- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2007-04-19
- Bylos Nr.
- 1A-56-50-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Eduardas Maškevičius, Juozapas Surblys
- Nuteistasis
- G. R., ir R
- Advokatai
- Mindaugas Repšas
- Kategorijos
Teisėjas Robertas Povilaitis Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.2.
2007 m. balandžio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šilutės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2006-11-17 nuosprendžio, kuriuo G.R., a.k. (duomenys neskelbtini) dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir R. K. , tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R. buvo kaltinamas pagal BK 178 str. 2 d., kad, bendrininkaudamas su R. K. , 2005-01-02, apie 23.00 val., , (duomenys neskelbtini) perlipęs per UAB „Žibai“ tvorą, įsibrovė į šios bendrovės saugomą teritoriją, kurioje išdaužė UAB „Langfilija“ priklausančio automobilio „Ford Transit“, valst. Nr., (duomenys neskelbtini) šoninį langą ir, įsibrovęs į automobilio vidų, iš jo pagrobė 200 litų vertės elektrinį suktuvą „Makita“ bei 592, 75 litų vertės akumuliatorinį gręžtuvą „Boch“. Iš viso pagrobė UAB „Langfilija“ priklausančio turto už 792,75 litus.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2006-11-17 nuosprendžio dalį dėl G. R. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. R. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir paskirti vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d., 3 d. bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams. Patikslinti nuosprendžio aprašomąją dalį, nurodant, kad nuteistojo R. K. nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe su G. R. . Prokuroras nurodo, kad nenuoseklūs kaltinamųjų parodymai prieštarauja byloje esančiai duomenų visumai, todėl turėtų būti vertintini kritiškai. Ikiteisminio tyrimo metu tiek R. K. , tiek G. R. , dalyvaujant jų gynėjams, kaltais prisipažino visiškai ir davė detalius parodymus, nurodydami aplinkybes - kaip, kada ir kur susitiko, ką kalbėjosi, kur ėjo vogti ir kokiu būdu pateko į vagystės vietą, kokiu būdu įsibrovė į automobilį, kaip vieną iš pagrobtųjų dėžių R. K. padavė nešti G. R. ir t.t. Viskas baigėsi tuo, kad pagrobtus daiktus pardavė G. R. tėvui, o gautus pinigus išleido kartu. Pirmasis šioje byloje apklaustas R. K. parodė, kad vagystėje dalyvavo ir G. R. . Be to, tokiais duomenimis teismas rėmėsi priimdamas nutartis dėl G. R. suėmimo bei suėmimo neskyrimo. Šie duomenys leido manyti, kad G. R. padarė jam inkriminuojamą veiką. Teisiamajame posėdyje, prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, abu kaltinamieji pareiškė, jog kaltinimą supranta ir kaltais prisipažįsta visiškai, o vėliau išteisintojo G. R. gynėjas pareiškė prašymą įrodymus tirti sutrumpinta tvarka. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad R. K. , kuris buvo apklausiamas pirmas, pakeitus parodymus G. R. naudai, pastarasis pasinaudojo šia aplinkybe ir taip pat pakeitė savo parodymus. Todėl teismas nuosprendyje daro neteisingą išvadą apie tai, jog kaltinamasis R. K. apklaustas teisme patvirtino G. R. parodymus, nes iš tiesų įvyko atvirkščiai. Prokuroras nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į neįtikinamus kaltinamųjų paaiškinimus, dėl ko jie keičia parodymus: R. K. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus pasirašė jų neskaitęs, nors, kaip matyti, R. K. dalyvaujant gynėjui yra susipažinęs ir su visa baudžiamąja byla. G. R. teigė, jog po apklausos protokolu pasirašė, nes policijos pareigūnai jį gąsdino grasinimu suimti. Teismas neįvertino tokių svarbių aplinkybių, kad G. R. žinojo apie vėlyvą nakties metą, lipimą per tvorą, automobilio lango stiklo išdaužimą ir įrankių pardavimą beveik penkiskart mažesne kaina už jų vertę. Remiantis šiomis aplinkybėmis, G. R. pripažintinas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d. Skiriant bausmę G. R. būtina atsižvelgti į nusikalstamos veikos tyčinį pobūdį, į tai, kad veika padaryta bendrininkų grupe, kad neteistas.
Apeliacijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašo prokuroro skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo procese dalyvaujantis prokuroras prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo išteisintąjį pripažinti kaltu ir paskirti bausmę, kuri nurodyta apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro skundas pagrįstas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo išteisintasis pripažintinas kaltu (Baudžiamojo proceso kodekso 329 str. 2 p.).
Nauju nuosprendžiu nustatytina, kad G. R. , veikdamas bendrininkų grupe su šioje byloje nuteistu R. K. , 2005 m. sausio 2 d. naktį, apie 23 val., perlipdamas per tvorą, įsibrovė į saugomą UAB „Žibai“, esančios , (duomenys neskelbtini) teritoriją, iš kur pagrobė svetimą turtą; nusikaltimo bendrininkui R. K. išdaužus teritorijoje stovėjusio kitai bendrovei – UAB „Langfilija“ - priklausančio automobilio FORD TRANZIT lango stiklą, pavogė šiai bendrovei priklausantį elektrinį suktuvą už 200 Lt bei akumuliatorinį gręžtuvą už 592,75 Lt, iš viso už 792,75 Lt.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti G. R. nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, nuosprendyje nurodė, jog asmens kaltumas negali būti grindžiamas tik jo prisipažinimu, jeigu kaltumo nepatvirtina kiti įrodymai, kad kaltinamasis turi teisę duoti parodymus ar jų neduoti, kad jis neatsako už duotų parodymų teisingumą. Todėl tai, kad išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu buvo prisipažinęs padaręs kaltinamajame akte nurodytą veiką, nėra pagrindo laikyti įrodymu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Be to, byloje visiškai nesurinkti įrodymai, kurie, pasikeitus abiejų kaltinamajame akte nurodytų asmenų parodymų turiniui, patvirtintų G. R. dalyvavimą nusikaltimo padaryme, o teismas, spręsdamas kaltinamojo kaltumo klausimą, negalėjo remtis prielaidomis, spėjimais ir pan.
Teismo nuosprendyje nurodyti argumentai nesudarė pagrindo išteisinamajam nuosprendžiui dėl G. R. priimti, nes teismo išvada, kad asmens pripažinimas kaltu dėl nusikaltimo padarymo būtų grindžiamas vien jo prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka į bylą surinktų duomenų visumos vertinimo.
Kaip matyti iš bylos, įtarimai, o vėliau kaltinimai dėl kaltinamajame akte nurodytos veikos padarymo, buvo pareikšti dviems asmenims – šioje byloje nuteistajam R. K. bei išteisintajam G. R. . Pagrindas pareikšti įtarimus buvo į bylą surinkti duomenys – įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo protokolai, įtariamųjų, liudytojo G. R. apklausų protokolų duomenys, pateikti daiktai.
Baudžiamojo proceso kodekso 20 str., apibrėžiantis įrodymų esmę, nurodo, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie teismo ar teisėjo sprendimu pripažįstami kaip įrodymai, kurie teisėjų vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Todėl į bylą surinktų duomenų kaip įrodymų vertinimas yra ne konkrečių aplinkybių konstatavimas, bet teisėjo, kaip baudžiamojo proceso veiklos subjekto, abstraktaus mąstymo procesas, lemiantis teisėtų ir pagrįstų sprendimų priėmimą. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, priimdamas sprendimą išteisinti asmenį, konstatavo tai, kad nėra pagrindo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nes kaltinimas asmeniui grindžiamas tik jo prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu. Iš tikrųjų, galima sutikti su teismo išvada, kad vien kaltinamojo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu nėra savaime įrodymas, kad kaltinamasis turi teisę gintis – apskritai duoti arba neduoti paaiškinimus tyrimo pareigūnams arba duoti tokius parodymus, kurie jam atrodo reikalingi. Tačiau iš bylos matyti, kad išteisintasis bylos tyrimo metu kaip įtariamasis sutiko duoti parodymus, kurių turinys nuosekliai atspindėjo įvykio esmę, šių parodymų turinys sutapo su kito įtariamojo parodymais. Todėl ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (paaiškinimai) yra baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos teismas kiekvienu atveju (Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 2 d.) turi spręsti, ar juos laikyti įrodymais, ar ne. Tačiau pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu duotus tiek kito asmens – nuteistojo, tiek išteisintojo parodymų turinį atmetė kaip Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio esmei neturinčius reikšmės, šių parodymų, kaip duomenų, turinio nesiedamas ir negretindamas su kitais į bylą surinktais duomenimis.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo procesą, daro kitas išvadas dėl išteisintojo G. R. dalyvavimo padarant kaltinamajame akte nurodytą veiką.
Išteisintasis parodė, kad jo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu bei tam tikrų aplinkybių konstatavimas neatspindi tiesos, sau nepalankius parodymus tyrėjams davęs dėl jų poveikio – grasinimo sulaikyti ir suimti, ir pan. Iš tikrųjų, nusikalstamos veikos padaryme jis nedalyvavęs, nuosprendyje nurodytu laiku susitikęs R. K. , jau besinešantį daiktus, ir šio klausęs dėl galimybės kam nors tuos daiktus parduoti.
Nuteistasis R. K. taip pat paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu davęs neteisingus parodymus – melagingai apkaltinęs G. R. dalyvavus veikos padaryme, taip daryti jį privertę policijos pareigūnai.
Kitais į bylą surinktais duomenimis nustatyta, kad 2005 m. sausio 2 d. naktį buvo įvykdyta vagystė iš saugomos teritorijos, esančios , (duomenys neskelbtini) kad padaryta 792,75 Lt žala.
Liudytojas G. R. , išteisintojo tėvas, parodė, kad 2005 m. sausio mėnesį, kažkurį vakarą, jo sūnus G. R. ir R. K. atėjo į jo namus, atsinešė byloje nurodytus daiktus ir pasiūlė pirkti, R. K. aiškinęs, kad tai esą jo asmeniniai daiktai.
Šio liudytojo parodymai tvirtina, kad R. K. ir G. R. buvo susiję su įvykiu, nes paties įvykio vietos, laiko aplinkybės rodo, jog daiktai pas G. R. , išteisintojo tėvą, buvo atnešti tuoj pat po įvykio. Tokių aplinkybių vertinimas rodo, jog tos aplinkybės yra artimos tiems duomenims, kuriuos, duodami parodymus, nuosekliai ir detaliai nurodė abu tuo metu byloje buvę įtariamieji.
Apeliacinės instancijos teisme apklausti pareigūnai, tyrę bylą, nurodė, jog joks poveikis nei vienam, nei kitam įtariamajam nebuvo daromas, jo ir nebuvo įmanoma daryti, nes vykdant apklausas dalyvavo gynėjai.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tarpusavyje besiejančias aplinkybes, neturi pagrindo atmesti abiejų įvykio dalyvių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų kaip svarbią reikšmę turinčių duomenų, kurių, susiejus su kitais duomenimis, negalima nevertinti kaip įrodymų, patvirtinančių abiejų asmenų, kaip bendrininkų, dalyvavimą nusikaltimo, nurodyto Baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., padaryme.
Kolegija, skirdama bausmę kaltinamajam, pažymi nusikalstamos veikos, kaip nusikaltimo, tyčinį pobūdį, esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, kad veiką padarė bendrininkų grupė. Nesant kitokių svarbią reikšmę turinčių duomenų, kurie labai neigiamai charakterizuotų kaltinamąjį, nėra pagrindo skirti prokuroro skunde nurodomą griežčiausią įstatymo sankcijoje nurodytą bausmę – laisvės atėmimą. Todėl skirtina iš esmės švelnesnė įstatymo sankcijoje numatyta bausmė – bauda.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nuosprendį dėl G. R. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir paskirti 10 MGL (1 250 Lt) dydžio baudą.
Kitus nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytus sprendimus palikti nepakeistus.
Iš G. R. priteisti 19,06 Lt teismo išlaidų valstybei.