Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-04-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-183/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-24
Bylos Nr.
1S-183/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Rūta Mickevičienė
Kaltinamasis
M. Ž.
Kategorijos
Byla Nr. 1S-183/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.16.1.2.1.1
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 24 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rūta Mickevičienė,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. Ž. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria M. Ž., kaltinamam padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2013 m. balandžio 12 d.

Teisėja, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi suimtojo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad 2009 m. spalio 29 d. apie 20.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiančio S. Š. kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su E. Š. ir Š. L., išgertuvių metu, kilus buitiniam konfliktui su nukentėjusiuoju L. N., bendrais tyčiniais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš L. N., t. y. E. Š. sudavus ne mažiau trijų smūgių į galvos sritį ant fotelio sėdinčiam L. N., paėmus L. N. už drabužių, pakėlus ir pargriovus ant grindų, po ko jis, E. Š. ir Š. L. kojomis, ne mažiau kaip po du smūgius kiekvienas, spyrė gulinčiam L. N. į nugaros ir krūtinės ląstos dešinę šoninę sritį, tokiu būdu bendrais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam L. N. padarydami daugybinius odos nubrozdinimus, poodines kraujosruvas, muštines žaizdas veido srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis bei daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės sužalojimais, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis L. N. dėl krūtinės sumušimo, pasireiškusio daugybiniais abipusiais šonkaulių lūžiais su pasieninės krūtinplėvės sužalojimais, kas komplikavosi trauminiu šoku, įvykio vietoje mirė, tokiu būdu jis bendrais veiksmais nužudė nukentėjusįjį L. N..

M. Ž. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2011 m. liepos 12 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. Vėlesnėmis to paties teismo ir Šiaulių apygardos teismo nutartimis griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2013 m. balandžio 12 d.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi kaltinamajam M. Ž. kardomosios priemonės - suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams. Šioje nutartyje nurodyta, kad kaltinamajam griežčiausios kardomosios priemonės terminas pratęsiamas, nes yra pagrindas manyti, jog M. Ž. gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti pagrindai).

Konstatuodamas, kad nėra išnykę M. Ž. paskirtos kardomosios priemonės pagrindai, teismas pažymėjo, jog šios priemonės terminas yra pratęsiamas, kadangi švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą.

Šalies argumentai

Skundu kaltinamasis M. Ž. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį ir paskirti jam švelnesnę kardomąją priemonę. Nurodo, kad jis nepagrįstai tokį ilgą laiką laikomas suėmime. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir buvo apklaustas neva tiesiogiai įvykį matęs liudytojas, kuris kaip asmenį, padariusį nusikaltimą, yra nurodęs M. Ž., nuo teismo šis liudytojas pasislėpė, o tai reiškia, jog pastarasis M. Ž. apkalbėjo siekdamas pats išvengti atsakomybės. Šio liudytojo parodymai negali būti laikomi pakankamais jo kaltės įrodymais, juolab, kad kitų jo kaltę pagrindžiančių duomenų byloje nėra.

Prašo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2009 m. spalio 29 d. ir per laikotarpį iki jo sulaikymo 2011 m. liepos 12 d. jis niekur nebėgo (nesislėpė), netrukdė tyrimui ir pats atvykdavo pas pareigūnus. Ši aplinkybė, kaltinamojo teigimu, paneigia teismo manymą dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo buvimo. Prašo atsižvelgti ir į tai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, su užsienio valstybėje gyvenančiu sūnumi jokių ryšių nepalaiko, todėl neturi galimybių pasislėpti užsienyje.

Aptardamas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto pagrindo buvimą, kaltinamasis pažymi, kad tokios savo išvados teismas nepagrindė jokiais duomenimis, o ją padarė remdamasis vien prielaidomis.

Kaltinamasis nurodo, kad suėmime jis laikomas apie dvejus metus ir toks ilgas suėmimo taikymo laikotarpis, atsižvelgiant į tai, kad nėra gauta jokių naujų jo kaltės įrodymų, leidžia pagrįstai manyti, kad toks jo laisvės varžymas yra nepagrįstas. Mano, kad ikiteisminis tyrimas buvo specialiai vilkinamas, prokuroras netinkamai atliko savo pareigą per kuo įmanoma trumpiausią laiką atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus ir nustatyti kaltininką.

Mano, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, todėl prašo iš suėmimo jį paleisti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo M. Ž. skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis pratęsti kaltinamajam M. Ž. kardomosios priemonės - suėmimo terminą yra pagrįsta ir teisėta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomąją priemonę, BPK 121, 122, 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Priešingai, negu teigiama skunde, iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad M. Ž. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokie duomenys yra paties M. Ž. bei kitų kaltinamųjų Š. L. ir E. Š. parodymai, liudytojų E. M., A. K. ir eksperto J. R. parodymai, specialistų išvados bei kita bylos medžiaga. Tuo pačiu pažymėtina, kad sprendžiant dėl kardomosios priemonės teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas, taip pat nevertinami ir byloje esantys įrodymai. Šie klausimai bus sprendžiami tik teisiamajame posėdyje ištyrus byloje esančius įrodymus. Priešingu atveju būtų pažeistas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Atsižvelgiant į tai, nenagrinėtini skundo teiginiai dėl neva nepakankamų duomenų, pagrindžiančių M. Ž. kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas kaltinamajam M. Ž. kardomąją priemonę – suėmimą pratęsė nustatęs tam pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 3 punkte, t. y. bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Aukštesnės instancijos teismas sutinka su išvada, jog M. Ž. bėgs (slėpsis) nuo teismo. M. Ž. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, veikdamas bendrai su kitais asmenimis sužalojo nukentėjusįjį taip, kad šis nuo sužalojimų vietoje mirė, todėl, jei jo kaltė būtų įrodyta, pastarajam grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalis numato, kad esant pagrįstam manymui, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu“. Sisteminiu požiūriu aiškinant šią teisės normą, darytina išvada, kad pakanka ir vienos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, kuria remiantis galima spręsti apie šio suėmimo taikymo pagrindo buvimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad M. Ž. iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo kito legalaus pragyvenimo šaltinio, nors suimtasis yra nurodęs, kad gyveno motinos bute, adresu: (duomenys nskelbtini), jis yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (paties kaltinamojo teisme duoti paaiškinimai), yra išsituokęs, praeityje 2 kartus teistas, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad M. Ž. neturi tvirtų socialinių ryšių ir yra linkęs nusikalsti. Įvertinus visa tai bei nukentėjusiosios teisme duotus paaiškinimus apie žuvusiojo ir kaltinamųjų bendravimo aplinkybes, galima daryti išvadą, kad paskutinis M. Ž. inkriminuotas nusikaltimas buvo padarytas dėl vedamo amoralaus gyvenimo būdo (alkoholio vartojimo). Taigi, šį Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai. Kaltinamojo skunde išdėstyti argumentai, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. saistomas tvirtų socialinių ryšių, ir neturi ryšių užsienyje, nes nebendrauja su užsienyje gyvenančiu sūnumi, negali būti vertinami kaip išimtinai prioritetiniai, priešpastatomi viešajam interesui ir sąlygojantys kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės naikinimą šiuo pagrindu ar būti pakankami šiai kardomajai priemonei paneigti.

Taip pat pagrįstas teismo manymas, jog M. Ž. laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, kiti duomenys. Pažymėtina, jog vien tas faktas, kad asmuo anksčiau buvo teistas, nėra besąlyginis pagrindas kardomosios priemonės – suėmimo skyrimui ar jo termino pratęsimui, tačiau jis, neabejotinai yra reikšmingas sprendžiant minėto pagrindo buvimą. Šiuo atveju M. Ž. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BPK 122 straipsnio 4 dalyje, padarymu. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad jis praeityje teistas, nusikalto esant nepanaikintam ir neišnykusiam teistumui, įvertinamos tos aplinkybės, jog jis iki sulaikymo nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, vedė amoralų gyvenimo būdą, ko pasėkoje eilinių išgertuvių metu buvo padarytas labai sunkus smurtinis nusikaltimas, pasibaigęs vieno dalyvio mirtimi. Tokios aplinkybės yra pakankamos motyvuojant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo pagrindą.

Išdėstyti motyvai rodo, kad per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindai, dėl kurių M. Ž. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.

Baudžiamoji byla, kurioje M. Ž. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai. Aukštesnysis teismas nenustatė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vilkinimo faktų.

M. Ž. paskirta kardomoji priemonė neprieštarauja BPK 11 straipsnyje numatytam proporcingumo principui. Minėtas baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad nepratęsus M. Ž. paskirto suėmimo termino, nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Šioje proceso stadijoje pratęsiant suėmimą, siekiama užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, siekdamas užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, padarė pagrįstą išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Ta aplinkybė, jog suimtasis turi priešingą nuomonę, nereiškia, jog kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas nepagrįstai.

Atsakant į skundo argumentą dėl švelnesnių kardomųjų priemonių paskyrimo, pažymėtina, kad švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo klausimą gali spręsti teismas, kurio žinioje yra byla, o apeliacinės instancijos teismas tik patikrina nutarties pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 123 straipsnio 6 dalis, 139 straipsnis).

Aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo tvarka nepažeista. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra jokio pagrindo tekinti suimtojo skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 130 straipsniu,

n utaria:

kaltinamojo M. Ž. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėja Rūta Mickevičienė