- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- P-438-197-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00265-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Antano Ablingio ir Romano Klišausko (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011 pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. birželio 29 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-178 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 1 035 450 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 762 459 Lt FAPM delspinigių, 305 632 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 191 692 Lt GPM delspinigių ir skyrė pareiškėjui 310 635 FAPM baudą, 91 690 Lt GPM baudą.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 68-288 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (04)-K3-178. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. S-8(7-387/2009) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 68-288.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. S-8(7-387/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 68-288 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (04)-K3-178; taip pat prašė įpareigoti mokesčių administratorių išsamiai ir nešališkai atlikti naują patikrinimą bei tinkamai surašyti patikrinimo aktą.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo, kad jis nepagrindė dalies savo pajamų juridinę galią turinčiais dokumentais ir kad jo išlaidos viršijo dokumentais pagrįstas pajamas, ir nepagrįstai dėl to apskaičiavo papildomas pajamų mokesčių sumas. Pareiškėjo pajamų, kuriomis suabejojo mokesčių administratorius, legalumą patvirtina pareiškėjo ir G. G. 1991 m. kovo 29 d. sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią pareiškėjui buvo paskolinta 20 000 000 JAV dolerių. Šiuo atveju buvo pateikti akivaizdūs šios sutarties buvimo ir vykdymo įrodymai. Mokesčių administratorius į tai neatsižvelgė ir vis tiek priskaičiavo papildomas mokesčių sumas. Tačiau mokesčių administratoriaus pozicija yra grindžiama tik niekuo nepagrįstais samprotavimais ir prielaidomis. Pareiškėjas nurodė, kad jam taip pat buvo priskaičiuoti nepagrįstai dideli delspinigiai. Delspinigius mokesčių administratorius turėjo teisę priskaičiuoti ne daugiau kaip už 6 mėnesius, kaip numatyta Civiliniame kodekse, arba už 180 dienų, kaip numatyta Mokesčių administravimo įstatyme.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė 2000–2003 metų gyventojo turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke turimų grynųjų pinigų įsigijimo šaltinio. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu savo išlaidoms panaudojo pinigines lėšas, gautas iš kitų neapmokestintų pajamų šaltinių, nepagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais bei kitais patikimais ir pakankamais įrodymais. Tokiu būdu pareiškėjas disponavo teisės aktų nustatyta tvarka neapmokestinta pajamų suma, kuri lygi jo gautas pajamas viršijančiai išlaidų sumai, t. y. 6 107 121 Lt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, mokesčių administratorius pagrįstai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą, apskaičiavo pareiškėjui papildomas pajamų mokesčių ir su jais susijusias sumas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateiktos 1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. sutarčių su G. G. kopijos nepagrindžia jo 2000–2003 metų gyventojo turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke turimų lėšų. 1991 m. kovo 12 d. Maskvoje tarp G. G. ir pareiškėjo sudaryta 20 000 000 JAV dolerių piniginių lėšų perleidimo sutartis neatitinka jos sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimų. Pareiškėjo nurodytos sutarties sudarymo aplinkybės prieštaringos, neaiškūs ir logiškai nepaaiškinami ekonominiai jos tikslai, o tai leidžia daryti išvadą, jog minėta sutartis realiai nebuvo vykdoma, t. y. pinigai pareiškėjui nebuvo perduoti. Atsakovas nurodė, kad delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti laikantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. S-8(7-387/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 68-288, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (04)-K3-178 ir perdavė bylą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad jis 2000–2003 metais gautų pajamų nepagrindė tinkamais įrodymais. Įvertinus mokestinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tikrintu laikotarpiu turėtas išlaidas. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu pareiškėjas piniginių lėšų pagrindimui pateikė 1991 m. kovo 12 d. Maskvoje su G. G. sudarytos notariškai nepatvirtintos sutarties kopiją. Šioje sutartyje nurodyta, kad G. G. perdavė pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių su teise jais disponuoti savo nuožiūra ir įpareigojo gautų pinigų sąskaita išlaikyti jos dukterį J. G.. Pareiškėjas taip pat pateikė G. G. 2004 m. balandžio 16 d. pareiškimą, Maskvoje patvirtintą notaro, kuriuo G. G. patvirtino, kad 1991 m. kovo 12 d. perdavė pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių. Vėliau pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė ir 1991 m. kovo 29 d. su G. G. Maskvoje sudarytos notariškai nepatvirtintos paskolos sutarties kopiją. Pastarojoje sutartyje nurodyta, kad paskolos davėja G. G. suteikia pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių paskolą 20 metų laikotarpiui. Sutartyje taip pat nurodyta, kad ji sudaryta be palūkanų; paskolos davėja paskolintą sumą pareiškėjui perdavė 1991 m. kovo 12 d., surašant piniginių lėšų perdavimo–priėmimo sutartis; sudarant šią sutartį, dalyvavo liudininkai Č. V. N. ir F. V. A., kurie ginčų atsiradimo atveju paliudys sutarties teisingumą ir pinigų perdavimo–priėmimo faktą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikta 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutartis yra galiojantis sandoris ir turi juridinę galią tol, kol nėra nuginčyta. Tai, kad 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutartis, pagal kurią pareiškėjas nurodo gavęs 20 000 000 JAV dolerių, neatitinka jos sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimų, nėra pakankamas pagrindas mokesčių administratoriui be teismo sprendimo pripažinti ją niekine. Pareiškėjo pateikta paskolos sutartis, vertinant ją kartu su notaro patvirtinu 2004 m. balandžio 16 d. pareiškimu, kuris, priešingai nei teigiama ginčijamuose sprendimuose, laikytinas ne G. G. parašo tikrumo patvirtinimu, o notariškai patvirtintu faktu, kad G. G. tikrai paskolino pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių pagal 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutartį, laikytina tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu pareiškėjo gautas pajamas. Teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas pateikė ne sutarčių originalus, bet jų kopijas, nepaneigia paskolos buvimo fakto. Taip pat šio fakto nepaneigia atsakovo argumentai dėl pareiškėjo paaiškinimų prieštaringumo ar ekonominės logikos, sudarant sutartį, nebuvimo. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriai ir Mokestinių ginčų komisija neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, kurios būtų neabejotinas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas deklaruotų ne banke turimų piniginių lėšų įsigijimo šaltinio nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais. Todėl ginčijami sprendimai panaikinami ir byla perduodama atsakovui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti visapusiškai ištirtas pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių teisėtumas ir pagrįstumas bei priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.
II.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl mokesčių administratoriaus pareigos teismine tvarka nuginčyti paskolos sutartį yra nepagrįstos. Mokesčių administratorius nevertina sutarčių civiline teisine prasme, o vadovaujasi viešosios teisės normomis. Nagrinėjamu atveju būtent ir buvo vertinamos patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, paneigiančios pareiškėjo teiginius, kad jis turi 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutarties pagrindu gautų lėšų. Siekiant padaryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo 6 107 121 Lt pajamų iš dokumentais nepagrįstų šaltinių, nėra būtina teismine tvarka nuginčyti jo nurodytą paskolos sutartį. Mokesčių administratorius neneigė minėto sandorio, tačiau, remdamasis surinktais sandorį paneigiančiais įrodymais, įgyvendino savo teisę mokesčių sumas apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Atsakovas nurodė ir tai, kad pareiškėjo pateiktos 1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. notariškai nepatvirtintų sutarčių kopijos nepagrindžia jo 2000–2003 metų deklaracijose deklaruotų ne banke turimų lėšų. Nurodytu minėtų sutarčių sudarymo metu galioję tiek Rusijos Federacijos, tiek Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai numatė, kad tokio pobūdžio sandoriams sudaryti yra būtina notarinė forma, o jos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Be to, pareiškėjas minėtų sutarčių kopijas pateikė ne iš karto, o jo mokesčių administratoriui teikti paaiškinimai ir baudžiamojoje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl minėtos 20 000 000 JAV dolerių sumos gavimo bei dėl jo 2000–2003 metų finansinės padėties buvo prieštaringi. Atsakovas pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 16 d. notariškai patvirtintas G. G. pareiškimas neįrodo, jog minėtos piniginės lėšos pareiškėjui 1991 m. kovo 12 d. buvo perduotos. Maskvos miesto notarė, tvirtindama G. G. pareiškimą, neturėjo galimybių faktiškai įsitikinti prieš 13 metų buvusių įvykių tikrumu, t. y. notariškai patvirtino tik G. G. parašą. Todėl notariškai patvirtintas G. G. pareiškimas laikytinas tik gynybiniais tikslais sudarytu dokumentu. Be to, G. G. nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais savo finansinių galimybių 1991 m. kovo 12 d. perduoti pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių. Atsakovas pabrėžė, kad patikrinimo metu pagrįstai padaryta išvada, jog pareiškėjas tikrintu laikotarpiu išlaidoms panaudojo pinigines lėšas, gautas iš kitų neapmokestintų pajamų šaltinių, nepagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais bei kitais patikimais ir pakankamais įrodymais. Pareiškėjas disponavo neapmokestinta pajamų suma, kuri yra lygi pareiškėjo gautas pajamas viršijančiai išlaidų sumai, t. y. 6 107 121 Lt. Atsakovas akcentavo, kad vietos mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui nuo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą, apskaičiuotos 6 107 121 Lt pajamų mokesčių bazės priskaičiavo byloje ginčijamas mokesčių ir su jais susijusias sumas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo su apeliaciniu skundu sutiko.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jam ginčijamos mokesčių sumos buvo priskaičiuotos 2009 m. kovo 26 d. patikrinimo aktu Nr. AU16-20. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio l dalį, mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius 2009 m. kovo 26 d. galėjo paskaičiuoti mokesčius tik nuo pajamų už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 26 d., tačiau mokesčiai buvo priskaičiuoti už 2000–2003 metų laikotarpį. Pareiškėjas pabrėžė, kad viešosios teises normos nustato tik pareigą pagrįsti deklaruotas pajamas sandoriais, tačiau to, kas yra sandoris, kokios yra jo galiojimo sąlygos, viešoji teisė nereglamentuoja; tai nustato privatinės teisės normos, kurios viešosios teisės normų reglamentuojamiems santykiams taikytinos subsidiariai. Nagrinėjamu atveju privatinės teisės normos taip pat turi būti subsidiariai taikomos ir tai reiškia, kad galiojantys sandoriai (1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. pareiškėjo su G. G. sudarytos sutartys), kol nėra nuginčyti, turi būti laikomi pakankamais deklaruotas lėšas pagrindžiančiais juridiniais faktais. Mokesčių administratorius, neįvykdęs savo pareigos nuginčyti atitinkamus sandorius, neturėjo teisės apskaičiuoti papildomus mokesčius. Pareiškėjas akcentavo, kad sandoriai, kurie turi būti sudaromi notarine forma, tačiau yra sudaryti paprasta rašytine forma, negali būti laikomi niekiniais, nes jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdo tokį sandorį, teismas turi teisę šios šalies reikalavimu pripažinti sandorį galiojančiu. Taip yra numatyta Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalyje ir buvo numatyta 1964 metų Civiliniame kodekse. Todėl 1991 m. kovo 12 d. tarp pareiškėjo ir G. G. sudaryta piniginių lėšų perdavimo sutartis negali būti laikoma niekine ir galioja, kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl jos pripažinimo negaliojančia. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai remiasi pareiškėjo, kaip kaltinamojo, baudžiamojoje byloje duotais parodymais. Baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo pasirinkęs atitinkamą gynybos poziciją, paremtą nekaltumo prezumpcija. Atsakovas neturi teisės remtis pareiškėjo, kaip kaltinamojo, duotais parodymais tol, kol šie parodymai neištirti teismo posėdyje ir patvirtinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, net ir atsakovo tendencingai atrinkti ir pateikiami jam naudingi baudžiamosios bylos duomenys negali paneigti fakto, jog pareiškėjas realiai gavo 20 000 000 JAV dolerių.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą panaikino, o pareiškėjo S. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog byloje iš esmės ginčas yra kilęs dėl to, ar minėtos sutartys pagrindžia 2000-2003 metų gyventojų turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke laikomų grynųjų pinigų įsigijimą, tuo pačiu ir 2000-2003 metais patirtų išlaidų pajamų šaltinio teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjo S. B. mokesčių administratoriui pateikta 1991 m. kovo 29 d. sutartis yra galiojantis sandoris ir turi juridinę galią tol, kol nėra nuginčyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymo nustatytos notarinės formos neatitinkantis sandoris yra nuginčijamas, tačiau pats savaime negali būti laikomas niekiniu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kai vien sandorio galiojimas civiline teisine prasme yra traktuojamas kaip pagal sandorį gautų pajamų teisėtumo prezumpcija, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
Teismas taip pat nurodė, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos, sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.
Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad G. G., kuri, kaip nurodyta mokesčių administratoriui pateiktose 1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. sutartyse, pareiškėjui perdavė, o vėliau ir paskolino 20 000 000 JAV dolerių, nepaaiškino, kaip sukaupė tokią pinigų sumą. Kaip matyti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos 2004 m. vasario 26 d. rašto Nr. VM/1957/29/LT/03, ji atsisakė paaiškinti dėl pinigų gavimo fakto. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje pareiškėjas, kelis kartus 2000 metais apklaustas kaltinamuoju, duodamas paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius, apie gautą paskolą ir G. G. nieko neminėjo bei minėjo, kad turi finansinių sunkumų. Pareiškėjas, 2003 m. sausio 13 d. deklaruodamas turtą ir pajamas už 1994-2002 metus, 1991 m. kovo 29 d. sudarytos paskolos sutarties nepateikė, o pateikė tik 1991 m. kovo 12 d. sudarytą pinigų perdavimo sutartį. Paskolos sutartį pateikė tik vėliau, pateikdamas pastabas dėl 2005 m. birželio 30 d. patikrinimo akto Nr.21-05-41-68. Be to, pareiškėjas mokesčių administratoriui ir Mokestinių ginčų komisijai skirtingai aiškino pinigų gavimo iš G. G. aplinkybes. Nors Mokestinių ginčų komisijos posėdžio metu aiškino, kad paskolos sutartis buvo patvirtinta notariškai, tačiau, kaip matyti iš paskolos sutarties nuorašo ir jos vertimo į lietuvių kalbą, ši sutartis notariškai nebuvo patvirtinta. Pateiktas G. G. 2004 m. balandžio 16 d. pareiškimas, kuriame tvirtinama, kad ji perdavė pareiškėjui 20 000 000 JAV dolerių, tik atkartoja tai, kas buvo nurodyta minėtose sutartyse, taigi irgi nepatvirtina realaus minėtos pinigų sumos perdavimo pareiškėjui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant minėtas sutartis, kaip pareiškėjų gautų pajamų šaltinį, atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nėra pateikęs sutarčių originalų.
Teismas nurodė, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. 2-1876-109/2011, kuriuo nutarta išieškoti iš jo G. G. naudai 50 530 000 Lt. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis teismo įsakymas yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio išdava ir mokestine teisine prasme nepagrindžia šioje mokestinėje byloje tiriamo pajamų gavimo. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija, remdamasi byloje surinktais duomenimis, priėjo pagrįstą išvadą, jog minėtos sutartys nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto. Teismas akcentavo, jog atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su minėtų sutarčių sudarymu bei vykdymu. Dėl šių priežasčių, teismo vertinimu, vien tik paskolų sutarčių, kaip formalaus įrodymo, pateikimas mokesčių administratoriui per se negali būti pripažįstamas tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimu.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo atveju mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo 1991 m. kovo 12 ir 1991 m. kovo 29 d. sudarytų sutarčių vertinimą, rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, kurios numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis). Kartu teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus vertinti paskolos sandoriai nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu teisinį pagrindą mokesčių administratoriui savo iniciatyva (ex officio) vertinti mokesčių mokėtojo sudarytus sandorius, kurie sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, bei neatsižvelgti į tokiais sandoriais apibrėžtą formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką nustato ne Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis, bet šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalis (mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą).
Teismas akcentavo, jog, kaip jau buvo konstatuota, iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, jog pareiškėjas, 1991 metais sudarydamas sandorius, kurie, kaip nustatė mokesčių administratorius, nebuvo ir negalėjo būti realiai vykdomi, piktnaudžiavo teise ir siekė mokestinės naudos, t. y. siekė pagrįsti 2000-2003 metų gyventojų turto ir pajamų deklaracijose deklaruotų ne banke laikomų grynųjų pinigų įsigijimą bei 2000-2003 metais patirtų išlaidų pajamų šaltinio teisėtumą. Todėl tokia pareiškėjo veikla privalėjo būti kvalifikuojama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nors ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui kyla prievolė papildomai sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį, gyventojų pajamų mokestį bei su jais susijusias sumas, tačiau, motyvuodamos šią išvadą, netinkamai rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi. Teismas pabrėžė, jog ši motyvacija yra atitinkamai keistina, nurodant, kad analizuojami pareiškėjo sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas, todėl į juos, apskaičiuojant mokesčius, neatsižvelgiama taikant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). Šių delspinigių skaičiavimo tvarką reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas, todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodė, kad delspinigių skaičiavimui turėjo būti taikomas Civiliniame kodekse numatytas ieškinio senaties terminas dėl netesybų. Be to, įvertinusi kitus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl delspinigių skaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad jie nepaneigia mokesčių administratoriaus atlikto delspinigių paskaičiavimo.
III.
Pareiškėjas S. B. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011
Prašyme pareiškėjas nurodė, jog proceso atnaujinimo pagrindą sudaro paaiškėjusios naujos esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos man bylos nagrinėjimo metu. 1991 m. kovo 12 d. pinigų perdavimo ir 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutarčių originalai visą laiką buvo pas paskolos davėją - G. G., o pareiškėjui grąžinus paskolą, paskolos davėja turėjo jam grąžinti abiejų sutarčių originalus, kaip ir visada būna pagal įprastą verslo praktiką. Todėl, anot pareiškėjo, šių sutarčių originalų jis neturėjo ir negalėjo pateikti nei mokesčių administratoriui, nei teismui. Tačiau, kaip akcentavo pareiškėjas, Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-1876-109/2011 paskolos davėja G. G. pateikė 1991 m. kovo 12 d. pinigų perdavimo ir 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutarčių originalus, ką patvirtina ir 2011 m. sausio 27 d. pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, kur prieduose nurodyta, kad pateikiami šių sutarčių originalai, ir šių sutarčių originalų pagrindu ir buvo išduotas 2011 m. vasario 7 d. teismo įsakymas. Todėl šių sutarčių originalai yra pateikti civilinėje byloje Nr. 2-1876-109/2011, kas, anot pareiškėjo, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo motyvą, kad apskritai nėra pateikti sutarčių originalai. Pareiškėjas pažymi, kad šios aplinkybės jam nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, kadangi, anot pareiškėjo, kreditorės pareiškimą jis gavo jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo. Todėl, pareiškėjo teigimu, egzistuoja pagrindas atnaujinti administracinį procesą.
Be to, pareiškėjas nurodė ir tai, kad yra pateikti akivaizdūs įrodymai, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, vertindamas 1991 m. kovo 12 d. pinigų perdavimo sutartį ir 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutartį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutarčių sudarymą, jų taikymą bei teisinę galią, taip pat sutarčių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai taikė išskirtinai tik Mokesčių administravimo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas bei nepagrįstai kartu nesivadovavo šiuos teisinius santykius reglamentuojančiomis Civilinio kodekso bei Civilinio proceso kodekso normomis. Pareiškėjas akcentavo, jog ABTĮ 5 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis (ABTĮ), taip pat Civilinio proceso kodekso normomis. Kadangi, pareiškėjo teigimu, ginčo santykį apibrėžia ne tik Mokesčių administravimo įstatymas ir ABTĮ, bet ir Civilinio bei Civilinio proceso kodeksai, tai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčą, privalėjo vadovautis ir šių kodeksų teisės normomis, tačiau nepagrįstai jomis nesivadovavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą (ABTĮ 157 straipsnio 2 dalis), procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu (pareiškėjo teigimu, paaiškėjo, jog Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-1876-109/2011 paskolos davėja G. G. buvo pateikusi 1991 m. kovo 12 d. pinigų perdavimo ir 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutarčių originalus ir tai galima konstatuoti remiantis 2011 m. vasario 7 d. teismo įsakymu).
Vertinant prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų pagrįstumą iš esmės, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. pvz. bylas Nr. P143-160/2009, P662-80/2010, P261-157/2010).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-1876-109/2011 paskolos davėja G. G. pateikė 1991 m. kovo 12 d. pinigų perdavimo ir 1991 m. kovo 29 d. paskolos sutarčių originalus, ką patvirtina ir 2011 m. sausio 27 d. pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, negali būti pripažinta naujai paaiškėjusia esmine administracinės bylos Nr. A442-1111/2011 aplinkybe. Visų pirma, konstatuotina tai, jog faktas, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 2-1876-109/2011 nutarė išieškoti iš pareiškėjo G. G. naudai 50 530 000 Lt jau buvo įvertintas nagrinėjant administracinę bylą Nr. A442-1111/2011 ir dėl jo buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendime (b. l. 164). Akivaizdu, jog vien ta aplinkybė, kad paskolų sutarčių originalai buvo pateikti Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-1876-109/2011 nepaneigia ir negali paneigti fakto, kad šių sutarčių originalai nebuvo pateikti mokesčių administratoriui, mokestinio patikrinimo atlikimo ir mokestinio ginčo nagrinėjimo metu. Be to, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011 motyvų, paskolų sutarčių originalų nepateikimas yra tik viena iš daugelio teismo konstatuotų aplinkybių, nulėmusių išvadą, kad minėtos paskolos sutartys nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto. Be šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog G. G. nepaaiškino (nepateikė duomenų) kaip sukaupė tokią pinigų sumą, o pareiškėjas pateikė prieštaringus paaiškinimus dėl pinigų gavimo iš G. G.. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo argumentai dėl naujų esminių administracinės bylos Nr. A442-1111/2011 motyvų paaiškėjimo, yra atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų pagrindu.
Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės remiasi bei įrodinėja tai, kad paskolos sutartis tarp G. G. ir pareiškėjo buvo realiai sudaryta. Įvertinusi šią aplinkybę teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (kaip jau buvo minėta, tokių aplinkybių šiuo atveju nebuvo nustatyta). Akcentuotina, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstydamas tokio pobūdžio argumentus iš esmės kelia klausimą ne dėl Civilinio kodekso 6.198 straipsnio 1 dalyje bei Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų materialinės teisės normų aiškinimo, bet dėl faktinių aplinkybių, t. y. paskolos sutarties sudarymo realumo. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad šie pareiškėjo argumentai, kuriais remiamasi prašyme dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra nepagrįsti.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo S. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011 pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.