- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-32-487/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36331-2020-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Ernestas Rimšelis, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- D. I.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės ir Ernesto Rimšelio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka (daliai proceso dalyvių dalyvaujant tiesiogiai teismo posėdžių salėje, daliai vaizdo konferencijos būdu per „Zoom“ platformą), išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. gynėjos advokatės Singridos Samoškienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. I. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki nuosprendžio priėmimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. I. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. 20.30 val. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. 5.50 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tarpusavio konflikto su J. K. metu tyčia sudavė rankomis bei spyrė ne mažiau kaip 14 smūgių J. K. į galvą, krūtinę bei šonus ir tokiais veiksmais padarė jam politraumą, pasireiškusią muštinėmis žaizdomis kaktoje, nosies nugarėlėje, dešinio užausio srityje, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, dešinės ausies kaušelyje, krūtinėje, kraujosruvomis lūpų gleivinėje, liežuvio pasaitėlio plyšimu, odos nubrozdinimu krūtinėje, minkštųjų audinių kraujosruvomis veido, krūtinės, gerklų projekcijose, poliežuvinio kaulo kairiojo didžiojo rago lūžiu, abipusiais šonkaulių ir krūtinkaulio lūžiais, skeveldriniais nosikaulių ir viršutinio žandikaulio skruostinių ataugų lūžiais, skruostikaulių ataugų lūžiais, apatinio žandikaulio dauginiais lūžiais, politrauma komplikavosi trauminiu šoku ir progresuojančiu kardiopulmoniniu nepakankamumu, dėl to nukentėjusysis J. K. netrukus įvykio vietoje mirė, tokiu būdu tyčia nužudė J. K..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistojo D. I. gynėja advokatė Singrida Samoškienė apeliaciniame skunde prašo byloje atlikus įrodymų tyrimą Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 9 d. nuosprendį panaikinti ir D. I. išteisinti.
2.1. Apeliaciniame skunde gynėja nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas, priimant D. I. išteisinamąjį nuosprendį. Pasak gynėjos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, byloje taip pat netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, o priimtas teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje įrodymus vertino selektyviai, nesilaikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų (nepagrįstai sureikšmino liudytojos V. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus; didesnę įrodomąją reikšmę suteikė specialistų išvadoms dėl J. K. mirties priežasties, D. I. padarytų sužalojimų pobūdžio ir laiko), atmesdamas gynybos pateiktus įrodymus bei paties D. I. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nepagrįstai vertino juos kaip gynybinę versiją.
2.2. Gynėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl D. I. duotų parodymų vertinimo kaip jo gynybinės versijos, rėmėsi liudytojos V. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir BPK nustatyta tvarka nepatikrintais parodymais. Atkreipia dėmesį, kad liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus (2020 m. rugsėjo 10 d. pareigūno ir 2020 m. spalio 7 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo). Duodama parodymus apie įvykius po to, kai ji išėjo iš J. K. namų, parodė, kad jai D. I. skambino, tuomet ji parašė jam žinutę, o vėliau D. I. per programėlę „Snapchat“ atsiuntė jai vaizdo įrašą. Tačiau, anot skundo autorės, šių liudytojos parodymų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys.
2.3. Apeliaciniame skunde išdėsčius 2021 m. vasario 10 d. tarnybinio pranešimo turinį apie atliktą V. R. telefono išklotinių analizę bylai reikšmingu metu ir gautus rezultatus, gynėja pažymi, kad nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. 7:49:41 val. iki 2020 m. rugsėjo 11 d. 23:59:59 val. yra fiksuotas tik vienas V. R. ir D. I. ryšys, t. y. 2020 m. rugsėjo 9 d. 18.30 val., kai D. I. pakvietė liudytoją ateiti pas J. K.. Jokių kitų skambučių ir SMS žinučių nefiksuota, ir tai paneigia liudytojos parodymus dėl skambučių ir žinučių nakties metu. Vien tai, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. 3.34 val. V. R. naudojosi mobiliuoju internetu, neleidžia daryti išvados, jog tuo metu ji bendravo būtent su D. I.. Tokių aplinkybių, anot gynėjos, nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Nesant galimybės patikrinti, su kuo 2020 m. rugsėjo 10 d. 3.34 val. V. R. bendravo, negalima daryti pagrįstos išvados, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. 3.34 val. V. R. bendravo su D. I..
2.4. Šiuo aspektu gynėja skunde nurodo ir tai, kad 2021 m. sausio 13 d. kitų objektų apžiūros protokole buvo pažymėta, jog nuskaičius informaciją iš V. R. mobiliojo ryšio telefono buvo rastos 135 programėlės, tarp kurių programėlė ,,Snapchat“, tačiau jokių duomenų, susijusių su programėle, nėra, jie galėjo būti ištrinti. Tarp 201 skambučio užfiksuoti 34 ryšiai su abonentiniu numeriu, kuriuo naudojosi D. I., tačiau tarp užfiksuotų 34 skambučių yra tik 2 skambučiai, kurių laikas artimas įvykio laikui, tai 2020 m. rugsėjo 10 d. 10:50:06 val., kai V. R. skambina D. I., tačiau pastarasis neatsiliepia, ir 2020 m. rugsėjo 10 d. 16:10:26 val., kai V. R. skambina D. I., tačiau ji atmeta skambutį. Daugiau jokių duomenų apie V. R. ir D. I. bendravimą mobiliuoju ryšiu nėra. Taigi vertintina, kad šie objektyvūs duomenys paneigia liudytojos V. R. nurodytas aplinkybes apie bendravimą su D. I. 2020 m. rugsėjo 10 d. laikotarpiu nuo 0.00 val. iki 10.50 val., darant išvadą, kad ši liudytoja arba sąžiningai klydo, arba sąmoningai apkalbėjo D. I..
2.5. Taip pat, nuteistojo gynėjos nuomone, teismo tendencingumą vertinant byloje surinktus duomenis patvirtina liudytojos Ž. G. parodymų pripažinimas patikimu įrodymų šaltiniu. Nors pastarosios ir D. I. santykiai yra konfliktiški (liudytoja parodė pykusi ant D. I. dėl šio elgesio su jos dukra), šios parodymai, kad dukra V. R. D. I. žinutę gavo apie 2 val.; kad V. R. pakeitė parodymus teisme, kadangi išsigando D. I., nes nesitikėjo, kad šis dalyvaus teisme, nepagrįstai pripažinti patikimais D. I. kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Juolab kad bylos duomenys patvirtina, jog jokių skambučių, žinučių nurodytu laiku tarp D. I. ir V. R. nebuvo. Mobiliojo ryšio duomenų analizė taip pat rodo, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. 0:19:55 val. iki 2020 m. rugsėjo 9 d. 7:49:41 val. buvo užfiksuoti 223 V. R. ir D. I. ryšiai, ir tai patvirtina intensyvų V. R. ir D. I. bendravimą ir paneigia liudytojos Ž. G. parodymus, jog jos dukra V. R. D. I. bijojo. Nebent duodama parodymus D. I. ji sąmoningai ar ne apkalbėjo.
2.6. Skunde aptardama D. I. duotus parodymus apie jam konstatuotus sužalojimus, jų atsiradimo aplinkybes ir analizuodama juos kartu su ryšio išklotinėje užfiksuotais duomenimis apie V. R. ir D. I. ryšius nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. 0:19:55 val. iki 2020 m. rugsėjo 9 d. 7:49:41 val., gynėja teigia, kad jei D. I. ir siuntė kokias nors nuotraukas ar vaizdo įrašus apie patirtą sužalojimą galvoje, tai galėjo siųsti iki įvykio, o ne įvykio dieną. Anot gynėjos, tokią išvadą leidžia daryti aplinkybė, kad įvykio vietos apžiūros metu (2020 m. rugsėjo 15 d. protokolas) šaldytuve buvo rasti sudėti tik keli pasenę maisto produktai, o šaldytuvo kamera buvo tuščia. Kai, pasak V. R., siųstoje nuotraukoje D. I. šaldėsi galvą, parodydamas, kad iš šaldytuvo jis nuėjo pasiimti šaldytos žuvies, kad užsidėtų ant galvos (žr. 2020 m. rugsėjo 10 d. liudytojos apklausos protokolą).
2.7. Taip pat vertinama, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. R. parodymus patvirtina liudytojos E. G. parodymai, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Ši liudytoja patvirtino tik V. R. nurodytą aplinkybę, kad V. R. ir D. I. buvo J. K. namuose įvykio išvakarėse ir kad V. R. iš J. K. namų išėjo apie 20.00 val.
2.8. Taigi nuteistojo gynėja nurodo, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas, grįsdamas iš esmės liudytojos V. R. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duotais parodymais (ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus liudytojos V. R. parodymus teismas pripažino nepatikimais), kurie yra nenuoseklūs ir teisme nebuvo patikrinti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat skunde aptardama BPK 276 straipsnio 2 dalies normą, gynėja pažymi ir tai, kad baudžiamojoje byloje apskritai nėra teismo nutarties šios liudytojos nešaukti į teisiamąjį posėdį. Gynybos prašymas iškviesti liudytoją į apklausą teisme teismo buvo atmestas, apsiribojant liudytojos parodymų pagarsinimu. Neiškvietus šios liudytojos į teismo posėdį kaltinamajam (nuteistajam) D. I. nebuvo suteikta teisė ginčyti liudytojos V. R. parodymus.
2.9. Remiantis tuo, kas aptarta pirmiau, gynėjos nuomone, liudytojos V. R. parodymų dėl D. I. neva siųstų jai vaizdo įrašų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, todėl, pripažindamas šios liudytojos nenuoseklius parodymus patikimais, teismas pažeidė įrodymų vertinimą. Vien tai, kad D. I. iš 2020 m rugsėjo 9 d. į 2020 m. rugsėjo 10 d. buvo J. K. namuose, jokiu būdu neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad niekas kitas patekti į J. K. namus bei prieš jį panaudoti smurtą laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. 2.00 val. iki 9.38 val. negalėjo; jog tik D. I. galėjo atlikti neteisėtus veiksmus prieš J. K.. O tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo keliamos ir tiriamos kitos versijos, negali būti pagrindas pripažinti D. I. kaltę, kuri negali būti preziumuojama.
2.10. Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad D. I., kaip jis pats teigia, iš J. K. namų išėjo 2020 m. rugsėjo 10 d. nuo 1.00 val. iki 2.00 val. Nors tiesioginių įrodymų, patvirtinančių šią D. I. parodytą aplinkybę, nėra, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad tuo metu, kai E. G. buvo nuėjusi iki J. K. namų, patekti pas pastarąjį negalėjo, nes buvo užkabinta durų grandinėlė, D. I. nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nusprendė, kad D. I. iš J. K. namų išėjo nuo 4.50 val. iki 5.50 val., o liudytoja E. G. prie J. K. namų buvo ir į juos negalėjo patekti apie 5.50 val. Taigi vienas ir tas pats asmuo negali tuo pačiu metu būti ir J. K. bute, ir savo namuose.
2.11. Aptardama liudytojos E. G. parodymus, kuriais ši buvo parodžiusi aplinkybes (priežastis), susijusias su jos ėjimu pas J. K., negalėjimu jam prisiskambinti, patekti pas pastarąjį į butą, jokių garsų iš buto negirdėjimu; 2020 m. spalio 6 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, išanalizavus nukentėjusiojo J. K. mobiliojo ryšio išklotines, apie 2020 m. rugsėjo 10 d. fiksuotą E. G. 5:45:03 val. skambutį; duomenis, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. 5:50:43 val. D. I. naudojamas telefonas jungėsi prie ryšio bokšto (duomenys neskelbtini), kuris veikia adresu: (duomenys neskelbtini), bokšto veikimo kryptis ir zona link D. I. gyvenamosios vietos; gynėja pažymi, kad E. G. pas J. K. nuėjo apie 5.50 val., kada D. I. buvo jau savo namuose. Šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad teismas aplinkybės, jog E. G. iš pradžių skambino J. K., o tik paskui buvo nuėjusi iki jo buto, apskritai nevertino ir nuosprendyje nepasisakė. Todėl teismas netinkamai vertino liudytojos E. G. parodymus, negretindamas šių parodymų su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, padarė nepagrįstą išvadą dėl D. I. kaltės.
2.12. Taip pat, anot gynėjos, tai, kad nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. 18:51:47 val. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. 4:50:16 val. D. I. telefonas jungėsi kas valandą prie ryšio bokštų, kurie veikia adresu: (duomenys neskelbtini), bokštų veikimo kryptis ir zona link J. K. namų, neįrodo, kad D. I. visą šį laiką buvo J. K. namuose. Skunde išdėstant liudytojo „TELE2“ specialisto L. I. duotų parodymų fragmentus apie vykstančios interneto sesijos, persijungiant prie kitos stoties, duomenų atnaujinimą, jų matymą, dėl mobiliųjų duomenų prisijungimo galimo išlikimo, telefonui prisijungus prie „Wi-Fi“ ryšio, nurodoma, jog teismo išvada, kad kaltinamasis apie 2.00 val. negalėjo grįžti namo, kadangi jo mobilusis telefonas buvo prisijungęs prie to paties bokšto ir prie tų pačių celių, grindžiama tik prielaidomis.
2.13. Kad D. I. namo grįžo apie 2.00 val., patvirtino liudytoja R. I.. Tai, kad ši liudytoja yra D. I. motina, savaime nereiškia, kad ši liudytoja savo parodymais bando sušvelninti D. I. padėtį. Kad, be D. I., pas J. K. lankėsi ir kiti asmenys bei kad J. K. dažnai nerakindavo durų, patvirtino nukentėjusiojo sūnus L. K., liudytojos E. G., V. P., kiti byloje apklausti liudytojai.
2.14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis L. K. patvirtino tik tai, kad jis su tėvu bendravo labai retai dėl jo (tėvo) gyvenimo būdo – alkoholio vartojimo; žinojo, kad kažkokie jaunuoliai ateidavo aplankyti tėvo (apie pas pastarąjį buvusius balius, ateinančias kompanijas ir jaunuolius buvo minėjusi kaimynė), žinojo, kad durys nebuvo rakinamos. Jokių duomenų nei apie patį įvykį, nei apie D. I. kaltę nenurodė. Liudytojos V. P. parodymais iš esmės buvo parodytos tik J. K. radimo, jos patekimo į jo butą aplinkybės, kartu parodant ir tai, kad pastarasis kartais atsivesdavo žmonių. Analogiškas aplinkybes, t. y. tai, kad pas J. K. užeidavo pašaliniai asmenys; kad, kai pastarąjį rado, jis gulėjo kniūbsčias ant pagalvės, patvirtino ir liudytoja E. G.. Gynybos daroma išvada, kad ne tik D. I. lankėsi J. K. namuose, bet ir kiti asmenys. Buvo žinoma, kad J. K. nerakindavo buto durų, todėl nepaneigta, kad, D. I. išėjus, bet kas kitas galėjo patekti į J. K. namus.
2.15. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. I. kaltę grindė tuo, kad D. I. prieš J. K. ir anksčiau smurtavo. Išvadą, kad D. I. su J. K. konfliktavo ir anksčiau, teismas grindė liudytojų A. S. ir A. J. parodymais. Vis dėlto nuosprendyje nepagrįstai pažymima, kad A. J. buvo parodęs apie D. I. ir J. K. mušimąsi, kadangi tokių aplinkybių liudytojas nenurodė (aprašomojoje dalyje jų nėra). Apie tai neparodė ir A. S.. Priešingai, pasak gynėjos, pagal liudytojo A. J. parodymus D. I. su J. K. bendravo gražiai, tarp jų konfliktų nebuvo. Taip pat, gynėjos nuomone, tokių aplinkybių nepatvirtina ir 2020 m. birželio 12 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, teigiant, kad nutarime nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Atkreipiamas dėmesys, kad šiame procese užfiksuotos J. K. parodytos aplinkybės (sumušė kaimynas; iš matymo pažįstamas vaikinas vardu D.), savaime nereiškia, kad J. K. kalbėjo apie D. I., tuo labiau kad pastarasis nėra nei jo kaimynas, nei tik iš matymo pažįstamas asmuo. Todėl teigia, kad teismo išvada, jog D. I. smurtavo prieš J. K. jau ne pirmą kartą, grindžiama prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis. Taip pat skunde pažymima, kad įstatyme nenumatyta galimybė teismui asmens kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, grįsti šį asmenį apibūdinančiais duomenimis, kadangi tokie duomenys yra reikšmingi kaltu pripažintam asmeniui parenkant tinkamą bausmę, tačiau tokie duomenys negali būti laikomi tinkamais jo kaltumo ar nekaltumo įrodymais.
2.16. Neginčijama aplinkybė, kad ant D. I. džinsų užpakalinės dešinės kišenės buvo rasti kraujo pėdsakai, kurio DNR profilis sutampa su J. K.. Tačiau, remiantis specialisto išvada Nr. S604/2020(01), įvertinus įvykio vietoje rastų kraujo dėmių ir kraujo pėdsakų pobūdį ir intensyvumą, gynybos vertinama, kad ant D. I. kelnių užpakalinės kišenės rastas žmogaus kraujo pėdsakas (0,3 × 2 cm) negalėjo atsirasti tiriamo įvykio metu. Atkreipiamas dėmesys, kad kraujo dėmė buvo rasta tik ant užpakalinės kišenės, jokių kitų kraujo pėdsakų ant kelnių priekinės dalies nebuvo rasta, kai nustatyta, kad J. K. buvo suduota ne mažiau kaip keturiolika smūgių, o ir aplinkui (ant sienų, kitų aplinkinių daiktų) buvo kraujo tiškalų. Taigi, atsižvelgus į ant D. I. kelnių rastą sutepimą, jo intensyvumą ir spalvą, dydį, taip pat tai, kad daugiau ant pastarojo drabužių jokių kraujo pėdsakų nėra (nepaisant J. K. konstatuotų sužalojimų ir įvykio vietoje rasto kraujo), vertinama, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad J. K. sužalojimo metu būtent D. I. buvo kartu su juo, nes, kaip nusprendė teismas, tik tokiu būdu kraujas galėjo atsirasti ant drabužių. Pažymima, kad D. I. iki įvykio ne kartą lankėsi J. K. namuose, todėl, tikėtina, kad sutepimas galėjo atsirasti iki tiriamo įvykio. Be to, teismas, darydamas išvadą, kad D. I. yra anksčiau smurtavęs prieš J. K., motyvuotai nepagrindė, kodėl atmestina, kad sutepimas ant užpakalinės D. I. kelnių kišenės negalėjo atsirasti iki įvykio.
2.17. Taip pat nurodoma, kad ant D. I. kairio sportinio bato rastas žmogaus kraujo pėdsakas, kuris sutampa su jo paties DNR profiliu, su DNR priemaiša, kuri galimai sutampa su J. K. DNR profiliu, jokiu būdu nesudaro pagrindo daryti išvados, jog D. I. sužalojimai galėjo būti padaryti ir J. K., suduodant jam į pakaušį bokalu. Tokią išvadą teismas iš esmės padarė remdamasis išimtinai nenuosekliais liudytojos V. R. parodymais. Tačiau ją paneigia į bylą pateikta konsultacinė išvada. Pasak skundo autorės, konsultacinę išvadą davęs ekspertas P. Petreikis paaiškino, kad D. I. konstatuoti sužalojimai negalėjo būti padaryti tiriamo įvykio metu, kad suduodant bokalu tik nubrozdinimas nebūdingas, t. y. nepramušus odos padaroma kraujosruva, kuri eitų puslankiu.
2.18. Dėl galimo D. I. padarytų sužalojimų laiko specialisto išvadą Nr. G2196/2020(02) davęs ekspertas Gregoire Abi Chakeris (Gregoire Abi Chaker) iš esmės sutiko, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir anksčiau. Ekspertas duodamas paaiškinimus pažymėjo, kad jam nebuvo užduodamas klausimas: „Kada galėjo būti padaryti sužalojimai?“, o buvo klausiama: „Ar nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis ir laiku?“.
2.19. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad sužalojus odą ir esant kapiliariniam kraujavimui (objektyvūs duomenys patvirtina nubrozdinimą galvoje), D. I. kraujas niekaip negalėtų patekti ant bato. Be to, sužalojimas galvoje, kaip pažymėjo konsultacinę išvadą davęs specialistas P. Petreikis, negalėjo būti padarytas nurodytomis aplinkybėmis ir nurodytu (įvykio) metu. Vertinama, kad teismas nepagrįstai išvadas dėl eksperto G. Abi Chakerio pateiktos išvados patikimumo padarė remdamasis išimtinai nenuosekliomis (nepripažintinomis įrodymais) liudytojos V. R. nurodytomis tyrėjai aplinkybėmis apie tai, kad D. I. jai atsiuntė vaizdo įrašą su sužalojimu ir kaip jis buvo sužalotas. Be to, tokius šios liudytojos parodymus paneigia kiti objektyvūs bylos duomenys – mobiliojo ryšio išklotinės duomenys, gauti apžiūrėjus šios liudytojos mobilųjį telefoną (jokių tai patvirtinančių vaizdo įrašų nerasta; nurodytu liudytojos laiku nėra fiksuota jokių skambučių).
2.20. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo, kad baudžiamojoje byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl J. K. mirties priežasties, t. y. ar jis mirė nuo patirtų sužalojimų, ar vis dėlto dėl pozicinės asfiksijos. Kaip pažymima skundžiamame nuosprendyje, vien tyrimą atlikusių ekspertų patirtis ir pareigos nesudaro teisinio pagrindo ekspertų išvadas vertinti kaip patikimesnes nei išvadas, pateiktas konsultacinėje išvadoje. Šiuo aspektu gynėja pažymi, kad J. K. lavono ekspertinis tyrimas buvo atliktas pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno pateiktus duomenis. Specialistai D. B. ir J. Vėlavičius, atlikdami histologinį tyrimą, neturėjo duomenų apie lavono padėtį. Įtarti, kad lavonas buvo rastas kniūbsčias, specialisto išvadą davę specialistai negalėjo, kadangi, kaip patys pripažino, J. K. buvo neseniai miręs ir, įvykio vietoje atvertus lavoną, lavondėmės perėjo į kitą pusę. Taigi šie specialistai padarė išvadą neturėdami visų išvadai reikšmingų duomenų. Specialistai kūną apžiūrėjo ne įvykio vietoje, jiems nebuvo žinoma J. K. kūno padėtis, todėl nebuvo tirta ir vertinta kita galima mirties priežastis – asfiksija. Nors siekiant pašalinti specialisto išvados ir konsultacinės išvados prieštaravimus, byloje buvo apklausti šias išvadas davę specialistai, tačiau prieštaravimai dėl mirties priežasties pašalinti nebuvo, specialistai savo duotų išvadų nepakeitė. Netinkamai įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, teismas padarė nepagrįstą išvadą ir dėl J. K. mirties priežasties.
2.21. Be to, gynėjos vertinimu, bylos duomenims prieštarauja ir teismo išvada, kad J. K. mirties laikas – 6 val. iki radimo momento. Specialistai nurodė, kad mirtis J. K. ištiko šešių valandų laikotarpiu iki lavono atvertimo (atvertus lavoną, lavondėmės visiškai persiskirstė), o ne prieš šešias valandas iki radimo momento.
2.22. Apibendrindama gynėja nurodo, kad tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo keltos ir tirtos kitos galimos versijos ir nebuvo nustatyti galėję nusikalstamą veiką padaryti kiti asmenys, savaime nesuponuoja išvados, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būtent D. I.. Atmetus gynybos prašymus iškviesti liudytojus, skirti naują ekspertizę, buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Byloje pirmosios instancijos teismas, selektyviai vertindamas įrodymus, netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti paliktas galioti.
2. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė gynėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. I. gynėjos advokatės Singridos Samoškienės apeliacinis skundas atmetamas.
3. Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. I. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ginčijant teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jų pagrindu nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nes dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, lėmęs nepagrįsto ir neteisėto procesinio sprendimo priėmimą. Todėl, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus ir nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek tai susiję su apeliaciniame skunde ginčijamomis teismo išvadomis, t. y. skundžiamas nuosprendis patikrinamas atsižvelgus į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodymų, kuriais grindžiama D. I. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, vertinimo
4. Skundžiamu nuosprendžiu D. I. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų. Nuteistojo D. I. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad D. I. nusikaltimo nepadarė ir tokių padarinių savo veiksmais nesukėlė, todėl turi būti išteisintas. Teigia, kad teismo išvados padarytos pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikus kaltinimui palankioms specialistų išvadoms dėl nukentėjusiojo mirties ir D. I. nustatytų sužalojimų pobūdžio, atmetant kitas versijas ir tai aiškinant D. I. nenaudai, todėl buvo padarytos faktinių bylos aplinkybių neatitinkančios išvados. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia nuteistojo gynybos pozicija ir apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo byloje esančių ir ištirtų įrodymų vertinimo atmeta.
5. Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi tyrimą atlikusius ir specialisto išvadas, konsultacinę išvadą pateikusius specialistus, nuteistąjį D. I., liudytojas R. I. ir V. R., taigi, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktų ir tiesiogiai teisme ištirtų įrodymų visetą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl D. I. kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo įrodytumo. Nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji D. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, todėl naikinti šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad padaryti pažeidimai, t. y. kad skundžiamas nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 305 straipsnis), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, toks teiginys yra nepagrįstas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo D. I. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo gynybos versijas. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Gretindamas iš skirtingų įrodymų šaltinių gautus duomenis, kurių pagrindu pateiktos išvados dėl faktinių aplinkybių, svarbių sprendžiant ir D. I. atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį klausimą, teismas padarė pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismo išvados dėl D. I. veiksmų prieš nukentėjusįjį, jų teisinio vertinimo yra pagrįstos bylos duomenimis ir nuosprendyje aiškiai motyvuotos. Nustatytas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, vertintini kaip deklaratyvūs ir negali būti pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Vien tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja apeliantai, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta ir neteisėta. Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo skundžiamo nuosprendžio naikinti ar keisti.
6. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. apie 9.40 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo rastas vyriškosios lyties asmens, kaip nustatyta – J. K., lavonas. Atlikus lavono tyrimą, specialisto išvadoje Nr. M805/2020(02), taip pat papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM 15-M805/2020(02) nurodyta, kad asmens mirtis įvyko dėl politraumos, t. y. sužalojimų visumos, kuri komplikavosi trauminiu šoku bei progresuojančiu kardiopulmoniniu nepakankamumu. Sužalojimai turėjo įtakos atsiradusiems padariniams, t. y. J. K. mirčiai, ir yra padaryti nuo kelių iki keliasdešimt minučių laikotarpiu iki mirties (t. 2, b. l. 59–64, 65–68). Nustatyta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai (smurtinio pobūdžio veiksmų padarinys) padaryti (ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių), taip pat ir mirtis įvyko nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. 20.30 val. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. 5.50 val. Nuosprendyje padaryta išvada, kad veiksmus, kurių padarinys – nukentėjusiojo mirtis, nustatytomis aplinkybėmis (kilus tarpusavio konfliktui, esant apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veiksmams) ir būdu (nukentėjusiajam suduodant rankomis ir spiriant į galvą, krūtinę bei šonus) atliko D. I.. Išvadą dėl nuteistojo D. I. kaltės padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą teismas grindė nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros ir kt.) atlikimo metu užfiksuotų duomenų turiniu, specialisto išvadomis, teisme duotais specialistų paaiškinimais ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
7. Nagrinėjamo skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad D. I. lankydavosi pas nukentėjusįjį, nagrinėjamo įvykio dieną buvo pas pastarąjį namuose, bendravo su nukentėjusiuoju, kartu vartojo alkoholį (alų). Tačiau nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. I. kaltės įrodytumo nužudžius J. K.. Motyvuoja, kad išvados paremtos neteisingai įvertintais bylos duomenimis. Pats D. I. neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, aiškino pastarojo nemušęs ir šiam jokio skausmo nesukėlęs.
8. D. I., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, neneigė įvykio dieną buvęs nukentėjusiojo namuose, kad panašiu laiku, kaip ir jis, pas J. K. buvo atėjusi V. R., kuri apie 20 val. išėjo, jis su J. K. išgėrė alų. Tvirtino, kad, esant V. R., jokio konflikto nebuvo, sunkūs daiktai nekrito. Parodė įvykio naktį būdamas pas J. K. namuose susirašinėjęs su V. R., siuntęs jai žinutes, nuotraukas, kaip geria su nukentėjusiuoju. Žinučių ar vaizdo įrašų, jog J. K. jam sudavė per galvą su kokiu nors daiktu, nesiuntė. Nubrozdinimas pakaušyje atsirado, nes rugsėjo 8–9 d. buvo užpultas iš matymo pažįstamų vaikinų. Dėl to nesiskundė, sužalojimą matė jo motina. Nukentėjusiojo namuose buvo maždaug iki 2 val. Išėjo nuo 1 val. iki 2 val. nakties. Ruošdamasis išeiti, pažadino fotelyje miegantį nukentėjusįjį, pasakė, kad padės jam nueiti į lovą, jį nurengė, palydėjo iki lovos, pasakė, kad eitų užsirakinti, nes išeina. Informaciją apie nukentėjusiojo mirtį sužinojo iš pastarojo kaimynų. Po įvykio susitikę su V. R. kalbėjo apie J. K. mirtį. Sužalojimai ant nugaros jam atsirado dėl to, kad nugarą jam nepiktybiškai apdraskė V. R.. Ant rankos, viršutinio delno dalies, sužalojimai atsirado nuo žuvies kaulų įpjovimo, pirštus jis pats apkramtė. Pokalbio su V. R., kad jis galimai užmušė J. K., nebuvo. 10 dienos rytą nesiuntė jai žinutes, kad J. K. nekvėpuoja.
9. Analizuojant ir vertinant tokią nuteistojo gynybos poziciją, matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu D. I. kaltės nepripažino ir duoti parodymus atsisakė (t. 5, b. l. 155). Teisme pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu netrukus po įvykio jo duotus parodymus nustatyta, kad D. I. parodė, kad su nukentėjusiuoju sutardavo gerai, tačiau būdavo ir pykčių. Paskutinį kartą nukentėjusįjį matė rugsėjo 9-ą, o tiksliau – 10 dieną, kai po vidurnakčio išėjo iš pastarojo namų. Pas nukentėjusįjį į namus atėjo apie 17 val., vienas, atsinešė alaus. Pats nukentėjusysis taip pat nuėjo į parduotuvę ir atnešė dar alaus. Kol nukentėjusysis buvo parduotuvėje, atėjo V. R.. Su grįžusiu nukentėjusiuoju jis kartu gėrė alų. Apie 20 val. V. R. išėjo namo. Su J. K. gėrė tol, kol išgėrė visą alų. Fotelyje užmigusį nukentėjusįjį jis pažadino, bandė nešti, nes šis pats nėjo. Nutempė už rankų į miegamąjį, įkėlė į lovą. Nukentėjusįjį nurengė, paliko tik su trumpikėmis. J. K. paguldė ant nugaros, užklojo, pasakė, kad išeina ir kad šis užsirakintų duris. Iš J. K. namų išėjo nuo 1.00 val. iki 2.00 val. Namo parėjo pėsčiomis. Eiti galėjo apie 20–30 min. J. K. lovoje paliko sveiką, jokių išorinių sužalojimų nebuvo. V. R. išėjus, bute buvo tik dviese. Su J. K. jie nesusipyko, tarp jų nekilo joks konfliktas. Rugsėjo 8 d. V. R. buvo jį apdraskiusi, ant plaštakų įbrėžimai likę nuo žuvies žvynų, pakaušyje atsirado gumbas, nes rugsėjo 7–8 d. buvo užpultas kitų asmenų. Grįžęs namo pavalgė ir nuėjo miegoti. Namuose buvo motina ir patėvis, su jais nebendravo, jų nematė, jie miegojo. Rugsėjo 10 d. apie pietus paskambino V. R. ir pranešė, kad J. K. miręs. Vėliau susitiko su V. R., bendravo, kol pastarajai paskambinusi motina liepė grįžti, nes atvyko policija. J. K. nežudė, su juo nekonfliktavo. Yra konfliktavę anksčiau, tačiau ne tuomet, kai matėsi paskutinį kartą. Tą vakarą J. K. jo niekaip nesužeidė, jam nebėgo kraujas (t. 3, b. l. 55–58; t. 5, b. l. 155).
10. Iš aptartų nuteistojo D. I. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu davęs, baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsisakęs duoti ir vėliau apeliacinės instancijos teisme atliekamo įrodymų tyrimo metu po liudytojos V. R. parodymų davęs parodymus, nuteistasis neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį ir jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktikos, juolab kad įstatymu kaltinamajam (nuteistajam) suteikta teisė duoti parodymus, kurie atitinka jo pasirinktą gynybos poziciją, taip pat ir atsisakyti duoti bet kokius parodymus, sutikti ir atsakyti tik į tam tikrus klausimus, duoti paaiškinimus dėl tiriamų (ištirtų) įrodymų ir pan. Visgi nagrinėjamoje byloje tokiais jo parodymais remiamasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai, kurių patikimumas ir įrodomoji vertė nekelia abejonių. Nagrinėjamu atveju išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo (savo veiksmais prisidėjęs prie jos), tačiau skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai konstatuota, jog jis (D. I.), naudodamas smurtą ir suduodamas nukentėjusiajam rankomis, spirdamas ne mažiau kaip 14 smūgių į galvą, krūtinę bei šonus, dėl šių veiksmų įvykusios politraumos, t. y. sužalojimų visumos, kuri komplikavosi trauminiu šoku bei progresuojančiu kardiopulmoniniu nepakankamumu, nukentėjusysis mirė, nužudė J. K.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta byloje surinktų ir ištirtų minėtų įrodymų (liudytojų parodymų ir juos patvirtinančių netiesioginių įrodymų) visuma, įvertinus juos pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
11. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ir paties nuteistojo D. I. parodymai stokoja nuoseklumo, tiek dėl nukentėjusiojo nuvedimo į miegamąjį (vienu atveju parodant, kad palydėjo į lovą, kitu atveju, kad bandė nešti, nes šis pats dėl girtumo nėjo, nutempė už rankų į miegamąjį, įkėlė į lovą); tiek bendravimo su liudytoja V. R. (apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad būdamas nukentėjusiojo namuose susirašinėjo su V. R.; ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apie tai nutylėjo, laikėsi pozicijos, kad objektyviais bylos įrodymais toks nuteistojo ir liudytojos bendravimas nebuvo patvirtintas).
12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti liudytojos V. R. parodymų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojos parodymais. Apeliantai (nuteistasis ir jo gynėja) tokią savo poziciją iš esmės grindžia tuo, jog liudytoja buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo metu; duodama parodymus ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui apie įvykius, buvusius, kai ji išėjo iš nukentėjusiojo namų, liudytoja buvo nenuosekli, skirtingai nurodė apie jos ir D. I. susirašinėjimą, laiką; liudytojos nurodytų aplinkybių dėl vykusio susirašinėjimo su D. I., jo siųsto vaizdo įrašo turinio nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
13. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 4 dalis); perskaityti dokumentus, apžiūrėti daiktus ir pan.
14. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2017, Nr. 2K‑73-689/2018 ir kt.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, Nr. 2K-7-57-648/2021 ir kt.).
15. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti V. R. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 276 straipsnio 2 dalis), nes bylos nagrinėjimo metu, siekiant apsaugoti nepilnametę liudytoją, teismas protokoline nutartimi nutarė jos papildomai neapklausti ir vertinti tuos parodymus, kurie gauti ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 132). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės vadovavosi V. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjui, pažymint, kad šios apklausos metu liudytojos nurodytos aplinkybės patvirtintos kitais surinktais įrodymais. Priešingai nei nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai, liudytojos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo tinkamai ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir jais remtasi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus duomenis, kurių visuma buvo pakankamas pagrindas asmens kaltei pagrįsti.
16. Teisėjų kolegija sutinka, kad liudytoja V. R., ikiteisminio tyrimo metu apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė kiek kitokius parodymus – apie susirašinėjimo laiką su D. I., kai šis jai siuntė vaizdo įrašą, nuotrauką, – nei ikiteisminio tyrimo tyrėjui. Antai, apklausta tyrėjo nurodė, kad nagrinėjamo įvykio naktį D. I. jai skambino apie 1.30 val., per programėlę „Snapchat“ siuntė nuotrauką, kurioje laikėsi už galvos, pakaušio srityje, su prierašu, kad gavo į galvą. Kita žinute atsiuntė vaizdo įrašą, kur nurodė, kad J. K. jam sudavė bokalu per galvą, parodydamas kruviną plaštaką. Taip pat, kad ryte rado D. I. žinutę, kuri buvo parašyta apie 5.00 val. ryto, kad jis jau namie (t. 1, b. l. 88–92). Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, liudytoja jau nurodė, kad D. I. jai skambino tarp 22.00–23.00 val., atsiuntė vaizdo įrašą dėl sužalotos galvos, parodydamas, kad J. K. trenkė stikline. Taip pat iš pastarojo gavo dar vieną įrašą, kuriame D. I. šaldėsi galvą. Kad, atsikėlusi apie 1.00-1.30 val., matė D. I. žinutę, kad šis jau namie, o ryte pamatė apie 2.30 val. siųstą nuotrauką, jog D. I. buvo pasidaręs valgyti (t. 1, b. l. 101–107). Teismas, vertindamas baudžiamojo proceso metu duodamus nevisiškai vienodus parodymus apie tas pačias bylos aplinkybes, turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas daro analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių. Todėl to paties asmens skirtingu metu duoti skirtingi parodymai savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
17. Nagrinėjamu aspektu, nors ikiteisminio tyrimo stadijoje liudytojos parodymai atitinkamai kada D. I. skambino, siuntė vaizdo įrašą, nuotrauką, iš dalies keitėsi, tačiau jos, be kita ko, parodymai apie jos ir D. I. bendravimą (buvusį susirašinėjimą įvykio naktį) ir tokio jų bendravimo esmę buvo nuoseklūs, atitiko kitus byloje surinktus duomenis. Be to, aiškinantis liudytojos V. R. parodymų kitimą ikiteisminio tyrimo stadijoje, byloje buvo įvertintos ne tik aplinkybės, lėmusios tokių parodymų davimą, bet ir šių parodymų turinys kitų ištirtų duomenų, pripažintų įrodymais, kontekste.
18. Pažymėtina, kad liudytoja ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklausta dalyvaujant ir nuteistajam D. I.. Ir nors D. I. liudytojos apklausą stebėjo iš kitos patalpos, tačiau, kaip apeliacinės instancijos teisme nurodė pati V. R., skirtumas tarp jos parodymų ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui atsirado, nes teisme ji pabūgo sakyti taip, kaip buvo, o tam įtakos turėjo jos motinos žodžiai, kad jei ji paliudys prieš D. I., jis ją „išės“ ir „prie to pačio užmuš“. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjui davė neteisingus parodymus, liudijo taip, kad D. I. būtų geriau. Taigi žinojimas apie nuteistojo D. I. dalyvavimą ir jo dalyvavimas liudytojos apklausoje galėjo ją trikdyti, juo labiau kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji nurodė, kad liudyti prieš D. I. ji bijojo. Byloje taip pat yra duomenų ir apie tai, kad apklausta liudytoja Ž. G. (V. R. motina) nurodė, kad V. R. pakeitė parodymus teisme, kadangi išsigando D. I., nesitikėjo, kad šis dalyvaus apklausoje, „sustresavo“, bijojo, kad išėjęs į laisvę gali keršyti; liudytojai A. S. ir G. J. atitinkamai buvo parodę, kad D. I. buvo kerštingas, nelabai gražiai elgdavosi su V. R. (t. 1, b. l. 119; t. 4, b. l. 143; t. 5, b. l. 42–43, 118). Pagrindo abejoti tokiais liudytojų paaiškinimais, taip pat motyvo, kodėl šie būtų turėję pagrindą apkalbėti D. I., pirmosios instancijos teismas nenustatė. Apeliaciniame skunde kritikuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas remtis liudytojos Ž. G. parodymais paaiškinant V. R. duotų parodymų kitimą, apeliuojant į Ž. G. santykį ir neigiamą požiūrį į D. I., neatmetant apkalbėjimo tikimybės, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti tokios išvados. Tai, kad Ž. G. ir D. I. santykiai yra konfliktiški (liudytoja patvirtino, kad pyko ant D. I. dėl jo santykių su jos dukra V. R., jai daromos neigiamos įtakos), nereiškia, kad ji yra suinteresuota D. I. atžvilgiu ar būtų linkusį jį apkalbėti. Tai liudytoja patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Vien dėl šios aplinkybės pripažinti šios liudytojos paaiškinimus nepatikimais, kad dėl to tokiais jos parodymais teismas negalėjo remtis, nėra pagrindo, tuo labiau kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ji nurodė tik tas aplinkybes, kurias jai nurodė V. R. ir kurios buvo patvirtintos kitais bylos duomenimis. Taigi V. R. baimė nėra tik deklaratyvi, o jos motinos jai pasakyti žodžiai ir žinojimas apie D. I. dalyvavimą apklausoje galėjo turėti įtakos laikinam jos pozicijos pasikeitimui.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinant argumentus dėl liudytojos V. R. parodymų vertinimo neperžengiant apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teisme V. R. buvo apklausta, ji patvirtino savo pirminių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo tyrėjui, teisingumą, dar kartą parodė, kokiu metu ir dėl ko vyko jos ir D. I. bendravimas (susirašinėjimas, vaizdo įrašo siuntimas ir kt.), paaiškino byloje savo duotų parodymų kitimą, nurodė tokius parodymus duodanti laisva valia ir nieko neverčiama, kartu paneigdama galimą įtaką tokių parodymų davimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojos V. R. apklausos turinys, kontekstas (apeliacinės instancijos teisme ji patvirtino ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotų parodymų patikimumą, parodydama, kad pirminiai jos parodymai tiksliau atspindi tai, ką ji prisiminė), leidžia daryti išvadą, kad liudytoja iš esmės laikėsi nuoseklios pozicijos, o laikinas nuteistajam palankių parodymų davimas ir jos pozicijos dėl vykusio susirašinėjimo laiko nenuoseklumas yra liudytojos paaiškintas. kaip nulemtas baimės. Taigi V. R. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duoti parodymai, atsižvelgiant į tai, kad liudytoja dėl tam tikrų aplinkybių keitė parodymus, neabejotinai yra svarbūs bendrame šios bylos duomenų kontekste. Be to, kaip minėta, tokie liudytojos V. R. parodymai buvo patikrinti kitais byloje surinktais duomenimis ir atitinkamai įvertinti.
20. Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių pirmosios instancijos teismo išanalizuotų tarnybinių pranešimų dėl V. R. ir D. I. naudotų abonentinių numerių išklotinių analizės atitinkamai nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 10 d. 3:34:25 val. buvo fiksuotas V. R. naudojimasis mobiliuoju internetu; laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. 18:51:47 val. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. 4:50:16 val., D. I. 11 kartų (iš jų 2:50:08 val., 3:50:15 val., 4:50:16 val.) naudojo mobilųjį internetą ir visų šių užfiksuotų prisijungimų metu, kai buvo naudojamas mobilusis internetas, D. I. mobiliojo ryšio telefonas jungėsi prie ryšio bokštų, kurie veikė adresu: (duomenys neskelbtini), bokštų veikimo kryptis link J. K. namų; kitas D. I. naudojimasis mobiliuoju internetu fiksuotas 2020 m. rugsėjo 10 d. 5:50:43 val., kuris jungėsi prie ryšio bokšto, kuris veikia adresu: (duomenys neskelbtini), bokšto veikimo kryptis ir zona link D. I. gyvenamosios vietos (t. 1, b. l. 178–180, 193–195). Taigi minėtų išklotinių turinys taip pat leido teismui pagrįstai abejoti liudytojos V. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų dėl susirašinėjimo ir bendravimo su D. I. laiko patikimumu.
21. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde, vadovaudamasi V. R. naudoto abonentinio numerio išklotinės analizėje, objektų apžiūros protokole fiksuotais duomenimis apie V. R. ir D. I. bendravimą mobiliuoju ryšiu artimu įvykiui laiku (nakties metu), teigia, kad liudytojos V. R. parodymų dėl bendravimo su D. I., jo jai neva siųstų įrašų nepatvirtina jokie objektyvūs baudžiamosios bylos duomenys. Iš tiesų apžiūrėjus V. R. telefoną, jame naudotas programėles, tarp jų ir „Snapchat“, peržiūrėjus telefone esančius failus, išskyrus 2 artimus įvykio laikui skambučius (2020 m. rugsėjo 10 d. V. R. skambutis D. I. 10:50:06 val. ir D. I. skambutis V. R. 16:10:26 val.), kitų tyrimui reikšmingų duomenų nebuvo rasta, nes jie galėjo būti ištrinti (t. 2, b. l. 150–152). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis D. I. apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog įvykio naktį būdamas J. K. namuose susirašinėjo su V. R., siuntė jai žinutes, nuotraukas. Akivaizdu, kad tiek V. R., tiek D. I. naudojosi mobiliuoju internetu, kad susisiektų per telefone esančias socialinių tinklų programėles. Tai patvirtina ir pirmiau paminėtų abonentinių numerių išklotinių analizės duomenys. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina ir tai, kad liudytoja V. R. po įvykio liudytojams E. G., A. J., Ž. G., t. y. įvairiems asmenims, vienaip ar kitaip, taip pat ir tiesiogiai pasakojo apie jos ir D. I. bendravimą įvykio naktį, jo jai siųstus pranešimus (nuotraukas).
22. Šių paminėtų bylos duomenų kontekste kaip nepagrįsti atmestini ir nuteistojo gynėjos teiginiai, jog būdamas nukentėjusiojo namuose V. R. jis siuntė žinutes, nuotraukas, kaip geria su nukentėjusiuoju, tačiau ne tai, kad J. K. sudavė jam per galvą kažkokiu daiktu. Baudžiamosios bylos įrodymais nustatytos aplinkybės rodo ką kita. Kaip minėta, liudytojos V. R. parodymai apie įvykio naktį jos ir D. I. vykusį bendravimą, t. y. jai D. I. siųstus pranešimus (nuotrauką, vaizdo įrašą), kad nukentėjusysis D. I. sudavė bokalu (stikline) per galvą, viso bylos proceso metu buvo nuoseklūs. Be V. R. parodymų, liudytoja Ž. G. buvo parodžiusi, kad iš V. R. girdėjo, jog apie 2.00 val. įvykio naktį per programėlę „Snapchat“ D. I. siuntė filmuotą medžiagą, kurioje filmuodamas save nurodė gavęs iš nukentėjusiojo per galvą su stikline, filmavo kraują; liudytojas A. J. taip pat parodė, jog jam V. R. pasakojo, kad tą naktį D. I. su nukentėjusiuoju J. K. buvo kartu, konfliktavo, išgertuvių metu susimušė, kad D. I. nuo nukentėjusiojo gavo bokalu per galvą, dėl to jie susipyko; liudytoja E. G. parodė, kad rytą po įvykio bendraujant su V. R. ši buvo parodžiusi, kad nukentėjusysis D. I. už nieką bokalu davė per galvą. Liudytoja taip pat parodė ir tai, kad V. R. jai buvo sakiusi, kad D. I. jai buvo atsiuntęs nuotrauką, jog kai J. K. nukrito, trenkėsi galva (t. 4, b. l. 142–143; t. 5, b. l. 115, 116). Taigi, nors byloje nėra išlikę aptariamų įrašų, nuotraukų, tačiau net trys asmenys nurodė apie juos, jų turinį sužinoję iš pačios V. R. ir, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, apie tokią situaciją jiems buvo papasakota iš karto po įvykio, t. y. netrukus po J. K. lavono suradimo. Konkrečių aplinkybių, dėl kurių liudytojai būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus, byloje nebuvo nustatyta. Nors liudytojai E. G., A. J., Ž. G. nėra tiesioginiai įvykio liudininkai (ne visada svarbios tyrimui aplinkybės nustatomos vien tiesioginiais įrodymais), tačiau jų parodymai parodant apie iš V. R. sužinotas aplinkybes, yra dalis įrodymų, kuriais užfiksuotos aplinkybės, jas analizuojant kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis, buvo reikšmingos ir sudarė pagrindą teismui spręsti dėl liudytojos V. R. parodymų objektyvumo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistasis apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad sužalojimą galvoje buvo mačiusi jo motina, tačiau liudytoja R. I., duodama parodymus, šios faktinės aplinkybės nenurodė.
23. Gynėjos pozicija tiek dėl įvykio nakties metu vykusio V. R. bendravimo su D. I., tiek dėl D. I. atsiradusio sužalojimo galvoje laiko, iš esmės siekiant nuteistajam palankiai interpretuoti bylos duomenis, atmetama kaip prieštaraujanti byloje nustatytoms aplinkybėms. Gynėjos akcentuojami apklausų metu neesminiai V. R. parodymų skirtumai (dėl atėjimo pas nukentėjusįjį aplinkybių; kuo D. I. buvo suduota – bokalu ar stikline; iš pradžių duodant parodymus apie jai D. I. siųstą nuotrauką su prierašu ir vaizdo įrašą, vėliau du vaizdo įrašus; dėl žaizdos šaldymo aplinkybių ir pan.), pabrėžiant tuo metu buvusius jos santykius su D. I., liudytojos parodymų įrodomosios reikšmės nemenkina. Kaip minėta, byloje liudytojos parodymai įvertinti įrodymų visumos kontekste, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Šie parodymai, nors ir su aptartais neesminiais skirtumais, yra tinkamas įrodymų šaltinis, tuo labiau kad, kaip minėta, jais remtasi tik ta apimtimi, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys.
24. Nuteistasis aiškina, kad jis iš nukentėjusiojo išėjo nuo 1.00 val. iki 2.00 val., namo ėjo pėsčiomis apie 20–30 min. Apeliaciniame skunde, grindžiant nuteistojo gynybos poziciją dėl išėjimo iš nukentėjusiojo namų laiko, be paties D. I. parodymų, išskiriami liudytojos E. G. parodymai apie jos atėjimo pas nukentėjusįjį laiko ir negalėjimo pas jį patekti; D. I. naudoto abonentinio numerio išklotinės analizės duomenys ir duoti liudytojo L. I. paaiškinimai; liudytojos R. I. (nuteistojo motinos) parodymai; teigiama, kad tas pats asmuo negali būti dviejose vietose – nukentėjusiojo ir savo namuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių akcentuojamų duomenų dalis nepaneigia teismo konstatuotų išvadų ir nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nešalina.
25. Iš bylos duomenų matyti, kad atlikus nukentėjusiojo J. K. naudoto abonentinio numerio išklotinės analizę nustatyta, jog 2020 m. rugsėjo 10 d. 5:45:03 val., 5:46:03 val., 6:16:03 val., 7:46:03 val. ir 9:45:32 val. liudytoja E. G. dėl pro lubas pradėjusio sunktis vandens nukentėjusiajam buvo išsiuntusi 5 SMS žinutes (t. 1, b. l. 178–180). Apklausta E. G., be kitų aplinkybių, parodė, kad dėl varvančio vandens pas nukentėjusįjį J. K. ji ėjo maždaug apie 5.30 val. ryto, tačiau buto durys buvo užkabintos grandinėle ir ji į vidų negalėjo įeiti (t. 5, b. l. 116). Kaip matyti iš šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, esant užkabintai grandinėlei, pro atidarytų durų plyšį ranka netilptų, todėl atidaryti durų iš išorės galimybės nebuvo (t. 1, b. l. 78–81). Liudytojos V. P., kuri negyvą J. K. aptiko 2020 m. rugsėjo 10 d. kiek po 9 val. ryto, parodymais nustatyta, kad, jai atėjus pas nukentėjusįjį, jo buto durys nebuvo užrakintos. Paėmusi už rankenos jas atidarė, jokia durų grandinėlė tuo metu nebuvo uždėta (t. 4, b. l. 120–121). Liudytojos V. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos ši patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, žinutė iš D. I., jog jis grįžo namo, buvo gauta apie 5.00 val. ryto. Iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančio tarnybinio pranešimo dėl D. I. naudoto abonentinio numerio išklotinių analizės matyti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 9 d. 18:51:47 val. iki 2020 m. rugsėjo 10 d. 4:50:16 val., D. I. 11 kartų (18:51:47 val., 19:50:11 val., 20:50:03 val., 21:50:27 val., 22:50:03 val., 23:50:15 val., 0:50:56 val., 1:50:04 val., 2:50:08 val., 3:50:15 val., 4:50:16 val.) naudojo mobilųjį internetą ir visų šių užfiksuotų prisijungimų metu, kai buvo naudojamas mobilusis internetas, D. I. mobiliojo ryšio telefonas jungėsi prie ryšio bokštų, kurie veikė adresu: (duomenys neskelbtini), bokštų veikimo kryptis link J. K. namų. Kitas nuteistojo naudojimasis mobiliuoju internetu užfiksuotas 2020 m. rugsėjo 10 d. 5:50:43 val., jungiantis prie ryšio bokšto, kuris veikia adresu: (duomenys neskelbtini), bokšto veikimo kryptis ir zona link D. I. gyvenamosios vietos (t. 1, b. l. 178–180, 193–195). Apklaustas pirmosios instancijos teisme L. I. parodė, kad prisijungimai prie celių neleidžia nustatyti konkrečios asmens telefono buvimo vietos, tačiau galima nustatyti kryptį atsižvelgiant į bazinę stotį, kurioje pusėje buvo asmuo. Nakties metu dėl mažesnės bokštų apkrovos, ypač mobiliojo interneto atveju, jeigu jungiamasi prie bokšto naktį, galima teigti, kad tokio bokšto veikimo teritorijoje asmuo ir yra. Jeigu viskas veikia teisingai, judant ir patenkant į kito bokšto teritoriją, signalas turėtų persijungti prie kito bokšto. Judant interneto sesija nenutrūksta, jeigu patenkama į kitos celės padengimo zoną, telefonas prisijungia prie kitos stoties, tačiau išklotinėje tie prisijungimai gali neatsispindėti, t. y. nėra matomi. Jeigu interneto sesija užsibaigia kitoje vietoje, tai turėtų būti nurodoma kita celė. Išklotinėse duomenų sesija atvaizduojama taip, kad kas valandą atnaujinami duomenys, fiksuojama galutinė vieta (t. 5, b. l. 151–155).
26. Sprendžiant apie tam tikros faktinės aplinkybės buvimą ar nebuvimą, vertinami tiek atskiri įrodymai, tiek ir jų visetas, įrodymus tarpusavyje gretinant ir lyginant. Remiantis tuo, kas išdėstyta, išklotinių analizės duomenys apie D. I. naudojamo telefono abonento buvimą leidžia spręsti apie nuteistojo buvimo vietą bylai aktualiu laiku, todėl jie pagrįstai pripažinti reikšmingais teismo vidiniam įsitikinimui formuoti įrodymų vertinimo procese. Jais nustatyti tarpiniai faktai, kuriuos, vertinant kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, taip pat liudytojo L. I. paaiškinimais, leido teismui padaryti atitinkamas išvadas nagrinėjamos situacijos kontekste.
27. Kaip minėta, liudytojo L. I. parodymais, prisijungimai prie celių leidžia nustatyti kryptį atsižvelgiant į bazinę stotį, kurioje pusėje asmuo buvo. Konkrečiu atveju, minėtus duomenis įvertinus kartu su byloje pateiktais ryšio bokštų veikimo krypčių ir zonų žemėlapiais (t. 1, b. l. 181; t. 5, b. l. 159, 162), nustatyta, kad D. I. mobiliojo ryšio abonentinis numeris, naudojant mobilųjį internetą, nuo to momento, kai jis 2020 m. rugsėjo 9 d. atėjo pas nukentėjusįjį į namus, iki 2020 m. rugsėjo 10 d. 4.50 val., kai jungėsi prie ryšio bokšto, kurio veikimo kryptis buvo būtent J. K. namai, ir tik 5:50:43 val. fiksuotas prisijungimas, kurio veikimo kryptis link jo paties, D. I., namų. Remiantis liudytojo L. I. paaiškinimais, telefonas gali prisijungti prie kito bokšto tuomet, jeigu šalia esantys bokštai yra užimti (labai apkrauti), atsijungę ir telefonu (taip pat naudojant ir mobilųjį internetą) prie jų nepavyksta prisijungti. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų, jog šalia įvykio ar nuteistojo namų esantys bokštai bylai reikšmingu laiku būtų veikę su didele apkrova, atsijungę ir dėl to signalas būtų jungęsis (persijungęs) prie kito bokšto, nėra. Be to, kaip buvo paaiškinta, patenkant į kito bokšto (celės) veikimo zoną, interneto sesija nėra nutraukiama, o išklotinėje tie prisijungimai gali neatsispindėti vien dėl to, kad sesijos duomenys atnaujinami kas valandą, fiksuojant galutinę vietą (konkretaus bokšto veikimo teritoriją). Vis dėlto nesant trikdžių, judant ir patenkant į kito bokšto veikimo teritoriją, signalas taip pat persijungia ir rodo, kokio bokšto veikimo teritorijoje yra asmuo. Taigi aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šalina tikimybę, kad išklotinėje atvaizduoti duomenys dėl D. I. mobiliojo ryšio prisijungimo kas valandą, neatitinka prisijungimų prie konkrečių celių laiko. Tarp šioje byloje ištirtais įrodymais nustatytų duomenų ir D. I. nurodytų aplinkybių yra esminių prieštaravimų, keliančių pagrįstų abejonių D. I. gynybos pozicija dėl jo išėjimo iš nukentėjusiojo buto laiko. Argumentai, kuriais minėtų išklotinių analizės duomenys, liudytojo L. I. paaiškinimai, apeliantų vertinami ir interpretuojami tik sau palankia linkme, nevertinant jų su kitais byloje ištirtais įrodymais, padarant vien subjektyvias išvadas, nesudaro pagrindo abejoti teismo padarytų išvadų objektyvumu.
28. Liudytojų E. G., V. P. ir V. R. parodymai, juos vertinant šių byloje ištirtų įrodymų visumos kontekste, yra reikšmingi teismo vidiniam įsitikinimui formuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, išklotinėje atvaizduoti duomenys iš esmės neprieštarauja liudytojų parodytoms aplinkybėms, juo labiau nepatvirtina, kad D. I. negalėjo būti nukentėjusiojo namuose bylai aktualiu laiku. Visi šie pirmiau aptarti duomenys (liudytojų parodymai, išklotinių analizės duomenys), įvertinti bylos įrodymų visumos grandinėje, yra dalis įrodymų, kuriais užfiksuotos aplinkybės, jas analizuojant kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis, tiriamos veikos procese buvo reikšmingos D. I. nusikalstamiems veiksmams nustatyti. Kitokiam vertinimui pagrindo neduoda nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojama liudytojos E. G. parodymų dalis dėl negalėjimo patekti pas nukentėjusįjį laiko, kad iš pradžių ši skambinusi nukentėjusiajam ir tik paskui buvo nuėjusi iki jo buto. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent visuma ištirtų ir pirmiau aptartų įrodymų sudaro pakankamą įrodomąją bazę nuteistojo gynybos teiginiams paneigti.
29. Byloje pagrįstai nesivadovauta liudytojos R. I. parodymais dėl D. I. grįžimo namo laiko. Liudytoja, kaip nuteistojo D. I. šeimos narė (motina), yra suinteresuota padėti savo sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokį šios liudytojos parodymų patikimumo vertinimą lemia tai, kad jos nurodytos aplinkybės nebuvo patvirtintos kitais byloje nustatytais duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja siekė išdėstyti poziciją, kuri kuo labiau atitiktų nuteistojo gynybos poziciją, kas kartą apklausiama savo parodymus papildydavo vis naujomis aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja buvo parodžiusi, kad D. I. namo grįžo anksti, į laikrodį nežiūrėjo, tačiau jos, kaip motinos, pojūčiu tai buvo iki 2.00 val. Paviršutiniškai miegojo, jautė, kad pastarasis grįžo, su juo nebendravo (t. 1, b. l. 113–115). Pirmosios instancijos teisme liudytoja patikslino, kad D. I. namo turėjo grįžti apie 1.00 val., o parodydama iki 2.00 val. buvo „užsidėjusi laiko rezervą“. Kad sugrįžęs namo D. I., likus valandai iki patėvio kėlimosi, buvo atsikėlęs, trumpam nuėjęs į virtuvę ar tualetą (t. 4, b. l. 121–124). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja D. I. grįžimo namo laiką grindė sugyventinio nuėjimu miegoti laiku, t. y. kad apie 0.30 val. šiam išjungus televizorių, apie 1.00 val. grįžo ir D. I.. Kad jos sūnus, likus valandai iki jos sugyventinio kėlimosi, buvo trumpam išėjęs iš kambario, teigiant, kad 5.50 val. fiksuotas prisijungimo laikas, kai jos sūnus nuėjo iš vieno kambario į kitą. Tačiau, kaip minėta, liudytojos parodymai nebuvo patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas tiek nuteistąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius duomenis, pagrįstai konstatavo, kad liudytojos R. I. nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje kitų įrodymų pagrindu patikimai nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.
30. Be aptartų aplinkybių, vertinant nuteistojo D. I. gynybos argumentus, kad J. K. atžvilgiu jis jokių jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų neatliko, analizuoti ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, leidžiantys pagrįstai spręsti ne tik apie šių jo duotų parodymų teisingumą ir nuoširdumą, bet ir padaryti atitinkamas išvadas sprendžiant dėl nuteistajam pareikšto kaltinimo.
31. Liudytoja V. R. parodė, kad, D. I. kvietimu atėjusi į nukentėjusiojo namus, jokių J. K. sužalojimų nematė. D. I. su nukentėjusiuoju gėrė alų. D. I. ir nukentėjusysis buvo apsižodžiavę dėl garsaus J. K. kalbėjimo, alaus butelio. Jai išėjus iš nukentėjusiojo buto, laiptinėje buvo sutikusi kaimynę – E. G.. Naktį jai skambino D. I.. Per programėlę „Snapchat“ iš jo sulaukė nuotraukos su žinute, kur D. I. ranka laikėsi už galvos, parodydamas, kad gavo per galvą nuo nukentėjusiojo. D. I. atsiuntė jai vaizdo įrašą, kuriame kalbėjo, kad J. K. iš pasalų bokalu trenkė per galvą, ir patraukęs ranką parodė kruviną plaštaką. Už ką jam trenkė, nurodė nežinantis, sakė, jog išgėrė visus butelius alaus. Rašė, kad iš J. K. išėjo tada, kai šis užmigo. Liudytoja taip pat parodė, kad kai D. I. save filmavo, J. K. nesimatė, tačiau girdėjosi jo balsas, kaip šis rėkavo (t. 1, b. l. 88–92, 101–107). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja V. R., patvirtinusi ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotus parodymus, patikslino tam tikras aplinkybes: kad tarp D. I. ir J. K. konfliktų būdavo ir anksčiau, yra mačiusi D. I. suduodant J. K.; po to, kai J. K. sudavė D. I. per galvą, D. I. sakė, jog už tai jis nukentėjusiajam trenkė atgal, rašė, jog J. K. nekvėpuoja. Papildydama tam tikras aplinkybes ir apie jas paaiškindama išsamiau, liudytoja paaiškino byloje savo duotų parodymų kitimą, nurodė, kurie jos parodymai yra teisingi. Šie liudytojos parodymai vertinami kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais ir jais remiamasi tik tiek, kiek jie sutampa su kitais įrodymais, kurių patikimumas ir įrodomoji vertė nekelia abejonių.
32. Minėta, jog liudytojai E. G., A. J., Ž. G. taip pat davė parodymus, kad iš V. R. sužinojo, jog D. I. įvykio naktį gavo nuo nukentėjusiojo į galvą. Be to, liudytoja E. G. parodė ir tai, kad 2020 m. rugsėjo 9 d. apie 17.00–17.30 val. matė nukentėjusįjį, einantį į parduotuvę. Jokių sužalojimų, kraujosruvų ant jo veido nematė, nepastebėjo. Kiek vėliau, apie 22.00 val., girdėjo bumbsėjimą, duslų garsą, lyg sunkaus kas būtų kritę ant žemės nukentėjusiojo namuose. Iš nukentėjusiojo buto girdėjo dviejų žmonių balsus, kurių vienas buvo paties J. K., o kitas tylesnis, bet irgi vyriškas. Apie 23.00 val. girdėjo, jog kažkas vaikšto. Rytą po įvykio bendravo su V. R. ir ji pasakė, kad D. I. buvo likęs pas nukentėjusįjį, jog pastarasis už nieką jam (D. I.) bokalu davė per galvą. Kad D. I. buvo atsiuntęs nuotrauką, kaip J. K. nukrito, trenkėsi galva. Sakė, kad D. I. J. K. padėjo pagalvę, apvalė, o tas nuotraukas ištrynė (t. 5, b. l. 115–118). Liudytojas A. J. parodė iš V. R. girdėjęs, kad tą naktį D. I. buvo kartu su J. K., vyko išgertuvės, jie konfliktavo, susimušė. Susipyko, nes D. I. nuo J. K. gavo bokalu. V. R. sakė, kad gali būti, jog J. K. nužudė (t. 5, b. l. 114–115). Taigi minėtų liudytojų parodymais yra užfiksuotos svarbios aplinkybės. Jie taip pat patvirtina, kad liudytoja V. R. įvairiems asmenims papasakojo tam tikras aplinkybes, susijusias su nagrinėjamu įvykiu ir D. I.. Visa tai sudarė pagrindą teismui spręsti ne tik dėl liudytojos V. R. parodymų, bet ir dėl D. I. veiksmų prieš nukentėjusįjį vertinimo.
33. Aptariamu aspektu kaip nepagrįsti atmestini nuteistojo gynybos argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog D. I. prieš nukentėjusįjį smurtavo ir anksčiau, grindė ne objektyviais bylos duomenimis, bet prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog D. I. konfliktuodavo su nukentėjusiuoju, smurtaudavo prieš jį ir anksčiau, patvirtina objektyvūs bylos duomenys. Antai, liudytoja E. G. parodė mačiusi J. K. sumuštu žandu, kad pagal pastarojo žodžius jį sumušė D. I. (t. 5, b. l. 117). Kad J. K. pasipykdavo su D. I., parodė ir liudytoja G. J. (t. 5, b. l. 118). Liudytojas A. J. parodė, jog J. K. buvo pasidžiaugęs ir pasiskundęs D. I.. Jie kažko nesutardavo, apsižodžiuodavo (t. 5, b. l. 115). Liudytojo A. S. parodymais, D. I. buvo kerštingas. Išgėręs tapdavo nekontroliuojamas, nenuspėjamas, elgdavosi impulsyviai, būdavo piktas, norėdavo muštis, kalbėdavo negražiai, smurtaudavo. J. K. buvo pasiskundęs, kad D. I. kartą jam sudavė į veido sritį, jam skaudėjo žandikaulį, žandą (t. 5, b. l. 43–44). Apie tai, kad D. I., pavartojęs alkoholio, tapdavo agresyvus, alkoholio jam vartoti nebuvo galima, patvirtino ir R. I. (t. 4, b. l. 123). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. R. taip pat parodė, kad tarp D. I. ir nukentėjusiojo konfliktų būdavo, matė, kaip D. I. suduoda J. K.. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina ir tai, kad J. K. išreiškus norą neatlikti tolesnio tyrimo dėl įvykio, kurio metu jis pranešė, kad savo namuose buvo užpultas neblaivaus iš matymo pažįstamo vaikino vardu D., kuris sukėlė jam fizinį skausmą, praskėlė lūpą, 2020 m. birželio 12 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negavus nukentėjusiojo skundo (t. 3, b. l. 27–34). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame procese užfiksuotos aplinkybės, priešingai nei argumentuoja nuteistojo gynėja, sudaro pagrindą teigti, kad J. K. kalbėjo apie D. I.. Be to, liudytoja R. I. parodė žinojusi, kad D. I. buvo įtariamas smurtavimu prieš J. K., dėl to ji ėjusi aiškintis į policiją (t. 4, b. l. 124).
34. Tokie iš skirtingų įrodymų šaltinių gauti duomenys rodo ir tai, kad D. I. gali neadekvačiai, impulsyviai reaguoti į jam nepriimtinas situacijas, būdamas neblaivus ne visada geba valdytis ir gali smurtauti. Tokių nuteistąjį apibūdinančių duomenų kontekste situacija, kai aptariamo įvykio dieną D. I., būdamas nukentėjusiojo namuose, vartojo alkoholį, buvo sužalotas nukentėjusiojo (J. K. trenkė jam į galvą), suponuoja D. I. spontaniškų smurtinių veiksmų prieš nužudytąjį galimybę. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad D. I. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nėra grindžiama jį apibūdinančiais duomenimis (jo asmeninėmis savybėmis, ankstesniais teistumais, patraukimu administracinės atsakomybėn ir pan.), nes D. I. asmenybė vertinta ne nusikalstamos veikos įrodytumo kontekste, o sprendžiant dėl byloje dalyvaujančių asmenų parodymų patikimumo.
35. Nesutikdama su teismo nuosprendžiu, nuteistojo gynėja kelia nepagrįstą versiją dėl D. I. padaryto sužalojimo galvoje atsiradimo laiko, abejoja teismo atliktu eksperto Gregoire Abi Chakerio duotų paaiškinimų vertinimu remdamasi specialisto P. Petreikio išvada ir paaiškinimais teisme. Nors nuteistojo gynyba teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino eksperto teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus suabsoliutinant specialisto išvadą Nr. G 2196/2020(02), tačiau teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Priešingai, nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde cituoja eksperto žodžius, išimtus iš konteksto, taip bandydama įrodyti, kad sužalojimas galvoje atsirado kitu laiku ir aplinkybėmis, tačiau šiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria. Minėta specialisto išvada buvo konstatuota, kad, be nubrozdinimų dešiniame žande, juosmens viduryje, paviršinio odos pažeidimo kairėje plaštakoje, paviršinių odos pažeidimų dešinėje plaštakoje, D. I. nustatytas ir nubrozdinimas pakaušio kairėje pusėje. Taip pat padaryta išvada, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytomis aplinkybėmis – bokalu ir nurodytu laiku (t. 2, b. l. 80–81). Teisme ekspertas G. A. Chakeris patvirtino savo išvados teisingumą, paneigė keliamas abejones dėl sužalojimo padarymo laiko ir mechanizmo. Be to, jis nurodė, kad plaštakoje esantys sužalojimai galėjo būti padaryti ir žalojant kitą žmogų (t. 5, b. l. 167–169). Pažymėtina, jog specialistas P. Petreikis yra pateikęs byloje priešingą išvadą Nr. 0093/21, kurios teisingumą patvirtinęs teisme nurodė, kad odos nubrozdinimas pakaušyje nėra būdingas sužalojimui bokalu; abiejose plaštakose esantys įbrėžimai galėjo būti padaryti žuvies kaulais, bet kuriuo aštriu daiktu; konstatuoti sužalojimai padaryti ne vienu ir tuo pačiu metu bei, tikėtina, negalėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis ir nurodytu laiku (t. 5, b. l. 169–170).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto išvadą Nr. G 2196/2020(02) bandoma nepagrįstai paneigti nuteistojo gynybos pateikta priešinga specialisto P. Petreikio išvada Nr.0093/21 ir jo duotais paaiškinimais teisme. Pažymėtina, kad aptariamą išvadą pateikęs specialistas P. Petreikis iš esmės pasisakė tik dėl kitos išvados patikimumo, nevertinant kitų byloje surinktų įrodymų, liudytojų parodymų, kurie leidžia daryti išvadas apie atlikto tyrimo patikimumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių byloje, ji turi būti vertinama kartu su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Taip pat ar įrodymai yra patikimi, įvertina bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs ir išanalizavęs jų gavimo tvarką bei palyginęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-303/2022). Konkrečiu atveju, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai remtasi eksperto G. A. Chakerio išvada ir teisme duotais paaiškinimais, juolab kad, kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, išvadoje konstatuotą D. I. sužalojimo pakaušyje pobūdį pagrindžia ir kiti byloje surinkti ir įvertinti įrodymai – liudytojos V. R. parodymai, kada ir kokiomis aplinkybėmis D. I. buvo sužalota galva (pakaušis), taip pat liudytojų E. G., A. J., Ž. G. parodymai apie iš V. R. jiems papasakotas ir sužinotas D. I. sužalojimo aplinkybes.
37. Pažymėtina ir tai, kad minėtu tyrimu konstatuotos išvados, o kartu ir eksperto teikti paaiškinimai byloje buvo vertinti kitų bylos įrodymų kontekste. Matyti, kad ištyrus D. I. įvykio metu dėvėtus drabužius, avalynę, nustatyta, kad ant D. I. džinsinių kelnių rasti žmogaus kraujo, kurio DNR profilis sutampa su J. K. DNR profiliu, pėdsakai. Taip pat ant D. I. kairio sportinio bato rasti žmogaus kraujo, kuris sutampa su D. I. DNR profiliu, su DNR priemaiša, kuri galimai sutampa su J. K. DNR profiliu, pėdsakai (specialisto išvada Nr. S 604/2020(01); t. 2, b. l. 88–121). Remiantis liudytojų V. R. ir E. G. ir net paties nuteistojo D. I. parodymais, akivaizdu, kad įvykio dieną J. K. sužaloto, kraujuojančio niekas nematė. Be kita ko, byloje yra objektyviai nustatytos D. I. pakaušio sužalojimo aplinkybės. Įvykio vietos, patalpų ir lavono apžiūros protokole, minėtame tyrime ir aptartuose liudytojų parodymuose, kitoje bylos medžiagoje fiksuotos aplinkybės parodo, kad tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo kraujas ant ištirtų objektų negalėjo atsirasti D. I. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo kraujo pėdsakų suradimas ant nuteistojo dėvėtų drabužių, avalynės rodo, kad J. K. sužalojimo metu D. I. su juo buvo kartu. Tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Gynybos argumentai, jog įvertinus nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį ir mastą, aplinkybė, kad kraujo pėdsakas buvo rastas tik ant D. I. dėvėtų kelnių užpakalinės kišenės, nepaneigia D. I. kaltės ir negali būti vertinama atskirai nuo bylos įrodymų visumos, kuria patvirtinti nuteistojo nusikalstami veiksmai. Kita vertus, specialisto išvadoje Nr. S 604/2020(01) taip pat nustatyta, kad ant D. I. džinsinių kelnių ir sportinių batų buvo rasti žmogaus kraujo pėdsakai, tačiau tik dėl to, kad yra mišrūs, jie nebuvo tinkami identifikuoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi specialisto išvadą, atmeta nuteistojo gynėjos teiginius dėl rasto pėdsako ant nuteistojo kelnių pobūdžio (sutepimo intensyvumo, spalvos) ir jo atsiradimo laiko, kaip niekuo nepagrįstus ir deklaratyvius. Jokio objektyvaus pagrindo daryti kitokią išvadą apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia. Įvertinus aptartų duomenų visumą, konstatuotina, kad ant nuteistojo kelnių, bato nukentėjusiojo kraujo pėdsakas atsirado jam smurtaujant prieš nukentėjusįjį, o apeliaciniame skunde pateikiama gynybos versija dėl kraujo pėdsakų atsiradimo nagrinėjamo įvykio metu priežasties atmetama kaip prieštaraujanti byloje nustatytoms aplinkybėms.
38. Aptarta įrodymų visuma apygardos teismui leido padaryti pagrįstas, patikimas, abejonių nekeliančias išvadas tiek apie įvykio eigą, tiek apie jame dalyvavusį D. I. ir atmesti nuteistojo gynėjos keliamas versijas dėl galimybės kitiems asmenims patekti į nukentėjusiojo namus po to, kai D. I. iš jų išėjo.
39. Teisėjų kolegija atmeta ir teiginius, jog baudžiamojoje byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl J. K. mirties priežasties, t. y. ar jis mirė nuo patirtų sužalojimų, ar nuo pozicinės asfiksijos.
40. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 805/2020(02) nurodyta, kad J. K. mirties priežastis – politrauma, pasireiškusi muštinėmis žaizdomis kaktoje, nosies nugarėlėje, dešinio užausio srityje, poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, dešinės ausies kaušelyje, krūtinėje, kraujosruvomis lūpų gleivinėje, liežuvio pasaitėlio plyšimu, odos nubrozdinimu krūtinėje, minkštųjų audinių kraujosruvomis veido, krūtinės, gerklų projekcijose, poliežuvinio kaulo kairiojo didžiojo rago lūžiu, abipusiais šonkaulių ir krūtinkaulio lūžiais, skeveldriniais nosikaulių ir viršutinio žandikaulio skruostinių ataugų lūžiais, skruostikaulių ataugų lūžiais, apatinio žandikaulio dauginiais lūžiais, šie visi patirti sužalojimai komplikavosi trauminiu šoku, progresuojančiu kardiopulmoniniu nepakankamumu. Sužalojimai padaryti kietais, bukais daiktais ar įrankiais nuo kelių iki keliasdešimties minučių laikotarpiu iki mirties, jų neįmanoma pateisinti griuvimu ir veikimu be pašalinės jėgos (t. 2, b. l. 59–64). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM 15-M805/2020(02) pakartota, kad mirties priežastis – politrauma, kad mirtis įvyko dėl sužalojimų visumos, kuri komplikavosi trauminiu šoku bei progresuojančiu kardiopulmoniniu nepakankamumu. Konstatuoti mechaniniai sužalojimai kūne padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių kontaktų (įskaitant poliežuvinio kaulo ragą) kietais, bukais daiktais ar įrankiais nuo kelių iki keliasdešimties minučių laikotarpiu iki mirties ir nėra nei būdingi, nei paaiškinami kaip sužalojimai, padaryti paties nukentėjusiojo rankomis. Lavoninių reiškinių būklė, konstatuota lavono tyrimo metu 2020 m. rugsėjo 10 d. 12.30 val., rodo, kad nuo mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo praėjo 6–18 val. laiko. Kūno radimo momentu ir pakeitus padėtį iš gulimos pilvu ir veidu žemyn į aukštielninką, buvo praėję ne daugiau kaip 12 valandų nuo mirties (t. 2, b. l. 65–68).
41. Baudžiamojoje byloje nuteistojo gynybos buvo pateikta teismo specialisto medicinos gydytojo P. Petreikio konsultacinė išvada Nr. 0035/21, kurioje nurodyta, kad J. K. mirties priežastis buvo asfiksija, įvykusi dėl priverstinės kūno padėties (gulint kniūbsčiam) esant vidutinio laipsnio alkoholinei intoksikacijai. Labiausiai tikėtina, kad J. K. mirtis įvyko jo kūno radimo vietoje. Šonkaulių, krūtinkaulio, nosikaulio, skruostikaulio ir kitų konstatuotų J. K. lūžių mechanizmas yra trauminiai poveikiai kietais bukais daiktais. Patyrus tokio pobūdžio galvos sužalojimus, J. K. esant gyvam galėtų išsivystyti galvos smegenų sukrėtimas, tačiau mirusiajam tai nenustatoma. Po padarytų kūno sužalojimų J. K. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus iki 2 valandų, remiantis sužalojimų padarymo laiku iki mirties (histologinis tyrimas). Alkoholinė intoksikacija (2,30 promilės) turėjo įtakos skausmo jutimui po padarytų sužalojimų, nes kuo sunkesnis girtumas, tuo mažiau jaučiamas skausmas. Pagal lavondėmes, kurios visiškai išnyko pervertus lavoną, labiausiai tikėtina, kad J. K. mirtis įvyko 6 valandų laikotarpiu iki lavono apžiūros įvykio vietoje (t. 4, b. l. 88–100).
42. Bylos proceso metu, specialisto išvadose Nr. M 805/2020(02), Nr. pM 15-M805/2020(02) ir konsultacinėje išvadoje Nr. 0035/21 esantiems prieštaravimams dėl nukentėjusiojo mirties priežasties pašalinti pirmosios instancijos teisme buvo apklausti išvadas pateikę asmenys (specialistas ir ekspertai). Teisme jie patvirtino savo pateiktas išvadas, atsakė į užduotus klausimus apie nukentėjusiojo mirties priežastį. Specialistas P. Petreikis patvirtino, kad nukentėjusiojo mirties priežastis – asfiksija, paaiškindamas, kad mirusiojo plaučiai buvo pilnakraujiški, o tai būdinga asfiksijai. Nurodė, kad J. K. užduso, jis buvo girtas, o tai turėjo įtakos skausmo jutimui, gulėjo ant pilvo, šonkauliai lūžę, o visa tai trukdė kvėpuoti. Vertino, kad nukentėjusysis buvo sumuštas nuo 2.00 val. iki 4.00 val., o patirti sužalojimai atitiko nesunkų sveikatos sutrikdymą, kad mirtis galėjo įvykti 6 val. iki greitosios medicinos pagalbos atvykimo ir lavono atvertimo (t. 5, b. l. 120–121). Ekspertai J. Vėlavičius ir D. Banionis paneigė konsultacinėje išvadoje nustatytą galimą mirties priežastį. Ekspertai patvirtino, kad pagrindinė mirties priežastis yra politrauma ir dėl to išsivystęs trauminis šokas; kad alkoholio kiekis, rastas mirusiojo organizme, nėra tokia sunki forma, kuriai esant asmuo negalėtų pasukti galvos nuo pagalvės; nors sužalojimai atskirai nėra sunkūs, tačiau viską sudėjus pasidarė sunkus sužalojimas; konsultacinėje išvadoje cituojamas vadovėlis, kad pozicinė asfiksija galima tik kūdikiams, kurie savo kūno mase gali užspausti savo kvėpavimo takus ir uždusti; nukentėjusysis nebuvo tokio apsvaigimo laipsnio, kad negalėtų instinktyviai išvengti tokio gulėjimo ir uždusimo; organų pilnakraujystė nėra specifinis požymis asfiksijai (t. 5, b. l. 121–123, 123–124). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kuria specialisto ir papildoma specialisto išvadomis ar konsultacine išvada vadovaujasi, spręsdamas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties. Iš skundžiamame nuosprendyje daromų išvadų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl ekspertų J. Vėlavičiaus ir D. Banionio pateiktų išvadų ir paaiškinimų išsamumo ir pagrįstumo. Teismas vertino, kad J. K. mirties laikas nustatytas 6 val. iki radimo momento yra pagrįstas tiek specialisto išvadose, tiek konsultacinėje išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, taip pat patvirtintas teisiamojo posėdžio metu apklaustų ekspertų ir specialisto.
43. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant patikrinti ir pašalinti gynybos keliamas abejones dėl nukentėjusiojo mirties priežasties bei laiko, atlikto įrodymų tyrimo metu buvo pakartotinai apklausti išvadas pateikę ekspertai ir specialistas. Visi proceso dalyviai, apklausiant specialistą, ekspertus, turėjo galimybę užduoti jiems klausimus ir tai darė, prašydami pasisakyti tais klausimais, kurie, be kita ko, nuteistojo gynybos nuomone, nebuvo pakankamai teisingai išspręsti. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, specialistas ir ekspertai dar kartą patvirtino savo pateiktų išvadų teisingumą.
44. Specialistas P. Petreikis laikėsi pozicijos, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo asfiksija (nustatyta plaučių pilnakraujystė, atsirado petechijos), tam reikšmės turėjo nukentėjusiojo girtumas, gulėjimo (radimo) poza, šonkaulių, krūtinkaulio lūžiai. Taip pat jis parodė, kad lavondėmių pirma stadija yra iki 12 valandų, mirusįjį pervertus, jos gali persiskirstyti į kitą pusę, t. y. galimas tiek iki 6 valandų, tiek 12 valandų intervalas.
45. Ekspertai D. Banionis ir J. Vėlavičius laikė, kad J. K. mirties priežastis – politrauma.
46.1. Ekspertas D. Banionis pateikė kategorišką išvadą, jog tai buvo smurtinė mirtis. Paaiškino, kad jokių asfiksijos požymių nebuvo rasta, mirusiojo radimo poza įtakos neturėjo. Buvo nustatyta sužalojimų visuma, kuri sukėlė komplikacijas ir buvo nesuderinama su gyvybe. Pabrėžė, kad petechijos nėra specifinis požymis, kuris būtų susijęs su asfiksija. Politrauma reiškia, kad yra ne vieno organo veiklos sutrikdymas. Šiuo atveju nukentėjusiajam buvo stipriai ir sunkiai sužalotas veidas, sužalota kaklo sritis, nustatyti krūtinės ląstos, šonkaulių sužalojimai. Atsižvelgus į sužalojimų pobūdį, padaryta išvada, kad tai komplikuota trauminiu šoku, kad nebuvo tik vieno mechanizmo, paveikusio organizmą. Girtumas politraumos atsiradimui įtakos neturėjo. Histologinio tyrimo metu nustatyta, jog mirtis įvyko gana greitai, tačiau nepraėjus ilgesniam laiko tarpui nuo sužalojimų padarymo laiko. Objektyvių duomenų apie kūno pozos keitimą po mirties iki atvykstant greitajai medicinos pagalbai, nėra. Kūno radimo momentu ir pakeitus padėtį iš gulimos pilvu ir veidu žemyn į aukštielninką buvo praėję ne daugiau kaip 12 valandų nuo mirties. Ekspertas patikslino, kad jeigu pakeičiama poza iki 12 valandų nuo mirties, tuomet lavondėmės persiskirsto, jeigu pakeičiama poza praėjus 12 valandų nuo mirties, tuomet dažniausiai lavondėmės nepersiskirsto. Apie 5–6 valandas literatūroje nėra kalbama. Kalbant apie pozicinę asfiksiją, turi būti nerasta kitų dalykų, t. y. traumos ar kitų požymių, kurie reikštų, jog eskaluojama viskas ir tuomet remiamasi alkoholio koncentracija arba anamneze, kad žmogus yra užstrigęs pozicijoje, todėl negali pajudėti. Tačiau jeigu yra kiti ir dar daugybiniai traumos požymiai, komplikaciniai požymiai, tuomet pozicinė asfiksija netenka reikšmės. Šiuo atveju dažniausiai galima kalbėti apie kūdikius, apie labai girtus asmenis, įstrigusius kažkokioje padėtyje, kitu atveju tai nėra priežastis.
46.2. Ekspertas J. Vėlavičius parodė, kad nukentėjusiojo girtumo laipsnis nebuvo toks, kad jis sąmoningai nebūtų galėjęs pasirinkti tokios gulėjimo pozos. Gulėjimas kniūbsčiomis šiek tiek stabilizavo krūtinės ląstą. Eksperto vertinimu, konsultacinėje išvadoje netinkamai cituojama literatūra dėl asfiksijos, kadangi mirusysis yra ne to amžiaus, be to, jam nustatyti sužalojimai kvėpavimo takų viršutiniame lygmenyje, krūtinės ląstoje. Apie pozicinę asfiksiją būtų galima kalbėti tuomet, jeigu žmogus neturėjo jokios traumos. Paaiškindamas dėl mirties laiko, ekspertas prieštaravimų tarp išvadų nenustatė, pažymėdamas, kad keliasdešimt minučių tilptų į pusantros valandos laikotarpį. Nebuvimas ląstelinių komponentų, kokios nors disproporcijos ar persistumdymo atitinkamomis frakcijomis, nebuvimas uždegiminio atsako rodo, kad mediciniškai tai šviežia ir suprantama kaip keliasdešimt minučių. Akcentuojamos petechijos yra organizmo reakcija į patirtą sužalojimą, todėl jos negali būti komentuojamos kaip izoliuotas reiškinys. Jos taip pat nemenkina organizmo reakcijos į trauminio šoko įvardijimą.
46. Teisėjų kolegija, vertindama baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų, taip pat išvadų, įskaitant ir nuteistojo gynėjos pateiktą specialisto išvadą, patikimumą, turi atsižvelgti į tyrimui pateiktos medžiagos išsamumą, pakankamumą, ištyrimo visapusiškumą ir pan. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ekspertams D. Banioniui ir J. Vėlavičiui buvo pateikta visa bylos medžiaga, jie atliko mirusiojo kūno apžiūrą, tyrimą. Remdamiesi visais šiais surinktais duomenimis ir atliktų tyrimų metu gautais rezultatais, jie padarė motyvuotas išvadas. O savo ruožtu specialistui P. Petreikiui, davusiam šioje byloje konsultacinę specialisto išvadą, buvo žinoma dalis baudžiamosios bylos medžiagos – pateiktos specialisto išvados, ikiteisminio tyrimo įvykio vietos apžiūros protokolo dalis. Šią aplinkybę patvirtina ne tik specialisto išvados turinys, bet ir paties P. Petreikio parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdyje apie jo turėtą medžiagą tyrimui. Ir nors pats specialistas patvirtino, kad iš jo turimų duomenų jis galėjo suformuluoti išvadą, tačiau jis taip pat nepaneigė ekspertų D. Banionio ir J. Vėlavičiaus išvadų, o kaip nurodė, tik išreiškė savo nuomonę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos išvados teiginius motyvuotai ir argumentuotai paneigė ekspertai D. Banionis ir J. Vėlavičius. Jie ištyrė ir įvertino daugiau duomenų, jų pateiktos išvados atitinka ir kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Ekspertai argumentuotai paaiškino aplinkybes, kuriomis remdamiesi jie priėmė sprendimą dėl tokios mirties priežasties nustatymo, bei išsamiai nurodė, kurios aplinkybės leidžia teigti, kad tokia mirties priežastis, kuri buvo nurodyta teismo konsultacinėje išvadoje, negali būti laikoma pagrįsta. Ekspertų D. Banionio ir J. Vėlavičiaus išvadų ir byloje reikšmingų faktinių aplinkybių koreliacija, ekspertų paaiškinimai apie jų pateiktų išvadų pagrįstumą leidžia atmesti gynybos keliamas versijas dėl šių išvadų nepatikimumo ir konstatuoti, kad specialisto išvados Nr. M 805/2020(02), Nr. pM 15‑M805/2020(02) atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus. Įvertinus ne kiekvieną iš paminėtų aplinkybių atskirai, o jų visumą, darytina išvada, kad gynybos iniciatyva atlikto tyrimo metu gautos išvados nepaneigia specialisto išvadose Nr. M 805/2020(02), Nr. pM 15‑M805/2020(02) padarytų išvadų dėl nukentėjusiojo mirties priežasties ir laiko. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pastarąjį tyrimą atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad apeliantų skunduose minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą, teisėjų kolegija neįžvelgia.
47. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismą įtikino Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertų pateiktos specialisto išvados Nr. M 805/2020(02), Nr. pM 15‑M805/2020(02) ir ekspertų D. Banionio ir J. Vėlavičiaus paaiškinimai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti šių kvalifikuotų ilgametį ekspertinio darbo stažą turinčių specialistų atliktu išsamiu tyrimu, todėl, vadovaudamasis šio tyrimo išvadomis, yra įsitikinęs, kad J. K. mirtį lėmė politrauma, t. y. jo mirtis įvyko dėl sužalojimų visumos, kuri komplikavosi trauminiu šoku bei progresuojančiu kardiopulmoniniu nepakankamumu. Atsižvelgus į ekspertų D. Banionio ir J. Vėlavičiaus, taip pat ir P. Petreikio duotus paaiškinimus, pritariama pirmosios instancijos teismui, kad nukentėjusiojo mirties laikas yra pagrįstas tiek specialisto išvadose, tiek konsultacinėje išvadoje nustatytomis aplinkybėmis.
48. Vadovaudamasi tuo, kas paminėta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. I. kaltu dėl netiesiogine tyčia įvykdyto J. K. nužudymo, rėmėsi tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai jo kaltę pagrindžiančių bylos duomenų išsamia bei nešališka analize, laikėsi teismų praktikoje akcentuojamų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Teisinis veikos vertinimas yra teisingas, nes visi šios veikos objektyvieji požymiai, taip pat subjektyvieji požymiai atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir yra įrodyti. Skundžiamame nuosprendyje ir šiame procesiniame sprendime aptartų įrodymų šaltinių duomenis teisėjų kolegija laiko pakankamais nuteistojo kaltės įrodymais. Nuteistojo gynyba skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų turinį, kaip nepakankamą jo kaltei pagrįsti, vertina vadovaudamasi savo subjektyvia nuomone. Reikšdami kritiką atliktam byloje surinktų įrodymų vertinimui, taip pat dalį jų nurodant kaip nuteistąjį D. I. teisinančius, selektyviai išrenka tik tuos, kuriuos traktuoja sau palankia prasme. Tačiau toks vertinimas nėra teisingas ir objektyvus, juo labiau nekeičia teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo ir nesudaro pagrindo paneigti tinkamais bei pakankamais įrodymais byloje nustatyto D. I. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos fakto. Minėta, jog nustatant faktines aplinkybes, yra svarbu vertinti surinktais ir patikimais įrodymais nustatytus faktus. Tai pirmosios instancijos teismas ir padarė. Išvada, jog įrodymai įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK reikalavimus, negalima. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl teismo išdėstytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos teismas skundžiamame nuosprendyje nepadarė.
49. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. I. paskyrė bausmę, neperžengdamas baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijų ribų ir nepažeisdamas BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Paskirta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir yra teisinga.
50. Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nuteistojo D. I. gynėjos advokatės Singridos Samoškienės apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. I. gynėjos advokatės Singridos Samoškienės apeliacinį skundą atmesti.