Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

kaltinamojo gynėjui ir civilinių atsakovų UAB ,,K“ ir J. L. atstovui advokatui Audriui Juozapavičiui,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Baltarusijos Respublikoje, be pilietybės, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini) vairuotoju, neteistas (Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro 2013 m. birželio 19 d. nutarimu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo), baustas administracine tvarka,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, o būtent: 2015 m. gruodžio 2 d., apie 13.23 val., Vilniuje, vairuojamu J. L. nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „MAZ 5551“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vienintele savo važiavimo krypties Geležinkelio gatvės eismo juosta, nuo Liepkalnio gatvės pusės privažiavęs ties Geležinkelio gatvės pastatu Nr. 2 prieš žiedinę Geležinkelio-Stoties gatvių sankirtą esančią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir prieš ją sustojęs, pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus, numatančius, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, o taip pat, kad transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, ir 101 punkto reikalavimą, numatantį, kad prieš pradėdamas važiuoti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tai yra sustojęs prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir praleidęs iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja ėjusius pėsčiuosius, prieš pradėdamas važiuoti jis neįsitikino, kad tai daryti saugu, o taip pat, kad kelio važiuojamojoje dalyje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, dėl ko, pradėjęs važiuoti vairuojamo automobilio priekine dalimi partrenkė ir automobilio kairės pusės ratais pervažiavo jo judėjimo krypties atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę pėsčiųjų perėja per Geležinkelio gatvės važiuojamąją dalį ėjusią pėsčiąją S. A., kuri nuo patirtų sunkių sužalojimų mirė įvykio vietoje.

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis V. K. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio dieną važiavo darbo reikalais į Aukštuosius Panerius. Privažiavus prie perėjos, iš dešinės pusės buvo žmonių. Sustojo maždaug metro atstumu nuo perėjos, žmonės praėjo. Pasižiūrėjo į dešinės pusės langą, net ant šaligatvio nebuvo žmonių, pasižiūrėjo į kairę – ten taip pat nieko nebuvo ir jis pajudėjo. Į galinius veidrodėlius nežiūrėjo, tik į šalis. Po to jam pradėjo signalizuoti mašinos, pasižiūrėjo į šalis, nieko nesuprato. Pasižiūrėjo per galinį veidrodėlį, ir pamatė, kad šalia mašinos guli žmogus. Žmogus buvo po jo mašina, bet pagalvojo, kad girtas guli. Jeigu ne kitų vairuotojų signalai, būtų nuvažiavęs, nes nieko nepajautė ir nematė. Kaltinamasis paaiškino, kad prie perėjos stovėjo 5-6 sekundes, važiavo tik praėjus žmonėms. Jam pradėjus važiuoti, pėstieji, kuriuos praleido, jau buvo išėję iš važiuojamosios dalies, jau matė juos kitoje pusėje. Aplinkui daugiau žmonių nebuvo. Gerai matėsi šaligatviai, ant šaligatvių žmonių nebuvo. Iš savo sėdėjimo vietos matė ir pėsčiųjų perėją ir šaligatvį tiek iš dešinės, tiek iš kairės pusės. Iš kabinos matomumas geras. Oras ir matomumas buvo normalūs, nelijo. Tačiau jeigu žmogus eina po pačia automobilio apačia – negali jo matyti. Dabar automobiliuose būna veidrodėlis, kad matyti ir priekį, tačiau jo automobilyje tokio veidrodėlio nebuvo. Patikino, kad tuo metu, kai pradėjo važiuoti, žmonių nebuvo. Matė visą perėją, net ir artimesnę perėjos ribą. Nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto buvo sustojęs maždaug metro – pusantro atstumu. Važiuoti pradėjo lėtai, vėliau važiuojant greitis buvo mažas – apie 10 km/h. Nurodė nepajutęs, kad partrenkė žmogų, kadangi net tuščias jo vairuojamas automobilis sveria 8,5 t. Kai įvyko avarija, jo sveikata buvo gera, nebuvo pavargęs, iki pietų nieko nedarė. Papildomai nurodė, kad automobilis, kurį vairavo įvykio metu nuosavybės teise priklauso J. L., automobilis nėra UAB ,,K“, kurioje jis dirba, nuosavybė. Vairuoja nuo 1982 m. Tą vietą, kur įvyko eismo įvykis, pravažiuoja kiekvieną dieną. Nesupranta, kaip galėjo taip atsitikti. Patvirtino, kad buvo žuvusios moters laidotuvėse, garažo darbuotojai surinko 500 EUR, šiuos pinigus perdavė nukentėjusiajam. Iš esmės analogiškas aplinkybes kaltinamasis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 142).

Teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis I. A. parodė, kad įvykio nematė. Teigė, jog Akmeniškių kaime, Vilniaus rajone, gyveno kartu su motina viename name, santykiai buvo labai geri. Įvykio išvakarėse grįžęs iš darbo sužinojo, kad sekančią dieną motinai reikės pas stomatologą į Naujininkų polikliniką, siūlė nuvežti, bet ji pasakė, kad žino kur ir pati nuvažiuos. Kaip įvykio dieną motina važiavo iki stoties – nežino. Motinos sveikata buvo normali, nesiskųsdavo, regėjimas geras, būdavo galva pasvaigdavo, tačiau fiziškai pabėgėti ji galėjo. Dantų skausmo nejautė, norėjo įsidėti dantų plokštelę. Be reikalo į Vilnių nevažiuodavo – arba pas stomatologą, arba dėl žemės. Paprastai išeiginėmis dienomis pats nuveždavo ją į Vilnių. Nukentėjusysis paaiškino, kad dėl įvykusios nelaimės turėjo laidotuvių išlaidų, jam labai trūksta motinos palaikymo ir pagalbos namuose, ji gamindavo maistą, darydavo kitus ruošos darbus, duodavo patarimų, po jos mirties kamuoja baimė, liūdesys, patiria sunkumų, todėl teigė, kad dėl motinos mirties patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 30 000 EUR ir, be kita ko, grindė teismui pateiktais mokėjimo kvitais. Turtinės žalos priteisti neprašo. Nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamasis buvo laidotuvėse ir padavė 500 EUR. Pasakė, kad pinigus surinko darbe, siūlė susitarti be teismo. Po savaitės kalbėjosi su juo telefonu, tačiau vėliau taip ir nesusitiko, kaltinamasis neskambino.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis iš esmės davė analogiškus parodymus. Papildomai buvo nurodęs, kad paprastai, iš užmiesčio autobusu atvykę žmonės išleidžiami Geležinkelio gatvėje, priešais geležinkelio stoties žiedinę sankryžą, ties „Mc Donalds“. Todėl mano, kad 2015 m. gruodžio 2 d. į Vilnių atvykusi jo motina S. A. galėjo būti būtent šioje vietoje. Tada, žiūrint žiedinės sankryžos kryptimi, motina greičiausiai nuo dešiniojo Geležinkelio gatvės šaligatvio būtų perėjusi į kitą gatvės pusę. Po to, ji pereitų geležinkelio stotį ir pėsčiųjų tiltu eitų link Naujininkų mikrorajono, kur ir yra poliklinika, pusės (t. 1, b. l. 43-44, 45).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja V. I. parodė, kad, tikriausiai, atvažiavo tuo pačiu autobusu, kaip ir žuvusi moteris, iš Liepkalnio pusės. Iš autobuso, prie „McDonalds“, kur sustoja visi autobusai, išlipo labai daug žmonių. Pati turi artritą, vaikšto lėčiau, todėl praėjus vienam pėsčiųjų srautui sustojo ir laukė. Už autobusų visiškai nieko nesimatė, jie buvo viską užstoję. Pati stovėjo prie perėjos, prieš ją buvo vienas žmogus, stovėjo ties stulpu. Prieš tai buvo praėję nemažai žmonių. Matė, kaip jai iš dešinės, iš už nugaros į važiuojamąją dalį išbėgo močiutė. Ji su keliais žmonėmis buvo močiutei iš kairės, o pastaroji aplenkė juos ir pradėjo lėkti. Tuo pat momentu, kai močiutė iššoko, pamatė, kad mašina jau važiuoja. Močiutė, turbūt, jos nematė, pradėjo jai šaukti, kad sustotų, o moteris bėgo tolyn ir žiūrėjo į troleibuso sustojimą, į žiedo pusę. Viduryje gatvės moteris pradėjo mojuoti ir kažką lenkiškai šaukti, tačiau ji buvo žemo ūgio, vairuotojas negalėjo jos pamatyti. Matė, kaip močiutė atsitrenkė į kairę mašinos pusę ir parkrito po ratais. Automobilis dar nuvilko ją važiuojamąją dalimi. Mašina buvo galinga, trys poros ratų, sverianti apie 5 t. Nežino, ar įmanoma buvo ją sustabdyti. Vairuotojas tikrai nematė, kad partrenkė žmogų, jam pradėjo pypsėti iš visų pusių. Kai vairuotojas pajudėjo, perėja buvo tikrai tuščia. Močiutė pamatė troleibusą, matyt, skubėjo. Po įvykio prie jos pribėgo ir suprato, kad ji mirė. Pradėjo skambinti, kviesti greitąją, policiją. Liudytoja patvirtino, kad vairuotojas buvo sustojęs neprivažiavęs sankryžos, prieš perėją. Jam pradėjus važiuoti, už perėjos ribų, į žiedinės sankryžos pusę išbėgo močiutė. Ji iššoko į važiuojamąją dalį ir išbėgusi žingsnį arba du buvo partrenkta. Ji lėkė beveik įstrižai. Nuo šaligatvio ji nulipo ties kampu sankryžos su žiedu. Tuo metu automobilis jau važiavo. Ji automobilį pamatė, kai aplinkui žmonės pradėjo šaukti. Buvo maždaug trijų minučių tarpas, kai mašinos vairuotojas stovėjo prie perėjos ir laukė. Visa masė pėsčiųjų praėjo ir kai nieko nebuvo, jis pradėjo važiuoti. Perėja buvo laisva, prieš ją stovėjo trys autobusai. Todėl paprastai toje vietoje visiškai nėra matomumo, mašinos važiuoja per vidurį. Kai moteris buvo beveik per vidurį gatvės ir krovininis automobilis išlindo iš už autobuso, tada tik jį pamatė. Partrenkimo momentu moteris nebuvo pasiekusi kelio vidurio, kontaktavo su automobilio kairiu priekiniu kampu. Ar buvo tarpas nuo perėjos iki autobuso pasakyti negali. Liudytoja akcentavo, kad žuvusi moteris bėgdama per važiuojamąją dalį žiūrėjo tik į troleibusų pusę. Tik tada, kai visi šaukė, ji atsisuko ir pamatė sunkiasvorį automobilį. Moteris nesustojo, bėgo toliau, norėjo prašokti, bėgdama mojavo rankomis. Negalėjo tiksliai pasakyti, koks buvo atstumas nuo automobilio iki moters, kai ji jį pamatė, gal metras. Kada moteris išgirdo šauksmus nežino, į šauksmus ji nesureagavo. Iš pradžių pamatė tą moterį, o po to jau mašiną. Moteris staigiai iššoko į važiuojamąją dalį, automobilis tuo metu jau važiavo. Kai moteris pradėjo bėgti, ji buvo ant šaligatvio ir iš karto įbėgo į gatvę. Automobilis važiavo per vidurį gatvės ir kliudė moterį jau už perėjos ribų. Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 95).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas Č. M. (Č. M.) parodė, kad įvykio dieną važiavo 19-tu troleibuso maršrutu. Stotyje paėmė keleivius. Apvažiavo ratą, iš kairės pusės stovėjo troleibusas, todėl sustojo jį praleisti. Matė, kad prieš perėją stovėjo sunkiasvoris automobilis „Maz“, per perėją ėjo žmonės. Kai visi praėjo, automobilis pradėjo važiuoti. Iš dešinės buvo stulpas ir medis, baigėsi perėja, matė, kaip automobilis pravažiavo perėją ir pastebėjo, kaip iš už perėjos bėga senutė apie 70 metų. Ji bėgte palindo tam automobiliui po dešiniu kampu. Mašina buvo gana aukšta, o senutės ūgis apie 1,60 cm. Signalizavo, bet mašina nuvažiavo, toliau pavažiavusi ji pasisuko, sustojo į jo pusę ir vairuotojas ženklais klausė, ko iš jo nori, rodė jam, kad po jo mašina yra žmogus. Liudytojas patikslino, kad gale stovėjo autobusai. Sunkiasvorė mašina stovėjo šiek tiek toliau nuo šaligatvio. Vairuotojas buvo pravažiavęs sankryžą, o moteris išbėgo kažkur nuo tos vietos kur buvo stulpas ir medis, įlėkė po dešiniu mašinos kampu. Po tokios mašinos kampu yra taip vadinama „mirties zona“, kai vairuotojas nieko nemato. Moteris į važiuojamąją dalį įbėgo staigiai, tuo metu žmonės nėjo, o automobilis jau važiavo. Kai automobilis lietė pėsčiąją kampu, ten užsivyniojo jos rūbai ir mašina pati numetė jos kūną atgal. Kur moteris gulėjo pasakyti negali, nes patyrė stresą. Moteris, tikriausiai, skubėjo į troleibusą, buvo prasisegusi paltą, ji net nežiūrėjo, ar važiuoja mašinos. Daugiau žmonių nebuvo, nesimatė, tik ji vienintelė atsirado. Močiutė bėgo ir žiūrėjo kažkur tolyn, nežiūrėjo nei į kairę, nei į dešinę. Bėgo greitai, tiesiai, kur troleibusai. Nieko nešaukė, rankų nekėlė, tik paltą buvo prasisegusi ir bėgo tiesiai už perėjos. Liudytojas pažymėjo, kad moters įžengimo į važiuojamąją dalį momentu krovininis automobilis jau judėjo ir priekinė automobilio dalis jau buvo 2-3 metrai už perėjos, kabina jau buvo pravažiavusi perėją, tuo metu galinė sunkiasvorio automobilio dalis buvo jau beveik pravažiavusi perėją. Jeigu močiutė būtų pastebėjusi mašiną, tai būtų sustojusi, tačiau jokios močiutės reakcijos nebuvo. Liudytojas paaiškino, kad pats įvykio metu stovėjo maždaug 20 m atstumu prieš gatvę. Toje vietoje yra viena eismo juosta. Krovininį automobilį matė iš priekio. Matė, kaip močiutė žengė į važiuojamąją dalį. Kai pirmą kartą ją pamatė, ji baiginėjo perbėgti stulpą, medį ir pamatė ją ant šaligatvio krašto, suprato, kad ji ne ten bėga. Tiksliai negali pasakyti, kiek važiuojamosios dalies močiutė buvo prabėgusi – galbūt metrą ar pusantro.

Panašius parodymus liudytojas Č. M. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas buvo parodęs, kad, kaip jam atrodo, krovininiam automobiliui pravažiavus pėsčiųjų perėją ir dar keleto metrų atstumą, jis staiga pamatė automobiliui iš dešinės pusės per važiuojamąją dalį bėgančią pėsčiąją. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas teigė, kad, kai pirmą kartą ją pamatė, pastaroji jau buvo važiuojamojoje dalyje, arčiau automobilio priekinio dešinio kampo. Nematė kaip pėsčioji prieš tai šaligatviu priėjo važiuojamą dalį ir kaip į ją įžengė. Kaip jam pasirodė, pėsčioji per kelią bėgo kelių metrų atstumu už perėjos. Be to, pėsčioji bėgo prieš pat važiuojančio krovinio automobilio priekinę dalį. Ji buvo gal 20 cm. atstumu nuo krovinio automobilio priekinės dalies. Viskas įvyko labai staiga. Krovininis automobilis priekiniu bamperiu, arčiau jo dešiniojo kampo, kliudė pėsčiąją. Smūgis jai teko į kairį šoną. Nuo smūgio pėsčioji nugriuvo ant kelio ir palindo po priekiniu važiuojančio automobilio tiltu. Matė, kad po automobilio dugnu pėsčioji buvo kelis kartus apversta. Krovininis automobilis tęsė važiavimą ir, kaip jam pasirodė, galiniu kairiuoju ratu pervažiavo pėsčiąją (t. 1, b. l. 78-80).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas M. B. parodė, kad, važiavo paskui sunkvežimį kai jo vairuotojas sustojo prie perėjos, pats sustojo už to sunkvežimio. Ten yra platesnis kelias, todėl sustojo beveik centre važiuojamosios juostos. Perėjos nematė, kadangi prieš jį sustojusi sunkiasvorė mašina buvo didelė. Jo važiavimo kryptimi buvo viena eismo juosta, tačiau pagal plotį kartais ten sustoja ir dvi mašinos. Jam iš dešinės ir kairės stovėjo mašinos. Sunkiasvorės mašinos vairuotojas sustojo prie perėjos, praleido žmones ir, praleidęs visus, pradėjo važiuoti, nebuvo piktybiško lėkimo. Pats pirmą kartą pamatė pėsčiąją iškrentančią iš po sunkiasvorės mašinos ratų, t. y. iš galinio kairės pusės rato. Galinis kairės pusės ratas su pėsčiąja, atrodo, buvo už perėjos, tiksliai neužfiksavo. Sunkiasvorės mašinos vairuotojas nuvažiavo, nematė tos moters, tada pradėjo mirksėti jam šviesomis, jis sustojo. Liudytojas pažymėjo, kad kaip pėsčioji įėjo į perėją jis nematė, tik pagal žymes ant automobilio suprato, kad moteris iš dešinės pusės įėjo į gatvę.

Ikiteisminio tyrimo metu apkalstas liudytojas M. B. taip pat teigė nematęs paties partrenkimo momento kadangi vaizdą užstojo krovininis automobilis. Liudytojas buvo nurodęs, jog krovininis automobilis po sustojimo pradėjo važiuoti „ne palengva“, o staigiai, kaip ir prieš tai buvo stabdomas. Kai krovininis automobilis pravažiavo pėsčiųjų perėjos ribas, pamatė šio automobilio priekiniu kairiuoju ratu pervažiuojamą žmogų. Pėsčiąjį pamatė pirmą kartą, todėl negali nurodyti jokių aplinkybių, esant kurioms pastarasis atsirado važiuojamojoje dalyje. Nors pėsčiojo partrenkimo momento nematė, jis padarė išvadą, kad pastarasis buvo partrenktas automobilio priekiniu kairiuoju kampu. Po to krovininis automobilis pėsčiąjį pervažiavo ir galiniais kairės pusės ratais. Pėsčiasis buvo pervažiuotas per šlaunis ir pilvą. Pervažiuotam pėsčiajam išlindus iš po galinių automobilio ratų, krovininis automobilis nuvažiavo toliau į žiedinę sankryžą. Tuo metu jis pats vairuojamu automobiliu dar nebuvo pradėjęs važiuoti. Supratęs, kad krovininio automobilio vairuotojas net nepastebėjo pervažiavęs pėsčiąjį, jis, siekdamas atkreipti pastarojo dėmesį, nuspaudė garso signalą ir pradėjo mirksėti žibintų šviesomis. Nubėgęs prie pervažiuoto pėsčiojo pamatė, kad moters mirusi. Netrukus iš toliau sustojusio krovininio automobilio išlipo vairuotojas, kuris taip pat priėjo prie pėsčiosios. Vairuotojas buvo pasimetęs (t . 1, b. l. 82-84).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja R. J. parodė, kad ryte su vaiku važiavo į polikliniką, atvažiavo autobusu, išlipo Geležinkelio gatvėje prie „McDonalds“. Išlipę iš autobuso perėjo į kitą gatvės pusę, už jų jau nieko nebuvo. Mašinos jau buvo pajudėjusios ir išgirdo, kaip kažkas rėkia. Išgirdusi triukšmą, staigiai atsisuko ir pamatė, kaip po automobilio ratais vartosi kūnas. Mašina buvo didelė, sunki, tikriausiai, užkabino iš priekio. Tuo metu jie su vaiku jau buvo perėję kelią, buvo paskutiniai. Nesupranta, iš kur ta moteris atsirado, nematė, kaip ji išbėgo, greičiausiai nuo autobusų pusės, kurie stovėjo beveik prie pat perėjos. Liudytoja nurodė, kad pereidama kelią matė stovintį krovininį automobilį, jis stovėjo, maždaug, per lengvojo automobilio korpusą nuo perėjos, ne prie pat šaligatvio. Nurodė, kad toje vietoje jokia mašina negali privažiuoti, nes visada stovi autobusai, o kelias labai siauras. Matė, kaip krovininis automobilis važiavo per perėją, priekinė automobilio dalis buvo įpusėjusi perėją, bet dar nepravažiavusi į žiedo pusę. Ant kelio nieko nebuvo. Matė, kai pėsčioji buvo lygiai su medžiu, per puse korpuso mašinos. Mano, kad vairuotojas net nepajautė, nematė. Pati ėjo per perėją maždaug metro atstumu nuo autobuso, ėjo maždaug per vidurį perėjos. Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 88-90).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja B. Š. parodė, kad ėjo per perėją nuo „McDonalds“ link geležinkelio stoties. Buvo srautas žmonių, ėjusių per perėją, pati ji buvo paskutinė. Kai ėjo per gatvę visos mašinos stovėjo. Buvo beveik ant šaligatvio, kai išgirdo moters balsą, atsisuko ir pamatė, kaip verčiasi kūnas ir jį galiniais ratais pervažiuoja. Moterį pamatė, galbūt, šiek tiek už perėjos. Kai atsisuko pažiūrėti, mašina jau judėjo. Negali pasakyti, ar mašinos buvo užvažiavusios ant perėjos krašto. Nežiūrėjo, kokie automobiliai stovėjo, kažkas didelis stovėjo - autobusas ar sunkvežimis - nežino. Kai tik sušaukė žmogus, tada atkreipė dėmesį. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja davė analogiškus parodymus (t. 1, b. l. 86).

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio Artūro Saladžiaus tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2015 m. gruodžio 2 d., apie 13.35 val. iš VPK OVS buvo gautas pranešimas, jog Geležinkelio g. 16, Vilniuje, įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis partrenkė pėsčiąją. Atvykus nurodytu adresu, pastebėjo automobilį „Maz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vairuotojas V. K. paaiškino, kad važiavo Geležinkelio g. link Švitrigailos g. Prie geležinkelio stoties sustojo praleisti pėsčiųjų, praleidęs pradėjo važiuoti toliau, tačiau pavažiavęs išgirdo automobilio signalo garsą, sustojo ir pamatė, kad šalia pėsčiųjų perėjos guli moters kūnas be gyvybės ženklų. Atvažiavusi Greitosios medicinos pagalbos (GMP 0892) brigada nustatė S. A. mirties faktą. Krovininio automobilio vairuotojas negalėjo paaiškinti, kaip moteris atsidūrė po jo automobilio ratais, taip pat negalėjo nurodyti, kur ją partrenkė. Minėtą eismo įvykį matė liudytojai, kurie paaiškino, kad tuo metu, kai automobilis jau buvo praleidęs pėsčiuosius ir pajudėjęs, staiga į pėsčiųjų perėją išbėgo moteris. Įvykį matė V. I. ir M. B. (t. 1, b. l. 5).

Eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykis kilo Vilniuje, Geležinkelio gatvės važiuojamojoje dalyje, ties Geležinkelio gatvės pastatu Nr. 2, apie 3,2 m atstumu prieš sankirtą su žiedine Geležinkelio- Stoties gatvių sankryža esančioje 4 m pločio kelio ženklais ir horizontaliu kelio ženklinimu pažymėtoje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje. Bendras gatvės važiuojamosios dalies plotis šioje atkarpoje 10,2 m. Kelio danga – grindinys. Abejose kelio pusėse yra šaligatviai. Eismo įvykio metu žuvusios pėsčiosios S. A. kūnas gulėjo žiedinėje Geležinkelio-Stoties gatvių sankryžoje. Kelio ilgio atžvilgiu kūnas gulėjo apie 0,5-1,2 m atstumu už sankirtos su Geležinkelio gatvės važiuojamąja dalimi, tuo pačiu – apie 3,7-4,4 m atstumu už perėjos tolimesnės ribos (žiūrint nuo Liepkalnio g. pusės link žiedinės sankryžos, t. y. nustatyta V. K. važiavimo kryptimi Geležinkelio gatve). Kelio pločio atžvilgiu, kūnas gulėjo apie 1,9 m atstumu nuo Geležinkelio gatvės važiuojamosios dalies dešiniojo krašto išvestinės žiedinėje sankryžoje (žiūrint nuo Liepkalnio g. pusės link žiedinės sankryžos). V. K. eismo įvykio metu vairuotas automobilis „MAZ 5551“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), po įvykio stovėjo žiedinėje sankryžoje, tarpe tarp Geležinkelio ir Stoties gatvių, apie 28,9 m atstumu už sankirtos su Geležinkelio gatvės važiuojamąja dalimi, tuo pačiu – apie 32,1 m atstumu už perėjos tolimesnės ribos (žiūrint nuo Liepkalnio g. pusės link žiedinės sankryžos). Automobilis priekine dalimi buvo nukreiptas eismo kryptimi link sankirtos su Stoties gatve (t. 1, b. l. 8-17).

Transporto priemonės apžiūros metu buvo nustatyta, kad automobilis „MAZ 5551“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (savininkas J. L.; techninė apžiūra atlikta, išvada – transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, galioja nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2016 m. birželio 2 d.; civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draustas ADB „Gjensidige“, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadintas nebuvo. Ant automobilio priekinio kairės pusės rato ir galinio (vidinio) kairės pusės rato buvo rasta, tikėtina, kraujo žymių (t. 1, b. l. 18-25).

2015 m. gruodžio 12 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad ant Geležinkelio g. važiuojamosios dalies skersai važiuojamajai daliai ant pilvo guli moters lavonas, galva nukreipta į dešinį šaligatvį, žiūrint nuo Seinų g. pusės, o kojos į kairį šaligatvį. Galva yra 1,90 m atstumu nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, žiūrint nuo Seinų g. pusės ir 0,50 m atstumu nuo žiedinės sankryžos pradžios išvestos tiesiosios, o kojos – 1,20 m atstumu nuo žiedinės sankryžos pradžios išvestos tiesiosios. Mūvi rudais auliniais batais, juodos spalvos kelnėmis, kurios suplėšytos ir matosi sutraiškyta dešinė koja. Mūvi pilkos spalvos sijonu, kuris taip pat suplyšęs. Vilki baltos spalvos megztiniu, melsva striuke su gaubtuvu, dešinė ranka sulenkta ir pakišta po galva, kairė ranka užsukta už nugaros (t. 1, b. l. 27-29).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1658/2015(01) specialistas konstatavo, kad S. A. mirė nuo kūno sumušimo, kuris komplikavosi nukraujavimu, šoku, ūmiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu. Be kitų sužalojimų, S. A. lavone buvo nustatyti sekantys sužalojimai: nosikaulio lūžis; viršutinio žandikaulio dešinės pusės kūno lūžis; krūtinkaulio kūno lūžis; daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai; juosmeninių slankstelių kūnų lūžiai su nugaros smegenų pažeidimu; krūtininių ir juosmeninių slankstelių keterinių ataugų lūžiai; daugybiniai dubens kaulų lūžiai; kairės mentės lūžis; kairio šlaunikaulio kaklo lūžis; šeivikaulių kūnų lūžiai; širdiplėvės, diafragmos, pilvaplėvės, kepenų ir šlapimo pūslės plyšimai. Remiantis S. A. kūne nustatytų sužalojimų makromarfologiniu vaizdu, jų lokalizacija ir pateiktomis įvykio aplinkybėmis buvo nustatyta, kad labiausiai tikėtina, jog sužalojimai padaryti eismo įvykio metu, S. A. partrenkus automobiliui, kai pirminis kontaktas su automobiliu buvo iš kairės pusės nukentėjusiosios atžvilgiu į kojas jai esant vertikalioje padėtyje. Išvadoje nurodyta, kad ligos, kuriomis sirgo S. A. jos mirčiai įtakos neturėjo. S. A. lavono kraujyje etilo alkoholio nerasta (t. 1, b. l. 33-41).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. T-A 9666/15(01) nurodyta, kad V. K. kraujyje, paimtame 2015 m. gruodžio 2 d. 15.10 val., etilo alkoholio nerasta (t. 1, b. l. 123). Iš esmės analogiškos aplinkybės yra užfiksuotos ir medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 2095 (t. 1, b. l. 130).

Ikiteisminio tyrimo metu prie bylos medžiagos buvo prijungti ir teismo posėdyje peržiūrėti AB „Lietuvos geležinkeliai“ filmavimo kameromis, įrengtomis ant Geležinkelio gatvės pastato Nr. 2 (esančio kitoje Geležinkelio g. pusėje nei į gatvės važiuojamąją dalį įžengė pėsčioji) ir jo artimoje aplinkoje, užfiksuotų vaizdų su dalimi įvykio aplinkybių įrašai (viso laikmenoje įrašyti 8 vaizdo įrašai – failai, kurių pavadinimai „2015-12-02 13-26-49-044“, „G2-4 CH08 2015-12-02 13-28-12“, „C20151202.13.2655-20151202.134156.avi“, „C20151202.132513-20151202.134013avi“, „Export 20151207 102207“, „2017-12-02-13-26-00-138“, „G2-1 CH03 2015-12-02 13-27-54“, „G2-2 CH12 2015-12-02 13-28-45). Informatyviausi iš jų buvo įrašyti failuose pavadinimais „2015-12-02 13-26-49-044“, „C20151202.13.2655-20151202.134156.avi“ ir „G2-4 CH08 2015-12-02 13-28-12“, kuris buvo analizuojamas eismo įvykio tyrimą atlikusio specialisto.

Vaizdo įrašuose (failai pavadinimu „G2-4 CH08 2015-12-02 13-28-12“ ir „C20151202.13.2655-20151202.134156.avi“) užfiksuotas iš esmės tas pats vaizdas kitoje Geležinkelio gatvės pusėje nei į gatvės važiuojamąją dalį įžengė pėsčioji esančiomis filmavimo kameromis. Kelio ilgio atžvilgiu, kameros įrengtos prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir prieš vietą, kur prieš įvykį prieš perėją buvo sustojęs kaltinamojo V. K. vairuotas automobilis „MAZ 5551“ (žiūrint V. K. važiavimo kryptimi Geležinkelio g. link pėsčiųjų perėjos ir žiedinės sankryžos). Įrašuose užfiksuota kaip Geležinkelio gatve prie prieš žiedinę sankryžą įrengtos pėsčiųjų perėjos pakankamai greitai artėjo krovininis automobilis. Tuo metu nuo dešiniojo šaligatvio, žiūrint automobilio važiavimo kryptimi, į važiuojamą dalį įžengė pėstieji, kurie perėja ėjo į kitą gatvės pusę. Krovininis automobilis pilnai sustojo prieš perėją ir pėstieji vairuotojui iš dešinės pusės ėjo per perėją. Tuo metu pro stovinčio automobilio apatinę dalį matomas nuo automobilio galinio dešinės pusės rato link jo priekinės dalies judantis objektas, kurio vėliau nesimato už priekinio dešinės pusės rato. Tikėtina, kad tai link priekinės automobilio dalies judančios pėsčiosios S. A. kojos. Grupei pėsčiųjų perėja praėjus gatvės eismo pusę, kurioje stovėjo krovininis automobilis, tačiau dar nepraėjus visos važiuojamosios dalies, automobilis pajudėjo važiuodamas į priekį. Iškart po to, pro judančio automobilio apatinę dalį, prieš jo priekinį dešinės pusės ratą vėl matomas iš dešinės pusės į kairę judantis objektas (tikėtina pėsčiosios S. A. kojos). Netrukus, važiuojamojoje dalyje, ties judančio automobilio priekiniu kairiu kampu matoma pėsčioji, kuri automobilio buvo parblokšta prieš priekinį kairės pusės ratą. Tęsdamas važiavimą, krovininis automobilis kairės pusės priekiniais ir galiniais ratais pervažiavo pėsčiosios kūną ir nuvažiavo į už pėsčiųjų perėjos esančią žiedinę sankryžą.

Vaizdo įrašas, kurio failo pavadinimas „2015-12-02 13-26-49-044“, nufilmuotas kitoje Geležinkelio gatvės pusėje nei į gatvės važiuojamąją dalį įžengė pėsčioji esančia filmavimo kamera. Kelio ilgio atžvilgiu, kamera įrengta ties nereguliuojama pėsčiųjų perėja. Perėjos matomumas ribotas dėl didelio atstumo ir perėją iš dalies uždengiančių medžių bei gatvės apšvietimo stulpų. Įraše užfiksuota, kad pėstiesiems (einantiems link kameros) dar nebaigus perėja pereiti važiuojamosios dalies, tačiau jau kirtus eismo pusę, kurioje prieš perėją (iš dešinės pusės) stovėjo krovininis automobilis, automobilis pradėjo važiuoti į priekį. Netrukus po to, prie jo priekinės dalies matomas vienas pėsčiasis (kaip galima spręsti iš prieš tai aptarto vaizdo įrašo, tai pėsčioji S. A.), kuris dideliais žingsniais juda visai šalia į perėją įvažiuojančio krovininio automobilio priekinės dalies. Tiek automobilis, tiek pėsčioji juda į tą pačią (kairę) pusę. Iš pėsčiosios judėjimo trajektorijos matyti, kad ji prieš automobilį kelią galėjo kirsti įstrižai – iš kairės pusės į dešinę (žiūrint jos judėjimo kryptimi). Kaip krovininis automobilis partrenkia pėsčiąją, įraše neužfiksuota (t. 1, b. l. 97, 98-100).

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas eismo įvykio tyrimas, kurio metu, įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, vaizdo įrašą, pavadinimu „G2-4 CH08 2015-12-02 13-28-12“, bei tyrėjo pateiktas spalvotas eismo įvykio vietos nuotraukas, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas pateikė 2016 m. rugpjūčio 22 d. išvadą Nr. 11-1342(16). Išvadoje nurodyta tokia eismo įvykio eiga: automobilis „MAZ 5551“, kurį vairavo V. K., važiavo Geležinkelio gatve nuo Seinų gatvės ir ties Geležinkelio gatvės pastatu Nr. 2 esančia nereguliuojama pėsčiųjų perėja sustojo praleisti pėsčiųjų (laikas 0:00:10,500s). Praėjus būriui pėsčiųjų, automobilis pradėjo judėti į priekį (laikas 0:00:13,500s), o tuo metu dešiniuoju šaligatviu automobilio važiavimo kryptimi judėjo pėsčioji S. A.. Priartėjusi prie priekinės automobilio dalies, pėsčioji įžengė į važiuojamąją dalį (laikas 0:00:13,875s) (tuo metu automobilis važiavo apie 0,375 s. laiko tarpą) ir ja nuėjo ne mažesnį kaip 2,25 m. atstumą. Automobilis „MAZ 5551“ priekine dalimi (tikėtina - priekiniu bamperiu ties viduriu) kliudė ir partrenkė pėsčiąją pėsčiųjų perėjos ribose (laikas 0:00:16.250s). Pėsčiajai S. A. nukritus ant važiuojamosios dalies, automobilis „MAZ 5551“ priekiniu kairės pusės ratu, o po to ir galiniais kairės pusės ratais pervažiavo pėsčiosios kūną. Specialisto išvadoje nurodyta, jog remiantis eismo įvykio vietoje daryta automobilio priekinės dalies fotonuotraukoje užfiksuota purvo nubraukimo žymės vieta, pirminis pėsčiosios kontaktas su automobiliu įvyko ties automobilio priekinės dalies viduriu. Specialistas negalėjo nustatyti automobilio „MAZ 5551“ važiavimo greičio, tačiau pažymėjo, kad V. K. nurodytas 5-10 km/h greitis pėsčiosios partrenkimo metu yra tikėtinas. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad nebuvo galimybės vienareikšmiai nustatyti kurioje vietoje pėsčioji įžengė į važiuojamąją dalį bei kokiu tempu iki partrenkimo ji judėjo. Vertindamas ar susidariusioje eismo situacijoje V. K. turėjo galimybę sustabdyti automobilį ir išvengti pėsčiosios partrenkimo, specialistas pažymėjo, kad prieš pradėdamas judėti per pėsčiųjų perėją, vairuotojas V. K., atsižvelgdamas į savo vairuojamos sunkiasvorės transporto priemonės gabaritus, turėjo nepradėti važiuoti neįsitikinęs, kad kelio važiuojamojoje dalyje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti. Ėmęsis šių veiksmų V. K. būtų turėjęs techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Tuo tarpu saugaus eismo reikalavimų požiūriu pėsčioji S. A. į kitą važiuojamosios dalies pusę privalėjo eiti pėsčiųjų perėja, be to, įžengti į kelio važiuojamąją dalį ji galėjo tik įsitikinusi, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Specialisto išvadoje nurodyta, kad vairuotojo V. K. veiksmai, pasireiškę tuo, kad jis nepraleido kelio važiuojamąja dalimi pėsčiųjų perėja judėjusios pėsčiosios ir ją partrenkė, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą, tačiau to atveju, jeigu pėsčioji S. A. į kelio važiuojamąją dalį įžengė ne pėsčiųjų perėjos ribose ir ėjo įstrižai važiuojamosios dalies, taip sudarydama sunkiai pastebimą kliūtį automobilio vairuotojui, šie jos veiksmai, tikėtina, turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu (t. 1, b. l. 104-110).

Ikiteisminio tyrimo metu siekiant išsiaiškinti didelių gabaritų automobilio „MAZ 5551“ vairuotojo objektyvią galimybę pastebėti tam tikru atstumu nuo automobilio esantį pėsčiąjį (nukentėjusiosios S. A. ūgis – 1,47 m.) buvo atliktas eksperimentas. Eksperimento metu buvo nustatyta, kad iš krovininio automobilio vairuotojo vietos visiškai nėra galimybės pastebėti pėsčiojo, kai pastarasis nuo automobilio priekinės plokštumos yra apie 0,5 m ir mažesniu atstumu (t. 1, b. l. 111-125). Teismas neturi pagrindo išvadai, kad eksperimento atlikimo metu gauti duomenys yra nepatikimi. Eksperimentas buvo atliktas tuo pačiu paros metu, tokiomis pačiomis oro sąlygomis, su ta pačia transporto priemone, atsižvelgiant į nukentėjusiosios ūgį bei įvairią pėsčiosios padėtį transporto priemonės atžvilgiu. Pati eksperimento eiga ir išvados aprašyti eksperimento atlikimo protokole, tuo tarpu fotonuotraukose užfiksuotas vaizdas pagal savo pobūdį net ir negali visiškai atspindėti vairuotojo matymo lauko. Kita vertus, tai nereiškia, kad fotonuotraukose vaizdas buvo užfiksuotas iš netinkamos padėties.

BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, be minėtų objektyviųjų požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Šiuo atveju – ar V. K. padarė kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimus ir, jei taip, ar padaryti pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio, kuriuo metu žuvo S. A., kilimo sąlyga.

Kaip matyti iš BK 281 straipsnio 5 dalies dispozicijos, ši norma yra banketinė, nukreipianti į kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Nagrinėjamu atveju į KET 30 ir 101 punktų pažeidimą.

Kelių eismo taisyklių 30 punktas nustatao, kad „artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių <...> tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti“.

Vaizdo įrašai (failai pavadinimu „G2-4 CH08 2015-12-02 13-28-12“ ir „2015-12-02 13-26-49-044“) patvirtina, kad V. K. vairuojamas automobilis „MAZ 5550“, priartėjęs prie Geležinkelio gatvėje prie prieš žiedinę sankryžą įrengtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, prieš ją sustojo praleisti per pėsčiųjų perėją einančius žmones ir iš vietos pajudėjo, kai jo važiuojamosios kelio juostos dalyje ir priešingoje pusėje – iš kairės į dešinę, perėja einančių pėsčiųjų nebuvo. Tokią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino tiek kaltinamasis V. K., tiek įvykį matę liudytojai V. I. bei Č. M., o taip pat liudytojos R. J. ir B. Š., teigusios, kad jos per pėsčiųjų perėją ėjo paskutinės ir už jų žmonių daugiau nebuvo. Nurodyti įrodymai patvirtina, kad kai V. K. vėl pradėjo važiuoti, nei jo važiavimo krypties eismo juostoje, nei priešingos pusės važiavimo juostoje į pėsčiųjų perėją įžengusių žmonių nebuvo. Priešinga eismo juosta judėjo asmenys, baigiantys pereiti važiuojamąją dalį. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad kaltinamasis Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimo praleisti į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį nepažeidė.

Kelių eismo taisyklių 101 punktas reglamentuoja, kad „prieš pradėdamas važiuoti, <...> vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams“.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog V. K. matė ar būdamas pakankamai atsargus ir dėmesingas galėjo bei turėjo pastebėti jo vairuojamo automobilio kelyje atsiradusią nukentėjusiąją. Iš V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje, matyti, kad jis nenumatė, jog gali partrenkti S. A.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje V. K. tvirtino, kad prieš pajudėdamas iš vietos apsidairė, pažiūrėjo į kairę ir į dešinę jo važiuojamosios kelio dalies puses, tačiau nei prieš pajudėdamas iš vietos, nei važiuodamas per perėją, nukentėjusiosios nematė. Nurodyti kaltinamojo parodymai nėra paneigti byloje esančiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Teismo vertinimu, V. K. veiksmai – apsidairymas į šalis, nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankami įsitikti važiavimo saugumu. Tai, kad V. K. prieš važiuodamas nepasižiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlius, eismo įvykiui įtakos neturėjo, kadangi byloje nustatyta, jog pėsčioji į važiuojamąją dalį įžengė automobiliui jau pajudėjus iš vietos, todėl prieš pajudėdamas kaltinamasis bet kuriuo atveju neturėjo galimybės nuspėti tokių nukentėjusiosios veiksmų. Pagal civilio atsakovo J. L. į bylą pateiktus „MAZ 5551“ matmenis (t. 1, b. l. 192) matyti, kad priekinis automobilio bamperis nuo žemės iki priekinio stiklo pradžios yra 194 cm aukščio, tuo tarpu S. A. ūgis – 147 cm. Ikiteisminiame tyrime atlikto eksperimento metu trečiuoju bandymu nustatyta, kad krovininiam automobiliui stovint 0,5 m atstumu nuo jam artimesnio pėsčiųjų perėjos krašto ir 1,70 m atstumu nuo žiedinės sankryžos važiavimo kryptimi esančio dešinio kelkraščio, o nukentėjusiajai nuo kelkraščio nužengus 0,5 m atstumą (vieną žingsnį) ties artimuoju automobiliui pėsčiųjų perėjos žymėjimo kraštu, iš vairuotojo vietos nukentėjusiosios pamatyti nėra galimybės (t. 1, b. l. 111-125). V. K. parodė, kad nuo dešiniojo kelkraščio stovėjo 1-1,5 m atstumu, todėl darytina išvada, kad esant sąlygoms, artimoms eksperimento trečiajam bandymui, V. K. neturėjo galimybės pamatyti į važiuojamąją dalį iš automobilio dešinės pusės įžengusios S. A.. To paties eksperimento metu konstatuota, kad tuo atveju, kai pėsčioji nuo krovininio automobilio priekinės dalies yra nutolusi 0,5 m atstumu, iš vairuotojo sėdimos vietos jos nesimato visiškai. Nei iš specialisto išvados, nei iš kitų byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kokiu tiksliai atstumu nukentėjusioji judėjo priešais važiuojančią transporto priemonę. Nors liudytoja V. I. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusioji bėgo palei pat priekinę automobilio dalį, teismo posėdyje teigė, jog dėl situacijos netikėtumo negali tiksliai įvardinti atstumo tarp nukentėjusiosios ir automobilio, galėjo būti ir metro atstumas. Č. M. parodė, kad nukentėjusioji nuo automobilio priekinės dalies bėgo 20 cm atstumu. Teismo vertinimu, atstumo (ypač tarp judančių objektų) suvokimas yra labai subjektyvus, todėl dėl jo galima suklysti dėl objektyvių priežasčių, juo labiau, kad Č. M. įvykį stebėjo iš priekio ir jam nustatyti atstumą buvo dar sudėtingiau. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nurodyti liudytojai negalėjo tiksliai įvertinti atstumo, todėl šiais liudytojų parodymais teismas nesivadovauja. Teismas taip pat nesivadovauja liudytojo M. B. parodymais, kadangi jis įvykio aplinkybių nematė, vaizdą jam užstojo priešais stovėjęs automobilis „MAZ 5551“. Teismo posėdyje apklausta specialistė L. L. paaiškino, kad ekspertinio tyrimo metu nėra galimybių nustatyti tikslų nukentėjusiosios judėjimo greitį ar jos judėjimo trajektoriją, vadinasi, byloje nėra galimybių išsiaiškinti ir tikslų nukentėjusiosios judėjimo atstumą nuo važiuojančio automobilio priekinės dalies, o tuo pačiu vienareikšmiškai spręsti apie kaltinamojo galimybę pastebėti nukentėjusiąją. Kita vertus, nukentėjusiosios įžengimo į važiuojamąją dalį bei judėjimo ja aplinkybes iš esmės patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Vaizdo įrašai (failai pavadinimu „G2-4 CH08 2015-12-02 13-28-12“ ir „2015-12-02 13-26-49-044“) bei specialisto išvada patvirtina, kad S. A. į gatvės važiuojamąją dalį įžengė po to, kai automobilis „MAZ 5551” jau buvo pradėjęs važiuoti – praėjus 0,375 sekundės. Iš specialisto išvados 5 pav. raudona linija pavaizduotos pėsčiųjų perėjos ribos ir rodykle nurodytos pėsčiosios įžengimo į važiuojamąją dalį vietos matyti, jog pėsčioji į važiuojamąją dalį įžengė priešais pėsčiųjų perėjos dešinį kraštą jos judėjimo krypties atžvilgiu. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nuo nukentėjusiosios įžengimo į važiuojamąją dalį iki jos partrenkimo momento, automobilis nuvažiavo ne mažesnį kaip 3,3 m atstumą, tuo tarpu S. A. nuo nužengimo nuo šaligatvio vietos iki jos nubloškimo vietos įveikė ne mažesnį kaip 2,25 m atstumą kelio pločio atžvilgiu. Ir nors teismo posėdyje apklausta specialistė L. L. nurodė, kad nustatyti nukentėjusiosios judėjimo trajektoriją, nesant objektyvių duomenų (žymių ant šaligatvio ir važiuojamojoje dalyje), nėra galimybės, įvertinus aukščiau nurodytus duomenis apie „MAZ 5551” ir S. A. įveiktus atstumus, specialisto išvados 5 pav. pažymėtą S. A. nulipimo nuo šaligatvio vietą ir 6 pav. pažymėtą jos partrenkimo vietą pėsčiųjų perėjos ribose, akivaizdu, kad nukentėjusioji judėjo įstrižai važiuojamosios dalies atžvilgiu.

Tokią išvadą iš esmės patvirtina ir vaizdo įrašas (failas pavadinimu „2015-12-02 13-26-49-044“), kuriame užfiksuotas pėsčiosios judėjimas važiuojamąja dalimi – įstrižai važiuojamosios dalies, iš kairės pusės į dešinę (žiūrint jos judėjimo kryptimi). Iš nurodyto įrašo matyti, kad pėsčioji juda pakankamai greitai, dideliais žingsniais, visai šalia į priekį važiuojančio „MAZ 5551” priekinio bamperio. Tai, kad nukentėjusioji judėjo greitai ir į važiuojamąją dalį išbėgo priešais V. K. vairuojamą automobilį, patvirtino įvykį matę liudytojai V. I. bei Č. M. (t. 2, b. l. 51-54). Kad nukentėjusiosios sveikata buvo gera ir ji galėjo greitai judėti, bėgti, patvirtino jos sūnus I. A.. Šie liudytojų parodymai atitinka vaizdo įraše (failas pavadinimu „2015-12-02 13-26-49-044“) užfiksuotą vaizdinę informaciją, todėl teismas neturi pagrindo jais nesivadovauti.

Liudytojai V. I. ir Č. M. taip pat parodė, kad nukentėjusioji nuo šaligatvio nulipo už pėsčių perėjos kairiojo krašto žiedinės sankryžos pusėje ir buvo partrenkta automobiliui jau pravažiavus pėsčiųjų perėją. Tokius liudytojų parodymus paneigia vaizdo įrašai (failai pavadinimu „2015-12-02 13-26-49-044“ ir „G2-4 CH08 2015-12-02 13-28-12“) bei specialisto išvados. Iš kurių akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose. Vadinasi, ji negalėjo į važiuojamąją dalį įžengti už kairiojo pėsčiųjų perėjos krašto. Tai rodo, kad liudytojai klydo dėl nukentėjusiosios įžengimo į važiuojamąją dalį ir jos partrenkimo vietos, todėl teismas šia liudytojų V. I. ir Č. M. parodymų dalimi nesivadovauja. Kita vertus, nurodyti prieštaravimai nėra tokio pobūdžio, kad teismas turėtų pagrindą suabejoti iš esmės visais liudytojų V. I. ir Č. M. parodymais bei jų patikimumu. Abu liudytojai patvirtino, kad pėsčioji į važiuojamąją dalį išbėgo staiga, priešais atvažiuojantį krovininį automobilį, nepasižiūrėjusi į jo pusę (kairė pusė pėsčiosios judėjimo kryptimi), nukentėjusiosios išbėgimo į važiuojamąją dalį metu pėsčiųjų perėjoje transporto priemonės važiavimo kryptimi pėsčiųjų nebuvo. Šie liudytojų parodymai tarpusavyje sutampa ir vienas kitam neprieštarauja, juos paneigiančių įrodymų byloje nėra.

Pažymėtina, kad įstatymas numato pareigą važiuojamojoje dalyje imtis atsargumo priemonių kiekvienam eismo dalyviui – ne tik vairuotojams, bet ir pėsčiajam. Pagal KET 42 punktą „į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų <...> perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. <...>. Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms“ (KET 44 punktas).

Šiuo atveju, iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad nukentėjusioji S. A. į važiuojamąją dalį įžengė neįsitikinusi, jog tai daryti yra saugu, t. y. nepasižiūrėjusi, ar nėra artėjančių transporto priemonių, ir akivaizdžiai nesilaikydama saugaus atstumo nuo jų. Be to, ne pėsčiųjų perėjos ribose, tuo metu, kai transporto priemonė jau buvo pajudėjusi. Per važiuojamąją dalį ji ėjo įstrižai, judėdama priešais jau važiuojantį „MAZ 5551“, tokiu būdu sudarydama jam nepastebimą kliūtį kelyje. Byloje nėra galimybės nustatyti tikslios nukentėjusiosios judėjimo trajektorijos bei atstumo „MAZ 5551“ automobilio atžvilgiu ir teismui kyla abejonės ar V. K. yra kaltas dėl S. A. mirties bei ar jis būdamas pakankamai atsargus pagal byloje nustatytas eismo įvykio aplinkybes galėjo bei turėjo jį numatyti ir išvengti kilusių padarinių, tačiau, išnaudojus byloje visas galimybes, šios abejonės nepašalintos, todėl aiškintinos teisiamojo naudai. Nesant įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad kaltinamasis, laikydamasis KET reikalavimų, t. y. būdamas pakankamai atsargus ir dėmesingas, būtų galėjęs pamatyti aukščiau nurodytu būdu prieš pajudėjusį automobilį „MAZ 5551“ į važiuojamąją dalį įžengusią nukentėjusiąją, teismas neturi pagrindo išvadai, kad kaltinamojo V. K. veiksmuose buvo nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, sudėtis. Atsižvelgiant į tai, V. K. išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalimi, tais atvejais, kai kaltinamasis išteisinamas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą. Atsižvelgiant į tai, I. A. civilinis ieškinys dėl 30 000 EUR neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo V. K. jo naudai (t. 1, b. l. 56) paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalis).

AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir advokato A. Juozapavičiaus į bylą pateiktos laikmenos su vaizdo įrašais, esančios vokuose prie bylos viršelio, paliktinos saugoti byloje.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. K. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo I. A. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir advokato Audriaus Juozapavičiaus pateiktas laikmenas su vaizdo įrašais palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.