Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. (toliau – E. T.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžiu E. T. paskirta bausme, skiriant jam galutinę subendrintą 8 (aštuonerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į paskirtą bausmę įskaityta E. T. atliktos bausmės dalis pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nuosprendį.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios A. P. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jos naudai iš E. T. priteisiant 18730 (aštuoniolika tūkstančių septynis šimtus trisdešimt) eurų jai padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Iš E. T. jam teiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų nuspręsta neišieškoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. T. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus dokumentus bei teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis, pagrįstai atmesdamas nuteistojo E. T. pateiktas analizuojamo įvykio versijas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tiek tarpusavyje, tiek ir kitų objektyviai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik nuteistojo apeliaciniame skunde savaip pateikiamomis, tačiau objektyviais bylos duomenimis nepatvirtintomis analizuojamo įvykio versijomis, nėra pagrindo. Nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką neabejotinai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti ir skundžiamame nuosprendyje betarpiškai aptarti įrodymai, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja.

8. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad vertinamo nusikaltimo padarymo metu E. T. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Patikrinus mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusikaltimo padarymo dieną buvo skambinta nukentėjusiajai A. P., išklotines, nustatyta, kad šis telefono numeris buvo pradėtas naudoti 2019 m. liepos 27 d. ir buvo naudojamas iki 2019 m. liepos 30 d., t. y. iš esmės tik nusikaltimo padarymo metu. Telefono veikimo zona yra (duomenys neskelbtini) pataisos namų teritorija (celės (duomenys neskelbtini)). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. T. neneigė pataisos įstaigoje naudojęsis mobilaus ryšio telefonu, paaiškindamas, kad būryje būna vienas telefonas ir visi juo naudojasi, savo telefono numerio nepamenantis, nes jie dažnai keisdavosi, būdavo, išnešdavo telefoną, o jis vėl įsigydavo naują. Tai, kad E. T. pataisos įstaigoje turėjo mobilaus ryšio telefoną ir juo aktyviai naudojosi, patvirtina ir jo susirašinėjimai su savo sutuoktine S. T. (2 t., b. l. 166-180). Jų susirašinėjimas vyko intensyviai, todėl pagrindo manyti, kad pataisos įstaigoje nuteistieji būryje naudojosi tik vienu mobilaus ryšio telefonu, kaip kad nurodė E. T., nėra pagrindo. Juo labiau, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme, be šios aplinkybės E. T. patvirtino turėjęs ir savo asmeninį mobilaus ryšio telefoną, kurio numerius dažnai keisdavo. Šį faktą tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu betarpiškai patvirtino ir nuteistojo sutuoktinė S. T.. Nors bylos duomenimis nenustatyta, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo skambinta nukentėjusiajai A. P., nusikaltimo padarymo dieną naudojosi būtent E. T., tačiau jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką šis faktas nepaneigia. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajai iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų teritorijos skambino nenustatytas asmuo, kuris, sprendžiant iš byloje surinktų įrodymų visumos, vertinamu atveju veikė kartu su E. T., ką patvirtina tolesnė baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų analizė.

9. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu A. T. sutuoktinė S. T. (iš esmės neneigusi savo kaltės jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme), bylos duomenimis, paimdavusi pinigus iš asmenų, į kurių banko sąskaitas buvo pervedamos iš aptariamos nusikalstamos veikos padarymo gautos piniginės lėšos, kategoriškai patvirtino pinigus paimdavusi ir juos perduodavusi E. T. atsiųstiems asmenims būtent E. T. nurodymu. Pagrindo netikėti S. T. pateikta įvykių versija, nėra. Jos parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo detalūs ir neprieštaringi, sutapo su kitų byloje apklaustų asmenų (perdavusių S. T. į jų banko sąskaitas pervestus pinigus) parodymais bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, kurios patikimumu teisėjų kolegija neabejoja. Nors nuteistasis tvirtina, kad S. T. jį galėjo apkalbėti dėl tarp jų įvykusių skyrybų, tačiau, ši nuteistojo versija neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl atmestina kaip nepagrįsta. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tuo metu, kai S. T. buvo atvežta į policijos komisariatą apklausai (dėl vertinamos nusikalstamos veikos padarymo), ji vis dar artimai bendravo su E. T., su juo susirašinėjo, o susirašinėjimo metu E. T. paprašė nesakyti policijos pareigūnams apie tai, jog jie bendrauja mobilaus ryšio telefonu. (2 t., b. l. 166-180). Be to, 2019 m. rugpjūčio 1 d. ir 2019 m. rugpjūčio 2 d. buvo fiksuojamos S. T. pinigų perlaidos į (duomenys neskelbtini) pataisos namus E. T., kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, kad po vertinamos nusikalstamos veikos padarymo sutuoktiniai vis dar bendravo artimai, todėl S. T. neturėjo pagrindo apkalbėti savo vyrą. Juo labiau, jog ir pats nuteistasis patvirtino, kad dar vykstančių skyrybų metu jis bendravo su S. T., prašydamas jos atsiųsti jam pinigų, o pati S. T., apklausiama teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad su E. T. jie išsiskyrė bendru sutarimu, kas iš esmės paneigia neva neigiamą S. T. požiūrį į savo sutuoktinį po jųdviejų skyrybų.

10. Nesutinkant su S. T. parodymais apeliaciniame skunde teigiama, kas betarpiškai patvirtina ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, kad S. T. serga psichikos liga – paranoidine šizofrenija, dėl ko, jos parodymai, pasak nuteistojo, turėjo būti vertinami kritiškai. Tačiau, su tokiais E. T. teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Vien tai, kad S. T. parodymų davimo metu sirgo paranoidine šizofrenija, nesudaro pagrindo atmesti jos detalius ir neprieštaringus bei objektyviais bylos duomenimis pagrįstus įrodymus. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos teisine doktrina, su asmenimis, turinčiais psichikos sutrikimų, galima atlikti įvairaus pobūdžio procesinius veiksmus – asmens apžiūrą, psichiatrijos ekspertizę, parodymą atpažinti, laikiną sulaikymą, kardomųjų priemonių taikymą, apklausą, akistatą ir pan., jeigu šių veiksmų atlikimui nereikalingos didelės emocinės ir valios pastangos. Uždrausti su tokiu asmeniui atlikti kokius nors procesinius veiksmus tikslinga tik tada, kai asmuo gali sukelti pavojų savo ar kito asmens sveikatai. Svarbu ir tai, kad nepakaltinamumas – tai teisinė kategorija, siejama su nusikalstamos veikos padarymo momentu. Ekspertinė medžiaga patvirtina esamus psichikos sutrikimus (dažniausiai nepakaltinamumo atveju yra konstatuojama psichikos liga, t. y. kad asmuo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo momentu sirgo liga, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti). Tačiau, psichikos ligos eiga gali būti įvairi. Asmens psichikos būklė gali pagerėti, toks asmuo net gali pasveikti. Tokiu atveju negalima atmesti galimybės su psichikos sutrikimų turinčiu asmeniu atlikti ne tik tuos proceso veiksmus, kuriuose tokio asmens vaidmuo yra pasyvus, bet ir tuos, kuriuose – aktyvus. Neabejotina, kad dėl psichikos ligos asmens psichikos gebėjimai gali būti apsunkinti, todėl tokio asmens parodymai privalo būti tikrinami, vertinant juos kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumoje. Iš aptarto seka, kad atmesti psichikos sutrikimą turinčio asmens parodymus kaip visiškai nepatikimus, nėra pagrindo. Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal kurią, psichikos sutrikimą turintis asmuo gali pareikšti norą dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose ir toks jo prašymas turi būti tenkinamas, asmuo privalo būti išklausytas tiesiogiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020). Šių duomenų visumoje atsižvelgiant į tai, kad S. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta dar iki ekspertizės apie jos psichikos būklės atlikimo, o jos apklausa teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, iš esmės buvo būtina (negalima tik išimtiniais atvejais, kurie vertinamoje baudžiamojoje byloje nenustatyti), spręsti, jog S. T. apklausa buvo atlikta pažeidžiant BPK nuostatas ir dėl to jos parodymais negalima vadovautis sprendžiant E. T. kaltės klausimą, nėra pagrindo.

11. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste būtina pažymėti ir tai, kad nuo pat pirmosios S. T. apklausos ikiteisminio tyrimo metu, atliekant su ja procesinio pobūdžio veiksmus, juose dalyvavo ir jai paskirta gynėja advokatė A. N.. Jokių pastabų apie S. T. apklausas ji neturėjo, jų neginčijo, todėl sutikti su jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais apelianto teiginiais, jog ikiteisminio tyrimo metu S. T. atžvilgiu buvo naudojama psichinė prievarta, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, vertinant juos tik kaip pasirinktą E. T. gynybos versija, siekiant paneigti S. T. parodymus, kuriais ji betarpiškai patvirtino, jog pinigus iš asmenų ji paimdavo būtent jo nurodymu. Apklausiama teisminio bylos nagrinėjimo metu S. T., nors ir nenorėjo plačiau pasakoti apie E. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tačiau, perskaičius jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji juos patvirtino visiškai. Šioje vietoje pastebėtina ir tai, kad paklausta apie savo sveikatos būklę, S. T. nors ir nurodė, kad ji yra prasta, tačiau pažymėjo, jog ji kinta, šiuo metu jai pakeisti vaistai, vaistus ji vartoja jau bemaž 15 metų. S. T. pažymėjo, jog E. T. naudojosi jos pažeidžiamumu dėl psichikos sutrikimo, savo sutuoktiniui jokių nebūtų dalykų nėra pasakojusi. Be to, įvertinus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPTK-328/2020 turinį, akivaizdu, kad jokie duomenys apie padidintą S. T. polinkį fantazuoti nenustatyti. Nors ligos paūmėjimo atveju ji girdėdavo balsus bei matydavo haliucinacijas, tačiau, sprendžiant iš ekspertizės išvadoje užfiksuotų duomenų, tiek vaizdinės, tiek garsinės S. T. haliucinacijos buvo labiau susijusios su jos pašiepimu (jai atrodydavo, kad žmonės iš jos šaiposi), bet ne kažkokių nebūtų dalykų pasakojimu, todėl pagrindo manyti, jog ji apkalbėjo E. T., įvertinus aukščiau išdėstytus duomenis, nėra.

12. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog vertinamu atveju nebuvo nustatytas jo bendravimas su nukentėjusiąją bei liudytojais, išgryninusiais jiems pervestus pinigus, tačiau vien tik šis faktas, įvertinus tiek aukščiau išdėstytų, tiek ir skundžiamame nuosprendyje nuosekliai aptartų įrodymų visumą, nesudaro pagrindo išteisinti E. T.. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad vertinamo nusikaltimo padaryme dalyvavo dar bent vienas nenustatytas asmuo, kuris galėjo tiek skambinti nukentėjusiajai, tiek ir bendrauti su liudytojais. Svarbu ir tai, kad įvertinus liudytojų I. D., R. K., V. G., M. M. ir A. B. parodymų visumą, akivaizdu, kad visi šie asmenys „Messenger“ programėlės pagalba bendravo su asmeniu, save pasivadinusiu M. S.. I. D. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad ji su save prisistatančiu M. S. yra bendravusi ir telefonu. Taip pat patvirtino, jog E. T. balsas yra panašus į M. S.. Svarbu ir tai, kad pagal liudytojos I. D. parodymus, su ja susitikusi moteris ir iš jos paėmusi pinigus (bylos duomenimis, tai buvo S. T.) jai atėjusi paaiškino, jog ji nuo Mariaus, kas betarpiškai patvirtina ne tik E. T. dalyvavimą komentuojamos nusikalstamos veikos padaryme („Messenger“ programėlėje su visais liudytojais bendravo asmuo, pasivadinęs M. S., ką E. T. žinojo ir šią informaciją perdavė S. T., turėjusiai susitikti su liudytojais ir paimti iš jų nusikalstamu būdu gautus pinigus), bet ir S. T. parodymus, jog visus neteisėtus veiksmus ji atliko E. T. nurodymu.

13. Apeliaciniame skunde akcentuojami ir tam tikri procesiniai pažeidimai, nuteistojo teigimu, padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, dėl kurių pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo. Tačiau, ir šioje vietoje teisėjų kolegija jokių teisinių klaidų neįžvelgia. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad nors liudytoja I. D. atpažino S. T. iš nuotraukų, tačiau atpažinimas pagal fotonuotraukas buvo atliekamas pažeidžiant BPK nuostatas, konkrečiai nekonkretizuojant, kas buvo pažeista. Tuo tarpu, kaip numatyta BPK 191 straipsnio 1 dalyje, apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Pagal BPK 192 straipsnio 6 dalį, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką; ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis; pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek I. D., tiek M. M. iš jiems pateiktų fotonuotraukų atpažino S. T., kaip asmenį, kuriam jie, M. S. nurodymu, perdavė pinigus. Svarbu tai, kad šie procesiniai veiksmai tiek su M. M., tiek ir su I. D. buvo atlikti jau gavus eksperto išvadas apie S. T. psichinę būklę bei jos negalėjimą dalyvauti ikiteisminio tyrimo metu atliekamuose procesiniuose veiksmuose. Būtent dėl šios priežasties, siekiant apsaugoti psichikos sutrikimą turinčio asmens sveikatą, S. T. atpažinimas buvo atliekamas liudytojams pateikiant jos ir kitų asmenų fotonuotraukas. Toks ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimas BPK 191 ir 192 straipsnių nuostatų nepažeidžia.

14. Kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nepagrįstai tik išvardinta byloje esanti medžiaga, tačiau ji išsamiai nebuvo aptarta. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus akivaizdu, jog skundžiamame nuosprendyje, sprendžiant E. T. kaltės klausimą, buvo išsamiai analizuojami byloje surinkti ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvardinti įrodymai, jungiant juos į vientisą grandinę, kuri pirmosios instancijos teismo leido pagrįstai konstatuoti E. T. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Šių įrodymų pagrindu buvo pagrįstai atmesta nuteistojo versija, jog nusikaltimo padaryme jis nedalyvavo, todėl pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, vien tik todėl, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išvardinti byloje surinkti įrodymai, kai to, be kita ko, reikalauja BPK 305 straipsnis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tai BPK nuostatų, priešingai nei teigia nuteistasis, nepažeidžia.

15. Nors apeliaciniu skundu keliamas ir pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas, tačiau ir šie nuteistojo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats E. T. jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, E. T. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme šia teise jis nepasinaudojo. Pažymėtina, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo ar jo gynėjo norų, negali būti laikomas šališkumu.

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl E. T. kaltės ir tėra jo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. T. veiksmuose yra visi būtini BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinio skundo motyvai, kad dėl nagrinėjamo įvykio E. T. nebuvo kaltas, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiosios, liudytojų bei S. T. parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas E. T. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. T. kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

17. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam E. T. skirta bausme, iš esmės teigiant, jog ji yra per griežta. Sprendžiant šį klausimą, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

18. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

19. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl E. T. paskirtų bausmių (tiek už pavienės nusikalstamos veikos padarymą, tiek ir subendrintos bausmės) matyti, kad apylinkės teismas įvertino E. T. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą – vienas sunkus nusikaltimas. Kaip to reikalauja aukščiau aptartos teisės normos, atsižvelgė ir į E. T. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo ne kartą teistas, o skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikaltimą įvykdė būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnis), ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, įvertino ir tai, kad nuteistasis tiek praeityje, tiek ir po skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, nusikalstamas veikas jis daro net atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog nuteistasis nekoreguoja savo elgesio teigiama linkme net ir pataisos įstaigoje, ten toliau daro tiek nusikalstamas veikas, tiek ir administracinius nusižengimus (vartojo psichotropines ir/ar narkotines medžiagas pataisos įstaigoje), o tai neabejotinai neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, jog jo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir ši nusikalstama veika yra nuteistajam būdingo elgesio modelio dalis. Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas E. T. pagrįstai skyrė griežčiausią BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos terminą nustatydamas netgi mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Abejoti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi ar dydžiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius ir tiek E. T., tiek jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis, teisinio pagrindo nėra.

20. Parinkdamas skirtingais nuosprendžiais nuteistajam skirtų bausmių bendrinimo būdą, pirmosios instancijos teismas teisinių klaidų taip pat nepadarė. Bylos duomenimis nustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu E. T. paskirta bausmė buvo subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžiu jam skirta galutine 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, parenkant nuteistajam parankesnį dalinį bausmių bendrinimo būdą ir prie Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžiu jam skirtos bausmės pridėjo tik dalį, t. y. 1 (vienerius) metus, skundžiamu nuosprendžiu E. T. paskirtos bausmės. Motyvai, kodėl buvo pridėta būtent tokia bausmės dalis, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, skundžiamame nuosprendyje taip pat pateikti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad maksimali bausmė, skiriama už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalį, yra 8 (aštuoneri) metai, minimali – 3 (trys) mėnesiai. Įvertinęs antraeilį nuteistojo vaidmenį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, atsižvelgdamas į kitas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, kurios buvo išsamiai aptartos sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės pridėjimas yra pakankamas siekiant tinkamai įgyvendinti bausmės tikslus. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada ir aukščiau aptartus duomenis vertinti kitaip, nesant iš esmės jokių nesutikimo su tokiu apylinkės teismo sprendimu motyvų ir apeliaciniame skunde, nėra nei tiesinio, nei faktinio pagrindo.

21. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.