Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio, Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. (V.) K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. bei 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. - laisvės atėmimas vieneriems metams 6 mėnesiams;

pagal BK 284 str. – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str. 2 d. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas V. K. laikino sulaikymo nuo 2018-05-12 05.09 val. iki 2018-05-13 16.21 val.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d. 2 d. 6, 8 punktais bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. V. K. skirti įpareigojai dalyvauti elgesio pataisos programoje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteisti ir V. P. bei A. B., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad jis su V. P. 2018 m. gegužės 12 d., apie 01.00 val., (duomenys neskelbtini), prie namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, veikdami kartu, įžūliu elgesiu, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. V. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų, tyčia priėjęs iš nugaros prie V. B. sudavė jam ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių rankomis į galvos sritį, po ko, V. B. pargriuvus ant žemės, sudavė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, V. P. spiriant gulinčiam V. B. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių kojomis, tokiu būdu taip bendrais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir V. B. dėl nosies kaulų lūžio padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija, kad jis tyčia atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, neįsigilino į jo konflikto su nukentėjusiuoju priežastis, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Tikinama, kad nuteistojo veiksmai turėtų būti pripažinti kaip būtinojo gintis.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos tinkamai išanalizavęs pagrįstai V. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. bei 138 str. 2 d. 8 p. Esminių BPK pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus nenustatyta. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam nosies kaulo lūžis buvo padarytas V. P. veiksmais, tai yra būtent jai suduodant smūgį, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste ir padaryta pagrįsta išvada, kad V. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmos bei apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis parodė, jog įvykio dieną einant prasilenkė su jaunimo kompanija, kurioje buvo ir nuteistasis V. K., jiems nueinant jis, t. y. nukentėjusysis prajuokintas savo kompanijoje buvusių panelių nusijuokė, po ko iš nuteistojo kompanijos išgirdo kandžią repliką, o vėliau iš nugaros pajuto smūgį į galvos sritį (1 t. 21, 3 t. 53 b. l.). Liudytoja E. Č. nurodė, kad matė kaip K. ir P. spardė gulintį V. B.. Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoja G. K.. Pažymėtina, kad šiuos nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus iš dalies patvirtina ir pats nuteistasis, kuris pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis pirmas pradėjo aktyvius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y jį pastūmė. Po to jie susigrūmė ant žemės, neneigė spyręs ir porą kartų sudavęs nukentėjusiajam į veidą ir šoną (3 t. 53 b. l.). Taip pat šiuos nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus patvirtina ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad akių vokų, abiejų pečių, krūtinės ląstos kairės pusės kraujosruvos, nubrozdinimai alkūnių ar srityje; krūtinės sumušimas, nosies kaulų lūžimas buvo padaryta bukais kietais daiktais, tame tarpe spardant, suduodant kumščiais, kontakto su kūnu metu (1 t. 147 b. l.). Abejoti nukentėjusiojo parodymais apie jo sužalojimo aplinkybes nėra jokio pagrindo, o apeliaciniame skunde keliama versija apie tai, kad nuteistasis tik aktyviais veiksmais gynėsi nuo nukentėjusiojo ir buvo pats sužalotas, nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo daromą išvadą, jog nukentėjusįjį V. B. sužalojo būtent V. K. ir V. P. nuosprendyje nurodomomis aplinkybėmis.

Skunde teigiama, kad pats nukentėjusysis bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad nosies kaulo lūžis jam buvo padarytas V. P. spyriu. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Priešingai nei teigiama skunde, nukentėjusysis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmos bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu negalėjo pasakyti, kurio nuteistojo veiksmai turėjo tiesioginį ryšį su jam kilusiais padariniais, tai yra nosies kaulo lūžiu, kadangi daugiausia smūgių ir buvo suduota į galvą ir kas tai padarė jis nematė. Nukentėjusysis patvirtino, kad paskutinis smūgis į galvą buvo suduotas merginos, tačiau tai buvęs ne vienintelis smūgis į šią kūno vietą ir nei jis nurodė, kad nosis buvo sulaužyta būtent šiuo smūgiu, nei tai nustatyta kitais įrodymais.

Pažymėtina, jog tais atvejais, kai nukentėjusiajam sveikata sutrikdoma dėl padarytų kūno sužalojimų visumos, tai pagal atitinkamus straipsnius atsako visi smurtą panaudoję asmenys. Tačiau, jei sveikatos sutrikdymą sukėlė atskiri kūno sužalojimai, tai už jų padarymą atsako tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo asmens sveikatos sutrikdymo priežastis. Nagrinėjamu atveju nustatyti, kuriuo konkrečiai smūgiu ir kurio nuteistojo veiksmais buvo padarytas nukentėjusiojo nosies kaulo nėra galimybės, todėl tiek V. K., tiek ir V. P. veiksmai V. B. atžvilgiu vertinami kaip bendravykdytojų.

Skunde teigiama, kad V. K. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu turėtų būti traktuojami kaip būtinoji gintis. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri nors formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar jis buvo realus (tikras, o ne asmens įsivaizduojamas) ir akivaizdus, t. y. prasidėjęs ir dar nepasibaigęs, o teisė į būtinąją gintį neišnykusi. Byloje nustatyta, kad įvykio metu viešoje vietoje tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kompanijų įvyko muštynės, kuriose dalyvavo ne tik nukentėjusysis ir nuteistasis, bet ir kiti kartu buvę asmenys. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog muštynėms būdinga tai, jog abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2011). Esant nustatytoms įvykio aplinkybėms daryti išvadą, kad nuteistasis gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi, nėra jokio pagrindo.

Skunde teigiama, jog apeliantas gynėsi nuo nukentėjusiojo smūgių ir taip galėjo suduoti jam smūgius rankomis, tai pat tikinama, jog suduodant šiuos smūgius nebuvo siekiama demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Nagrinėjamoje byloje pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas V. K. atžvilgiu pritaikytas tinkamai, jo veika atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam tikrai nebuvo nukreipti į tai, kad demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Taip nuteistasis neigia turėjęs tikslą pažeisti viešąją tvarką ir rimtį. Pažymėtina, kad BK 284 straipsnio dispozicijoje kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai nenurodomi nei veikos motyvas, nei tikslas, todėl šiame BK straipsnyje aptartos veikos konstatavimui šie požymiai nėra būtini ir neturi reikšmės jos teisiniam vertinimui. Taikant BK 284 straipsnį būtina nustatyti, kad šios normos dispozicijoje nurodyti kaltininko veiksmai yra atlikti viešoje vietoje. Pagal Lietuvos aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika vertinama kaip padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Šioje byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad įvykio vieta – (duomenys neskelbtini), prie namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), taigi vieta, atitinkanti viešosios vietos sąvoką.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. (V.) K. apeliacinį skundą atmesti.