Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų A. Č. ir A. A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno marių regioninio parko direkcijai, A. Č. ir A. A. S. dėl administracinių aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Teismo sprendimo dalis dėl Administracijos Įsakymo Nr. 409 panaikinimo yra neteisėta ir naikintina, nes Teismas rėmėsi teisės aktais, kurie negaliojo rengiant detalųjį planą – pažeidė lex retro non agit principą. Teigia, jog detaliojo plano rengimo metu galioję teisės aktai suteikė teisę apeliantams organizuoti detaliojo plano rengimą ir įpareigojo jį tęsti, vadovaujantis iki Aprašo ir Taisyklių galiojusiais teisės aktais, t. y. 2004 m. sausio 15 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsnis (Įstatymo įsigaliojimas) numatė, kad „iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems <...> pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus“. Nurodo, kad detaliojo plano rengimo organizatoriaus teisės apeliantams suteiktos teisėtai ir pagrįstai. Apeliantai taip pat teigia, jog Teismo sprendimu klaidingai ir nepagrįstai nustatyti detaliojo plano rengimo tikslai, ir nurodo, kad detalusis planas parengtas, turint tikslą suformuoti sklypą greta apeliantams nuosavybės teise priklausančių statinių, o sklypo suformavimas detaliuoju planu nesuponuoja sklypo pardavimo privačių asmenų nuosavybėn. Nurodo, kad detaliojo plano patvirtinimas bei vėlesnis suformuoto sklypo naudojimas ir/ar disponavimas yra savarankiški procesai, o Teismas sprendime nepagrįstai sutapatino Administracijos atliktą detaliojo plano patvirtinimą ir vėlesnį savarankišką Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą sklypą parduoti. Apeliantų nuomone, Teismo sprendimas byloje netaikyti Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą yra neteisėtas ir nemotyvuotas, Teismas išėjo už pareikšto reikalavimo ribų. Mano, jog sklypo ribos nustatytos laikantis sklypui formuoti nustatytų teisės aktų reikalavimų. Apeliantų teigimu, detaliuoju planu tinkamai įvertintas valstybinės reikšmės miško žemei nustatytas reglamentavimas – nustatytos specialiosios sklypo naudojimo sąlygos, detaliojo plano sprendimai parengti tinkamai įvertinus sklypo teritorijoje galiojančius valdymo ir naudojimo apribojimus, todėl priešinga Teismo išvada neturi teisinio pagrindo. Nurodo, jog detalusis planas parengtas bei patvirtintas pagrįstai ir teisėtai. Taip pat apeliantai teigia, jog Teismo sprendime nuspręsta dėl Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento bei kitų institucijų, suderinusių detaliojo plano sprendimus, t. y. byloje nedalyvavusių asmenų, teisių ir pareigų. Teismo sprendimo dalis dėl Administracijos Įsakymo Nr. 02-04-9488 (sklypo pardavimo) yra neteisėta. Nurodo, jog sklypo teritorija dar 1959 metais buvo paskirta žemės sklype esantiems statiniams naudoti. Teigia, kad byloje neįvertintos esminę reikšmę teisingai bylą išnagrinėti turinčios aplinkybės, susijusios su sklypo paskirtimi, naudojimo režimu, nustatytu iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo priėmimo“ bei 1999 m. balandžio 29 d. nutarimo „Dėl Kauno marių regioninio parko nuostatų priėmimo“. Nurodo, jog Teismas nevertino sklypo disponavimą ribojančių Vyriausybės nutarimų teisėtumo ir nesprendė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Apeliantai taip pat nurodo, jog aplinkybė, susijusi su išskirtiniu sklypo žymėjimu valstybinės reikšmės plotų schemoje, Teismo sprendime nebuvo įvertinta, Teismas, priimdamas sprendimą, nenustatė, ar sklypui nėra taikomas kitas, negu kad nurodo pareiškėjas, teisinis režimas, atitinkamai sudarantis galimybes sklypą perleisti privačių asmenų nuosavybėn.Teismo prielaidos dėl ribotos administracinių teismų kompetencijos vertinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų nutarimų neteisėtumą yra nepagrįstos ir neteisėtos. Teismas yra įpareigotas vertinti Vyriausybės nutarimų teisėtumą bei esant pagrindui bylos nagrinėjimą sustabdyti bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokio nutarimo teisėtumo įvertinimo (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 409 „Dėl žemės sklypų detaliųjų planų patvirtinimo“ 3 punkto, kuriuo patvirtintas detalusis planas, suformuojant prie nuosavybės teise A. Č. ir A. A. S. priklausančių pastatų ir įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), 8,6679 ha žemės sklypą, bei Kauno apskrities viršininko 2004 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 02-04-9488, kuriuo nuspręsta šį 8,6679 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) parduoti tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Č. ir A. A. S., teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad suformuoto žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis (Rumšiškių girininkijos kvartalo Nr. 358 6, 7, 10, 14, 15 ir 21-24 taksaciniai sklypai) patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2000, Nr. 20-507) (t. 1, b. l. 128-132, 156-159, t. 2, b. l. 24-27, ). VĮ Kaišiadorių miškų urėdija byloje yra nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ patvirtintose valstybinės reikšmės miškų plotų schemose Kaišiadorių miškų urėdijos Rumšiškių girininkijos kvartalo Nr. 358 sklypai 1-18 buvo pažymėti kaip valstybinės reikšmės miško plotai. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis kvartalo Nr. 358 plotas – 43 ha, iš jų kitos žemės – 4,7 ha (buvusi moksleivių darbo ir poilsio stovykla) (t. 1, b. l. 9-10). Byloje pateikti įrodymai, kad A. Č. nuosavybės teise priklauso ½ dalis pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir priėmimo–perdavimo akto pagrindu, A. A. S. nuosavybės teise priklauso ½ dalis pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), 1999 m. balandžio 1 d., 2003 m. birželio 4 d. pirkimo-pardavimo sutarčių, 2003 m. birželio 4 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu (t. 1, b. l. 77-91). Remiantis nagrinėjamoje byloje ginčijamais įsakymais, A. Č. ir A. A. S. 2004 m. gruodžio 3 d. buvo parduotas 8,6679 ha žemės sklypas, iš kurio 5,4785 ha yra miško žemės plotas, nurodant tikslinę naudojimo paskirtį – kita, naudojimo būdą - rekreacinėms teritorijoms (t. 1, b. l. 20-21, 24-26). Pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ginčijamo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 409 „Dėl žemės sklypų detaliųjų planų patvirtinimo“ 3 punkte nurodyta, kad tvirtinamas minėto žemės sklypo detalusis planas „Žemės sklypo, naudojamo rekreacijai, suformavimas prie esamų pastatų“. Pareiškėjo ginčijamas Kauno apskrities viršininko 2004 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. 02-04-9488 buvo priimtas dėl 8,6679 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. Č. ir A. A. S. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad detaliojo plano rengimo tikslas buvo suformuoti žemės sklypą prie trečiųjų suinteresuotų asmenų A. Č. ir A. A. S. nuosavybės teise valdomų pastatų, reglamentuoti žemės naudojimą ir užstatymą, detaliojo plano parengimu buvo siekiama ir šio sklypo įsigijimo nuosavybėn. Sprendime konstatuota, kad ginčijami įsakymai priimti ignoruojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimą Nr. 239, pagal kurį didžioji dalis ginčo žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, taip pat neatsižvelgiant į imperatyvius Konstitucijos 47 straipsnio bei kitų teisės aktų - CK 4.7 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus, iš esmės draudžiančius tiek perleisti, tiek įsigyti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius objektus, išimtus iš civilinės apyvartos, pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Atsakovas Administracija apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas 2004 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 409 3 punktas, o tretieji suinteresuoti asmenys A. Č. ir A. A. S. apeliaciniu skundu ginčija visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas dėl Įsakymo Nr. 409 3 punkto panaikinimo būtų atmestas, o bylos dalis dėl Įsakymo Nr. 02-04-9488 panaikinimo būtų perduota nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertinio byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir šių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės.

ABTĮ 89 straipsnis nustato skundžiamų aktų panaikinimo pagrindus. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas abu byloje pareiškėjo ginčijamus įsakymus, sprendime bendrai nurodė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris numato, kad skundžiamas aktas yra panaikinamas, jeigu jis neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėtina, kad skundžiamas aktas (jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, skundžiamas aktas gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 89 straipsnio 2 dalis). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su atliktu detaliuoju planavimu ir žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškams, detalaus plano tvirtinimu, teisės aktų, reglamentavusių detalaus plano rengimo organizavimą, plano rengimo procedūras ir tvirtinimą, nepripažintini pagrįstais atsakovo Administracijos apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti Įsakymo Nr. 409 3 punkto, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalį žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės bei ekonominės plėtros poreikio nulemta žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos. Pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma formuojant naujus žemės sklypus, o keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Taigi žemės naudojimo paskirtis ir jos keitimas siejami su teritorijų planavimo procesu ir šiame procese sukurtais aktais – teritorijų planavimo dokumentais. Nagrinėjamoje byloje sąlygos detaliajam planui rengti buvo išduotos 2003 m. lapkričio mėnesį. Tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktas numatė, kad teritorijų planavimas – kraštotvarkos reguliavimo procesas ir procedūra teritorijoms ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje plėtojimo teisėms nustatyti. Buvo numatytas detalusis planavimas – savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Buvo nustatyta, kad detalųjį planą sudaro planuojamos teritorijos raidos programa ir sprendiniai, kurie patvirtinti įgauna juridinę galią (Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis). Iš tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio nuostatų visumos galima daryti išvadą, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Atsakovui Administracijai priimant 2004 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 409 galiojo Teritorijų planavimo įstatymo 2004 m. sausio 15 d. Nr. IX-1962 redakcija. Dėl šio įstatymo įsigaliojimo buvo nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 2 ir 3 straipsnius, įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d., iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391) ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Atsakovui Administracijai priimant pareiškėjo ginčijamą Įsakymą Nr. 409 galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis numatė, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniame skunde vadovaudamiesi iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio redakcija, teigia, kad šio įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas atvejų, tik kuriems esant netvirtinamas detalusis planas, o pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vienos iš aplinkybių, kurioms esant atsakovas turėjo teisę atsisakyti tvirtinti detalųjį planą, o tai reiškia, kad detalusis planas patvirtintas esant būtinam pagrindui – visoms įstatyme numatytoms aplinkybėms. Šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas negalėjo atsisakyti tvirtinti detalųjį planą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei, kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai; bendriesiems teisės principams; įstatymo galią turintiems teisės aktams ir poįstatyminiams teisės aktams ir kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai teritorijų planavimo srityje turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Nors Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies redakcija (2000 m. spalio 12 d.) numatė baigtinį sąrašą atvejų, kada detalusis planas yra netvirtinamas (prieštarauja bendrajam planui; pažeista derinimo, pažeista derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra ir kt.), kuriame nebuvo pasakyta, kad detalusis planas turi atitikti Konstituciją, bendruosius teisės principus, kitus įstatymo galią turinčius aktus ir poįstatyminius aktus, tačiau detaliajam planui, kaip vienai iš viešojo administravimo subjekto priimamų sprendimo rūšių, taip pat yra taikomi teisėtumo principo reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A8 – 321/2005).

Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas aplinkybes, susijusias su detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisėmis ir pareigomis, vadovavosi teisės aktais, galiojusiais nuo 2004 m. gegužės 1 d. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad nagrinėjamu atveju reikėjo vadovautis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusiais teisės aktais, nes, kaip jau buvo minėta, iki 2004 m. gegužės 1 d. pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai (išskyrus bendruosius planus), kuriems išduotos planavimo sąlygos, sudarytos planavimo darbų sutartys ir pradėtos viešo svarstymo su visuomene procedūros, baigiami rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391) ir kitus teritorijų planavimą reglamentavusius teisės aktus. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, susijusių su teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimu tretiesiems asmenims, pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog detaliojo teritorijų planavimo organizatorius valdė ar naudojo visa apimtimi 8,6679 ha sklypą, kuris suformuotas prie tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų, nustatęs, kad tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo viso sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui, naudotojai ir valdytojai, padarė išvadą, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų, kaip detaliojo plano organizatorių, teisės ir pareigos nepagrįstai ir neteisėtai buvo atsakovų išplėstos. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad rengiant detalųjį planą buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatos bei Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Atsakovas Administracija ir tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniais skundais ginčija šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau apeliacinių skundų argumentai, susiję su tuo, kad detaliojo plano rengimo metu galioję teisės aktai suteikė teisę tretiesiems asmenims organizuoti detaliojo plano rengimą, nepripažintini pagrįstais. Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio redakcija, galiojusi 2003 m. lapkričio mėnesį, kai tretieji suinteresuoti asmenys pradėjo rengti detalųjį planą, numatė, kad detaliojo plano organizatoriai yra šie: 1) žemės savininkai; 2) žemės naudotojai; 3) valstybinės žemės valdytojai; 4) savivaldybės valdybos (merai). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad tretieji suinteresuoti asmenys buvo/yra žemės sklypo bei valstybinės reikšmės miško valdytojai ar naudotojai, kad atsakovas Administracija pagrįstai ir teisėtai suteikė teisę tretiesiems suiteresuotiems asmenims rengti detalųjį planą.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad tretieji suinteresuoti asmenys turėjo teisę organizuoti detalųjį planavimą, nes jiems nuosavybės teise priklauso pastatai, kad žemės sklypas buvo formuojamas prie jiems priklausančių pastatų. Tretieji suinteresuoti asmenys remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502 – 1013/2009, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444 – -1460/2009, 2011 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63 – -228/2011. Šiose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi nuostatos, kad tam, jog būtų taikoma Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata, jog detalieji planai rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, statinio naudojimas kildintinas iš savininko nuosavybės teisės turinio apibrėžimo. Nagrinėjamoje byloje detalusis planavimas buvo pradėtas, kai dar minėta nuostata negaliojo. Be to, minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl detalaus planavimo organizavimo valstybinės reikšmės miškuose. Apeliaciniame skunde nurodytoje administracinėje byloje Nr. A146 – 1414/2008 taip pat nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl detalaus planavimo organizavimo valstybinės reikšmės miške. Trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m birželio 1 d. nutartyje administracinėje byloje A17 – 1114/2006 yra pasisakyta apie asmens, kuris nuosavybės teise valdo miško paskirties žemę, teisę rengti detalųjį planą. Administracinėje byloje Nr. A502- 47/2006 yra nurodoma apie asmenis, kuriems nuosavybės teise priklauso sklypas. Pažymėtina, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 12 punktas numato, kad miško naudotojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę. Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 11 punktas numatė, kad detaliojo plano dokumentų rengimą (keitimą arba papildymą) organizuoja savivaldos žemės vykdomosios institucijos ir planuojamos teritorijos (žemės sklypo) naudotojai arba valdytojai. Žemės naudotojas – neišnuomotos privačios žemės savininkas arba fizinis arba juridinis asmuo, kuriam nustatyta tvarka išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė arba išnuomota privati žemė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu valstybinės žemės valdymo teisė suteikiama valstybinėms institucijoms, vietos savivaldybėms, miškų urėdijoms, nacionalinių ir regioninių parkų administracijoms, iš valstybės biudžeto išlaikomoms valstybinėms įstaigoms ir valstybinėms įmonėms.

Tretieji suinteresuoti asmenys apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) 2.7 punktu, kuris numatė, kad žemės sklypų detaliuosius planus, žemės sklypų ribų specialiuosius planus ir žemės sklypų planus (schemas) rengia savivaldybės savo lėšomis, kai žemės sklypai perduodami nuosavybėn neatlygintinai, taip pat parduodami ar nuomojami namų valdų žemės sklypai, daržui, sodui ar kitai panašiai paskirčiai naudojami žemės sklypai ir žemės sklypai, priskirti statiniams ir įrenginiams, privatizuojamiems pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, o parduodant ar išnuomojant kitus žemės sklypus, naudojamus prie fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančių statinių, nurodytieji planai rengiami tų asmenų lėšomis. Tačiau šio nutarimo 2.1 punktas numatė, kad naudojamus valstybinės žemės sklypus parduoda ir išnuomoja (išskyrus žemės sklypus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka perduotus valdyti patikėjimo teise savivaldybėms) apskričių viršininkai. Perduotus savivaldybėms valdyti patikėjimo teise naudojamus valstybinės žemės sklypus išnuomoja savivaldybių tarybos. Minėtu nutarimu patvirtintose Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje yra nurodoma, kad parduodami ar išnuomojami naudojami valstybinės žemės sklypai, o nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad tretieji suinteresuoti asmenys naudojo 8,6679 ha žemės sklypą, iš jo ir valstybinės reikšmės mišką, ir šio sklypo detalusis planas buvo rengiamas tam, kad sklypas būtų išnuomotas tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad tretieji suinteresuoti asmenys organizavo detalųjį planavimą, remdamiesi minėtu nutarimu ir tuo pagrindu, jog pageidavo šį sklypą išsinuomoti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad ginčijamu detaliuoju planu buvo nustatytos ne tik žemės sklypo ribos bei teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas, bet šiuo planu buvo sudarytos sąlygos turtą, priklausantį išimtine valstybės nuosavybe, parduoti, pabrėžė, kad detaliojo plano sprendiniuose bei detaliojo planavimo procedūrų dokumentuose apskritai nutylima, kad jais buvo sprendžiama dėl valstybinio reikšmės miško, išimtine nuosavybės teise priklausančio Lietuvos Respublikai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad detaliojo plano sprendiniuose bei detaliojo planavimo procedūrų dokumentuose nėra nurodoma apie tai, kad žemės sklypas formuojamas ir apimant valstybinės reikšmės mišką. Nagrinėjamu atveju valstybinės reikšmės miškas traktuojamas kaip žemės sklypas, reikalingas tam, kad tretieji suinteresuoti asmenys galėtų naudoti pastatus. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė faktinę aplinkybę, jog detaliojo plano rengimo tikslas buvo įsigyti sklypą privačion nuosavybėn. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad remiantis detaliuoju planu, buvo parduotas žemės sklypas, suponuoja išvadą, kad detalusis planas buvo rengimas, turint tikslą įsigyti sklypą privačion nuosavybėn. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra duomenų, kad tretieji suinteresuoti asmenys organizavo detalųjį planavimą, siekdami sklypą išsinuomoti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai sprendime aptarė teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu konstatavo, jog priimant pareiškėjo ginčijamus įsakymus buvo pažeistas viešasis interesas, teisės normas, reglamentuojančias išimtinį valstybinės reikšmės miškų statusą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja. Tik pažymėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Dėl to įstatymu gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinti valstybinės reikšmės miškai, turi detalizuoti įstatymų leidėjas. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas. Pažymėtina, kad priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai taip pat nuosekliai turi būti taikoma ir veiksmams teritorijų planavimo procese.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog atsakovas Kauno apskrities viršininkas 2004 m. lapkričio 29 d. priėmė įsakymą Nr. 02-04-9488 parduoti tretiesiems suinteresuotiems asmenims žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, pagrįstai ir teisėtai nuspręsta panaikinti šį Įsakymą, kaip pažeidžiantį imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, CK 4.7 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalie nuostatas. Trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad suformuotame sklype yra jiems nuosavybės teise priklausantys pastatai, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog 2004 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. 02-04-9488 yra teisėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinių skundų argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ir nustatyti aplinkybę, ar 1959 metais stovyklavietės statybai išskirtas žemės sklypas yra tapatus žemės sklypas, kurio suformavimą ginčija pareiškėjas, pažymi, kad byloje pateiktas Kaišiadorių rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1959 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. 319 (t. 2, b. l. 59) nepaneigia Lietuvos Respublikos Vyriausybės akto, kuriuo suformuotame sklype esantis miškas priskirtas valstybinės reikšmės miškui. Minėtame sprendime nurodyta, kad yra nuspręsta išskirti J. J. popieriaus fabrikui pionierių stovyklos statybai 8 ha miško iš Kaišiadorių miškų ūkio, Rumšiškių girininkijos kv. Nr. 21 (brėžinyje pažymėta skl. Nr. 1). Trečiųjų asmenų apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas nesiteiravo apie sklypo teisinį režimą dar prieš pastatant stovyklavietę, statybos metu bei jau po to, kai buvo pastatyta stovyklavietė, aplinkybių, susijusių su žemės sklypo teisiniu režimu dar nuo 1959 metų, ištyrimas patvirtintų, kad ginčijamas sklypas galimai dar 1959 metais buvo suteiktas stovyklavietės statybai bei atitinkamai jam toliau taikomas teisinis režimas, leidžiantis sklype naudoti stovyklavietę bei stovyklavietei naudoti suformuoti sklypą ir jį perleisti stovyklavietės statinių savininkų nuosavybėn. Nurodoma, kad šioms aplinkybėms išaiškinti buvo būtina išreikalauti A. A. S. prašyme (t. 2, b. l. 56-57) nurodytus įrodymus. Šie apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais, nes nagrinėjamoje byloje ginčijami Įsakymai priimti ne dėl to, kad tretieji suinteresuoti asmenys galėtų naudoti stovyklavietę, apie kurios statybą yra nurodoma 1959 m. spalio 2 d. Nr. 319 sprendime. Pažymėtina, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų, kad sklypas buvo suteiktas jiems nuosavybės teise priklausantiems statiniams pastatyti, kad pirkdami šiuos statinius jie įgijo teisę naudoti 8 ha miško plotą, nurodytą minėtame sprendime. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad detalusis planavimas buvo vykdomas turint tikslą žemės sklypą įgyti nuosavybėn.

V.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą, byloje taikytinas įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo manyti, jog Vyriausybės nutarimas, kuriuo žemės sklypo dalis buvo įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, prieštarauja asmenų teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo principams (Konstitucijos 23 straipsnis). Dėl to atmestini trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo argumentai, susiję su kreipimosi į Konstitucinį Teismą klausimu.

VI.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės 2011 m. spalio 6 d. teismo posėdyje, į kurį neatvyko tretieji suinteresuoti asmenys A. Č. ir A. A. S. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. A. S. pranešimas apie teismo posėdį buvo išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 53). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas įrodymas, kad A. A. S. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl šio pateikto įrodymo pirmosios instancijos teismo sprendimas nepanaikintinas, nes A. A. S. apeliacinio skundo negrindžia aplinkybe, kad byla buvo išnagrinėta, jai nepranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą, kaip tai numatyta ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Be to, A. A. S. teikiamame pirmosios instancijos teismui procesiniame dokumente buvo nurodytas adresas: (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 31-32). 2011 m. spalio 6 d. prašyme taip pat nurodytas šis adresas (t. 2, b. l. 56-57). Pirmosios instancijos teismas visus pranešimus siuntė šiuo adresu, tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodyta, kad būtina siųsti kitu adresu, kad pranešimų, siunčiamų šiuo adresu trečiasis suinteresuotas asmuo negauna. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde taip pat nurodytas adresas: (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 119).

VII.

Nepripažintini pagrįstais trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl to, kad sprendimu nuspręsta dėl Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento ir kitų detaliojo plano rengimo procese dalyvavusių subjektų teisių ir pareigų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendimu pripažintas neteisėtu Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento atliktas detaliojo plano suderinimas, o tai reiškia, kad nuspręsta dėl šio asmens teisių ir pareigų. Taip pat nurodoma, kad apeliantai kreipsis dėl šio asmens ir kitų subjektų (Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus, Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir kt.) neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o žalą turės atlyginti visos planavimo procese dalyvavusios institucijos, patvirtinusios detaliojo plano sprendinius esant teisėtais. Nagrinėjamoje byloje buvo ginčijami konkretūs įsakymai, kuriuos priėmė atsakovai, ir pirmosios instancijos teismas byloje nusprendė dėl atsakovų veiksmų, priimant šiuos įsakymus, teisėtumo ir pagrįstumo. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą teisių ir pareigų, turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tiems asmenims nustatė, pripažino, pakeitė, panaikino teises ir pareigas ar priėmė kitokį sprendimą, kuris turi įtakos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisinei padėčiai. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Pažymėtina, kad jei teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo būtų galima spręsti nustačius ne tik apeliantų nurodomų asmenų suinteresuotumą byloje, tačiau ir tai, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičia jų teisinę padėtį, teises bei pareigas. Iš apeliaciniais skundais ginčijamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas faktines išvadas, nesprendė dėl Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento ir kitų apeliantų nurodomų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar panaikinimo, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šių asmenų teisinei padėčiai, t. y. nagrinėjamoje byloje jokiu teisiškai reikšmingu aspektu nepasisakyta dėl apeliantų nurodytų asmenų teisių, pareigų ar teisinio statuso.

VIII.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to apeliaciniai skundai juose nurodytais motyvais netenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų A. Č. ir A. A. S. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.