- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-2160-115/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02370-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Algirdas Auruškevičius
- Pareiškėjas
- C. L.
- Suinteresuotas asmuo
- V. I.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Burdulienės, Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos C. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos C. L.pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo V. I..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. I. priėmė R. L. G. I. palikimą faktiškai pradėjusi valdyti R. L. G. I. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius adresu (duomenys neskelbtini); pripažinti, kad priėmusi palikimą V. I. perėmė R. L. G. I. teises ir pareigas, už kurias ji yra atsakinga visu savo turtu.
Prašymą pareiškėja grindė tuo, jog yra velionio R. L. G. I. kreditorė. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis velioniui ir jo sutuoktiniai V. I. priklauso nekilnojamasis turtas – 1/2 gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Nors R. L. G. I. mirė 2010 m. balandžio 20 d., tačiau jokie paveldėtojai nesikreipė dėl jo turto paveldėjimo, tačiau V. I. faktiškai naudojasi R. L. G. I. turtu, t.y. ji faktiškai priėmė R. L. G. I. palikimą. Fakto, kad V.I. priėmė palikimą faktiškai pradėjusi jį valdyti, pripažinimas yra teisiškai reikšmingas dėl to, kad pagal CK 5.52 straipsnio 1 dalį, įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu, arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas palikimo priėmimo faktiškai jį pradėjus valdyti yra galimas tik tada, kai teismas nustato palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, CK 5.50 straipsnio 3 dalis, 5.66 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškimą atmetė, paskyrė pareiškėjai 10 000 Lt baudą, iš kurios 5 000 Lt priteisė suinteresuotam asmeniui V. I..
Teismas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro 2012 m. rugsėjo 24 d. išrašą nekilnojamasis turtas - gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise lygiomis dalimis priklauso pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui šioje byloje. Taigi kreiptis į teismą dėl šio turto paveldimo nėra jokio teisinio pagrindo.
Anot teismo, pareiškėjos siekis nustatyti su kitu asmeniu susijusias teises, ne paveldėjimo, o išieškojimo teisėms realizuoti, prieštarauja CPK 444 straipsnio 1 daliai. Atsižvelgdamas į tai bei į nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, kadangi turėjo suvokti, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindų tenkinti jos reikalavimą. Dėl to pareiškėjai paskyrė 10 000 Lt baudą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja C. L. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti; tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas būtų netenkintas – panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjai paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas būtų netenkintas ir būtų paliktas galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimas, iš esmės sumažinti pareiškėjai skirtas baudas bei skirti jai adekvačias protingumo ir proporcingumo kriterijus atitinkančias baudas.
Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino pareiškimo padavimo dieną galiojusios teisinės – faktinės situacijos, konkrečiai imant, net nevertino pareiškėjo pateiktų pareiškimą patvirtinančių rašytinių įrodymų ir argumentų, dėl to iš esmės priėmė akivaizdžiai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nė vienas suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytas argumentas ar pateiktas įrodymas nepaneigė faktinės ir teisinės situacijos, kad laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. nebuvo pareiškime nurodytų aplinkybių.
2. Pagal Nekilnojamojo turto registro 2012 m. rugpjūčio 22 d. duomenis velioniui R. L. G. I. ir V. I. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismas be pagrindo ignoravo šį faktą ir rėmėsi 2012 m. rugsėjo 21 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu. Byloje nėra jokių Nekilnojamojo turto registro duomenų, kurie paneigtų, jog laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. R. L. G. I. buvo aiškia nurodytas minėto nekilnojamojo turto bendraturčiu kartu su savo sutuoktine V. I..
3. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad mirties dieną R. L. G. I. buvo skolingas pareiškėjai. 718 297,42 Lt. R. L. G. I. palikimo priėmimo veiksmai turėjo būti atlikti ne vėliau kaip iki 2010 m. liepos 20 d. (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Nors formalūs palikimo priėmimo veiksmai nebuvo atlikti, tai nesutrukdė V. I. faktiškai naudotis velioniui priklausančiu turtu. Akivaizdu, kad V. I. faktiškai priėmė R. L. G. I. palikimą, todėl pareiškėja įgijo į ją reikalavimo teisę. CPK 445 straipsnyje nenurodyta, kad tik įpėdinis gali kreiptis į teismą pagal CPK 444 straipsnį. Akivaizdu, kad pareiškėja niekaip kitaip negalėjo gauti savo skolininko įpėdinės paveldėjimo liudijimo kaip tik prašydama teismą pripažinti įpėdinę V. I. faktiškai paveldėjus savo sutuoktinio turtą. Teismas manydamas, kad pareiškėja neturi teisės kreiptis į teismą pagal CPK 444 straipsnį, turėjo iškart atsisakyti priimti pareiškimą.
4. Teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai skyrė pareiškėjai baudą už esą akivaizdžiai nepagrįstą pareiškimą. Pareiškimas buvo paremtas oficialiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, V. I. pozicija, kad jai dėl antstolio veiksmų liko tik ¼ ginčo nekilnojamojo turto, VĮ „Registrų centro“ atsiliepimu į V. I. ieškinį, kuriame konstatuota, kad R. L. G. I. ir V. I. ginčo nekilnojamasis turtas priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. V. I. daugiau nei tris metus nieko nedarė, kad pakeistų esą jos teises pažeidžiantį įrašą Nekilnojamojo turto registre. V. I. veiksmai siekiant panaikinti 2009 m. gegužės 12 d. antstolio turto perdavimo pareiškėjai aktus ir taikyti restituciją, t.y. grąžinti jai ir jos velioniui vyrui ½ ginčo turto dalį, rodo jos siekį po restitucijos paveldėti R. L. G. I. turtą.
5. Teismas skirdamas pareiškėjai baudą neatsižvelgė į tai, kad V. I. nepatyrė jokių bylinėjimosi išlaidų, jai nekilo jokių turtinių nepatogumų, ji nepatyrė jokių laiko sąnaudų, o teismo procesas buvo labai trumpas ir paprastas. Nustatydamas baudos dydį, teismas neatsižvelgė į faktą, jog pareiškėjos turtinė padėtis nėra gera.
Atsiliepimas
6. Apeliacinės instancijos teismas turėtų prijungti prie bylos naujus įrodymus: V. I. 2010 m. vasario 22 d. ieškinį ir VĮ „Registrų centro“ 2010 m. spalio 12 d. atsiliepimą. Pareiškėja pažymi, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik sužinojus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo V. I. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikiami tokie atsikirtimai:
1. Pareikštu pareiškimu pareiškėja siekė nustatyti faktus, susijusius su jos asmeninėmis teisėmis, ir ne paveldėjimo, o išieškojimo teisėms realizuoti. Pareiškėja įrodymų, kad V. I. priėmė R. L. G. I. palikimą, nepateikė.
2. 2009 m. gegužės 12 d. Turto perdavimo aktų pagrindu pareiškėjai buvo perleistas R. L. G. I. priklausiusi ginčo nekilnojamojo turto dalis. Po to R. L. G. I. jokio kito turto nebeturėjo. Šį faktą patvirtina ir V. I. atstovo į bylą pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas. Taigi nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
3. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą dėl paveldėjimo teisinių santykių atsiradimo gali kreiptis tik asmuo, kuris siekia sau sukurti paveldėjimo teisinius santykius, tačiau ne dėl kito asmens teisių. Be to, įstatymas nenustato galimybės kreiptis į teismą dėl kito asmens teisės (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas pareiškėjo subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas, pasibaigimas. Pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas paveldėjimo teisiniuose santykiuose jai nesukels jokių pasekmių.
Šalies argumentai
4. Pareiškėja, turėdama kvalifikuotą atstovą, elgėsi nesąžiningai ir pateikė pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, susijusį su kito asmens teisėmis ir pareigomis, nors tokios teisės pagal CPK 444 straipsnį neturėjo. Toks elgesys laikytinas nesąžiningu. Pareiškėja, susipažinusi su V. I. atsiliepimu bei pateiktu VĮ „Registrų centro“ nuosavybės teisės išrašu, nesiėmė priemonių atsisakyti nuo nepagrįstai pareikšto reikalavimo, taigi teismas pagrįstai jai paskyrė adekvačią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
5. Pareiškėjos kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai neturėtų būti priimti (CPK 314 straipsnis), nes ji nepagrindė aplinkybių, kodėl šių duomenų neteikė anksčiau.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinio proceso objektą sudaro apeliaciniame skunde iškelti teisės ir fakto klausimai. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas de jure yra klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantės prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrįstumo, tinkamai taikė bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimo taisykles reglamentuojančias procesinės teisės normas bei įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi CPK 444 straipsnio 2 dalyje įvardyti juridiniai faktai, taip pat kitokie juridiniai faktai, jeigu įstatymai jiems nustatyti nenumato kitokios tvarkos. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. J. Š., byla Nr. 3K-3-269/2008).
Šalies argumentai
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad suinteresuotas asmuo V. I. priėmė palikimą, atsiradusį po jos sutuoktinio R. L. G. I. mirties, pradėjusi jį faktiškai valdyti ir jo neatsisakė. Prašymas buvo grindžiamas tuo, jog nustačius šį juridinį faktą, pareiškėja, kaip R. L. G. I. kreditorė, galės nukreipti savo reikalavimų išieškojimą į suinteresuoto asmens V. I. turtą (CK 5.52 straipsnis). Akivaizdu, kad pareiškėjos prašomo nustatyti fakto juridinė reikšmė pasireiškia jos turtinių teisių atsiradimu – suinteresuoto asmens V. I. asmeninės turtinės atsakomybės už R. L. G. I. įsipareigojimus kilimu. Taigi pareiškėjos prašomo nustatyti juridinio fakto patenkinimas sąlygotų, jog suinteresuotas asmuo V. I. taptų pareiškėjos skolininke, atitinkamai pasikeistų ir pareiškėjos asmeninių materialinių turtinių teisių sudėtis. Tokio reikalavimo negalimumas nei eksplicitiškai, nei implicitiškai neišplaukia iš proceso įstatymo normų, reglamentuojančių juridinių faktų nustatymą. Priešingai, esant duomenims, jog R. L. G. I. prievolė pareiškėjai turi būti vykdoma iš jo asmeninio turto, ir aplinkybėms, jog suinteresuotas asmuo V. I. vengia teisiškai įforminti R. L. G. I. palikimo priėmimą (CK 5.51 straipsnis) bei ji nėra atsisakiusi priimti R. L. G. I. palikimo (CK 5.60 straipsnis), pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas sukeltų jos pageidaujamas teisines pasekmes. Kitokiu būdu nustatyti šio fakto, jeigu suinteresuotas asmuo V. I. vengtų pagal įstatymo reikalavimus įforminti palikimo priėmimo faktą, nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog CPK nenumatyta teisė pareiškėjai inicijuoti šio fakto nustatymą, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad vadovaudamasis tokiu CPK normų, reglamentuojančių juridinių faktų nustatymą, aiškinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas), bet nenagrinėti prašymo iš esmės.
Sprendžiant dėl prašomo nustatyti juridinio fakto, būtina išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su R. L. G. I. palikimo faktiniu priėmimu. Taigi būtent asmuo, pateikęs prašymą nustatyti juridinį faktą dėl palikimo faktinio priėmimo, turi įrodyti tokį faktą (CPK 12, 178 straipsniai). Pareiškime buvo nurodyta, kad suinteresuotas asmuo V. I. R. L. G. I. palikimą priėmė atlikdama aktyvius R. L. G. I. priklausančio turto – ½ dalies gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo ir valdymo veiksmus. Pagal byloje pateiktus dokumentus R. L. G. I. ir suinteresuoto asmens V. I. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas buvo padalintas Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 2 d. nutartimi, pagal šią nutartį ginčo nekilnojamasis turtas buvo padalintas tarp R. L. G. I. ir V. I. lygiomis dalimis, t.y. kiekvienam atiteko po ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Šio turto dalis, asmeninės nuosavybės teise priklausiusi R. L. G. I., 2009 m. gegužės 12 d. Turto perdavimo išieškotojui aktais Nr. 0028/07/01689-2 ir Nr. 0028/07/01689-1 buvo perduota pareiškėjos nuosavybėn. Taigi R. L. G. I. palikimo atsiradimo dieną (2010 m. balandžio 20 d.), jam nuosavybės teise ginčo nekilnojamasis turtas ar jo dalis nepriklausė. Atitinkamai suinteresuotas asmuo V. I., naudodamasi jai priklausančia ginčo nekilnojamojo turto dalimi, negalėjo pagal CK 5.50 straipsnio nuostatas priimti R. L. G. I. turto. Aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo iki 2012 m. rugsėjo 21 d. nebuvo išviešinęs savo nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teisinės reikšmės neturi. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).
Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti ir pareiškėjai Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimu paskirtą 10 000 Lt dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, jog, vadovaujantis proceso įstatyme įtvirtintu reglamentavimu, asmuo, kuriam paskirta bauda, laikydamasis CPK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų terminų ir tvarkos, turi kreiptis į baudą paskyrusį teismą dėl jos panaikinimo ar sumažinimo. Pati teismo nutartis dėl baudos paskyrimo nėra apeliacinio apskundimo objektas (CPK 334 straipsnio 1 dalis, 107 straipsnio 1 dalis). Atskirasis skundas gali būti paduotas tik dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas panaikinti ar sumažinti baudą (CPK 107 straipsnio 2 dalis). Šio reglamentavimo pagrindu darytina išvada, jog asmens, kuriam paskirta bauda, kreipimasis į baudą paskyrusį teismą dėl jos panaikinimo ar sumažinimo ir baudą paskyrusio teismo nutartis atsisakyti baudą sumažinti ar panaikinti, yra būtina vėlesnės teisės į apeliaciją dėl paskirtos baudos atsiradimo ir jos įgyvendinimo sąlyga. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo dalis dėl 10 000 Lt baudos pareiškėjai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrimo negali būti apeliacinio apskundimo objektas, šiam trūkumui paaiškėjus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas dėl šios nutarties dalies nutraukiamas (CPK 107 straipsnis, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis). Pažymėtina, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje neišaiškino pareiškėjai teismo paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo procesinės procedūros tvarkos, ir nepaisant to, jog CPK 107 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo pateikti yra pasibaigę, turi pareigą sudaryti sąlygas pareiškėjai inicijuoti jai paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo nagrinėjimo procedūrą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
nutraukti apeliacinį procesą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo dalies, kuria pareiškėjai C. L. paskirta 10 000 Lt bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos C. L. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, palikti nepakeistą.