Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. 2023-05-09 neišdavus pareiškėjui pusryčių davinio.

Dėl žalos atlyginimo teisinio reguliavimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Dėl pusryčių išdavimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2023-05-09 jis negavo pusryčių davinio, nes nebuvo tinkamai prižadintas maistą dalinančio pareigūno. Nurodė, jog pareigūnas prieš pusryčius atidaręs kameros duris tik vieną kartą paklausė pareiškėjo ar jis valgys, tačiau jis to neišgirdo, nes miegojo. Apie 7.00 val. pareiškėjas atsikėlęs suprato, jog pusryčiai jau buvo.

Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Maitinimo organizavimo taisyklių 22 p. nustato, kad nuteistieji maitinami kalinimo įstaigos valgykloje arba gamybiniame objekte specialiai tam skirtoje patalpoje dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką. Maitinimo organizavimo taisyklių 24 p. įtvirtinta, kad kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai.

Remiantis byloje pateikta Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 1-19 būrių nuteistųjų dienotvarke, matyti, kad kaliniai nuo 6.20 iki 6.30 val. keliasi, tvarkosi gyvenamąją vietą, o nuo 6.30 iki 7.30 val. pusryčiauja.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto tarnybinį pranešimą (pareigūno, kuris ginčo dieną prižiūrėjo pareiškėjo kamerą), kuriame nurodyta, jog 2023-05-09 apie 6.30 val. ryto, pagal numatytą dienotvarkę nuteistiesiems buvo atvežtas maistas. Prie 10 būrio kameros Nr. 11, kurioje buvo ir nuteistasis, kartu su maisto dalintoju, pareigūnas buvo priėjęs du kartus bei žodžiu nurodė nuteistiesiems pasiimti pusryčius. Pareigūno vertinimu nuteistieji girdėjo ir matė, kad prie jų kameros buvo atneštas maistas, tačiau nesikėlė iš lovų ir maisto nepaėmė. Kadangi maitintis nėra nuteistųjų pareiga ar prievolė, pareigūnas nereikalavo nuteistųjų, kad jie paimtų maistą. Pareigūnas nurodė, jog po maitinimo buvo gautas 10-o būrio 11 kameros iškvietimo signalas. Atėjus į kamerą, nuteistieji reiškė pretenzijas dėl negautų pusryčių ir reikalavo pusryčių. Atsakydamas į nuteistųjų reikalavimus išduoti maistą po dienotvarkėje numatyto pusryčių laiko pareigūnas jiems paaiškino, kad pusryčiai buvo atvežti nustatytu laiku ir jie patys nepaėmė jiems skirtų maisto porcijų.

Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad pusryčiai jam buvo patiekiami apytiksliai apie 6.30 val., posėdžio metu patvirtino, kad pusryčių dalintojai atidarę duris jį apie pusryčius informavo, tačiau jo netenkino, kad jie nesiėmė aktyvesnių veiksmų, jog jis atsikeltų iš miego.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 50 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuteistieji privalo vykdyti įstatymuose nustatytus reikalavimus ir laikytis teisingumo ministro nustatytos laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos, pagal šio straipsnio 2 punktą, vykdyti laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnų reikalavimus. Taigi, laisvės atėmimo vietų vidaus tvarka ir dienotvarkė yra pareigas nuteistiesiems apibrėžianti tvarka, kurios jie privalo laikytis ir papildomai neskatinami. Nuteistųjų dienotvarkė griežtai reglamentuoja jų elgesį visą parą, todėl jie privalo ją žinoti ir jos laikytis.

Įvertinus byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus teismas konstatuoja, jog pareiškėjas pats nesilaikė Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. sausio mėn. patvirtintos dienotvarkės ir nustatytu laiku neatsikėlė bei nepasiėmė pusryčių davinio, kuris buvo pristatytas į jo kamerą. Bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato reikalavimų įrengti skambučius, kuriais turėtų būti pranešama apie pusryčius, taip pat maisto dalintojams ar pareigūnams nėra priskirta pareiga nuteistuosius žadinti. Pagal patvirtintą Pravieniškių 1-ojo kalėjimo dienotvarkę pareiškėjas nuo 6.20 val. turėjo būti atsikėlęs ir tvarkytis gyvenamąją patalpą, o ne miegoti, todėl tai, kad jis dėl savo pasirinkto elgesio - dienotvarkės nepaisymo - praleido pusryčius, yra tik jo paties elgesio pasekmė, o ne neteisėtų pareigūnų veiksmų rezultatas.

Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad pusryčiai jam dienotvarkėje nurodytu metu buvo patiekti, tačiau jis nori, kad atsakomybė už jų praleidimą dėl pareiškėjo pramiegojimo tektų ne jam pačiam, o įkalinimo įstaigos pareigūnui, kuris jo tinkamai nepažadino. Pritartina atsakovo atstovo pozicijai, jog tai, kad pareigūnų elgesys ir nustatyta tvarka įkalinimo įstaigoje netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus pareigūno veiksmus, nes pareiškėjas nespėjo papusryčiauti dėl savo pareigos laikytis dienotvarkės nevykdymo. Konstatavus, kad pusryčiai pareiškėjui buvo pristatyti laiku ir pareigūnai bei maisto dalintojai neturi pareigos žadinti nuteistųjų, pareiškėjo skundo argumentai dėl neišduoto pusryčių davinio yra atmetami kaip nepagrįsti.

Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas (toks kaip pusryčių išdavimas konkrečiu grafiku) tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę ginčo laikotarpiu atlikinėjo pataisos įstaigoje, todėl tam tikras jo asmeninių teisių suvaržymas buvo sąlygotas teisinio reguliavimo (juo nustatytų ribojimų), kalinimo režimo bei jo specifikos.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pabudęs ir supratęs, kad pramiegojo pusryčius jis du kartus skambino iškvietimo mygtuku, bet niekas neatėjo. Nustatyta, jog pareiškėjas patirtos neturtinės žalos nesieja su netinkamai veikiančiu iškvietimo mygtuku, todėl ši aplinkybė neįtakoja neturtinės žalos atlyginimo klausimo. Be to, nors kamerose įrengti pareigūno iškvietimo mygtukai yra skirti nuteistųjų saugumui užtikrinti, pareiškėjas tiek skunde, tiek posėdžio metu nenurodė tokios aplinkybės, kad jis jį būtų naudojęs dėl jam iškilusio pavojaus. Taip pat pažymėtina, kad iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto tarnybinio pranešimo turinio nustatyta, kad pareiškėjui pasinaudojus iškvietimo mygtuku pareigūnas į kamerą atėjo ir jie turėjo pokalbį dėl pusryčių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neveikiančio iškvietimo mygtuko laikytini nesusijusiais su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą dėl negautų pusryčių.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų, tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis. Be to, akivaizdu ir tai, kad vienų pusryčių nesuvalgymas, kai pietus ir vakarienę tą dieną pareiškėjas gavo, dėl savo mažareikšmiškumo apskritai nevertintinas kaip tokio masto nepatogumas, kuris būtų vertinamas kaip neturtinė žala.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.