Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1314-273/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-10-03
Bylos Nr.: e2A-1314-273/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-06581-2018-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Marius Bartninkas, Izolda Nėnienė
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės administracijos
Ieškovas: K. D.
Trečiasis asmuo: R. K., I. L., K. K.

Kategorijos

1.1.4.3Ieškinio senatis

Civilinė byla Nr. e2A-1314-273/2019Proceso Nr. 2-69-3-06581-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3.; 2.4.2.6; 3.3.1.20.(S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Nijolios Indreikienės ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-464-1070/2019 pagal ieškovės K. D. ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, tretieji asmenys R. K., I. L. ir K. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė K. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2018 m. balandžio 17 d. atsakymą Nr. 60-6-410, pripažinti ieškovės teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą butą su priklausiniu (9/100 dalimis ūkinio pastato) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas, Butas), įpareigojant atsakovę Kauno miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti Buto su priklausiniu pirkimo-pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį, atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senatį ir priteisti iš atsakovių ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė nurodė, kad 1978 m. balandžio 18 d. ieškovei ir trims jos šeimos nariams sutuoktiniui R. K., vaikams R. K. ir I. K. buvo suteiktas dviejų kambarių butas (duomenys neskelbtini). Dėl šio buto buvo pasirašytos nuomos sutartys. Vykstant butų privatizavimo procesui, ieškovė kreipėsi dėl Buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo lengvatine tvarka ir atliko visus reikiamus Buto privatizavimui veiksmus. Ieškovei pateikus visus būtinus dokumentus, ji buvo informuota, kad Buto išsipirkti nėra galimybės, nes į namą, kuriame yra ginčo butas turi būti atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims. Į ieškovės valdomą Butą taip ir nebuvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims, tačiau ieškovė apie tai nebuvo informuota. Ieškovė liko gyventi Bute, todėl mano, kad privatizavimo proceso metu ji buvo suklaidinta. Ieškovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl Buto privatizavimo lengvatine tvarka, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškovės prašymas nebuvo patenkintas. Ieškovės teigimu, ieškinio senatis šioje byloje skaičiuotina nuo 2018 m. vasario 15 d., kuomet ieškovei buvo paaiškinta, jog ji negalės privatizuoti Buto lengvatinėmis sąlygomis dėl atsakovės darbuotojo klaidos. Tačiau tuo atveju, jei teismas spręstų, kad ieškovė visgi praleido ieškinio senatį, ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senatį, nes ji praleista dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį; jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas ar praleistas dėl svarbių priežasčių, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad 1993 m. rugsėjo 28 d. akto duomenimis ieškovės šeima atsisakė kito buto ar piniginės kompensacijos, nes pageidavo privatizuoti ginčo butą. Asmenys, pretendavę, kad būtų atkurta nuosavybės teisė į namą, kuriame buvo ginčo butas, pateikė prašymus atkurti nuosavybės teisę natūra, todėl buvo sustabdytas namo, kuriame yra ginčo butas, privatizavimo procesas iki tol, kol bus išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Nuosavybės teisė ginčo namo savininkams buvo atkurta, dalis turto jiems buvo grąžinta natūra, o už negrąžintą natūra turtą (1/2 dalį gyvenamojo namo ir ūkinio pastato) buvo sumokėtos kompensacijos. Ieškovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl Buto privatizavimo 2016 m. sausio 13 d., 2018 m. sausio 15 d., 2018 m. kovo 23 d., tačiau ieškovei privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka neleista. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ar jos šeimos nariai kada nors nuo 1993 m. iki 2016 m. sausio 13 d. ar iki 2018 m. balandžio 25 d. būtų pateikę atsakovei kokį nors skundą, prašymą, reikalavimą dėl ginčo buto privatizavimo procedūrų užbaigimo tariamo vilkinimo arba kaip nors kitaip mėgino ginti savo tariamą teisę įgyti patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovė ir jos šeimos nariai daugiau nei 16 m. nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų apgintos jų galbūt pažeistos teisės. Ieškovė privalėjo domėtis ne tik tuo, ar niekas nekliudo jai privatizuoti ginčo butą, bet ir tuo, ar nebaigtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros dėl kurių buvo stabdomas ginčo name esančių butų privatizavimas. Ieškovė turėjo domėtis Buto privatizavimo procesu ir būti atidi ir rūpestinga, nes kiti ginčo namo gyventojai sėkmingai užbaigė privatizavimo procesus 2000-2003 m. ir įgijo nuosavybės teisę į butus, į kuriuos nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra. Ieškovės teiginį, kad ji sužinojo apie galbūt jos teisių pažeidimą tik 2018 m. balandžio mėn., atsakovės laikė nepagrįstu, nes byloje yra 1999 m. birželio 14 d. Buto nuomos sutartis, pasirašyta ieškovės. Ieškovė, pasirašydama šią nuomos sutartį, neginčijo jos, mokėjo nuomos mokestį. Ieškovė 2018 m. pasirašė Buto nuomos sutarties pakeitimus, todėl akivaizdu, kad ji visą laiką suprato, jog ginčo butas nėra jos nuosavybė, o ji yra tik patalpų nuomininkė. Atsakovių nuomone, ieškovė praleido ieškinio senatį. 1999 m. birželio 14 d. kai buvo pasirašyta ginčo buto nuomos sutartis su ieškove, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas negaliojo, todėl ieškovė jau tuomet turėjo suprasti, kad negalės privatizuoti Butą pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Priežastys, dėl kurių ieškovė praleido ieškinio senatį atsakovių nuomone nėra svarbios.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino ieškovei teisę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinį - 9/100 dalis ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovę Kauno miesto savivaldybę per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinio - 9/100 dalies ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartį; priteisė ieškovei iš kiekvienos atsakovės po 34,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė valstybei iš kiekvienos atsakovės po 15,38 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms atlyginti.

5. Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdybos 1996 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 973 nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę į A. Š. ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį ūkio pastato (duomenys neskelbtini), V. K. (dukrai), K. J. (anūkei) ir A. Š. (anūkui), jiems natūra grąžintas butas (duomenys neskelbtini), o už kitą negrąžintą natūra turtą (tarp jo – ir ginčo butą (duomenys neskelbtini)) nuspręsta sumokėti kompensaciją. Ieškovė K. D. (tuo metu – K.) nuo 1978 m. balandžio 18 d. gyvena ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su sutuoktiniu R. K. (šiuo metu – miręs), sūnumi R. K. ir dukra I. K. (šiuo metu – I. L.). Šiuo butu ieškovė ir jos šeima naudojosi nuomos sutarties pagrindu. 1993 m. rugsėjo 28 d. ieškovė atsisakė persikelti į kitą lygiavertį gyvenamąjį plotą iš Buto. Ieškovė 1993 m. spalio 5 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydama parduoti jai ginčo butą. Kiti ieškovės šeimos nariai 1993 m. spalio 2 d., 5 d. pareiškimais sutiko su tuo, kad Butas būtų privatizuojamas ieškovės vardu. Ieškovė sumokėjo už butą 3 Lt bei 23,47 piniginius vienetus. 1999 m. birželio 14 d. ieškovė ir Žaliakalnio butų ūkio tarnyba sudarė ginčo buto nuomos sutartį. Ginčo butas 2002 m. gegužės 24 d. įregistruotas kaip Kauno miesto savivaldybės turtas. 2016 m. sausio 13 d. ieškovė dar kartą padavė Kauno miesto savivaldybės administracijai rašytinį prašymą, kuriuo prašė parduoti jai savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracija, 2016 m. vasario 4 d. atsakydama į ieškovės prašymą, nurodė, kad ginčo butas gali būti jai parduotas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas už rinkos kainą, apskaičiuotą teisės aktų nustatyta tvarka, kad pradėjus ginčo buto pardavimo klausimo nagrinėjimą, jo nuomininkams bus išsiųsta prašymo forma, kurioje bus nurodyti pardavimo klausimų nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui reikalingi dokumentai. 2018 m. kovo 23 d. į Kauno miesto savivaldybės administraciją kreipėsi ieškovės atstovė su prašymu leisti K. D. privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis. Kauno miesto savivaldybės administracija 2018 m. balandžio 17 d. raštu nurodė, kad nėra teisinio pagrindo parduoti ieškovei butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, tokia galimybė įmanoma, jeigu teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovė iki ieškinio padavimo teismui dienos (2018 m. balandžio 25 d.) naudojosi ginčo butu nuomos sutarties pagrindu.

6. Dėl ieškovės tiesės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis. Teismas nustatė, kad ieškovė siekia lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ginčo butą, nurodydama, kad negalėjo to padaryti anksčiau dėl atsakovių darbuotojų klaidinimo. Atsakovės prašo atmesti ieškinį, nurodydamos, kad ieškovė nebuvo suklaidinta, ji turėjo galimybę privatizuoti butą anksčiau, tačiau dėl savo pasyvumo pati ta galimybe nepasinaudojo, praleido ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektu, kadangi nuo 1997 m. gruodžio 23 d. tapo akivaizdu, kad buvę Buto savininkai nepretenduoja į Buto grąžinimą natūra, ieškovė gyveno ginčo Bute, nuo 2002 m. gegužės 24 d. Butas buvo įregistruotas kaip Kauno miesto savivaldybės nuosavybė. Teismo vertinimu aplinkybė, kad ieškovė pakartotinai nesikreipė į Kauno miesto valdybą dėl buto privatizavimo po to, kai nustojo galioti Butų privatizavimo įstatymas su dar vienu pareiškimu dėl buto privatizavimo, nesudaro pagrindo teigti, kad ji veikė neapdairiai ir nerūpestingai, ir pati atsakinga dėl to, kad jos teisė įsigyti Butą lengvatinėmis sąlygomis negali būti įgyvendinta. Teismas pažymėjo, kad panaši į ieškovės situacija buvo ir privatizuojant butą (duomenys neskelbtini), kurio nuomininkams nebuvo kliūtis privatizuoti nurodytą butą, nepaisant to, kad jie nereiškė pakartotinių prašymų privatizuoti butą. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovė 1999 m. sudarė Buto nuomos sutartį su atsakove, patvirtina tai, jog ji siekė įsigyti šį Butą lengvatinėmis sąlygomis kaip nuomininkė. Teismas nurodė, kad buto perėjimo valstybei faktas buvo išviešintas 2002 m. gegužės 24 d., todėl būtent nuo šios dienos atsirado ieškovės teisė privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis ginčo butą po nuosavybės atkūrimo buto savininkams pagal teisės aktų nuostatas ir Buto privatizavimo procedūra turėjo būti atnaujinta. Teismas nepagrįstu laikė atsakovių argumentą, kad ieškovė nepateikė jokio rašytinio prašymo privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis po to, kai paaiškėjo, jog šis butas nebus grąžintas natūra jo savininkams. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašymą leisti privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis buvo pateikusi du kartus 1993 m. To prašymo pagrindu tarp ieškovės ir savivaldybės susiklostė privatizavimo santykiai. Todėl tai, kad ieškovė nesikreipė į savivaldybę su pakartotinais prašymais dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis po to, kai savivaldybėje paaiškėjo, jog butas gali būti privatizuotas, neturi teisinės reikšmės. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra rašytinio savivaldybės ar jos institucijų sprendimo dėl ieškovės 1993 m. pateikto prašymo. Ginčijamas atsakovės atsakymas buvo dėl ieškovės 2018 m. prašymo. Atsakovių teiginį apie tikėtiną 1993 m. ieškovės prašymo išsprendimą, teismas atmetė kaip neįrodytą.

7. Teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu konstatavo, kad ieškovė buvo išreiškusi savo valią dėl ginčo buto privatizavimo bei turėjo teisę privatizuoti minėtą butą Butų privatizavimo įstatymo, Vyriausybės nustatyta tvarka pagal galiojančius teisės aktus nuo 2002 m. gegužės 24 d. iki 2002 m. lapkričio 24 d. Ginčo buto privatizavimo procesas prasidėjo dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui, bet buvo sustabdytas dėl nuosavybės teisių į ginčo butą atkūrimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės pranešė ieškovei apie galimybės įsigyti Butą lengvatine tvarka atsiradimą tuo metu, kai šalis siejo privatizavimo santykiai. Teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, kad ieškovės galimybė privatizuoti ginčo butą priklausė visų pirma nuo valstybės ir savivaldybės veiksmų, t. y. nuo to, ar jie priims sprendimus išmokėti kompensaciją buto savininkams vietoje buto grąžinimo natūra; jeigu taip – tai, kada ta kompensacija bus sumokėta; sumokėjus kompensaciją, butas turėjo būti registruotas savivaldybės vardu. Teismo vertinimu tai leidžia daryti išvadą, kad būtent atsakovės turėjo didesnę galimybę kontroliuoti ginčo buto privatizavimo procesus nei ieškovė. Atsakovės pripažino tai, kad ginčo privatizavimo procedūra buvo sustabdyta dėl ieškovės nurodytos priežasties, t. y. dėl to, kad turėjo būti išspręstas Buto nuosavybės atkūrimo klausimas. Teismas sprendė, kad ieškovė turėjo pagrindą nerašyti lankymosi savivaldybėje metu kiekvieną kartą naują prašymą dėl buto privatizavimo, esant jau parašytam vienam prašymui. Todėl natūralu, kad ieškovė nerašė rašytinių prašymų tuo metu, kai jai savivaldybėje buvo pranešama, jog Buto privatizavimo procedūra yra sustabdyta. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovės turėjo būti aktyvios, kaip subjektai, nuo kurių veiksmų priklausė galimybė privatizuoti ginčo butą, bei kurie valdė informaciją apie kompensacijų išmokėjimą buvusiems butų savininkams ir buto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Dėl šių priežasčių teismas atmetė atsakovių argumentą, kad pati ieškovė, nereikšdama pakartotinių prašymų po to, kai atsirado teisė privatizuoti ginčo butą, buvo neaktyvi. Teismas konstatavo, kad būtent dėl atsakovių neinformavimo ieškovės apie galimybę privatizuoti ginčo butą ieškovė neturėjo galimybės privatizuoti jį teisės aktuose nustatytu laikotarpiu, t. y. 2002 m. gegužės 24 d. – 2002 m. lapkričio 24 d., pagal Butų privatizavimo įstatymą Vyriausybės nustatyta tvarka.

8. Dėl ieškinio senaties taikymo. Teismas svarbiomis aplinkybėmis laikė tai, kad ieškovės galimybė suvokti apie jos teisių pažeidimą, buvo itin apsunkinta dėl to, kad ji nėra teisininkė, kad savivaldybėje jai nuolat buvo sakoma, jog jos buto privatizavimo procesas yra sustabdytas, ji turėjo pagrindą pasitikėti atsakovių darbuotojais kaip asmenimis, kurie profesionaliai veikia turto privatizavimo procese. Teismas nurodė, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimo dieną sužinojo ne to pažeidimo dieną, t. y. ne 2002 m. lapkričio 25 d., kada teoriškai negalėjo būti privatizuotas butas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismas, nustatydamas laiką, nuo kada ieškovė galėjo suprasti apie jos galimą teisių pažeidimą, atsižvelgė ir į tai, kad jos sutuoktinis R. K. mirė (duomenys neskelbtini), ir tai taip pat galėjo turėti įtakos jos suvokimui apie tai, kad jos teisės galbūt yra pažeidžiamos. Tokia išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad labiau tikėtina, jog po vyro mirties ieškovė daugiau išgyveno dėl savo vyro netekties, nei dėl buto privatizavimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė turėjo suprasti apie jos galimai pažeidžiamą teisę daugmaž po metų-dvejų nuo savo sutuoktinio mirties, bei praėjus 3-4 metams po paskutinės privatizavimo sutarties, sudarytos dėl buto, esančio ginčo name (duomenys neskelbtini), sudarymo 2003 m. t. y. apytiksliai nuo 2007 m. sausio mėn. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. sausio 13 d., kai ieškovė kreipėsi su rašytiniu prašymu dėl Buto išpirkimo, ir kai jai buvo atsakyta 2016 m. vasario 4 d., kad ginčo butas gali būti jai parduotas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, tokiu atsakymu atsakovė nutraukė ieškinio senaties eigą, nes davė suprasti ieškovei, kad ši gali ir turi teisę įsigyti ginčo butą (CK 1.130 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad ieškovė, nesuėjus ieškinio senaties terminui, skaičiuojamam nuo 2007 m. sausio mėn., kreipėsi dėl savo teisių įgyvendinimo į atsakovę 2016 m. sausio 13 d., o atsakovė 2016 m. vasario 4 d. atsakymu patvirtino, kad yra galimybė parduoti ieškovei Butą pagal Paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymą (t. y. lengvatinėmis sąlygomis). Šį patvirtinimą ieškovė galėjo suprasti kaip sutikimą parduoti Butą lengvatine tvarka. Todėl atsakovei po 2016 m. vasario 4 d. nesudarius per metus su ieškove buto pirkimo-pardavimo lengvatines tvarka sutarties, darytina išvada, kad ieškovė, turėdama 15 metų Buto privatizavimo klausimo sprendimo laukimo patirtį, jau po metų turėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo 2017 m. vasario 4 d. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovių įpareigojimo sudaryti su ja buto pirkimo-pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis 2018 m. balandžio mėn., t. y. nesuėjus 10 metų ieškinio senaties terminui, skaičiuojamam nuo 2017 m. vasario 4 d. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, ir ieškinys negali būti atmestas dėl ieškinio senaties praleidimo (CK 1.130 str. 2, 3 d.).

9. Dėl ieškinio reikalavimų panaikinti atsakovių atsakymą ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti Buto pirkimo-pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis. Teismas nurodė, kad konstatavus, jog ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau negalėjo pasinaudoti šia teise laiku dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės neinformavimo apie ginčo buto nuosavybės teisės atkūrimo pabaigą ir jo rezultatus, t. y. kad Buto savininkai atsisakė jo grąžinimo natūra ir pareikalavo kompensacijos, kad butas buvo įregistruotas savivaldybės vardu ir galėjo būti privatizavimo objektu, ieškovei nepraleidus ieškinio senaties, jos reikalavimas dėl teisės įsigyti Butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo tenkinamas. Nustačius, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, ieškinio reikalavimas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo atmetamas. Teismas nurodė, kad sprendimu pripažinus ieškovės teisę įsigyti ginčo butą lengvatine tvarka, reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2018 m. balandžio 17 d. atsakymą Nr. 60-6-410 negali būti tenkinamas, atsižvelgiant į tai, kad jis nesukūrė jokių teisinių pasekmių, nes jame buvo išaiškinta ieškovei tai, kad susiklosčiusioje situacijoje ji turi galimybę įsigyti būstą lengvatine tvarka tik pareiškusi ieškinį teisme. Todėl ieškinio reikalavimas dėl 2018 m. balandžio 17 d. atsakymo panaikinimo atmetamas. Teismas nurodė, kad pripažinus ieškovės teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, tenkinamas ieškinio reikalavimas dėl atsakovių įpareigojimo sudaryti su ieškove ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį.

10. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teismas nustatė, kad ieškovė byloje turėjo 75 Eur dydžio žyminio mokesčio išlaidas. Kadangi ieškinys iš esmės yra patenkintas, teismas sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos ieškovei ir valstybei iš atsakovių turi būti priteistos lygiomis dalimis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

11. Apeliaciniame skunde atsakovės prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinį patenkintas ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti pilnai. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:

1.1. Dėl ieškovės teisės privatizuoti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis nebuvimo. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neprivalėjo atlikti jokių papildomų veiksmų po to, kai pateikė pirminį prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, todėl ginčo butas liko neprivatizuotas dėl atsakovės darbuotojų kaltės. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad iki pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo turi būti atlikti atitinkami veiksmai, kurie privalomi ir suinteresuotajam asmeniui (ieškovui), gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. tinkamas suinteresuotojo asmens kreipimasis, kurio pagrindu savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras ir kurios užbaigiamos pirkėjui sumokėjus nustatytą kainą ir notarine forma sudarius pirkimo - pardavimo sutartį, dalyvaujant pirkėjui ir pardavėjui. Pirkimo - pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, todėl jo sudaryme dalyvauja abi pusės ir abi pusės imasi visų reikiamų veiksmų tokio sandorio pasirašymui. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo teigti, jog sandoris galimai buvo nesudarytas dėl atsakovės darbuotojų kaltės (nerūpestingumo). Ieškovė laikydama save tinkamu subjektu privatizavimo procedūroms vykdyti taip pat turėjo laikytis pareigos buto privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai - savalaikiai domėtis, kodėl privatizavimo procedūros nėra tęsiamos, jeigu nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas. Ieškovė nesirūpino savo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą įgyvendinimu, nors žinojo, kad ginčo butas jai nepriklauso nuosavybės teise, nes 1999 m. persirašė buto nuomos sutartį, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų tinkamai įgyvendinta privatizavimo procedūra lengvatine tvarka, žinodama, kad ginčo butas nėra privatizuotas. Ieškovė daugiau nei 20 metų nuo pirmų veiksmų ginčo buto privatizavimo procese atlikimo nesidomėjo ginčo buto privatizavimo procesu. Nesant įrodymų, kad savo teises ieškovė būtų gynusi aktyviais veiksmais, ir atsižvelgdama, jog atsakovė Kauno miesto savivaldybė vilkina privatizavimo procesą ar nepagrįstai jo neatnaujina, nesiėmė jokių veiksmų ginti galimai pažeistas teises.

1.2. Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo. Teismas netinkamai nustatė, kad ieškovė apie jos galimai pažeidžiamą teisę sužinojo 2007 m. ir tai, kad ieškinio senatis nutrūko 2016 m. vasario 4 d. ir kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Teismas netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės aktų normas. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Kadangi ieškovė 1999 m. persirašė ginčo buto nuomos sutartį savo vardu, o 2018 m. pasirašė šios nuomos sutarties pakeitimus, todėl ieškovė visa laiką suprato, jog ginčo butas nėra jos nuosavybė, o ji yra tik šių patalpų nuomininkė, todėl net ir konstatavus, jog ji atliko visus būtinus ginčo buto privatizavimo procedūrai pradėti veiksmus, laikytina, kad ji pateikė ieškinį teismui praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė ar jos pilnamečiai šeimos nariai nuo 1998 m. liepos 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos nesiėmė jokių veiksmų ginti galimai savo pažeistų teisių, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos.

1.3. Dėl kitų skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo motyvų. Teismas nepagrįstai nevertino, kad ieškovė veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, norėdama įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Teismas, pažeisdamas proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principus, nepagrįstai didžiąją atsakomybės dalį dėl tariamai pradėtos, bet nebaigtos, ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūros perkėlė atsakovei, nors tuo metu galioję teisės aktai numatė buto nuomininko aktyvią pareigą atlikti veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyti ir įgyvendinti. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad buto nuomininkė bei jos šeimos nariai laikėsi pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Ieškovė netinkamai įgyvendino įstatymo jai suteiktą subjektinę teisę. Ieškovės teisių pažeidimas yra tęstinis.

Atsiliepimas

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą bei priteisti ieškovei iš atsakovių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovė iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

14. Byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovės teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.

15. Apeliantės Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija, nesutikdamos su Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimu, kuriuo ieškovei K. D. pripažinta teisė privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė turto privatizavimą bei ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino įrodymus, dėl to teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas prašo panaikinti.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis aiškinimo ir taikymo

16. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).

17. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. C. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-663/2006; kt.).

18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2,3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).

Dėl ieškovės teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis

19. Į bylą pateiktas 1993 m. rugsėjo 30 d. Kauno miesto butų ūkio pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad ieškovė K. D. nuo 1978 m. balandžio 18 d. gyvena ginčo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su sutuoktiniu R. K., sūnumi R. K. ir dukra I. K. (šiuo metu – I. L.). Buvęs sutuoktinis R. K. mirė (duomenys neskelbtini). Šiuo butu ieškovė ir jos šeima naudojosi nuomos sutarties pagrindu. Ieškovė 1993 m. spalio 5 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydama parduoti jai ginčo butą (t. 1, b. l. 22). Kiti ieškovės šeimos nariai 1993 m. spalio 2 d., 1993 m. spalio 5 d. pareiškimais sutiko su tuo, kad butas būtų privatizuojamas ieškovės vardu (t. 1, b. l. 20, 21). Ieškovė sumokėjo už butą 3 Lt bei 23,47 piniginius vienetus. 1999 m. birželio 14 d. ieškovė ir Žaliakalnio butų ūkio tarnyba sudarė ginčo buto nuomos sutartį (t. 1, b. l. 23, 28). Byloje nėra rašytinio savivaldybės ar jos institucijų sprendimo dėl ieškovės 1993 m. pateikto prašymo.

20. Teismas nustatė, kad Kauno miesto valdybos 1996 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 973 nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę į A. Š. ½ dalį gyvenamojo namo ir ½ dalį ūkio pastato (duomenys neskelbtini), V. K., K. J. ir A. Š., jiems natūra grąžintas butas (duomenys neskelbtini), o už kitą negrąžintą natūra turtą (tarp jo – ir ginčo butą (duomenys neskelbtini)) nuspręsta sumokėti kompensaciją. Kauno miesto valdybos 1997 m. gruodžio 23 d. sprendimu iš dalies pakeitus 1996 m. spalio 8 d. Kauno miesto valdybos sprendimą, nurodant konkrečias piniginių kompensacijų, mokėtinų pastato savininkams A. Š., V. K. ir K. J., sumas tapo aišku, kad butas nebus grąžintas jo savininkams natūra. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini) perėjimo valstybei faktas išviešintas 2002 m. gegužės 24 d., todėl nuo šios dienos atsirado ieškovės teisė ginčo butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis ir pagal teisės aktų nuostatas turėjo būti atnaujinta buto privatizavimo procedūra.

21. Aplinkybė, kad ieškovė pakartotinai nesikreipė į Kauno miesto valdybą dėl buto privatizavimo po to, kai nustojo galioti Butų privatizavimo įstatymas su dar vienu pareiškimu dėl buto privatizavimo, nesudaro pagrindo teigti, kad ji veikė neapdairiai ir nerūpestingai, ir yra pati atsakinga dėl to, kad jos teisė įsigyti Butą lengvatinėmis sąlygomis negali būti įgyvendinta.

22. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo išreiškusi valią dėl ginčo buto privatizavimo bei turėjo teisę jį privatizuoti Butų privatizavimo įstatymo, Vyriausybės nustatyta tvarka pagal galiojančius teisės aktus. Byloje nėra duomenų, kad buvo atnaujintas buto privatizavimo procesas po nuosavybės teisių atkūrimo į A. Š. turėtą nekilnojamąjį turtą, priimtų sprendimų dėl ginčo buto privatizavimo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė turi teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis yra pagrįsta.

Dėl ieškinio senaties taikymo

23. Apeliantė nurodo, kad ir konstatavus, jog ieškovė atliko visus būtinus ginčo buto privatizavimo procedūrai pradėti veiksmus, laikytina, kad ji pateikė ieškinį teismui praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė ar jos pilnamečiai šeimos nariai nuo 1998 m. liepos 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos nesiėmė jokių veiksmų ginti galimai savo pažeistų teisių, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos.

24. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CPK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017).

26. Ieškovė teigė, kad ji nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2018 m. vasario 15 d., kai jai buvo paaiškinta, jog ji negalėjo tęsti Buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis procedūros. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškovės galimybės sužinoti apie jos pažeistą teisę reikšminga tai, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, 2002 m., kai faktiškai atsirado jos teisė privatizuoti ginčo butą pagal teisės aktus, jai buvo 50 metų, ji dirbo ir dirba medicinos seserimi (t. y. darbą, kuris iš esmės nesusijęs su valstybės institucijų dokumentų tvarkymu). Be to, atsakovių darbuotojų veiksmai išaiškinant ieškovei, jog privatizavimo procedūra yra sustabdyta, iš esmės sudarė ieškovei kliūtis pasinaudoti teise įsigyti Butą lengvatine tvarka ir lėmė tai, kad ji atidėliojo rašytinį kreipimąsi ir į atsakoves, ir į teismą.

27. Teismas, nustatydamas laiką, nuo kada ieškovė galėjo suprasti apie jos galimą teisių pažeidimą, atsižvelgė ir į tai, kad jos sutuoktinis R. K. mirė (duomenys neskelbtini), kas taip pat galėjo turėti įtakos jos suvokimui apie tai, kad ieškovės teisės yra pažeidžiamos. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, jog po vyro mirties ieškovė daugiau išgyveno dėl savo vyro netekties nei dėl buto privatizavimo. Teismas konstatavo, kad ieškovė turėjo suprasti apie jos galimai pažeidžiamą teisę maždaug po metų-dvejų nuo savo sutuoktinio mirties, bei praėjus 3-4 metams po paskutinės privatizavimo sutarties, sudarytos dėl buto, esančio ginčo name (duomenys neskelbtini) sudarymo 2003 metais, t. y. apytiksliai nuo 2007 m. sausio mėn.

28. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovė dėl buto išpirkimo su rašytiniu prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją 2016 m. sausio 13 d. ir 2016 m. vasario 4 d. jai buvo atsakyta, kad ginčo butas gali būti parduotas pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas ir nurodyta, kad pradėjus ginčo buto pardavimo klausimo nagrinėjimą, jo nuomininkams bus išsiųsta prašymo forma, kurioje bus nurodyti pardavimo klausimų nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui reikalingi dokumentai (t. 1, b. l. 87, 88). Ieškovė, tretieji asmenys ir liudytojas R. D. paaiškino teismui, kad atsakovės darbuotojai pasakė ieškovei laukti, kol atvyks buto vertintojai, bet jie nepasirodė.

29. Esant šioms aplinkybėms teismas pagrįstai sprendė, kad tokiu atsakymu atsakovė nutraukė ieškinio senaties eigą, nes davė suprasti ieškovei, kad ši gali ir turi teisę įsigyti ginčo butą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis).

30. Kadangi po 2016 m. vasario 4 d. atsakovės atsakymo ieškovei su ja buto pirkimo pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, todėl teismas konstatavo, kad jau po metų ieškovė turėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovių įpareigojimo sudaryti su ja buto pirkimo-pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis 2018 m. balandžio 25 d., t. y. nesuėjus 10 metų ieškinio senaties terminui, skaičiuojamam nuo 2017 m. vasario 4 d., todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino ir ieškinys negali būti atmestas dėl ieškinio senaties praleidimo (CK 1.130 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl procesinės bylos baigties

31. Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Tai patvirtina 2019 m. gegužės 15 d. pinigų priėmimo kvitas, serija LAT Nr. 1029207. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovių ieškovei yra pagrindas priteisti 1000 Eur išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovių Kauno miesto savivaldybės į. k. 111106319 ir Kauno miesto savivaldybės administracijos į. k. 188764867 po 500 Eur (penkis šimtus eurų) ieškovei K. D. a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasNijolia IndreikienėIzolda Nėnienė