ha, žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartis su R. K. buvo sudaryta 2008-07-29, t. y. po to, kai pirmasis sandoris su K. P. neįvyko, t. y. iki 2008-04-12 nebuvo pasirašyta pagrindinė Š. priklausančio žemės sklypo 46/100 dalių iš 0,6600 ha, unikalus duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini, kurio bendras plotas 0,6600 ha, pirkimo–pardavimo sutartis. Tad sutarties su R. K. sudarymo dieną apeliantai Š. buvo teisėti šio turto savininkai, nors jų disponavimo teisė šiuo turtu ir buvo apribota, nors ir iš esmės jau buvo kilęs ginčas su K. P. dėl 2008-02-09 sudarytos preliminariosios sutarties sąlygų tinkamo vykdymo.
Tačiau vertinant D. ir J. Š. veiksmus BK 182 str. 2 d. kontekste, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiasis Teismo formuojamą praktiką – jei nukentėjusiajam padaroma žala pagal pirkimo–pardavimo sutartį, reikia nustatyti, kad kaltininkas visai neketino perduoti turto pirkėjo nuosavybei ar perdavė ne tos kokybės ir kiekybės turtą, dėl kurio buvo susitarta arba turto valdytojas neturėjo teisės disponuoti turtu (kasacinė byla Nr. 2K-329/2011).
Nagrinėjamuoju atveju teigti, kad realiai Š. net neketino parduoti preliminariosiose sutartyse nurodyto žemės sklypo, nėra teisinio pagrindo. Kaip matyti iš byloje esančio Šilalės rajono apylinkės teismo 2009-04-28 sprendimo, apeliantai Š. 2008 m. gegužės mėnesį padarė geodezinius planus, 2008 m. liepos mėnesį gavo leidimą padalyti sklypą ir visa tai rodo, kad buvo imtasi sutartyje numatytų sąlygų įgyvendinimo, tačiau tai buvo daroma ne taip produktyviai ir sklandžiai, nes būtent apeliantai Š. subjektyviai vertino sutartyje numatytus terminus, per kuriuos privalo atlikti pagal sutartį priklausančius veiksmus. Teisėjų kolegija, be abejo, įvertina ir aplinkybę, jog apeliantai Š. sudarydami preliminariąsias sutartis nebuvo visiškai sąžiningi su pirkėjais K. P. ir R. K. ir kaip sąžininga sutarties šalis tikrai galėjo ir net privalėjo informuoti pirkėjus apie susidariusią padėtį, o būtent sutarties objekto apsunkinimą įkeitimo prievole. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad daikto įkeitimas nėra aplinkybė, visiškai draudžianti daikto savininkui siekti sudaryti tam tikrus sandorius, susijusius su šiuo turtu. Esant tokioms aplinkybėms, turto savininkas prieš sudarydamas sandorius turi būti gautas subjekto, kaip šiuo atveju, banko, sutikimą, kurio iniciatyva ir buvo taikyta hipoteka, sudaryti tam tikrus sandorius, susijusius su įkeistu objektu. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, civilinių teisinių santykių tarp Š. ir nukentėjusiaisiais pripažintų K. P. ir R. K. ribos nebuvo peržengtos ir šie netapo baudžiamaisiais santykiais.
Kaip minėta, K. P. pažeistos teisės buvo sėkmingai atkurtos pasitelkus civilinės teisės instrumentus, tuo tarpu R. K. subjektyvus vertinimas apeliantų Š. veiksmus kaip nusikalstamus, nesiimant jokių veiksmų, kad iškilusį ginčą išspręstų civilinio proceso tvarka, savaime apeliantų Š. veiksmų nedaro nusikalstamų. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, su kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.
Teisėjų kolegijos nuomone, analizuojamos faktinės bylos aplinkybės aiškiai rodo, kad nuteistiesiems Š. sudarius preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis: 2008-02-09 su K. P., 2008-07-29 su R. K. dėl materialinių vertybių – jiems priklausančio žemės sklypo, tarp šalių atsirado turtiniai teisiniai santykiai, kurie pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Ir šią aplinkybę iš dalies patvirtina Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas, kuriuo buvo išspręstas tarp J. ir D. Š. bei K. P. kilęs ginčas dėl 2008-02-09 sudarytos preliminariosios sutarties dėl 30 arų, t. y. 46/100 dalių iš 0,6600 ha žemės sklypo, unikalus duomenys neskelbtini, duomenys neskelbtini, kurio bendras plotas 0,6600 ha, pirkimo sutarties sudarymo sąlygų tinkamo įgyvendinimo. Tuo tarpu R. K. pasirinkta pozicija kilusio ginčo nespręsti civilinio proceso tvarka savaime šių santykių nekriminalizuoja ir apeliantų Š. veiksmų nedaro nusikalstamų.
Pažymėtina, kad civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios apsunkina vienos iš šalių galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Tačiau nagrinėjamuoju atveju akivaizdu, kad K. P. bei R. K., kaip potencialių minėtojo žemės sklypo pirkėjų, teisių gynimas civilinio proceso tvarka nebuvo suvaržytas ir K. P. kreipusis į teismą civilio proceso tvarka jos buvo tinkamai apgintos. Tuo tarpu vien tai, kad preliminariosiose sutartyse nebuvo aiškiai nurodyta, jog sudarymo metu disponavimo teisė minėtuoju ginčo objektu – J. ir D. Š. nuosavybės teise priklausančių 46/100 dalių iš 0,6600 ha žemės sklypo – sutarties sudarymo dieną yra apribota, neduoda pagrindo teigti, kad J. ir D. Š. realiai nesiekė sudaryti žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutarčių, t. y. sukčiavo. Nes atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės turinį sudaro savininko teisė valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančiu turtu, vien galimybės laisvai disponuoti turtu apribojimas nepaneigia pačios savininko nuosavybės teisės.
Kaip jau minėta, apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu ir tokiu būdu privertimas jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią. Tačiau visų suklaidinimų esmė – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.
Nagrinėjamuoju atveju Š. neveikimas, t. y. neatlikimas preliminariojoje sutartyje numatytų veiksmų, delsimas juos atlikti, o tai sudarė kliūtis iki nustatyto laiko sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, pastariesiems sukėlė atitinkamas civilines teisines pasekmes – minėtu Šilalės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu buvo patenkintas K. P. ieškinys. Tuo tarpu teisė tinkamai apginti savo pažeistas teises R. K. nebuvo apsunkinta kokiais nors apeliantų Š. neteisėtais veiksmais (neveikimu) ir R. K. taip pat galėjo (gali) pateikti civilinį ieškinį su atitinkamais reikalavimais J. Ir D. Š., jei pastarieji neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 2008- 07-29 sudarytą preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo sutarties sudarymo ir dėl jo R. K. patyrė tam tikrų nuostolių. Tačiau pažymėtina ir tai, jog R. K. šioje baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 35 000 Lt priteisimo. Nurodė, kad būdamas suklaidintas ir apgautas per kelis kartus perdavė Š. 25000 Lt, kurių jie negrąžino, todėl jam padaryta 25 000 Lt turtinė žala. D. Š. nusikalstamų veiksmų jis patyrė didelę neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Lt (t. 1, b. l. 107–108). Tačiau bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pateikė teismui pareiškimą (t. 4, b. l. 152), kad pretenzijų Š. neturi. Ir šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, kad realiai R. K. žalos nepatyrė dėl apeliantų Š. veiksmų, R. K. teisės buvo atkurtos.
Nors faktinės bylos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad J. ir D. Š. pažeidė su K. P. sudarytą preliminariąją sutartį, bei leidžia manyti, jog buvo iškilęs civilinis ginčas su R. K., tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad ne kiekvienas pažeidimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Tad vien civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesąlygoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Todėl pažymėtina, jog atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltininkas savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisių atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.
Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.189 str. teigiama: teisėtai sudaryta ir galiojanti preliminarioji sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. CK 6.165 str. 4 d. šis principas detalizuojamas: jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Šios normos paskirtis yra itin svarbi – saugoti sąžiningos šalies interesus ir užkirsti kelią vienai preliminariosios sutarties šalių piktnaudžiauti teise. Šio imperatyvo nesilaikymo pasekmės atspindi grynai kompensacinę civilinės teisės funkciją, t. y. šalis, įgyvendinusi savo teisę priešingai jos paskirčiai (t. y. piktnaudžiavusi teise), įpareigojama atlyginti dėl šių veiksmų kitai šaliai padarytus nuostolius. Jei šalių susitarimas dėl nepakankamo jo dalyko apibrėžtumo bei kitų priežasčių negali būti laikomas preliminariąja sutartimi, kontrahentas anaiptol nepraranda galimybės ginti nesąžiningos šalies pažeistas savo teises. Tokiu atveju jis gali kaltajai šaliai pareikšti ieškinį remdamasis vadinamąja „culpa in contrahendo“ – nesąžiningų, kaltų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose – doktrina.
Taigi atsižvelgiant į tai, kad K. P. pažeistos teisės buvo atkurtos pasitelkiant civilinio proceso normas, R. K. apylinkės teisme atsisakydamas pareikšto civilinio ieškinio išreiškė poziciją, kad žalos nepatyrė dėl apeliantų Š. veiksmų, laikytina, kad Dariaus ir J. Š. veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų, nes K. P. ir R. K. teisės buvo atkurtos. D. ir J. Š. neįvykdė jokių sąmoningų veiksmų siekdami sutrukdyti nukentėjusiesiems apginti bei atkurti jų pažeistas teises. Todėl laikytina, kad J. Š. bei D. Š. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 182 str. 2 d. nepagrįstai. J. Š. ir D. Š. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., išteisinti. Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis, kurioje J. Š. ir D. Š. pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., naikintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir jiems priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 d. 1 p).
K. P. byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl 30 000 Lt neturtinės žalos ir 1453, 30 Lt turtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 236–23). Nurodė, kad dėl Š. veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, nepasitikėjimą žmonėmis. Iš jo išviliotos sunkaus, ilgo darbo užsienyje santaupos, šių pinigų netekimas pablogino jo gyvenimo sąlygas, buitį. Jis ne kartą vyko iš Airijos į Lietuvą dėl notarinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, tačiau dėl Š. kaltės sutartis nebūdavo pasirašoma. Todėl patyrė kelionės išlaidų 917,06 Lt, 481,98 Lt, iš viso 1399,04 Lt, 54,26 Lt su vertimu susijusių išlaidų.
BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kai nėra nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos, pareikštą civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą, tačiau civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Tad atsižvelgiant į šias baudžiamojo įstatymo nuostatas nukentėjusiojo K. P. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, konstatuojant, kad civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, kurioje J. Š. ir D. Š. pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.
J. Š. pagal BK 182 str. 2 d. išteisinti, nenustačius, kad ji padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių;
D. Š. pagal BK 182 str. 2 d. išteisinti, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo K. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.