Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Broniaus Valiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-01-02 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui V. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir avanso grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesuėjus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, sužinojo, kad atsakovas nėra turto, kurį įsipareigojo parduoti, savininkas. Atsakovas jį suklaidino ir avansą gavo neturėdamas tam jokio pagrindo, todėl avansinė sutartis yra faktiškai negaliojanti CK 1.91 straipsnio pagrindu. Kadangi pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nėra ir nebus sudaryta, todėl perduoti pinigai neįgijo sutartyje nustatyto pagrindo ir turi būti grąžinti.

Atsakovas pateikė prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, nes Plungės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2013-05-17 nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-04-23 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl A. B. galimo pasikėsinimo apgaule įgyti iš V. V. didelės vertės svetimą turtą – 50 000 Lt ir dokumento avansinės sutarties suklastojimo bei jos panaudojimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovas pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalies nuostatą apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantas prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nepagrindė ir nemotyvavo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, todėl byla pagal apelianto skundą nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Atsižvelgdama į atsakovo prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinės bylos nagrinėjimas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu stabdomas tada, kai tarp nagrinėjamos bylos ir kitos bylos yra toks ryšys, jog pirmosios bylos negalima nagrinėti tol, kol nebus išnagrinėta kita byla. Toks ryšys yra tada, kai tarp bylų yra prejudicinis ryšys, t. y. sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tačiau prejudicinę galią turi tik teismo sprendimas ar nuosprendis, o ne ikiteisminio tyrimo institucijų procesiniai dokumentai. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad teismo 2013-05-17 nutartimi buvo panaikintas prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ši nutartis dar neįsiteisėjo, tačiau jai įsiteisėjus tik bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. kol kas nėra baudžiamosios bylos, kuri būtų nagrinėjama teisme baudžiamojo proceso tvarka. Ikiteisminiame tyrime atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o BPK numatytų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai bei prokuroras. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo stabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą remiantis CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, todėl apelianto prašymas dėl bylos sustabdymo atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad teismas, išsprendęs ieškovo reikalavimus ir sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakęs, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, taigi šį ieškovo reikalavimą atmetęs, sprendimo rezoliucinėje dalyje neapgrįstai nurodė, kad ieškinį tenkina visa apimtimi. Nepaisant šio procesinio teisės pažeidimo ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Apeliantas teigia, kad teismas neobjektyviai, šališkai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvados prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtas ir pagrįstas, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamas teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidžiant bylos esmę, objektyviai ir teisingai vertino įrodymus, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir tyrimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Tarp šalių kilo ginčas dėl avansinės sutarties sudarymo teisėtumo ir jos pagrindu ieškovo sumokėtų atsakovui pinigų grąžinimo. Ieškovas pateikė teismų tarp šalių sudarytą 2008-06-18 avansinę sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nupirkti, o atsakovas parduoti jam nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. žemės sklypą su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini) už 10 700 Lt, bei įsipareigojo iki 2010-12-18 sudaryti pirkimo-paradavimo sutartį pas notarą. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad jokios sutarties su ieškovu nebuvo sudaręs, ši sutartis suklastota, ieškovas jokių pinigų jam nesumokėjo, todėl jis neturi pareigos jų grąžinti.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010-07-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010). Tik teisingai kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.

Bylos duomenys patvirtina, jog ginčo šalis siejo sutartiniai santykiai, kuriuos pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo kaip ikisutartinius santykius, konstatuodamas, kad tarp šalių sudaryta rašytinė 2008-06-18 avansinė sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nupirkti, o atsakovas parduoti jam nuosavybės teise priklausantį turtą už 10 700 Lt, bei įsipareigojo iki 2010-12-18 sudaryti pirkimo-paradavimo sutartį pas notarą, savo esme yra preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, atitinkanti visus preliminarios sutarties požymius (CK 6.165 straipsnis). Atmestinas, kaip nieko nepagrįstas apelianto argumentas, kad sutartis buvo suklastota. Būtent atsakovo prašymu, teismas, siekdamas išsiaiškinti ar ieškovo pateiktas įrodymas nėra suklastotas, ar atsakovas pasirašė sutartį, skyrė ginčo sutarties rašysenos ir parašo ekspertizę (CPK 184, 212 straipsniai). Gautos ekspertizės išvados patvirtino, kad parašas ant šalių sudarytos ginčo sutarties yra atsakovo. Įvertinusi gautas ekspertizės išvadas bei atsižvelgiant į tai, kad pradžioje atsakovas neigė, kad tai jo parašas, po to šį faktą pripažino, į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu duodamas paaiškinimus dėl sutarties pasirašymo aplinkybių buvo nenuoseklus, juos keitė, labiau tikėtina, kad tarp šalių buvo sudaryta ginčo sutartis. Atsakovas neįrodė, kad ieškovas, paduodamas pasirašyti preliminarią sutartį, buvo nesąžiningas, priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas pasirašydamas sutartį ir įsipareigodamas parduoti turtą, kuris nuosavybės teise priklausė ne jam, elgėsi nesąžiningai. Atsakovas, būdamas atidus ir apdairus asmuo, prieš pasirašydamas dokumentą turėjo jį perskaityti ir įvertinti jo turinį bei joje numatytas pasekmes. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog jis galėjo nesuprasti sutarties turinio. Jei atsakovas pasirašydamas sutartį, abejojo dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, galėjo ieškovo paruoštos sutarties nepasirašyti. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, todėl veikdamas tokiu būdu pats prisiima neigiamas savo veiksmų pasekmes (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Atsakovo nurodytos aplinkybės, kaip ir kur jis pasirašė sutartį, nepaneigia fakto, kad sutartis tarp šalių buvo sudaryta.

Nors pagal preliminarųjį susitarimą perduodami pinigai neatlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkcijos, nes preliminariuosiuose santykiuose neatsiranda piniginės prievolės, tačiau sutarties laisvės principas, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Pagal preliminarią sutartį ieškovas sumokėjo atsakovui 50 000 Lt ir ši sumokėta pinigų suma, turėjo būti įskaityta į būsimo perkamo turto kainą. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Nieko nepagrįsti atsakovo argumentai, kad ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, todėl pinigų jis neturėjo, nes byloje esantys įrodymai, t. y. ieškovo pateiktos metinių pajamų deklaracijos už 2007, 2008, 2009 metus patvirtina, kad ieškovas tuo metu buvo finansiškai pajėgus sumokėti atsakovui avansą už ketinama įsigyti turtą. Nei prievolių teisės bendrosiose nuostatose, nei CK 6.929 straipsnyje, specialiai reglamentuojančiame atsiskaitymų teisinius santykius, nenustatyta, kad piniginis atsiskaitymas turi būti įforminamas ar patvirtinamas raštu. Atsiskaitymai dalyvaujant fiziniams asmenims, kurie nesiverčia ūkine komercine veikla, gali būti atliekami grynaisiais pinigais, neribojant sumos arba negrynaisiais pinigais (CK 6.929 straipsnio 1 dalis). Šalys savo nuožiūra gali pasirinkti jiems tinkamą pinigų mokėjimo būdą, todėl tai, kad ieškovas pinigus sumokėjo atsakovui grynais, o ne pervedė juos atlikdamas mokėjimo pavedimą, nepaneigia fakto, kad pinigai atsakovui buvo sumokėti. Be to, kad pinigus atsakovas gavo, patvirtina jo parašas. Kadangi tarp šalių pasirašyta preliminarioji sutartis nebuvo įgyvendinta ir pagrindinė sutartis nei iki preliminariojoje sutartyje nurodyto termino, nei jam pasibaigus nebuvo sudaryta, todėl ieškovo sumokėtas 50 000 Lt avansas laikytinas kaip atsakovo gauta pinigų suma be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (CK 6.237 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo sumokėta avansą priteisė iš atsakovo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio dalykas - tai ieškininiame pareiškime ieškovo suformuluotas materialinis teisinis reikalavimas atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kuris apibrėžia ieškinio ribas. Pagal bendrąją taisyklę teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Iš ieškovo pareikšto ieškinio ir jame suformuluotų reikalavimų matyti, kad vienas iš ieškovo reikalavimų yra priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taigi ieškovas prašė priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, ir šios palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui 5 procentų dydžio metines palūkanas ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-06-14, bet nuo 2010-12-19, kada pasibaigė prievolė sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, peržengė pareikšto ieškinio ribas.

Vadovaudamasi ankščiau išdėstytais argumentais, Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimas keistinas, sprendimo dalis, kuria teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 5 procentų dydžio metines palūkanas už 50 000 Lt sumą nuo 2010-12-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo naikintina ir ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą 50 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-06-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą priteistinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovas pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad atsakovas sumokėjo advokatui 2 000 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau ši suma viršija teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl atstovavimo išlaidos mažintinos ir ieškovui iš atsakovo priteistina 1 500 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis)

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-01-02 sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 50 000 Lt nuo 2010-12-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 50 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010-06-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui iš atsakovo 1 500 Lt atstovavimo išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.