- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-24
- Bylos Nr.
- 1S-26-195/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- J. A.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Šumskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo J. A. advokato gynėjo Andriaus Baranskio skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria J. A. Norvegijos Karalystės Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 3 dalies sankcijomis ir jam paskirta galutinė subendrinta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, ją paskiriant atlikti pataisos namuose Lietuvos Respublikoje, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
J. A. nuteistas Norvegijos Karalystės Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu už Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 162 § pirmojo skirsnio, trečiojo skirsnio pirmojo punkto, penktojo skirsnio ir 60a § pažeidimą ir jam paskirta subendrinta 13 metų laisvės atėmimo bausmė. Iš bausmės išskaičiuota 532 dienos, praleistos laikino įkalinimo įstaigoje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2014 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo ratifikavimo“ (toliau – Susitarimas) 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, persiuntė Ukmergės rajono apylinkės teismui šiuo pagrindu Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktorato (toliau – Direktoratas) prašymą bei dokumentus dėl Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio J. A. pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikoje.
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi Direktorato prašymą tenkino – nuteistajam J. A. A. apygardos teismo paskirtą 13 metų laisvės atėmimo bausmę suderino su BK 260 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ir jam paskyrė šią laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose Lietuvos Respublikoje, į bausmės atlikimo laiką įskaičius laikinajame sulaikyme ir kalinime bausmės atlikimo metu Norvegijos Karalystėje išbūtą laiką, kaip atliktą 644 dienų laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas nenustatė sąlygų, kurioms esant nuosprendžio pripažinimas ir bausmės vykdymas nuteistojo atžvilgiu Lietuvos Respublikoje yra negalimas bei konstatavo, jog šios bylos kontekste nuteistojo nesutikimas dėl bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog vadovaudamasis Susitarimo 7 straipsnio nuostatomis, pripažįsta Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir suderina jį su BK numatytomis bausmėmis taip, kad pritaikyta bausmė nebūtų griežtesnė nei išduodančioje valstybėje paskirta bausmė. Pažymėjo, jog J. A. padaryta nusikalstama veika numatyta Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 162 § pirmojo skirsnio, trečiojo skirsnio pirmojo punkto, penktojo skirsnio ir 60a § pažeidimai, atitinka Lietuvos BK 260 straipsnio 3 dalyje bei BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymius, padarytiems, veikiant organizuotoje grupėje (BK 25 straipsnio 3 dalis). Už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje, remiantis Lietuvos Respublikos nacionaline teise asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų, už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 3 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. Apylinkės teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu patvirtintais narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais metamfetaminas pripažįstamas psichotropine medžiaga pagal „1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos II sąrašą“, o pagal Lietuvos Respublikos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintas narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas nuteistojo J. A. į šalį įvežtas bei laikytas mažiausiai 16,55 kg. metamfetamino ir parduotas arba bandytas parduoti mažiausiai 16 kg metamfetamino sudaro labai didelį šios medžiagos kiekį. Be to, apylinkės teismas, įvertinęs J. A. asmenybę, jo padarytų veikų ypatumus bei remdamasis BK 50 straipsniu, nustatė, kad nuteista jam skirta laisvės atėmimo bausmė Lietuvos Respublikoje atliktina pataisos namuose.
Šalies argumentai
Skundu Vilniaus apygardos teismui nuteistasis nuteistojo J. A. gynėjas Andrius Baranskis prašo netenkinti Lietuvos Respublikos Teisingumo misterijos Tarptautinės teisės departamento teikimo ir nepripažinti Norvegijos Karalystės Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. nuteistas pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo kodekso 162 § pirmojo skirsnio pirmojo punkto, penktojo skirsnio ir 60a§ pažeidimą ir jam paskirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė.
Advokatas savo skunde nurodo, kad vadovaujantis 2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo 2 dalies nuostatomis, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą, vadovaujantis išduodančios valstybės teise. Pažymi, jog tokio sutikimo nereikia, kai Susitariančioji šalis yra valstybė, kurios pilietybės nuteistasis asmuo neturi, tačiau su kuria jį sieja glaudūs ryšiai, kad perdavimas laikomas tinkamu, ir šios susitariančios šalies kompetentinga institucija sutinka su nuosprendžio ir liudijimo perdavimu. Nurodo, kad jei glaudūs nuteistojo asmens ryšiai pagrįsti įprastine gyvenamąja vieta, jis turi būti teisėtai gyvenęs kitoje susitariančioje šalyje bent penkerius metus be pertraukos ir toje valstybėje turi turėti nuolatinę teisę į gyvenamąją vietą.
Advokatas nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad J. A. ryšius su Lietuva patvirtina jo deklaruojama gyvenamoji vieta ir jo pilietybė. Pažymi, kad faktas, jog J. A. yra Lietuvos Respublikos pilietis, neįrodo jo faktinės gyvenamosios vietos Lietuvoje. Advokato teigimu, byloje yra J. A. pareiškimas dėl nesutikimo būti perduotam į Lietuvos Respubliką, kuriame išdėstytos visos aplinkybės ir įrodymai akivaizdžiai patvirtinantys, jog J. A. nuolatos negyvena Lietuvoje jau 13 metų. Nurodo, kad šį faktą patvirtina duomenys: J. A. jau 2005 m. yra įgijęs užsienio valstybės (Jungtinės Karalystės) vairuotojo pažymėjimą. 2013 m. pasibaigus galiojimui, šis pažymėjimas buvo pakeistas naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimu, kas įrodo, jog J. A. nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvos Respublika. Nuteistasis nuo 2005 m. dirbo Jungtinėje Karalystėje ir gaudavo nuolatines pajamas. Nurodo, jog teismui pateikė darbo užmokesčio mokėjimo kvitus 2005-2006 metų laikotarpiu iš kurių matyti, kad jis dirbo Bahman poultry Limited. Pažymi, kad teismui buvo nurodyta, jog dėl seno laikotarpio sunku greitai gauti kitus J. A. darbą užsienyje patvirtinančius dokumentus, teismui buvo pateikti tik pavyzdžiai iš 2005-2006 metais mokėto darbo užmokesčio kvitų. Nurodo, kad nagrinėjant J. A. perdavimo į Lietuvą klausimą – Teisingumo ministerijoje, buvo pateikti visi dokumentai, kurie pridedami su šiuo skundu. Atkreipia teismo dėmesį, kad J. A. turėjo nuolatinį darbą Švedijos Karalystėje, pagal pateiktus algalapius matyti, jog jis 2014 - 2015 metais dirbo pas darbdavį M. F. ir gavo nuolatines pajamas. Nurodo, jog tas faktas, kad J. A. tam tikrais laikotarpiais vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo liudijimą, tik patvirtina aplinkybes, jog jis nuolatinai Lietuvoje negyveno.
Advokato įsitikinimu, teismas nepagrįstai sureikšmino J. A. deklaruotos
gyvenamosios vietos ir turimos pilietybės faktą, kadangi tai prieštarauja ankščiau pateiktiems įrodymams. Nurodo, kad nuteistojo gyvenamosios vietos deklaravimo klausimą sprendė nuteistojo vaikystėje dar jo tėvai, o pastarasis šio fakto neprisiminė ir nevertino.
Advokato teigimu, dėl objektyvių priežasčių - J. A. laisvės atėmimo bausmės atlikimo Norvegijoje, nėra galimybės greitai gauti patvirtinančių dokumentų apie tai, jog J. A. nuo 2004 metų turi nuolatinį leidimą gyventi ir dirbti Anglijoje.
Advokatas kategoriškai nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad neišnykusias sąsajas su Lietuvos Respublika patvirtina tai, kad J. A. nusikalstamą veiką atliko bendrininkų grupėje su asmenimis gyvenančiais Lietuvoje.
Žemesnės instancijos teismas
Advokatas taip pat nesutinka su išvada, jog J. A. taro 2006 ir 2015 metų turėjo darbinių santykių Lietuvoje. Pažymi, jog apylinkės teismas ignoravo faktą, kad minimi darbiniai santykiai Lietuvoje esančios UAB „Euro bonus“ truko 9 mėnesius, tuo tarpu J. A. Lietuvoje negyvena daugiau kaip 13 metų. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad darbinė veikla buvo susijusi su darbu Lietuvoje, o ne užsienyje. Pažymi, kad tokie trumpalaikiai darbiniai santykiai nepaneigia J. A. teiginių, jog jis Lietuvoje negyveno ir nėra susijęs profesiniais ryšiais.
Dėl nuteistojo socialinių ryšių advokatas pažymi, kad nuteistojo santuoka su D. A. nutraukta 2016 metais, todėl mano, kad jo ginamojo nesieja jokie socialiniai ryšiai su šeima ir Lietuva. Nurodo, jog buvusi sutuoktinė kartu su dukra yra išvyksi ir gyvena Jungtinėse Valstijose, todėl nuteistojo perkėlimas atlikti jam paskirtą bausmę į Lietuvą neužtikrintų jo resocializavimosi.
Gynėjo teigimu, teismas visiškai neteisingai vertino nuteistojo nuosavybės įsigijimo aplinkybes. Neatsižvelgė į tai, kad nekilnojamąjį turtą, t.y. butą, esantį Parko g.18-42, Vilniuje, nuteistasis įsigijo ne pirkimo – pardavimo ar kitokios sutarties pagrindu, o paveldėjo pagal įstatymą mirus jo tėvui A. A. Pažymi, jog šios bylos kontekste, tokio nuosavybės teisės įgijimo laikyti argumentu dėl J. A. egzistuojančių ryšių su Lietuvos Respublika negalima.
Advokato manymu, apylinkės teismas neteisingai vertino aplinkybes susijusias su nuteistojo motinos apsigyvenimu Švedijos Karalystėje. Nesutinka su teismo išvada, jog nuteistojo motinos apsisprendimui apsigyventi Švedijoje padarė J. A. sulaikymas. Nurodo, kad nuteistasis šiuo metu neturi nei giminių, nei socialinių ryšių su Lietuva, jo nesieja darbiniai ar profesiniai ryšiai, todėl perkėlus jį bausmės atlikimui į Lietuvą jo teisinė ir socialinė padėtis pablogėtų, jo perkėlimas nesudarytų galimybės pasiekti bausmės tikslų.
Gynėjas atkreipia teismo dėmesį, kad 2017 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi gautą informaciją dėl J. A., vadovaudamasi Susitarimo 4 straipsnio 4 dalimi pateikė Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoriui argumentuotą nuomonę, kad J. A. bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje gali neužtikrinti siekio palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją ir sėkmingai reintegruoti nuteistąjį į visuomenę.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. A. advokato gynėjo Andriaus Baranskio skundas atmetamas.
Įvertinus Vilniaus apygardos teismui pateiktą medžiagą, skundžiamos nutarties turinį bei nuteistojo gynėjo skundo argumentus, laikytina, kad skundžiama Ukmergės rajono apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta ir priimta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio reikalavimų.
Priešingai nei savo skunde nurodo nuteistojo J. A. gynėjas Ukmergės rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio turinį bei byloje esančius duomenis pagrįstai pripažino laisvės atėmimo bausmę kaip būtiną atlikti Lietuvos Respublikoje.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų nėra pagrindų, numatytų Susitarimo 8 straipsnyje, dėl kurių teismas galėtų atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti J. A. paskirtą bausmę. Apylinkės teismas priimdamas sprendimą dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo visiškai pagrįstai, vadovavosi abišale sutartimi, t.y. Susitarimo 7 straipsniu bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365 straipsniu, kuris įpareigoja teismą nuteistajam nustatyti laisvės atėmimo bausmės laiką ir įkalinimo įstaigos rūšį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius. Konstatuotina, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog vadovaujantis Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punktu nuteistojo sutikimas šiuo konkrečiu atveju nėra būtinas.
Nuteistojo J. A. gynėjas nesutinka, kad nuosprendžio vykdymas būtų perduotas Lietuvos Respublikai, gynėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo nuolatinio gyvenamos vietos nustatymo bei darbo funkcijų atlikimo užsienio valstybėse, pastarajam išduotų vairuotojo pažymėjimų, nuteistojo šeimos narių gyvenamos vietos buvimo užsienio valstybėse ir pan., nesudaro pagrindo keisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kadangi visi šie gynėjo skunde nurodyti motyvai yra grindžiami ne Susitarimo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, kuomet vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę.
Nors savo skunde advokatas vadovaudamasis 2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo 2 dalies nuostatomis, nurodo, kad nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą, tačiau ankščiau paminėto Susitarimo preambulėje nurodoma, kad pagal Konvencijos 1997 m. gruodžio 18 d. papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalį, nuteisusiai valstybei prašant, nuosprendį vykdanti valstybė pagal šio straipsnio nuostatas gali sutikti perduoti nuteistąjį be jo sutikimo, kai jo atžvilgiu priimtas nuosprendis.
Advokatas nesutikdamas su apylinkės teismo Susitarimo 6 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytais pagrindais ir priimtu sprendimu pripažinti Norvegijos Karalystės Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir jį vykdyti Lietuvos Respublikoje nurodo, kad J. A. ryšius su Lietuva nepatvirtina jo deklaruojama gyvenamoji vieta ir jo pilietybė. Advokato teigimu, nuteistasis jau 13 metų negyvena Lietuvoje, kurį laiką dirba Jungtinėje Karalystėje bei Švedijos Karalystėje, jo motina gyvena Švedijoje, o buvusi sutuoktinė kartu su dukra Jungtinėse Amerikos Valstijose, kad nuteistojo gyvenamąją vietą už pastarąjį deklaravo dar jo tėvai. Tačiau šiuos advokato argumentus paneigia byloje nustatytos aplinkybės, o būtent: byloje nustatyta, kad J. A. yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo gyvenamoji vieta nuo 1999 m. iki 2017 m. gegužės 15 d. deklaruota Gedimino g. 4-2, Ukmergės m. (t.1., b. l.1), priešingai nei teigia advokatas nuteistajam būnant jau 16 metų amžiaus. Norvegijos Karalystės Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatyta, kad J. A., kaip ir jo bendrininkai T. G. ir S. S., gyvena Lietuvoje, visi yra iš to paties Ukmergės miesto (t.1., b. l. 39-67). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog J. A. 2015 m. sausio 9 d. atvyko į Torpo oro uostą Norvegijoje, o iš Norvegijos į Lietuvą lėktuvu išskrido 2015 m. sausio 12 d. Byloje nustatyta, kad J. A. telefonu su su kitais nusikaltimo bendrininkais, kalbėjo prisijungdamas prie ryšių stočių, esančių Lietuvoje (t.1, b.l.55-56). Be to, nuosprendyje nurodyta, kad 2015 m. lapkričio mėnesį atliekant kratą pas J. A., viename iš jo sandėlių, esančių Lietuvos Respublikoje, buvo rasta metamfetamino gamybos įranga ir sudedamosios medžiagos, ant plastikinių maišelių surasti J. A. pirštų antspaudai, o J. A. sutuoktinės D. A. rankinėje surastas šifruotas lapelis, kuriame iššifravus buvo metamfetamino gamybos receptas (t.1.,b.l.59). Ankščiau nurodytame nuosprendyje taip pat konstatuota, kad J. A. vaidmuo bendrininkų grupėje buvo dominuojantis, telefoninių pokalbių metu pastarasis duodavo nurodymus kitiems bendrininkams (t.1.,b.l.61). Taigi esant šioms nustatytoms aplinkybėms apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstas išvadas, kad nuteistasis iki jo sulaikymo Norvegijos Karalystėje šioje šalyje negyveno, jokių socialinių ryšių ten neturėjo, nusikalstamą veiką vykdė skambindamas nusikaltimų bendrininkams iš Lietuvos Respublikos, nuvažiuodamas į Norvegijos Karalystę bei grįždamas iš jos į Lietuvą. Bylos duomenys patvirtina, jog nusikaltimų padarymo metu jis ir jo šeima gyveno Lietuvoje, turėjo nekilnojamą turtą, todėl advokato skunde išdėstyti argumentai, kad nuteistasis Lietuvos Respublikoje negyvena jau 13 metų atmestini kaip nepagrįsti.
Be to, Iš 2017 m. gegužės 16 d. Norvegijos Karalystės imigracijos direktorato sprendimo dėl deportacijos matyti, kad nutarta visam laikui deportuoti J. A. iš Norvegijos, todėl užsienietis privalo nedelsiant išvykti iš Norvegijos. Šiame sprendime konstatuota, jog užsienietis J. A. neturi jokios teisės gyventi Norvegijoje, jis taip pat neturi jokio ryšio su Norvegija (b. l. 69-73).
Advokatas savo skunde nurodo, jog Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija 2017 m. spalio 10 d., išnagrinėjusi gautą informaciją dėl J. A., vadovaudamasi Susitarimo 4 straipsnio 4 dalimi pateikė Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoriui argumentuotą nuomonę, kad J. A. bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje gali neužtikrinti siekio palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją ir sėkmingai reintegruoti nuteistąjį į visuomenę. Tačiau pažymėtina, kad išnagrinėjęs šia nuomonę, Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktoratas 2017 m. lapkričio 8 d. raštu informavo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovus, jog Norvegijos pusė savo prašymo neatšauks (t.1., b.l.1-2). Todėl šis advokato pateiktas argumentas nėra aplinkybė, kuri leistų kvestionuoti skundžiamos žemesniojo teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą.
Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dėl anksčiau paminėtų teisės pažeidimų Norvegijos Karalystėje yra iš šios šalies deportuotas, laikytina, kad pastarasis laisvės atėmimo bausmę, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, turi atlikti būtent savo kilmės valstybėje, kaip tai pagrįstai konstatavo Ukmergės rajono apylinkės teismas skundžiama nutartimi.
Atsižvelgiant į visa tai, kas ankščiau išdėstyta, konstatuotina, kad Ukmergės rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai, pripažino Norvegijos Karalystės Agder apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirtą 13 metų laisvės atėmimo bausmę J. A. atžvilgiu ir jį tolimesniam bausmėm vykdymui pasiuntė į Lietuvos Respublikoje esančius pataisos namus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364-365 straipsniais,
nutaria:
nuteistojo J. A. advokato gynėjo Andriaus Baranskio skundą atmesti.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti galioti.
Nutartis neskundžiama.