Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2012-06-07 iki 2012-06-08.

Priteista iš T. G. 160 Lt turtinės žalos atlyginimo J. J..

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

T. G. nuteistas už tai, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. 2012 m. kovo 30 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išdauždamas lango stiklą įsibrovė į J. J. gyvenamąjį namą bei, panaudodamas fizinį smurtą J. J. atžvilgiu, t. y. pastumdamas už pečių ant lovos, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, plėšimo būdu užvaldė J. J. turėtus pinigus – 60 litų bei 119 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1200“, iš viso pagrobdamas 179 Lt vertės svetimo turto ir tuo padarydamas nukentėjusiajai J. J. turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. G. kaltu apiplėšus nukentėjusiąją J. J. ir teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Savo skundu nuteistasis T. G. neginčija apylinkės teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, bei prašo sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam T. G. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas nustatė T. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teisme pats apeliantas pripažino, kad nusikaltimo metu buvo išgėręs sidro ir alaus, ir dėl to, kad buvo išgėręs, sutiko eiti pas J. J. (91 b. l.). Šios paties nuteistojo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įvykio dieną nuteistasis T. G. buvo neblaivus (to neginčija nuteistasis ir apeliaciniu skundu), ir kad įvykio metu jo neblaivumas turėjo įtakos jo elgesiui, tuo pačiu ir nusikaltimo padarymui. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis nusikalstimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl naikinti šią aplinkybę nuteistojo nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Taip pat skirdamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad T. G. prisipažino padaręs plėšimą ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi ir šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

T. G. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (klaidingai nuosprendyje nurodyta, jog padarė apysunkį nusikaltimą), veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis yra nevedęs, nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, seniūnijoje charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, be to, teistas aštuonis kartus, septynis iš jų už nusikaltimus nuosavybei, tarp jų du kartus už plėšimus, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, praėjus keturiems mėnesiams po paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos. Atsižvelgusi į byloje esančius duomenis apie apelianto teistumus, kolegija daro išvadą, kad T. G. išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, kad jam anksčiau paskirtos bausmės, o taip pat ir taikytos įstatymų dėl amnestijos nuostatos, bausmės vykdymo atidėjimas bei ne vieną kartą taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos teigiamos įtakos nepadarė, nes nuteistasis darė naujas nusikalstamas veikas bei už bausmės vykdymo atidėjimo bei lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygų pažeidimus 1999-12-15 bei 2001-06-18 buvo pasiųstas į laisvės atėmimo vietą atlikti paskirtų bausmių, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas T. G. tinkamai parinko bausmės rūšį. Be to, BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 7 metų.

BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Esant nustatytai tik vienai T. G. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, ir atsižvelgus į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad T. G. paskirta bausmė, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkis (laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų), ir rūšimis, ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo švelninti apeliantui paskirtą bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio.