- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-01-10
- Bylos Nr.
- P-438-1-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechanvičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Vyriausiosios, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
- Pareiškėjas
- B.K.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechanvičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas) viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-400/2010 pagal pareiškėjos B.K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. KS-97 nusprendė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėja B.K., eidama šio skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas, neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto, ir nustatyta tvarka nedeklaravusi naujai paaiškėjusių interesų konfliktą keliančių aplinkybių, susijusių su buto, priklausančio jai ir jos seseriai G.M., remontu, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatas ir įpareigojo B.K. teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir ateityje elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.
Šalies argumentai
Pareiškėja B.K. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. KS-97.
Pareiškėja nurodė, kad privačių interesų deklaracijoje nurodė seserį G.M., kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas, o kaip pagrindą konfliktui kilti nurodė pusės gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), valdymą. Pareiškėjos teigimu, apie sesers prašymą remontuoti namo Kaune, Perkūno al., butą Nr. 3, informavo tiesioginį vadovą ir nusišalino nuo visų procedūrų, susijusių su nurodyto buto remontu. Pareiškėjos tvirtinimu, papildomas deklaravimas aplinkybės, susijusios su buto remontu, būtų perteklinis, nes svarstant remonto klausimus, jos interesai buvo viešai atskleisti, žinomi. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas nenustatė, jog ji kokiu nors būdu dalyvavo priimant sprendimus dėl jai ar jos seseriai G.M. nuosavybės teise priklausančio buto remonto. Pareiškėjos tvirtinimu, ji įvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintą pareigą nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie galėtų sukelti interesų konfliktą, ėmėsi visų įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.
Atsiliepimas
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią korupcijai, nustatė teisines priemones valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privatiems ir visuomenės viešiesiems interesams suderinti. Paaiškino, kad pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną „duomuo“ yra kas duota, kuo remiamasi, darant išvadas; „aplinkybė“ - sąlyga, veikianti ar lemianti padėtį; antrinė sakinio dalis, žyminti veiksmo vietą laiką ir kt. Atsakovas pažymėjo, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis privačių interesų deklaraciją papildyti nedelsiant. Atsakovo teigimu, nagrinėtu atveju nauja, interesų konfliktą galinti sukelti aplinkybė paaiškėjo, kai prasidėjo skirstymas lėšų savininkams sugrąžinamų gyvenamųjų patalpų, tarp jų pareiškėjai ir jos seseriai priklausančio buto, remontui bei remonto darbų organizavimas. Šioje procedūroje sprendimus priėmė Komisija perimtų iš nuomininkų ir perduodamų savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų būklei įvertinti ir jų defektų aktams surašyti, kurios vienu iš narių buvo ir pareiškėjai pavaldus tarnautojas. Todėl šias naujai paaiškėjusias aplinkybes (naujai susidariusią realią interesų konflikto situaciją) pareiškėja privalėjo deklaruoti. Pareiškėja šių aplinkybių, kaip pagrindo kilti viešųjų ir jos privačių interesų konfliktui, savo privačių interesų deklaracijoje nenurodė ir deklaracijos nepapildė, todėl neįvykdė prievolės vengti interesų konflikto - elgtis taip, kad visuomenei net nekiltų abejonių, kad toks konfliktas gali būti.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu sutiko ir atsiliepime nurodė, kad Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėja B.K. tarnybinio nusižengimo nepadarė. Trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimu, pareiškėja 2007 metų Privačių interesų deklaracijoje nurodė asmenį, dėl kurio gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas - G.M., taip pat nurodė galimo interesų konflikto pagrindą - ½ grąžintino gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), dalį. Šie pareiškėjos deklaruoti duomenys 2008 metais nepakito. Todėl, vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi (iki 2008 m. rugpjūčio 18 d. galiojusio įstatymo redakcijos 7 straipsnio 3 dalimi) B.K. neprivalėjo deklaruoti duomenų, jau nurodytų 2007 metų Privačių interesų deklaracijoje. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja laikėsi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinto įpareigojimo. Apie skundžiamame Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendime nurodytas aplinkybes informavo savo vadovą, svarstant bei priimant sprendimus su ja ir jos šeimos nariais susijusiais klausimais nedalyvavo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdybos 1998 m. lapkričo 3 d. sprendimu Nr. 1075 atkurtos G.K. nuosavybės teisės į motinos E.K. turėtą gyvenamąjį namą (1A2/p) ir ūkio pastatą (4J1/m) Kaune, (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra G.K. (įpėdiniams) nurodytą gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą. Kauno miesto savivaldybė ir G.K. įpėdinės 2004 m. gegužės 1 d. sudarė nuomos sutartį Nr. 10-4-144, pagal kurią įpėdinės - sugrąžinto gyvenamojo namo savininkės B.K. ir G.M., išnuomavo Kauno miesto savivaldybei butus Nr. 2, 3, 4, 5, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos sesuo G.M. 2007 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl buto Nr. 4, esančio name Kaune, (duomenys neskelbtini), remonto, motyvuodama tuo, kad perduotas butas apleistas. G.M. 2007 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl buto Nr. 3, esančio tame pačiame sugrąžintame name, remonto. Kauno savivaldybės administracijos Nuosavybės teisių atkūrimo skyrius 2007 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 10-17-955 pateikė Kauno savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlymus dėl sutaupytų 220 tūkstančių litų, vykdant valstybines funkcijas, susijusias su valstybės garantijų nuomininkams vykdymu, panaudojimo. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 5 d. sudarė komisiją perimtų iš nuomininkų ir perduodamų savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų būklei įvertinti ir jų defektų aktams surašyti. Nurodytos komisijos nariu nurodytas ir Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vyriausiasis specialistas V.P.. Komisijos nariai įpareigoti apžiūrėti iš nuomininkų ir perduodamas savininkams grąžintas gyvenamąsias patalpas, tame tarpe Kaune, (duomenys neskelbtini). G.M. 2007 m. gruodžio 12 d. prašymu atsisakė prašymo remontuoti butą Nr. 4 ir prašė suremontuoti butą Nr. 3, motyvuodama tuo, jog butas Nr. 4 priklauso seseriai B.K., kuri nepageidauja remontuoti buto. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyrius 2007 m. gruodžio 10 d. perdavė Nuosavybės teisių atkūrimo skyriui informaciją apie remonto darbus savininkams grąžintuose namuose. Kaip matyti iš pateiktos informacijos, septintoje pozicijoje nurodytas butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini). Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, 7 straipsnio 3 dalimi (įstatymo redakcija galiojusi iki 2008-08-18), Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. A-2440, 6.6, 6.12, 6.13 punktais. Teismas konstatvo, kad Komisijos perimtų iš nuomininkų ir perduodamų savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų būklei įvertinti ir jų defektų aktams surašyti, sudarytos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 5 d. įsakymu, narys Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vyriausiasis specialistas V.P. buvo tiesiogiai pavaldus pareiškėjai B.K.. Galimą interesų konfliktą patvirtina aplinkybė, kad nors esminiu kriterijumi, nustatant perimtų iš nuomininkų ir grąžintų savininkams gyvenamųjų patalpų remonto eiliškumą, buvo butų perėmimo iš nuomininko ir pasiūlymo savininkui jį perimti sutarties data, tačiau J.A. priklausančių butų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), remontuoti pagal minėtą kriterijų komisija neatrinko. Bylos duomenys rodo, kad butas, esantis Kaune, Degtukų g. 7a-1, perimtas 2007 m. kovo 15 d., o butas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini) – 2007 m. kovo 26 d. Tuo tarpu B.K. ir G.M. lygiomis dalimis priklausantis butas Nr. 3, esantis gyvenamajame name Kaune, (duomenys neskelbtini), perdavimo-priėmimo aktu perduotas 2007 m. rugsėjo 24 d. Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėjos aiškinimu butai Kaune, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nebuvo įtraukti į remontuotinų sąrašą, nes jų savininkas J.A. tuo metu gydėsi ligoninėje ir negalėjo dalyvauti gyvenamųjų patalpų apžiūroje. Byloje pateikta J.A. informacija Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai, tame tarpe išrašai iš medicininių dokumentų, paneigia šią aplinkybę ir įrodo, kad J.A. 2007 m. gruodžio mėnesį ligoninėje nesigydė ir patalpų apžiūrai kliūčių nebuvo. Be to, pareiškėjos sesers pateiktas prašymas dėl buto esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), remonto nėra registruotas. Pareiškėja atlikdama Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas ir būdama gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), bendrasavininke, o taip pat ir nurodyto buto Nr. 3, prašymo Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl nurodyto buto remonto nepateikė. Pareiškėja teisme pripažino, kad jai buvo žinoma apie sesers pateiktą prašymą dėl buto remonto. Tačiau pareiškėja, kaip turto bendrasavininkė, pozicijos nepareiškė, o 2007 m. spalio 9 d. įgaliojo sesers vyrą S.A.M. valdyti, naudotis jai priklausančią pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), dalį. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėja atlikdama Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas nesiėmė priemonių, kad būtų išvengtas interesų konfliktas ir tuo neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte (įstatymo redakcija galiojusi iki 2008-08-18) jai nustatytos prievolės. Pareiškėja Privačių interesų deklaracijoje, 2007 m. gegužės 9 d. pateiktoje Kauno miesto savivaldybės administracijai, G.M. nurodė kaip asmenį, dėl kurio gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas, o kaip pagrindą konfliktui kilti nurodė ½ gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), dalį. Privačių interesų deklaracijoje nurodyti duomenys apie pareiškėjos privačius interesus, susijusius gyvenamojo namo Kaune, (duomenys neskelbtini), valdymu, nagrinėjamos bylos kontekste, nėra pakankami. Todėl aplinkybė, kad sprendžiant pareiškėjai privataus pobūdžio klausimą - sugrąžinto nekilnojamojo turto remonto eiliškumo klausimą, jo procedūroje dalyvavo pareiškėjai pavaldus asmuo, yra savarankiška ir aiškiai nauja. Šią naują aplinkybę, dėl kurios šiuo atveju kilo interesų konfliktas, pareiškėja privalėjo nurodyti, pateikdama privačių interesų deklaracijos papildymą. Pareiškėjos aiškinimas apie skyriaus vedėjos informavimą dėl galimo privačių ir viešų interesų konflikto, neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos papildyti privačių interesų deklaracijos. Teismas padarė išvadą, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. KS-97 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
II.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4, 7 ir 11 straipsnių nuostatas, nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos bei pažeidžiant procesinių staigmenų negalimumo ir pareiškėjos teisės į gynybą principus.
2. V.P. dalyvaudamas komisijoje nebuvo pavaldus pareiškėjai, o tai, kad jis buvo paskirtas į komisiją, nėra savarankiška ar nauja aplinkybė. Privačių interesų deklaracijoje yra deklaruojami privatūs interesai, tai yra - asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4 str., 2 str. 2 d.). Tai reiškia, jog deklaracijoje nurodyti subjektai ir objektai, su kuriais yra susiję tarnautojo asmeninio pobūdžio turtinis ir neturtinis suinteresuotumas, apima visumą galimų situacijų ir sprendimų, priimamų atliekant tarnybines pareigas. Šią išvadą yra ne kartą patvirtinęs ir LVAT (2008 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-312/2008; 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-296/2008 ir kt.).
3. Pareiškėjos pateikta deklaracija reiškia tai, jog visi jos valstybinės tarnybos metu su G.M. ir namu Kaune, (duomenys neskelbtini), kylantys įvairaus pobūdžio klausimai bei jų atžvilgiu priimami sprendimai neturėtų būti pripažįstami naujais privačiais interesais ir neturėtų būti deklaruojami. Buto remontas nėra atsiejamas nuo deklaruoto privataus intereso pagrindo - paties buto. Kitaip tariant, visi buto remonto klausimai, įskaitant ir V.P. skyrimą į atitinkamą komisiją, yra tiesiogiai susiję su buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), valdymu ir nuomos sutartimis prisiimtais savivaldybės įsipareigojimais, yra aiškiai išvestiniai ir tęstiniai.
4. Visi vykdytini įsakymai ir pavedimai tam, kad pareiškėja juos vykdytų, turi būti atskiru pavedimu ar rezoliucija skirti jai. Tuo tarpu komisija buvo sudaryta ne skyriaus vedėjo, o Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kuriame nėra nustatyta jokių įpareigojimų pareiškėjai kontroliuoti komisijos darbo ar įsakymo vykdymo procesus. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai konstatavo, jog V.P., dalyvaudamas komisijos darbe, buvo pavaldus pareiškėjai.
5. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas numato dvi esmines tarnautojo pareigas - deklaruoti privačius interesus (4 str. 1 d.) ir nusišalinti nuo interesų konfliktą sukeliančių sprendimą rengimo, svarstymo ir priėmimo procedūrų (11 str. l d.). Tai yra įstatymas numato dvi savarankiškas prievoles, susijusias su galimo interesų konflikto pagrindu ir galimo interesų konflikto procesu. Šios dvi savarankiškos tarnautojo pareigos, nors ir susijusios, negali būti tapatinamos, įpareigojimas deklaruoti galimo interesų konflikto procesus reikštų, jog tarnautojas privalo stebėti, sekti ir domėtis interesų konfliktą sudarančiomis sprendimų rengimo, svarstymo ir priėmimo procedūromis tam, kad jas tinkamai ir laiku deklaruoti. Toks aiškinimas praktikoje reikštų, jog tarnautojas toliau privalo domėtis procedūromis, nuo kurių jis privalo nusišalinti. Tokie veiksmai, ypač nusišalinusiam tarnautojui pavaldžių asmenų, gali būti suprastas kaip tiesioginis spaudimas ir gali būti savarankiškas pagrindas byloms kelti. Pareiga papildyti privačių interesų deklaraciją, numatyta Viešųjų ir privačių interesu derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnyje, yra dalis tarnautojo prievolės deklaruoti galimo interesų konflikto pagrindus, jei jie pasikeičia.
6. Pareiškėja tinkamai įvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4 straipsnio l dalyje ir 11 straipsnio l dalyje nustatytas pareigas, o atsakovo ir teismo įpareigojimas deklaruoti atitinkamų sprendimų procesus yra aiškiai perteklinis ir praktikoje neįgyvendinamas nepažeidžiant pareigos nusišalinti. Teismas sprendimą motyvavo ir kaip naują, savarankišką bei deklaruotiną aplinkybę nurodė tai, jog sprendžiant pareiškėjai privataus pobūdžio klausimą - sugrąžinto nekilnojamojo turto remonto eiliškumą, jo procedūroje dalyvavo pareiškėjai pavaldus asmuo V.P.. Tokia teismo išvada papildė atsakovo priimtą sprendimą ir yra vertintina kaip procesinė staigmena. Individualus administracinis aktas turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio teisės akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008). Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti perregimas, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams (LVAT 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N6-1313/2006). Pareiškėjas taip pat rėmėsi LVAT 2005 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N3-15-05; LVAT 2006 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N3-105-06; LVAT 2007 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N9(62) - 465/2007). LVAT, aiškindamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo reikšmę, yra konstatavęs, jog administracinis teismas neturi ir, teisingumo bei nešališkumo principų taikymo požiūriu, negali išeiti iš administraciniame sprendime pateikto aplinkybių vertinimo ribų ir atlikti teismui nebūdingą administraciniame sprendime nurodyto pažeidimo įrodinėjimo funkciją, t. y. funkciją, pagal įrodinėjimo administracinėje byloje paskirstymo taisykles, priskirtiną viešojo administravimo subjektui (atsakovui) (LVAT 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinjė byloje Nr. A143-852/2008). Todėl teismas negalėjo savo iniciatyva papildyti kaltinimą naujomis esminėmis faktinėmis veikos aplinkybėmis. Atsakovas pažymėjo, kad interesų konfliktą sukelianti nauja ir deklaruotiną aplinkybė buvo pareiškėjos sesers G.M. pateiktas prašymas skirti lėšų buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), remontui.
Atsakovas pažeidimą įžvelgė dėl pareiškėjos nenurodytos aplinkybės, jog jos sesuo G.M. pateikė minėtą prašymą. Tai yra skundžiamame teismo sprendime buvo padaryta sprendimą lemianti išvada, apie kurios galimumą pareiškėjai nebuvo žinoma ir proceso metu dėl jos nebuvo ginčijamasi, nebuvo įrodinėjamas jos pagrįstumas ar nepagrįstumas. Toks iš bylos nagrinėjimo ribų išeinantis teismo sprendimas yra procesinė staigmena.
Atsiliepimas
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad komisija, vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostatomis, atliekant tyrimą suteikė galimybę pareiškėjai paaiškinti tyrimo metu nustatytas aplinkybes. 2008 m. spalio 28 d. komisijos rašte Nr. S-1276-(2.5), be kitų aplinkybių, nurodyta, jog remontuotinų butų atrinkimo procedūroje dalyvavo ir Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vyriausiasis specialistas V.P.. Komisijos posėdžio metu pareiškėja pripažino, jog V.P. jai, kaip Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėjo pavaduotojai ir skyriaus vedėjai, yra pavaldus. Tai patvirtina 2008 m. lapkričio 20 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos posėdžio protokolas Nr. IN-24-(1.3). Pareiškėja klaidingai nurodo, jog komisija sprendime interesų konfliktą galinčias sukelti aplinkybes įvardino - jos sesers prašymų pateikimą. Komisija sprendime pažymėjo, jog pareiškėjos sesers prašymai net nebuvo registruoti Kauno miesto savivaldybėje. Be to, 2007 m. gruodžio 12 d. prašymo neremontuoti buto Nr. 4, į kurį, anot pareiškėjos, skirstant lėšas, buvo atsižvelgta, data yra vėlesnė nei 2007 m. gruodžio 11 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V.G. rezoliucija vykdyti viešųjų pirkimų konkursus dėl remonto darbų atlikimo. Komisija pareiškėjos sesers prašymus vertino tik kaip papildomą aplinkybę, jog lėšų skirstymo proceso skaidrumas Kauno miesto savivaldybės administracijoje kelia pagrįstų abejonių. Pareiškėjos teiginiai dėl procesinių staigmenų negalimumo ir jos teisės į gynybą principų pažeidimo yra nepagrįsti ir klaidinantys teismą. Teismas, tinkamai įvertinęs aplinkybes, priėmė motyvuotą sprendimą ir pareiškėjos skundą atmetė pagrįstai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą patenkinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėja negalėjo ir neturėjo galimybės kontroliuoti komisijos, tame tarpe ir V.P. darbo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556 – 400/2010 pareiškėjos B.K. apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. KS-97 panaikinti.
Teismas konstatavo, jog skundžiamu 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjai inkriminuotas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Visų pirma, pastebėtina, kad 2008 m. lapkričio 20 d. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalis buvo netekusi galios. Teismo nuomone, iš turimos bylos medžiagos spręstina, jog buvo pasisakoma apie Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Šioje Įstatymo dalyje įstatymų leidėjas numatė, kad jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po šių aplinkybių paaiškėjimo (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo redakcija nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2009 m. birželio 25 d., t.y. redakcija galiojusi 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo priėmimo metu).
Teismas akcentavo, jog administracinėje byloje taikytina Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis iš esmės yra identiška iki tol galiojusiai Įstatymo 7 straipsnio 3 daliai, todėl nėra kliūčių remtis pirmiau suformuota administracinių teismų praktika, kur buvo interpretuota Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje buvusi taisyklė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui yra įtvirtintas ir papildomas reikalavimas susijęs su privačių interesų deklaravimu. Tokia pareiga atsiranda, kai paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Tada (paaiškėjus naujoms aplinkybėms) deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją pildyti nedelsiant po šių aplinkybių paaiškėjimo. Interpretuojant pastarąją teisės normą darytina išvada, jog naujomis aplinkybėmis turi būti laikomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos privačių interesų deklaracijoje ir atsirado po jos pateikimo kompetentingai institucijai arba atsirado po deklaracijos patvirtinimo pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. Privačių interesų nurodymas deklaracijoje ir valstybinės tarnybos metu su tais interesais kylantys įvairaus pobūdžio klausimai bei jų atžvilgiu priimami sprendimai paprastai neturėtų būti pripažįstami naujais privačiais interesais ir neturėtų būti deklaruojami. Kiekvienu individualiu atveju vertintina, kiek deklaruoti duomenys apie privačius interesus susiję su klausimais kylančiais iš jau nurodytų deklaracijoje privačių interesų. Jei tie klausimai glaudžiai susiję, yra išvestiniai, tęstiniai, susiję su galima ūkine, gamybine, komercine veikla, t. y. nėra atsiejami nuo deklaruotų privačių interesų – deklaracijos papildymas neturėtų būti atliekamas. Toks veiksmas būtų perteklinis. Tačiau jei privataus pobūdžio klausimai, kurių rengime, svarstyme, priėmime ar vykdant pavedimą, turi dalyvauti su tais klausimais susijęs asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, atliekantis pareigas ar vykdantis pavedimą, gali būti atskirti kaip savarankiški ir yra aiškiai nauji – privačių interesų deklaracijos papildymas privalomas“ (K.K. v Vyriausioji tarnybinės etikos komisija; 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-296/2008). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vyriausiasis administracinis teismas laikosi tos pozicijos, kad aptariama teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai yra galimas interesų konfliktas. Kiekviena nauja aplinkybė dar nėra priežastis papildyti interesų deklaraciją, jei ta aplinkybė nesukelia interesų konflikto.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog interesų konflikto sąvoka pateikta Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, kur nurodyta, kad interesų konfliktas - situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Plėtojant teiginius dėl papildomos deklaracijos pateikimo pažymėtina, jog tos naujos aplinkybės (dėl kurių kyla pareiga pateikti papildomą deklaraciją) turi būti neatsiejamos nuo situacijos, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, vykdydamas jam priskirtas funkcijas bei užduotis, turi būti atitinkamo teisinio vieneto narys su sprendžiamojo balso teise (arba asmuo turintis savarankiško sprendimo teisę ir/ar kita), o priimtas sprendimas vienokiu ar kitokiu būdu palies to valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens privačius interesus. Nesant tokios situacijos, su visais išvardintais elementais, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiga papildyti privačią interesų deklaraciją paneigiama.
Teismo nuomone, administracinėje byloje esantys dokumentai įrodo, kad pareiškėja 2007 m. gegužės 9 d. užpildė Privačių interesų deklaraciją, kurioje deklaravo privalomai registruotiną turtą inter alia ginčo turtą bei galimo interesų konflikto pagrindą – G.M. (seserį), susijusią su ½ gražintinu gyvenamuoju namu, esančiu Kaune, (duomenys neskelbtini). Vadinasi, pareiškėja, kaip ir reikalauja Įstatymas, deklaravo asmeninį turtinį ir neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Administracinės bylos proceso dalyviai neginčijo tos aplinkybės, jog B.K. jokia forma nedalyvavo priimant, rengiant sprendimą (sprendimus) dėl ginčo remontuotino buto, o tai reiškia, kad neatsirado tokia situacija, kai B.K., atlikdama jai pavestas pareigas ar vykdydama pavedimą, privalėjo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kai tai buvo susiję su jos privačiais interesais, o būtent su ginčo buto remontu. Interesų konflikto situacijos nebuvo, todėl papildymas interesų deklaracijos nebuvo reikalingas. Tai, kad sprendžiant pareiškėjai ir jos seseriai priklausančiame name esančio buto remonto klausimą dalyvavo galimai jai pavaldūs darbuotojai, teisėjų kolegijos nuomone, neturi teisinės reikšmės, nes tai nėra ta situacija, kuri patenka į Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, lemiančią ir pareigą įtvirtintą Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje. Pastebėtina, jog kiekvienas valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo turi veikti taip, kaip numatyta teisės aktais, o ne pagal vadovo pageidavimus. Jis pats (valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo) savarankiškai yra atsakingas už savo veiksmus bei sprendimus. Priešingu atveju neatmestinos įvairių atsakomybių galimybės.
Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, o tai ir nulėmė neteisėto bei neteisingo sprendimo priėmimą, dėl ko jis yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimu pareiškėjos skundas buvo patenkintas ir skundžiamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. KS-97 panaikintas.
III.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556 - 400/2010 pagal pareiškėjos B.K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir prašė perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, jog pareiškėjos skundžiamame sprendime Komisija tik konstatavo, kad pareiškėja nedeklaravo naujai paaiškėjusios aplinkybės jai patekus į galimo interesų konflikto situaciją, kai jai pavaldus Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vyriausiasis specialistas V.P. tiesiogiai dalyvavo Kauno miesto savivaldybėje sprendžiant klausimą dėl jai ir jos seseriai priklausančio buto atrinkimo remontuoti. Būtent šią aplinkybę pareiškėją įpareigojo deklaruoti tuo metu galiojusio Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatos (2005 m. liepos 5 d. Įstatymo Nr. X-316 redakcija). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakeisdama Komisijos vertintos pareiškėjos veikos (neveikimo) teisinį pagrindą į nuo 2008 m. rugpjūčio 18 dienos galiojančio Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį ir suteikdama šio straipsnio nuostatoms atgręžtinę galią, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje nustatytas imperatyvias įstatymų įsigaliojimo nuostatas. Atsakovo nuomone, šiuo metu galiojančio ir anksčiau galiojusio Įstatymų 7 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos nėra visiškai identiškos ir vien dėl to jas aiškinant negalima buvo taikyti kaip precedentą prieš du metus priimtą nutartį (K.K. v Vyriausioji tarnybinės etikos komisija; 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-296/2008), kuri precedentu ABTĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nėra įteisinta, yra tik pavienis atvejis ir neatspindi per dešimtmetį jau susiformavusios šių Įstatymo nuostatų taikymo praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas, kuriuo iš esmės remiamasi atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo, nustato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius teismų sprendimus, nutartis ir pan.).
Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, jog, atsakovo vertinimu, pareiškėjos apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A556 - 400/2010 netinkamai išaiškino ir pritaikė byloje ginčijamo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. KS-97 priėmimo metu galiojusias Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2009 m. birželio 25 d.). Minėtame Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. KS-97 buvo konstatuota, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vedėja B.K., eidama šio skyriaus vedėjos pavaduotojos pareigas, neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto, ir nustatyta tvarka nedeklaravusi naujai paaiškėjusių interesų konfliktą keliančių aplinkybių, susijusių su buto, priklausančio jai ir jos seseriai G.M., remontu, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatas (2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-316 redakcija). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalis buvo netekusi galios, todėl teismas vertino ar pareiškėja galėjo padaryti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas kartu atkreipė dėmesį į tai, jog administracinėje byloje taikytina Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis iš esmės yra identiška iki tol galiojusiai Įstatymo 7 straipsnio 3 daliai, todėl nėra kliūčių remtis pirmiau suformuota administracinių teismų praktika, kur buvo interpretuota Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje buvusi taisyklė, pagal kurią aptariama teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai yra galimas interesų konfliktas, o kiekviena nauja aplinkybė dar nėra priežastis papildyti interesų deklaraciją, jei ta aplinkybė nesukelia interesų konflikto.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667 redakcija) 7 straipsnio 2 dalis numatė, kad „jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po šių aplinkybių paaiškėjimo“. Tuo tarpu šio Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis (ankstesnė 2005 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-316 redakcija) nustatė, kad „jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsiant po šių aplinkybių paaiškėjimo“. Iš šių dviejų teisės normų struktūros matyti, kad jų hipotezė (faktinės aplinkybės (sąlygos), kurioms esant (arba nesant) reikia taikyti konkrečią teisės normą) yra visiškai identiškos ir abiejose Įstatymo redakcijose suformuluotos vienodai („jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas“). Skiriasi tik šių teisės normų dispozicija (normos dalis, kurioje nurodyta, koks yra reikalaujamas ir (ar) leidžiamas asmens elgesys), tačiau tik tuo aspektu, jog 2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667 redakcijoje buvo tiksliai (kalendorinėmis dienomis) apibrėžtas terminas per kurį deklaruojantis asmuo privalo papildyti deklaraciją. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog visiškai pagrįsta pripažintina administracinėje byloje A556 - 400/2010 padaryta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis iš esmės yra identiška iki tol galiojusiai Įstatymo 7 straipsnio 3 daliai.
Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, jog, aiškindamas šių teisės normų turinį, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika (administracinė byla Nr. A556-296/2008 K.K. v. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija), kur buvo interpretuojama Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje buvusi taisyklė. Pažymėtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta kokios teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, suformuluotos išnagrinėjus kitas administracines bylas, neatitinka tos administracinių teismų praktikos, kuria buvo vadovaujamasi administracinėje byloje A556 - 400/2010, arba jai prieštarauja (šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas). Dėl šios priežasties konstatuotina, jog atsakovas nepagrindė objektyviai egzistuojančios būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką ir atitinkamai procesas administracinėje byloje Nr. A556 - 400/2010 negali būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu.
Dėl išdėstytų priežasčių atsakovo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556 - 400/2010 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,
nutaria:
atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556 - 400/2010 atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556 - 400/2010 pagal pareiškėjos B.K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.