Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. E. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-658-425/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Karulis“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Seturas“ ieškinį atsakovei D. E. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Trečiasis asmuo byloje bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Karulis“ akcininkas O. K. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškiniu taip pat pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos areštuoti atsakovės – D. E. P. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 170 000 Lt dydžio sumai. Prašymu prašyta laikinąsias apsaugos priemones taikyti konkrečiam nekilnojamajam turtui: žemės sklypui, gyvenamajam namui, kitiems statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini). Atsakovei neturint arba turint nepakankamai nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, prašyta areštuoti lėšas, esančias kredito įstaigose, pavedant turtą ir/ar lėšas surasti bei aprašyti antstoliui. Ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė nagrinėti nepranešus atsakovei, kadangi yra reali galimybė, jog toks pranešimas sutrukdys jų taikymą.

Byloje nenustatyta pagrindų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovas nereiškia piniginio reikalavimo, kurio pagrindu būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nekilnojamojo turto areštas pažeidžia atsakovės teises, sudaro kliūtis disponuoti turtu, jį valdyti ir juo naudotis. Pasirengta gyvenamojo namo statybos ir rekonstrukcijos darbams, tačiau uždėjus areštą gyvenamajam namui, jo priklausiniams, žemės sklypui, institucijos, išduodančios leidimus statybai, atsisako tai daryti. Bus sudaryti trukdžiai pabaigti statyti, priduoti ir įteisinti ūkinį pastatą. Lėšų areštas sudarys nepalankias aplinkybes atsakovei, nes ji santaupų neturi, o pensija pervedama į sąskaitą. Negalėdama disponuoti pinigais ji neturėtų kaip gyventi. Jeigu teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta ir galima žala dėl disponavimo, valdymo, naudojimo teisių nekilnojamuoju turtu suvaržymo. Ieškovas turėjo būti įpareigotas į teismo depozitinę sąskaitą įnešti žalos dydį atitinkančias sumas, kurios galėtų būti išmokėtos paskaičiavus žalos dydį po bylos išnagrinėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje spręstinas klausimas, ar nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-428/2008; kt.). Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl ieškinio didelė suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip procesinio pobūdžio apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant ieškinio didelei sumai (kurią savo nuožiūra nustato ieškovas), bet neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Konstitucijos 109 str.). Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, ir tik tokiu atveju spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei D. E. P., kuriuo prašė pripažinti 2008 m. spalio 27 d. sudarytą sandorį tarp UAB „Karulis“ ir D. E. P. negaliojančiu bei taikyti restituciją – grąžinti šalims viską, ką jos yra gavusios pagal šį sandorį. Iš ieškinio matyti, kad pagal minėtą sandorį iš D. E. P. buvo nupirkti ūkinis pastatas, inžineriniai tinklai – vandens bokštas, kiti statiniai, esantys Drąsikių k., Biržų r. sav., už 170 000 Lt. Ieškinyje nurodyta, kad šio turto vertė siekia tik 22 771 Lt (b. l. 1-3). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškovo pareikštų reikalavimų užtikrinimui. Pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškovo ieškinį ir pritaikius restituciją - atsakovė turėtų grąžinti ieškovui už parduotą nekilnojamąjį turtą gautus 170 000 Lt, o jai atitektų parduoti statiniai. Taigi ieškovo atsakovei pareikštų reikalavimų suma siekia 170 000 Lt. Ieškinys pareikštas fiziniam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tokia ieškinio suma laikytina pakankamai didele ir padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovė prie skundo nepateikė įrodymų (duomenų apie turimą turtą, lėšas, gaunamas pajamas ir pan.), kurie sudarytų pakankamą pagrindą teigti, jog ji paneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos ir teismui nesą pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovė nepaneigė taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad nenustatyta pagrindų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kad ieškovas nereiškia piniginio reikalavimo, kurio pagrindu būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Įstatymas neįpareigoja teismo reikalauti, jog asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, asmenys, kurių atžvilgiu jos pritaikytos, gali prašyti užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl tokių priemonių, atlyginimą (CPK 147 str. 1 d.). Byloje kilęs ginčas tarp bankrutuojančios įmonės ir fizinio asmens dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, todėl teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Toks prašymas turi būti argumentuotas ir pagrįstas objektyvia nuostolių atsiradimo tikimybe. Pirmosios instancijos teisme prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nebuvo svarstytas. Todėl skundo argumentai, kad ieškovas turėjo būti įpareigotas į teismo depozitinę sąskaitą įnešti žalos dydį atitinkančias sumas, kurios galėtų būti išmokėtos paskaičiavus žalos dydį po bylos išnagrinėjimo, laikytini nepagrįstais.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau būtina įvertinti ir tai, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), jos turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Teismas skundžiama nutartimi taikė areštą konkrečiam atsakovės nekilnojamajam turtui (žemės sklypui, gyvenamajam namui, kiemo įrenginiams, esantiems (duomenys neskelbtini)), o nekilnojamojo turto neradus ar radus nepakankamai - trūkstamai sumai areštavo atsakovei priklausančias lėšas, esančias bankų įstaigose arba pas trečiuosius asmenis. Teismo nutarties turinys leidžia daryti išvadą, kad nekilnojamojo turto arešto taikymas apima tik draudimą areštuotu turtu disponuoti, t. y. draudimą parduoti, įkeisti, nuomoti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Teismo nutartimi atsakovei priklausančiu areštuotu nekilnojamuoju turtu yra uždrausta atlikti tik disponavimo teisės turinį sudarančius sandorius, kuriais būtų sukuriamos prievolės dėl to turto su trečiaisiais asmenimis, todėl teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad tokio turinio nekilnojamojo turto areštas objektyviai kliudytų atsakovei įgyvendinti turto valdymo teises, pvz., baigti statyti, priduoti ir įteisinti ūkinį pastatą, atlikti gyvenamojo namo statybos ir rekonstrukcijos darbus. Šiuo atveju atsakovei skundžiama teismo nutartimi nėra sudaryta kliūčių valdyti areštuotą nekilnojamąjį turtą ir naudotis areštuotu nekilnojamuoju turtu (b. l. 4). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas, kai visų pirma areštuojamas turtas, o tik jo nesant – lėšos, atitinka ekonomiškumo principą.

Areštuojant fizinio asmens lėšas, tokio asmens teisių įgyvendinimas labiau ribojamas ir asmuo patiria didesnius nepatogumus nei areštuojant nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus. Įprastai areštuotais nekilnojamaisiais, kilnojamaisiais daiktais yra galima naudotis, o naudojimasis areštuotomis lėšomis yra iš esmės suvaržomas. Teismas skundžiama nutartimi atsakovės lėšų areštą taikė tik tuo atveju, jeigu nekilnojamasis turtas būtų nerastas arba jo būtų nepakankama ieškovo pareikštų reikalavimų užtikrinimui. Skunde nurodyta, kad lėšų areštas sudarys nepalankias aplinkybes, nes atsakovė neturi santaupų, o pensija pervedama į jos sąskaitą, todėl negalėdama disponuoti lėšomis, ji neturėtų kaip gyventi. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiai situacijai teismo nutartimi faktiškai būtų apribota atsakovės teisė naudotis ir pensija. Gaunama pensija yra reikalinga tiesioginiams pirminiams neatidėliotiniems atsakovės poreikiams tenkinti. Iš bylos procesinių dokumentų matyti, kad atsakovė yra pensinio amžiaus, tačiau teismui nėra pateikta jokių įrodymų apie atsakovės gaunamos pensijos dydį, apie tai, kokia suma jai reikalinga pragyvenimui kas mėnesį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tuo atveju, jeigu bus areštuotos lėšos, tikslinga atsakovei leisti disponuoti 700 Lt dydžio suma kas mėnesį atsakovės pragyvenimui (CPK 145 str. 6 d.). Toks leidimas atitinka ieškovo ir atsakovės interesų pusiausvyrą, proporcingumo principą.

Atsakovei taip pat išaiškinta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstu jos prašymu gali pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, leisti atlikti tam tikrus su areštuotu turtu ar lėšomis susijusius veiksmus, taip pat ji gali prašyti panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu įmokama reikiamo dydžio suma į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovę yra laiduojama (CPK 146 str. 1, 2 d.).

Išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra nepagrįsta ir neteisėta. Apeliantės skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, papildytina pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis, nurodant, kad tuo atveju, jeigu bus areštuotos atsakovės lėšos, atsakovei leidžiama iš sąskaitoje esančių lėšų disponuoti 700 Lt dydžio suma kas mėnesį (CPK 145 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Papildyti nutarties rezoliucinės dalies 1 punktą šiuo tekstu: „Tuo atveju, jeigu bus areštuotos atsakovės D. E. P. (asm. k. (duomenys neskelbtini) lėšos banko sąskaitoje, į kurią pervedama pensija D. E. P., leisti jai iš areštuotų lėšų disponuoti 700 Lt (septynių šimtų litų) dydžio suma kiekvieną mėnesį“.

Nutarties nuorašą siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.